Sekant geltonas rodykles: pasidalijo asmenine Camino kelio patirtimi ir praktiniais patarimais

Kėdainietė Valda Kairiūnienė rugpjūtį pėsčiomis įveikė beveik 800 kilometrų Camino de Santiago arba Šv. Jokūbo kelio. Ilgai ir transformuojančiai kelionei moteris rinkosi prancūzišką atkarpą – „Camino Frances“. Pastaruosius metus Valda tiek daug visko išbandė: įvairių kelionių, savo susikurtų pramogų ir net darbą sostinėje. Ją sekantiems socialiniuose tinkluose nebuvo jokio nustebimo, kad ši moteris ką nors tokio dar „skels“. Praėjus kiek daugiau nei dviem mėnesiams, vis dar iki šios dienos išgyvendama ,,Post Camino Blues“ (taip vadinasi liūdesys ir sunkumai sugrįžus po kelionės į įprastą gyvenimo ritmą) etapą, į susitikimą su kėdainiečiais M. Daukšos viešojoje bibliotekoje Vlada Kairiūnienė išsiruošė vėl kaip į kelionę Camino de Santiago keliu. Kartu su baltąja kriaukle – įveikto kelio simboliu – ji atsinešė savo patirtį ir slapčiausius ateities norus.

Dalijosi savo patirtimi

Susirinkusiems ji ne tik labai atvirai bei nuoširdžiai papasakojo patirtus išgyvenimus, bet ir dosniai dalijo patarimus bei įžvalgas. Pademonstravo pilną savo kuprinę. Net batus ir miegmaišį su būtinu priedu, drabužius ir daug kitų daiktų, kurie jai tarnavo kelionėje. Aiškiai įvardijo, kodėl kiekvienas svarbus ir būtinas. Patarė, į ką atkreipti dėmesį renkantis daiktus.

Kiekvienas dalyvis galėjo pasimatuoti ir moters patirtis, ir fiziškai pakilnoti sukrautą kuprinę, kuri yra per sunki! Pasirodo, net įsigydami ją turite gerai pagalvoti. 36 litrų Valdos kuprinė ir tuščia sveria apie 2 kilogramus, o tai reiškia, kad visu keliu ir neši 2 papildomus beprasmiškus kilogramus, o ne taip reikalingus išgyvenimui daiktus.

Kiek ir kokių daiktų pasiimti?

Būtiniausius daiktus keliautoja mini net vienetais: 3 poros marškinėlių, 3 poros apatinių, 3 poros kojinių, 1 ilgos kelnės, 1 šortai, 1 tamprės, 1 fliso džemperis, 1 pončas nuo lietaus, lengva striukė nuo lietaus, kepurė nuo saulės, basutės, šlepetės, miegmaišis (600 g) su įdėklu (liner’iu) ir greitai džiūstantis nedidelis rankšluostis. reikia turėti tokius antdėklus ant batų, kad neprikristų akmenukų.

Drabužiai turi būti labai patogūs, prieš pirkdami apžiūrėkite ir pačiupinėkite kiekvieną siūlę, nes ilgame kelyje ją kiekvieną jauti ir nuo jos kenti. Reikia turėti ir skarelę, kurią drėkini ir ja vėsiniesi, arba šluostaisi prakaitą.

Dar reikia susidėti ir higienos reikmenis. Moteris net nusikirpo plaukus prieš kelionę, kad kuo mažiau reiktų imti šampūno. Ir nepamirškite – būtinai reikalingas kremas nuo saulės! Įsidėkite sau reikalingų vaistų ir daug vazelino, nes juo gausiai turi tepti kojų pėdas. Taip pat reikia turėti, kur ir kuo vesti dienoraštį. Vladai tai buvo nedidelis lapelis.

Viskas svarbu

Daiktus reikia surūšiuoti. Didžiąją dalį neši kuprinėje, o pačius kelyje būtiniausius reikia turėti prie savęs mažoje rankinėje, kaip delninėje, ant virvelės, kad būtų patogu iš karto išsiimti. Ant kupros dar turi neštis ir 2 litrų vandens gertuvę su vamzdeliu, o vandenį praturtinti elektrolitais, kurių visą kiekį reikia vežtis su savimi iš Lietuvos, kad neprarasti skysčių ir mikroelementų.

