Sėdi savo rogėse – rūpinasi ir džiaugiasi šunimis

 Sėdi savo rogėse – rūpinasi ir džiaugiasi šunimis

Viltė Liaugminaitė – Berno zenenhundų veisėja, įvairių šunų trenerė yra tiesiog laiminga savo veikloje./Asmeninio archyvo nuotr.

Rūta ŠVEDIENĖ

Laimingas žmogus, kuris, kaip sakoma, sėdi savo rogėse. Viltės Liaugminaitės rogės – šunys. Ir ne bet kokie, o Berno zenenhundai. Dideli, gauruoti, jaukūs, meilūs, protingi. Viltė užsiima jų veisimu, dalyvauja su jais parodose. Žinoma, nemažai kas taip daro. Kuo ypatinga Viltė? Turbūt tuo, kad ta veikla nėra dėl pinigų užsidirbimo, o dėl didelės ir neišsenkančios meilės šunims, dėl malonumo, to nuolatinio degimo savo veikla. Viltė be galo pozityvus žmogus, užsispyręs ir kantrus. Visada su šypsena. Meilę šunims ji pirmiausia nusako rūpesčiu jais. Ir nepaliauja jais džiaugtis, džiaugtis.

‒ Jūs gyvenate Kėbonių kaime. Kiek metų?

‒ Jau septyneri. Nors toks jausmas, kad ką tik atsikraustėm. Anksčiau gyvenome Kėdainiuose, iš pradžių bute, paskui name.

‒ Tai gal dėl šunų atsikraustėte į kaimą, kad jiems būtų daugiau erdvės?

‒ Taip, šunys pas mus buvo visą gyvenimą. Pas mano tėvus pirma atsirado šunys, paskui tik vaikai.  Mes su broliu taip ir užaugom visą laiką su šunimis. Mūsų mylimiausi šunys zenenhundai atsirado dar gyvenant Kėdainiuose. Tuo metu Kėdainiuose turėjom ir kitų veislių šunų. Visą laiką pas mus būdavo po du tris skirtingų veislių šunis.

Berno zenenhundai – mieli, gauruoti, protingi šunys, geri namų sargai./Asmeninio archyvo nuotr.

Taip, Kėboniuose mes jau turim gerokai daugiau šunų, čia pradėjome užsiimti Berno zenenhundų veisimu, atidarėme šunų viešbutį, kirpyklą, baseiną, ėmiau užsiimti šunų dresūra. Visam tam reikėjo laiko, erdvės, patalpų.

‒ Tai Jūs užsikrėtėte šunimis nuo tėvų, galima sakyti, ar ne?

‒ Iš dalies taip. Aš gal tik priverčiau visą šeimą profesionaliai į tai pasinerti. Meilės šunims tikrai buvo visada. Tėvai mus, vaikus, mokė šunimis tinkamai rūpintis, tinkamai juos prižiūrėti. To buvo iš mūsų reikalaujama.

Aš labiau nei brolis rodžiau iniciatyvą, kad noriu tų gyvūnų, kad jie būtų namuose. Tai jų priežiūra daugiausia gulė ant mano pečių. Gyvūnų priežiūra buvo mano pareigos. Kadangi aš šunų labai norėjau, tai ir nesipriešinau. Ir tėtis, ir mama ‒ gyvūnų mylėtojai. Mama yra baigusi ir šunų kirpimo, ir kinologijos kursus kartu su manimi. Tėtis išklausė kursus kaip laisvas klausytojas, kartu su mumis sėdėdamas. Dar į visokius seminarus pavažinėja − jam tiesiog įdomu.

‒ Kada pradėjote važinėti į šunų parodas?

‒ Dar gyvenant Kėdainiuose. Pirmą šunį Berno zenenhudą nusipirkom, kai buvau pirmam ar antram kurse, kai studijavau teisę. Mums jį pardavė su sąlyga, kad mes eisime į parodas. Ir tada ir prasidėjo mano parodos.

‒ Tai Jūs baigusi teisę, o ne kinologiją?

