Ričardas Doveika: „Supriešintos kartos“

Šiandien Didysis Penktadienis. Tęsdami jautrų ir verčiantį viską apmąstyti pokalbį su kunigu Ričardu DOVEIKA, artėjame Kristaus prisikėlimo link. Sunku kunigo žodžių ir minčių klausytis abejingai, giliai paslėpus jausmus, vaidinti, kad aplinkui viskas gera ir gražu, tiesiog džiaugtis už save ir artimiausius žmones, kad šiandien esame gyvi, sveiki… Išklausius R. Doveiką, nejučia apima kaltės, gėdos jausmas, kad kažką galbūt galėjai, o gal vis dar gali padaryti kitaip, nes tam niekada nevėlu… Manau, kiekvienas jo žodžiuose atrasime savų skaudulių, džiaugsmų, patarimų, įžvalgų, kuriomis gal ir pasinaudosime.

– Kunige, praėjusį kartą išreiškėte abejones saugia kaimynyste, atsakingu verslu, brandžia visuomene ir kitais, rodos, teigiamais dalykais. Kodėl?

– Šių metų Velykas švenčiame pandemijos akivaizdoje, karantine. Ir pirmosios kovos su liga grimasos – atleidžiami darbuotojai, kad išliktų įmonių pelnai; supirkti būtiniausi bendrojo gėrio užtikrinimo elementai – kaukės ir dezinfekciniai skysčiai – tapo spekuliantų rojumi.

Saugi kaimynystė pasibaigė reikalavimais, kad kiti išdezinfekuotų daugiabučių namų laiptines, o dauguma liko užsidarę namuose.

Buvome apspjaudyti grįžtančių tautiečių, kurie prisiminė gimtinę ne todėl, kad myli, bet, kad užsienyje nemaža dalis gyvena iš pašalpų ir to krašto gydymo sistema nėra jų pusėje, o čia ekstra atveju kiekvienu bus pasirūpinta iš bendrojo valstybės lobyno.
Kai visa tai matau, skauda. Skauda labai vidų.
Po ligos suvaldymo, atsidarius sienoms, jie pirmi paliks Lietuvą ją toliau keikdami, prakeikdami, pasipiktinę ir išsityčioję.

Manau, kad ne tie, kurie išvyko, o tie, kurie čia kuriame savo ateitį, esame ir labiau išsilavinę, ir labiau pasaulio reikalus suprantantys, ir labiau pilietiški.

Tikiu, kad daugeliui yra gėda visa tai matant. Nes dauguma svetur gyvenančių yra didelis turtas. Bet jie ten nėra pašalpiniai. Jie ten labai daug ir sunkiai dirba, moka mokesčius, kuria gėrį, geriau realizuoja save ir mato ateitį.

Jie grįžo ne girtuokliauti į tėvynę, nelaužyti viešbučių inventoriaus ir nereikalauti penkių patiekalų karantino sąlygomis. Jie grįžo būti su senstančiais tėvais, jie grįžo įsilieti į savanorystės gretas ir realiai rūpinasi savo aplinkoje gyvenančiais. Jie iš tikrųjų laikosi tvarkos ir teisėtų nurodymų.

Jie yra mūsų tautos pasididžiavimas. Bet kiekviena tauta turime ir savo gėdą.

Manau, kad kiekvieną, kuris dabar, pasaulinio iššūkio, ligos, mirčių, sveikatos sistemos braškėjimo per siūles akivaizdoje, kitų save dovanojančių ir rizikuojančių žmonių akivaizdoje perpardavinėja kaukes, skysčius, užkelia maisto kainas, yra tikri tautos išdavikai ir šios Valstybės priešai. Jiems jų elgesys yra puikiai tvarkomas ir sprendžiamas išgyvenimo klausimas kitų skausmo sąskaita. O taip gali elgtis tik priešai.

– Ar jie yra laimingi?

– Abejoju. Jie šiandien turi iš spekuliacijų uždirbtus pinigus, užkeltas kainas ir padidėjusias pajamas, bet jie neturi esminio dalyko, lemiančio tikro džiaugsmo pajautimą – šalia esančių žmonių ir pasitikėjimo.

Tas, kuriam bet kokia kaina reikia tik išgyventi, labai greitai pats taps auka kitam trokštančiam išgyventi.

Tad šiandien tikrą džiaugsmą patiria laisvas, sąmoningas ir gyvenimo prasmę buityje, o ne turėjime atradęs žmogus.