Viskas turi būti labai lengva, nes kiekvienas kilogramas tave spaudžia prie žemės nuo svorio batai „susėda“ ir pradeda trinti ne padus, o net pėdų šonus, o dar vietomis nelygus kelias. Todėl kojas reikia gausiai – labai gausiai – įtrinti vazelinu, o tada mauti kojines. Tik paskutinės keturias dienas Vlada keliavo be pleistrų. Jiems teko išleisti kone 200 eurų. Didesnė moters kelio dalis praėjo skausme. Vlada prisipažįsta, kad padarė didelę klaidą, todėl pataria žygeiviams: „Jokiu būdu nepradurkite pūslės, leiskite skysčiui pačiam išsivaikščioti, o vos pajutę karštą tašką, dėkite „Compeed“ pleistrą ir jo nenuimkite, kol pats nenukris“.

Dar reikia turėti žibintuvėlį su tvirtinimu ant galvos, nes 5 ryto keliesi, ruošiesi, o 6 valandą jau būni kelyje.

Kodėl Camino de Santiago?

Paklausta, kodėl rinkosi būtent piligriminę kelionę, Valda sako, kad specialaus tikslo neturėjo.

,,Išėjau iš darbo, grįžau į Kėdainius ir kurį laiką nedirbau. Tuo metu man parašė sena mokyklos draugė ir, kadangi dabar esu laisvas paukštis, paklausė , gal aš noriu su ja eiti Santiago keliu. Ir aš galvoju – noriu, – pasakoja V. Kairiūnienė – Ji man pasiūlė sekmadienį, o trečiadienį aš jau buvau Hamburge“.

Keliavo du kartus

Deja, taip ekspromtu, be didelio pasiruošimo, šių metų pavasarį, gegužės 15 dieną, prasidėjusi Valdos kelionė nutrūko po pačių pirmų kelių etapų. Dėl šeimyninių aplinkybių moteris grįžo namo. Buvo svarstymų gal nebetęsti, bet rugpjūtį ji grįžo į tą pačią vietą, kurioje kelionę baigė pavasarį.

„Nueiti Camino kelią buvo sena mano svajonė, bet jisai man atrodo toks tolimas, toks nepasiekiamas“, – svarstymus prisimena moteris.

Valda Kairiūnienė iš viso ėjo 45 dienas. Įveikė 779 kilometrus. Gavo piligrimo pasą ir 3 pažymėjimus.

Patirtį turinti moteris sako, kad geriausia eiti savo ritmu, tada viskas klojasi daug paprasčiau ir ištverti visus negalavimus, ir fizinį, ir protinį išsekimą taip pat daug lengviau.

Eiti vienam ar su kompanija?

Antrame etape Valda keliavo viena. Visi sako, kad būtent prancūziškoje atkarpoje, kurią pasirinko kėdainietė, būna labai daug keliautojų, čia sunku rasti nakvynės vietą, bet paradoksas: ,,80 procentų viso laiko keliavau viena, 60 procentų visų nakvynių miegojau hosteliuose visiškai viena. Net iš laukinių gyvūnų sutikau tik zuikius“, – juokiasi Valda Kairiūnienė.

Žinoma, kažkiek bendravo, bet tik tiek, kiek norėjo ir kiek buvo būtina. Keliaudama kiek labiau įsiminė tik 6 savo pakeleivius, kurių nuotraukas ir sudėjo į vieną iš savo pristatymo skaidrių, pavadinusi juos draugais, nors vienas iš jų moteriai teskyrė nors ir labai vertingų, bet tik 10 savo kelio minučių.

„Tai buvo mano solo kelionė. Nežinau, kas tai nulėmė, bet tik likus paskutiniams šimtui kilometrų iki Santiago jau buvo be galo daug žmonių. Tiesiog minia eina ir tu tik seki paskui juos. Aš tą dalį pavadinau autostrada“, – sako Valda Kairiūnienė.