‒ Šunys labai gražiai viską apvertė. Savo magistrinį darbą rašiau apie gyvūnų teises. Aš, jei man veikla patinka, neriu į ją visa galva, tad, kai prasidėjo parodos, pajutau, kad man reikia daugiau žinių.

Pamačiau, kad parodos nėra tai, kad atėjai, vedei šunį bet kaip, ir viskas. Pradėjau analizuoti, kodėl laimėjo kitas, tad supratau, kad reikia išmanyti anatomiją. Pradėjau ieškoti informacijos, kaip pasiruošti parodoms, kaip paruošti šuns kailį, kodėl vienas tos pačios veislės šuo atrodo taip, o kitas kitaip.

Veisimas negarantuoja jokių pastovių pajamų, tai turi būti gyvenimo būdas. Reikia iš kažkur gauti ir nuolatines pajamas, tai kilo mintis įsteigti šunų viešbutį. Atsirado ir kirpykla, ir baseinas, ir dresūra.

V. Liaugminaitė

Pradėjau ieškoti tokių studijų. Iš tikrųjų net nebuvau girdėjusi, kad yra tokios studijos kaip kinologija. Ieškojau visokiausių seminarų. Radau informacijos internete, ieškodama bendros informacijos.

Tai mes su mama ir nusprendėme registruotis ir studijuoti. Lankėme mokslus Kaune pas tarptautinės kinologijos teisėją Karolį Masilionį. Kursai buvo naudingi, nes viskas buvo išdėstyta nuo A iki Z. Paskaitose dalyvaudavo ir kiti teisėjai, tai mes daug visko sužinojome.

‒ O kada gimė idėja pradėti veisti šunis?

‒ Ėmiau ieškoti tobulesnio šuns su intencija nusipirkti dar geresnį. Kai bendrauji su veisėjais ir matai, kad tavo žinios jau pralenkia jų žinias, tada kyla mintys pradėti tai pačiai.

Pradėjome ieškotis vietos, kuri tiktų mūsų suplanuotai veiklai. Veisimas negarantuoja jokių pastovių pajamų, tai turi būti gyvenimo būdas.

Reikia iš kažkur gauti ir nuolatines pajamas, tad kilo mintis įsteigti šunų viešbutį. Atsirado ir kirpykla, ir baseinas, ir dresūra. Pirmiausia žiūrėjome, kokių paslaugų reikia mums patiems, auginant kelis šunis.

‒ Kodėl veisiate būtent šią veislę – Berno zenenhundus?

‒ Kai atsirado pas mus pirmas Berno zenenhundas, supratome, kad daugiau kitokių veislių šunų pas mus nebus. Sužavėjo išvaizda ir charakteris. Jie dideli meškinai, švelnūs ir pūkuoti, labai gero charakterio, be galo siekiantys įtikti žmogui. Jie, atrodo, tik žiūri į akis ir laukia, ką tu pasakysi, ką jie turėtų padaryti. Ir tai matosi netgi nuo pačių mažiukų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Atrodo, kad jie maži, bet jau suaugę – tokie iškart protingi. Jų intelektas labai aukšto lygio. Taip, zenenhundai yra truputėlį išdykę, nėra lėti šunys. Labiausiai sužavėjo jų prisitaikymas prie žmogaus, atrodo, padarys bet ką, kad tik galėtų būti šalia.

Jie labai lengvai dresuojami dėl to noro įtikti žmogui. Dar svarbu, kad jie yra švelnūs, geri, bet teritoriją saugo. O juk turėdami šunį, norime, kad jis atliktų tą pagrindinę šuns pareigą. Jie tai daro labai protingai, visą laiką praneša balsu, kad kažkas svetimas artėja prie mūsų tvoros, ir labai stebi mūsų reakciją: jei mes su svečiu draugiškai, jie irgi su juo pradeda bendrauti draugiškai.

‒ O Berno zenenhundus reikia laikyti kambaryje ar lauke, voljere?

‒ Jiems gerai kambaryje, nes jie viską padarytų, kad tik būtų prie žmogaus. Gyvenant nuosavam name, voljeras reikalingas laikinam pabuvimui, pavyzdžiui, kur išvykstame trumpam, o yra mažas šuniukas ir mes bijome, kad jis gali namie nugraužti laidus. Bet nuolatiniam laikymui voljeras negalimas.