Religinės šventės mus ir augina supratime, kad su džiaugsmu negalima apsiprasti, nes negali būti nuobodus, negali būti savaime esantis dalykas. Tai malonė, kylanti iš veiksmo, pastangų, pasirinkimų ir apsisprendimų. Ir laimingas žmogus, kuris moka pasiekti džiaugsmą, moka patirti, išgyventi džiaugsmą, moka būti kitam džiaugsmo priežastimi.

Šių metų kitoniškai švenčiamos Velykos yra unikali galimybė pasižiūrėti, ar turiu savo gyvenime džiaugsmo, ko reikia, kad būčiau džiaugsmo žmogumi. Ar džiaugsmas teikia laimę, ar laimė kyla iš džiaugsmo. Ar esu turtingas supančių mane žmonių, kuriems esu pats būdamas savimi, o ne mano pareigos, kišenės tūris ir susitvarkytų gyvenimų žaidimo aikštelė.

– Kunige, daug bendraujate ir sutinkate jaunų žmonių. Kokį jaunimą matote šiandien, kuriam priklauso ateitis? Ar jis yra tikintis ir norintis švęsti katalikiškas šventes?

– Mūsų visuomenėje, o ir pasaulio kontekste matoma, kad yra žmonių, kurie mėgsta klaidinti kitus. Ir klaidinama sakant, kad bažnyčiose nėra jaunų žmonių, nėra jaunų šeimų, nekrykštauja maži vaikai.

Žaliavos visuomenėje formuojama specialiai samprata, kad bažnyčios – senelių namų dienos centrai. Kad ten suvaikėjusių, nereikalingų žmonių vienetai. O parapijos suvokiamos kaip socialiais Valstybės partneriais, mažinant socialinę visuomenės atskirtį arba pasidalinanti su Valstybe socialine veikla. Juk tuos senelius juk kažkaip reikia nukaršinti. Bažnyčia jiems puiki vieta socialiniam reikalingumui patirti. Savotiškai pakišam seniems žmonėms dar jų naudingumo poreikį – būkit ir už mus melskitės. Nes kas gi jums daugiau ir beliko šiame gyvenime? Nes gyvenimas priklauso dabar jaunajai kartai, jie yra visų mūsų ateitis, jiems visos galimybės ir visi valstybės resursai.

Kokia nelaiminga visuomenė, valstybė ir tauta, jei į savo senelius žvelgia kaip į istorijos reliktą, numeta gailesčio kauliuką – būkit, bet nesikiškit.

Įskelia nuotolio mąstymo ir elgsenos kultūrinę sampratą tarp jaunos kartos ir vyriausios kartos.

Ir tyliai nuodija jaunosios kartos sąmonę, kad labai didelis jų ateities postūmio garantas – senelių suteikta „dovana“ – savanoriškas eutanazijos pasirinkimas.

Tokia tauta neturi ateities, tokia valstybė visada bus užribio vasaline žeme. Kas bodisi ir šlykštisi istorija, savo senoliais, ilgai vaikščios dykumoje ir siekdami pažado žemės, patys turės savo kaulus palikti dykumos smėlynuose.

[quote author=“R. Doveika“]Kokia nelaiminga visuomenė, valstybė ir tauta, jei į savo senelius žvelgia kaip i istorijos reliktą, numeta gailesčio kauliuką – būkit, bet nesikiškit.[/quote]

– Ar turite atsakymą, kodėl taip nutiko, kodėl mes esame tokie nedėkingi ir kaip turėtume tą pakeisti?

– Man labai liūdna matant, kaip yra skeliamas nuotolio mąstymas tarp senosios ir jaunosios kartos. Visų mūsų elgesys su seneliais yra padėkos elgesys. To, ką šiandien turime, kas esame, kokia kaina pasiekėme.

Padėkoti galima tik tada, kai vertiname, kai matome, kad jis yra man reikalingas, kad jo gyvenimas man naudingas. Kad šiandienos jo senatvė su visu savo turiniu – maloniais ir skaudžiais kasdienybės elementais yra labai svarbus mano ateičiai.

Seneliai, pas kuriuos augome, kurie mus lepino, atiduodavo visą gyvenimą sutaupytą skanesnį kąsnį, pinigėlį, patarimą, išsaugotą per karus, tremtis, badmečius, aukso monetą, sidabro indą, prosenelių paveldą, šiandien paverčiami jaunosios kartos savotiškais konkurentais egzistencijos tikrovėje. Nes visuomenėje turime spragų sukuriant padėkos, globos, priežiūros erdvę savo seneliams. O juk rytoj mes būsime jų vietoje.