Moteris tikina, kad eiti vienai daug geriau. Nereikia derintis prie kito asmens tempo, nereikia kalbėtis, jei nenori. Gali iškilti ir kitokių nesutarimų: ar eiti toliau, ar stoti kavos, pavyzdžiui. Taip pat reikia derinti ir pietų laiką, vietą bei kainą. Kas vienam priimtina, kitam gali būti jau brangu.

Kaip suplanuoti išlaidas?

Čia galima paminėti, kad kelionė pareikalauja finansinių išteklių, nes ne viską gali numatyti. Valda skaičiuoja, kad kelionėje viena diena su nakvyne, pusryčiais ir pietums gali kainuoti nuo 50 iki 60 eurų ir daugiau. Reikia būti pasiruošus sumokėti už nakvynę ir daugiau nei planavai. Geriausia, žinoma, apsistoti Municipalinėje albergėje už auką. Kaina – nuo 10 Eur už lovą. Iš anksto nerezervuojama. Kas bus pirmas, tas ir gaus vietą. Pasirinkus šį būdą kasdien labai reikia įvertinti savo jėgas, ar dar galėtum eiti toliau, jei negautum nakvynės. Kaip sako Valda, jos ėjimo vidurkis buvo 19 km per dieną, bet kartais ji nueidavo 30, o kartais tik 7 km.

Jeigu iš anksto per ,,Booking“ platformą rezervuojiesi hostelį, tai gali susiplanuoti visą kelionę: kiek turi nueiti per dieną ir sekti savo žygį, kad spėtum. Nakvynės kaina hostelyje – 12–25 Eur. Jei skirsite vien nakvynei 50 eurų – miegosite privačiuose apartamentuose. Tai bus pasilepinimas tyloje po triukšmingos kelionės. Planuojant sustojimus ir nakvynes yra būtina numatyti bent kelias dienas, kurios bus skirtos tik poilsiui.

Beje, galima naudoti ir bagažo pervežimo paslaugą. Atėjus į hostelį, užrašai kitos nakvynės adresą ir prisegi prie savo kuprinės. Tai kainuoja papildomai 6 eurus už etapą (veš ne daugiau kaip 28 km atstumu), bet tuomet didžiąją piligriminę kuprinę jums nuveš į numatytą apsistojimo vietą, o jūs taip sumažintumėte sau fizinį krūvį eidami tik su būtinaisiais daiktais. Tik žinokite, kad Municipalinės albergės ne visos priima kuprines ir jų nesaugo.

Drabužių skalbimas kainuoja 4 eurus. Taip pat kainuoja ir džiovinimas. Nors kelyje šilta, o Valdos kelionės metu buvo ir labai karšta, bet, jei taip atsitinka, kad sukanda blakės, drabužius reikia būtinai išskalbti 60 laipsnių temperatūroje ir išdžiovinti džiovyklėje. Todėl keliautoja rekomenduoja miegoti tik savo miegmaišyje. Nenaudoti jokių nakvynės vietų užklotų ir stengtis kuo mažiau liestis prie svetimų daiktų.

Visur galima atsiskaityti kortele, bet verta turėti ir šiek tiek grynųjų pinigų.

Klausimas: ar saugu?

Dažnas klausimas iš besiruošiančių į kelią: ar saugu? Taip. Kelyje saugu. Budi policija. Sukurtos ir programėlės, kuriomis gali naudotis, kad matytųsi vieta, kurioje tu esi. Moteris jomis nesinaudojo, bet jautėsi saugiai. Be to, apie Camino yra posakis, kad pats kelias tave saugo. Tik kartais, kai viena išeini anksti ryte į kelią, būna neramu, kad pamesi kryptį ir nuklysi, todėl, kai tik pamatai geltoną rodyklę, iš karto nurimsti, kad eini ta kryptimi, kuria ir turi eiti. Tą akimirką aplanko dėkingumas už tą kiekvieną rodyklę, kurią žmogus nupiešė ir taip pažymėjo kelią.