Pas mus jie gyvena mišriai, po kelis vis parsivedam pabūti namuose, rotuojam. Kai pamaitinam, visad juos gerai valandai palaikome voljere, kad ramiai pagulėtų, pavirškintų. Ši veislė turi rizikos faktorių dėl skrandžio vertimosi, tad paėdę turi pabūti ramybėje. Paskui paleidžiame lakstyti laisvai aptvertam kieme.

‒ Kiek dabar zenenhundų turite?

‒ Dabar turime šešis ir dar iš paskutinės vados pasiliekame septintą kalytę. Ši kalytė jau bus mūsų trečia generacija. Auga gražiai, sąkandis geras, ji tobula!

Atrodo, kad jie maži, bet jau suaugę – tokie iškart protingi. Jų intelektas labai aukšto lygio. Taip, zenenhundai yra truputėlį išdykę, nėra lėti šunys. Labiausiai sužavėjo jų prisitaikymas prie žmogaus, atrodo, padarys bet ką, kad tik galėtų būti šalia.

V. Liaugminaitė

 ‒ Jūs daug savo šunų parduodate į užsienį, kodėl?

‒ Beveik visi mano šuniukai išvažiuoja pas mano feisbuko draugus. Neparduoti daug šuniukų Lietuvoje yra mano strategija: aš iš kiekvienos vados stengiuos pasilikti sau arba bendrasavininkystei, tai logiška, kad man nereikia konkurencijos. Kergti mes irgi važiuojame į užsienį, pas geriausius patinus, žiūrim, kad būtų geriausi kraujai Europos ir pasaulio geriausių šunų.

Tai nemažai kainuoja. Tad nesinori sau pačiai sudaryti konkurenciją. Mes lankomės europinėse, pasaulinėse parodose, tai tarp feisbuko draugų turiu daug užsienio veisėjų, teisėjų, šios veislės augintojų ir mylėtojų. Jie ir perka mano šuniukus.

‒ Kiek metų Jūs jau dalyvaujate parodose?

– Nuo 2010 metų.

‒ Ką tai reiškia dalyvauti parodoje?

‒ Man tai yra savirealizacija. Jei parodose kažkas nepasisekė, aš išsianalizuoju savo klaidas, stengiuosi iki kitos parodos ruoštis taip, kad jų daugiau nebūtų. Ir einu parodyti, kaip mes su šunimi patobulėjome. Tai ir yra tobulėjimas. Dalyvavimas parodose yra šventė!

Asmeninio archyvo nuotr.

‒ Kiek laiko reikia šunį paruošti parodai?

‒ Labai įvairiai. Priklauso nuo šuns sugebėjimų, pasidavimo dresūrai, nuo šeimininko darbo, nuo šuns ir šeimininko ryšių, santykių.

Jei jų kontaktas stiprus, jie daug greičiau pasieks rezultatų. Bedirbant ir kontaktas atsiranda stipresnis, nes šuniui skiriama daugiau dėmesio.

‒ Kuo naudinga išvis šunis dresiruoti?

‒ Kad būtų susišnekėjimas, kad šuo ir šeimininkas suprastų vienas kitą. Dresūra turi išeiti ir iš aikštelės ribų. Kontaktas turi būti mezgamas ne vien dresūros pamokų metu. Turi tuo užsiimti ir pasivaikščiojant, ir bendru kitu laiku.

‒ Vedate ir bendro paklusnumo pamokas, ir ruošimo parodoms. Kurias treniruotes vesti labiau patinka?

‒ Įdomios abi. Patinka abi, nes sutinku daug įvairių, skirtingų šunų ir žmonių. Tai man labai labai patinka. Bet jei reiktų rinktis vienas, tai pasilikčiau prie parodų pamokų, nes į jas ateina labiau motyvuoti, siekiantys rezultatų žmonės.

Dažnai tie, kurie ateina į bendro paklusnumo pamokas, galvoja, kad tai aš jų šunims kažką padarysiu ir jie bus mokyti. Bet taip nėra, patys šeimininkai turi dirbti.

‒ Bet gi būna, kad šunų šeimininkai ne patys ruošia ir veda šunis parodoje, o samdo mokytoją ir vedlį.

‒ Būna, bet aš visada sakau: šuo su savo šeimininku parodoje šimtą kartų atrodys geriau nei su svetimu žmogumi. Amerikoje, Rusijoje, Ukrainoje tai populiaru – vedliai pasiima šunį, kurį reiks vesti parodose, pas save gyventi ir su juo dirba.

Tas žmogus, kuris nori, kad jo šunį parodoje vestų profesionalus vedlys, savo šunį atgauna po dvejų trejų metų. Šuo tada baigia parodinę karjerą, o šeimininkai džiaugiasi titulais.

Jie labai lengvai dresuojami dėl to noro įtikti žmogui. Dar svarbu, kad jie yra švelnūs, geri, bet teritoriją saugo. O juk turėdami šunį, norime, kad jis atliktų tą pagrindinę šuns pareigą. Jie tai daro labai protingai, visą laiką praneša balsu, kad kažkas svetimas artėja prie mūsų tvoros, ir labai stebi mūsų reakciją: jei mes su svečiu draugiškai, jie irgi su juo pradeda bendrauti draugiškai.

V. Liaugminaitė

‒ Bet juk tada šuo patampa to svetimo vedlio šunimi… Man būtų gaila atiduoti kažkam savo šunį keliems metams. Juk dirbti su savo šunimi, jį vesti parodoje yra malonumas.

‒ Tai čia ir visa esmė. Matyt, yra žmonių, kurie nori rezultatų, neįdėdami savo darbo. Pas mus Lietuvoje dar nėra tai paplitę – atiduoti keliems metams šunį dresiruoti ir vesti į parodas. Dažniausiai parodose matome: pribėga vedlys, pasiima šunį, su juo ringe prabėga, bėga vėl pas kitą šunį, su juo vėl bėga ringe. Vos spėja iš vieno ringo į kitą nubėgti.

‒ Kaip tas šuo to svetimo vedlio neišsigąsta?

‒ Visko būna. Būna, kad šuo gręžiojasi, ieško akimis šeimininko, šeimininkas slepiasi žiūrovams už nugarų. Būna, kad šuo tiesiog neina su tuo nepažįstamu žmogumi į ringą.

‒ Kas pas mus daugiausia užsiima vedlyste šunų parodose?

‒ Mokyklinio amžiaus vaikai, studentai, veisėjai, treneriai.

‒ Kiek kartų parodose vedėte savo šunis?

‒ Oi, nesuskaičiuosiu. Parodos vyksta beveik kiekvieną savaitgalį. Į visas tikrai negaliu važiuoti. Maždaug porą kartų per mėnesį važiuoju. Parodos vyksta po dvi dienas iškart, tai abiejose dažniausiai ir dalyvauju. Kainuoja nemažai: apgyvendinimas, maitinimas, parodos registracijos mokestis ir kt.

O norisi važiuoti ir į parodas, kurios rengiamos užsienyje, ne tik Lietuvoje. Štai spalį važiuojam į Vokietiją. Kitais metais planuoju į europinę, kuri vyks Danijoje, į pasaulinę, kuri vyks Šveicarijoje. Kaip jau minėjau, tai yra gyvenimo būdas.

Ruošti parodoms šuniukus reikia jau nuo mažų dienų. Šuniukas turi išmokti taip eiti, stovėti, kad atsiskleistų jo veislė geriausios savybės./Asmeninio archyvo nuotr.

‒ O kodėl neužtenka nacionalinių parodų?

‒ Jų užtenka. Jei žiūrime į minimalius reikalavimus, tai netgi galima neiti į parodas. Galima išsikviesti du teisėjus, sumokėti ir jie padarys šuns ekspertizę. Arba galima nueiti minimaliai į kelias parodas, kad kalė gautų du kartus įvertinimą „labai gerai“, o tai net nėra aukščiausias įvertinimas.