Nors Valda pati bijo aukščio, bet ir lipdama į aukščiausią Camino tašką kalne, kuris vadinasi „The Iron Cross“ nesudvejojo. Ten, įveikęs save, padedi akmenuką ir palieki tai, ką nešeisi per kelionę: netektį, skausmą, liūdesį, baimes, nerimą.

Startuoti irgi nelengva

Prieš pradėdami kelionę, įsivertinkite, kad nuvykti iki Pamplonos trunka 17 valandų. Tai yra didysis stabdis dažnam keliautojui. Tačiau kelionė įveikiama. Renkiesi skrydį Vilnius–Madridas. Tada autobusu iš Madrido T4 terminalo vyksti į Pamploną. O jau iš Pamplonos autobusų stoties autobusu arba taksi turi nuvykti į Bayonne miestelį Prancūzijoje. Tai dar ne viskas: traukiniu iš Bayonne į starto miestelį – Saint-Jean-Pied-de-Port, o ten jau Piligrimų centre gauni savo Piligrimo pasą.

Visa kelionė gali užtrukti net 2–3 dienas. Pamplonoje būtinai reiktų prieš kelionę pernakvoti.

Tausokite jėgas

Pradėję savo kelionę nepakliūkite į „Camino Rusch“, tai tokia būsena, kai piligrimai būna labai užsidegę nauja veikla. Žygeiviai, norėdami anksti išeiti, labai anksti ir keliasi, skuba išeiti pirmi. Ir dar: labai skuba kelyje, taip norėdami kuo greičiau įveikti kelio kilometrus.

Po tokio lėkimo ir energingumo ateina ir didelis nuovargis „Camino fatique“. Kelias ir be skubėjimo yra iššūkis, todėl išsekę, raumenų skausmų, mėšlungio kamuojami, netekę jėgų piligrimai pradeda stokoti motyvacijos, abejoti savimi.

Sunkus etapas laukė ir namie

Dabar Valdai, įveikusiai pūsles, ją netikėtai užpuolusias blakes, skausmą ir nuovargį, sėkmingai sugrįžus namo, vis dar – sunkus etapas.

„Ten viskas buvo ramiau, paprasčiau, užtikrinčiau, labai struktūruota. Sunku grįžti į realybę“, – sako Valda Kairiūnienė.

Moteris dabar išgyvena „Camino Blues“ – ne vieną keliauninką varginantį liūdesio ir kelionės ilgesio etapą.

„Sunkiau dabar man yra čia, nes labai didelis tas gyvenimas čia. Vis dar pratinuosi būti sugrįžus. Keistai atrodo, nors viskas sava: mylimi namai, šeima ir augintiniai, ir visi mylimi mano kampeliai, bet yra labai daug tokio jaudulio, kad per daug visko vyksta gyvenime“, – savo labai jautriais išgyvenimais su susirinkusiais atvirai ir nuoširdžiai pasidalijo keliautoja.

Turėjo patirties

Valdą Kairiūnienę renginyje pasveikino ir bendražygė Jūratė Džiuljeta Malinauskienė. Moterys kartu dar daug anksčiau Nemuno kilpomis Lietuvoje nuėjo 56 kilometrus, nors užsibrėžtas tikslas tuo metu buvo – 65, bet to pakako suprasti, kad Valda kažkada pasiryš ir daug ilgesnei kelionei.

Valda jau turi naujų planų. Pavasarį ji norėtų eiti pėsčiomis Škotijoje. Nors dar nenuspręsta, kurį kelią rinksis, bet šį kartą planuoja mamos ir dukros kelionę. Linkėkime, kad pavyktų.

„O jeigu grįžčiau į Santiago, turbūt nebeičiau viso kelio. Eičiau tomis pačiomis gražiausiomis savo atkarpomis – kalnais“, – paklausta, ar eitų dar kartą tuo pačiu keliu, atsakė Valda.

Jeigu po šio pasakojimo pasisėmėte nors kiek įkvėpimo arba įgijote drąsos ir įsidėmėjote praktinius patarimus, tai beliko tik įsidėti į kišenę akmenuką ir pradėti savo Camino kelią.