Aukščiausias įvertinimas yra „puikiai“. Patinams reikia trijų „puikiai“, kad galima būtų užsiimti veisimu. Šunys su minimaliais parodų įvertinimais nebus paklausūs veisime, nesulauks paklausos ir jų šuniukai.

‒ Tai veisėjams reikia dalyvauti parodose, kad brangiau parduotų šuniukus tų tėvų, kurie turi gerus titulus, gerus kraujus, kaip sako, veisėjai, ar ne?

‒ Taip. Šuniukų kaina svyruoja, priklauso, kokių titulų turi jų tėvai. Jei nori dirbti profesionaliai, reikia savo šuniukus kuo labiau rodyti, jie turi gauti kuo aukštesnių titulų.

Kai atsirado pas mus pirmas Berno zenenhundas, mes supratome, kad daugiau kitokių veislių šunų pas mus nebus. Sužavėjo išvaizda ir charakteris. Jie dideli meškinai, švelnūs ir pūkuoti, labai gero charakterio, be galo siekiantys įtikti žmogui.

V. Liaugminaitė

‒ Koks tas jausmas, kai einate su šunimi ringe?

‒ Aš būnu labai susikaupusi. Prieš einant į ringą būna jaudulio, bet paskui susikaupiu. Gerai, kad yra tas jauduliukas, nes jei jo nėra, vadinasi, tau jau tai neįdomu.

Ringe aš visiškai susikoncentruoju, stebiu tik savo šunį ir teisėją, kad žinočiau, ką mums reikia dabar daryti. Kai laimim, apima pasididžiavimo jausmas, ypač jeigu konkurentai stiprūs. Parodos – tai šventė!

‒ Kur užsienyje toliausiai esate buvusi parodoje?

‒ Serbijoje.

‒ Tai Jums ir kalbų reikia nemažai mokėti, nes tiek po pasaulį važinėjat?

‒ Kalbos labai praverčia. Kalbos yra mano stiprioji pusė, man jos labai labai patinka. Aš kalbu angliškai, rusiškai, mokausi ispanų kalbos, šiek tiek moku serbų, prancūzų ir vokiečių kalbas.

‒ Kokiais savo šunų parodų titulais labiausiai didžiuojatės?

‒ Vertinu visus, bet jei reikia išskirti vieną – tai būtų mano pirmos vados šuniuko pirma paroda, kurioje jis pelnė „Best in show 1“ – gražiausio visų veislių parodos šuniuko titulą.

‒ Pakalbėkime apie jūsų viešbutį, kuris vadinasi „Eufera“. Ar priimate visus šunis?

‒ Priimame visus, kurie atitinka iškeltus reikalavimus: šunys turi būti skiepyti ir ženklinti mikroschemomis, taip pat turi būti neagresyvūs žmonėms. Jei šuo turi agresijos, dažniausiai iškart ir matyti.

Eiti su šuniu parodų ringe – jausti susikaupimą, pasididžiavimą, šventę./Asmeninio archyvo nuotr.

‒ Kiek ilgiausiai šuo yra išbuvęs pas jus?

‒ Rikis. Pekino veislės mišrūniukas. Jis pas mus jau nuo viešbučio atidarymo. Rikučio šeimininkė mirė, o jos giminaičiai, kurie gyvena užsienyje, čia paliko šunelį.

Pradžioj planavo palikti pusmečiui, bet išėjo taip, kad liko visam. Jie pamatė, kad tam šuniui pas mus yra gerai, ir nusprendė, kad jis pas mus gali ir likti. Su jais pasirašyta sutartis, susiderinom sąlygas, kurios tinkamos abiem pusėms. Jis pas mus jau savas.

‒ O kaip jaučiasi žmonės, kurie pirmą kartą palieka šunį viešbutyje?

‒ Pirmą kartą palikdami šeimininkai labai jaudinasi. Šunims čia būna gerai turbūt 99 procentais, stresuoja tik vienetai. O šeimininkų dauguma stresuoja. Tas jaudulys persiduoda ir augintiniui. Paskui mums reikia laiko šuniuką reabilituoti. Šuo labai jaučia tas nuotaikas, su kuriomis šeimininkas jį palieka.

Mes atradę kuo paprastesnio, kuo greitesnio palikimo sistemą, kad tik šuniukui būtų kuo mažiau streso. Būna sunku, jei šuns šeimininkai neklauso, kaip mes jiems patarinėjam, ir daro savaip ‒ su apsikabinimais, ašaromis, drebančiomis rankomis.

Šunį reikia palikti kuo paprasčiau, abejingiau, greičiau. Geriausia, kai šeimininkas ateina, atveda šunį į kambarėlį ir nieko nesakęs išeina be jokių emocijų. Tada šuo įsivaizduoja, kad kaip uždarė, taip tuoj vėl greit paprastai ir grįš jo šeimininkas.

Taikome tokią praktiką: šeimininkai gali atvežti savo šunį porai valandų, pusdieniui, kad apsiprastų ir šuo, ir šeimininkai su nauja situacija.

‒ Nebūna taip, kad neiškentę šeimininkai pasiima šunį atgal po valandos?

‒ Buvo kartą tokia situacija. Paliko du jorkšyro terjerus jauna pora. Jie išvažiavo su savo tėvais į Nidą, bet paskambino po dviejų valandų ir pasakė, kad apsisuko ir važiuoja šunų pasiimti. Mergina nuolat verkė, tai jie suprato, kad atostogų be šunų nebus. Jiems teko susimokėti už užsakytus kambarius ir dar užsisakyti kitus, kur priima su šunimis. Taigi išvyka jiems kainavo labai daug. O be reikalo. Tie šunys per tas porą valandų jautėsi labai gerai. Šeimininkai turėjo juos gaudyti, nes jiems buvo labai smagu mūsų biure lakstyti.

O ar galėjome pasielgti kitaip? Turime laisvą butą, galimybę apgyvendinti viešbutyje šunis, tad labai greitai priėmėme sprendimą priimti ukrainiečius. Tik kelias savaites laukėme, kol mūsų ukrainietėms pavyks atvykti pas mus. Dabar sutariame puikiai, labai smagu girdėti, kad jos, bendraudamos su saviškiais, vadina mus savo lietuviška šeima.

V. Liaugminaitė

‒ Kokia jūsų nuomonė apie kavines, viešbučius, kur priima su šunimis? Yra žmonių, kurie tuo piktinasi. Išvis, kaip jums atrodo, kodėl yra žmonių, kurie tiesiog šunų nekenčia, bjaurisi jais. Kažkokios nemalonios psichologinės patirtys ar kas?

‒ Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau vietų, kur galime lankytis su savo augintiniais. O dėl nepatenkintų žmonių – jų yra visur ir visokiausiose sferose, reikėtų tų žmonių paklausti, iš kur kyla tas nepasitenkinimas.

O mes su savo šunimis stengiamės dalintis tik geriausiomis emocijomis ir daugiau dėmesio skiriame žmonėms, kurie džiaugiasi su mumis. Mes, „šunininkai“, net tarpusavyje pasikalbame, kokia stipri bendruomenė esame, nes, nepaisant nieko, visuomet esame pasirengę vienas kitam padėti. Tai labai gerai parodė Rusijos ir Ukrainos karas, kai bėgantys nuo karo Ukrainos veislynai net su keliomis dešimtimis šunų rado prieglobsčius pas kitus kinologus įvairiose Europos šalyse.

‒ Iš feisbuko sužinojau, kad priėmėte gyventi ukrainiečius su šunimis. Kodėl tai padarėte? Kaip sekasi jums visiems dabar kartu gyventi?

‒ O ar galėjome pasielgti kitaip? Turime laisvą butą, galimybę apgyvendinti viešbutyje šunis, tad labai greitai priėmėme sprendimą priimti ukrainiečius.

Tik kelias savaites laukėme, kol mūsų ukrainietėms pavyks atvykti pas mus. Dabar sutariame puikiai, labai smagu girdėti, kad jos, bendraudamos su saviškiais, vadina mus savo lietuviška šeima.

‒ Dabar noriu paklausti dėl šunų baseino. Ar čia atvežami šuniukai pasilepinti, pasportuoti, ar su kokiomis stuburo, judėjimo problemomis?

‒ Kai atidarėme baseiną, galvojome, kad bus skirtas šunų raumenyno geresniam vystymuisi, bet paskui pas mus veterinarai pradėjo siųsti reabilitacinius pacientus. Tad šiais metais man dar teko baigti šunų reabilitacijos studijas Tenesio universitete (JAV) nuotoliniu būdu. Ta specialybė vadinasi šunų sporto medicinos specialybė.

‒ Kiek reikia tokių treniruočių baseine, kad būtų poveikis?

‒ Labai įvairiai. Priklauso ir nuo šuns organizmo, ir nuo patirtos traumos. Būna, kad šuniukai atsistato ir šimtu procentų, būna, kad iš viso negali padėti. Mes esam nusistatę bazinį 8 kursų abonentą. Du kartus per savaitę mėnesį laiko lanko. Tai pagrindas, o paskui žiūrim individualiai.

Būna, kad kai kam to užtenka. Būna, kad reikia kokių trijų mėnesių. Turėjome vieną, kurį stiprinom pusantrų metų. Buvo labai stipri išvarža, kraujo užkrėtimas, bet pasiekėme, kad jis vaikščiotų.

‒ Jums patinka jūsų veiklos?

– Man patinka. Labiausiai dėl to, kad kiekviena diena kitokia, nėra rutinos.

‒ O kirpti šunis irgi patinka?

‒ Taip, patinka. Su mama esame baigusios kirpimo kursus, gavome diplomus, kurie yra patvirtinti Švietimo ministerijos. Dar lankant kursus mums pasakė, kad iš karto nebūsime visų veislių kirpimo meistrėmis.

Mano specializacija yra dideli šunys. Yra veislių, kurių nepriimu. Pavyzdžiui, man pudelio kirpimas yra nepriimtinas. Taip pat šunis triminguoju (pešu), bet parodoms triminguoti šunų aš visgi neimu. Parodoms ruošti imu tik tuos šunis, kurių kailio ypatybes gerai išmanau, gerai žinau parodų standartus.

‒ Vilte, visos veiklos Jums patinka, spinduliuojate pozityvą. Tiesiog sėdite savo rogėse?

‒ Tikrai taip.

‒ Mylėti šunį. Ką tai reiškia?

‒ Pirmiausia – atsakomybę ir įsipareigojimą. Man meilė mano šunims yra kasdieniai pasivaikščiojimai, treniruotės, maisto ruošimas, maudymas ir šukavimas – viskas, ko reikia, kad jie jaustų mano dėmesį, o jų poreikiai būtų užtikrinti ir jie nugyventų laimingus ir prasmingus gyvenimus.

‒ Ko palinkėtumėt visiems, kurie laiko šunis, na, gal per silpnai pasakiau, kurie myli − gal taip tiksliau.

‒ Palinkėčiau suprasti savo šunis. Savo darbe dažnai jaučiuosi kaip tarpininkė tarp šuns ir jo šeimininko.

Jei kiekvienas šuns augintojas skirtų laiko pasidomėti šuns psichologija ir laukinių šunų gyvenimo būdu, instinktais, suprastų, kodėl šuo vagia maistą, sugriaužia batą ar kaukia šeimininkui išėjus pro duris.

Atsiradus supratimui – tampa daug lengviau kartu gyventi.

5 Komentarai

  • Vau vau vau….

  • Žaviuosi ta mergina.Ji laiminga, nes daro tai, kas jai patinka.O tai ir yra laimė.Sėkmės visai šeimai, pagarbiai.

  • Kažkokį jau draugą lyg rado Viltė. Bet slepia, nes turbūt nelabai gražus. Tikrai ne tas dalbajobas koncervatorius Nefas.

  • Ačiū, kad už dyką visas įmones išreklamuoji, Rūta, dėl to žurnalistai ir neužsidirba per tave pinigų. Ne tik kad saviblėdoj atsibodai, bet ir ra jau užknisi. Eik pailsėk į užtarnautą poilsį.

    • Durneli tu durneli

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video