Kaip reaguosim, kai mūsų vaikai ir anūkai „ilgėsis“ didžiulės paslaugos iš tavęs – eutanazijos kelio pasirinkimo. Nes jie bus jauni, jiems reikės buto, jie dar neturės susikaupę pinigų ir jiems labai patinka tavo išsaugotas aukso pinigėlis ir sidabro dirbinys.

Istorija visada, kaip ir laikas, sukasi ratu. Todėl šiandien sutinkame taip suformuotą jaunąją kartą – pramogų, malonumų, nieko asmeniško, pragmatišką, matematiškai apskaičiuotą ir be jokių sentimentų besielgiančią jaunąją kartą. Tiesiog dalis jaunimo yra taip paruošti ir suformuoti, tiksliau informuoti, kaip galima pragmatiškai gyventi pasaulyje. Kartu, bet kiekvienas sau. Bendrai, bet siekiant tik savo naudos, visuomeniškai, bet prie manęs nelįskit, nemoralizuokit. Atsakingai, bet ciniškai.

Bet. Yra ir kitoks jaunimas. Gelmės, darbo, pagarbos, atjautos jaunimas. Ilgesio ir poreikio jaunimas.

Jų daug bažnyčioje. Kiti pakeliui į asmeninį tikėjimo, Dievo, religijos atradimą. Svarbiausia, kad jie yra atradimo kelyje.

Jie nesėdi dienos metu internetų šlykščiuose komentaruose, jie ne kiekvieną savaitgalį praleidžia naktiniuose klubuose, jie nesišlaisto girti gatvėse ir neišnaudoja kito.

Jie mokosi, daug ir sunkiai dirba, taupo ir auga išmintimi.

Jie žingeidūs ir atviri žiniai, aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime bei asmeniškai prisiima atsakomybę už savo aplinką, sprendimus ir yra atsakingi už šalia esančius.

Jiems nėra nereikalingų žmonių.

[quote author=“R. Doveika“]Visada visokių žmonių buvo, yra ir bus. Labai svarbu, koks ir kur tu esi šiandien.[/quote]

– Kiekvienos vyresniosios kartos dalis atstovų apie esamą laikmetį atsiliepia nelabai teigiamai – jų nuomone, viskas eina tik blogyn ir blogyn: žmonės nužmogėja, tampa kone robotais, vaikai nebežino, kas yra pagarba tėvams, mokytojams, apskritai suaugusiems ir vyresniems žmonėms. Galbūt Velykos nelabai tinkamas laikas apie tai šnekėti, tačiau kasdienybė yra gyvenimo sudedamoji dalis ir niekur nuo to nepabėgsi. Kaip Jūs įvertintumėte dabartinį laikmetį ir kur link, Jūsų nuomone, žmonija keliauja?

– Biblijos išminties literatūra byloja, kad viskam yra savas laikas. Ir kiekvienas laikas yra tinkamas tikėti, gyventi, liudyti, kurti.

Kiekvieno žmogaus laikas paženklintas gimimu ir mirtimi. O įprasminamas darbais, apsisprendimais ir saviraiška.

Kiekvienas laikmetis turi savo stipriąją pusę ir pažeidžiamumą, savo didvyrius ir išdavikus. Iššūkius ir džiaugsmo patirtis.

Laisvės ir vergystės formos taip pat kiekviename laikmetyje, kaip ir kiekvienoje kartoje, savitu, unikaliu būdu atsikartoja. Deja, bet atsikartoja.

Esam laimingi. Kaip ir daugelis tautų. Tikiu, kad dauguma esam ir protingi. Ne vien išsilavinimu, medžiagine pažanga ar technologijų galimybėmis, bet supratimu, santykiais ir tapimu vienas kitam ramstimi.

Galime džiaugtis, kad gyvename turėdami savo aplinkoje gyvus senelius, kai kas net prosenelius. Dar galime klausytis pasakojimų iš gyvų tautos partizanų, tremtinių.

Patys savo rankose jaučiame Baltijos Kelio delną, Nepriklausomybės skonį. Sovietmečio kartėlis irgi dar daugelio burnoje juntamas.

Turime laisvoje Lietuvoje užaugusią kartą. Vaikus, nemačiusius nepritekliaus, karo, bado. Ir esame stiprūs tiek, kiek leidžiame vieni kitiems sustiprinti save pačius.

Mūsų stiprybė – mokėti atsiremti į vienas kitą. Kaupti bendruomeninę sampratą, gėrį. Prisiimti atsakomybę vieniems už kitus. Būti priežastimi eiti pirmyn.

Kiekvienas laikmetis turi ir savo išdavysčių, silpnybių, tamsių dėmių.

Tremčių akivaizdoje atsirasdavo kaimynų, išduodančių kaimynus, žydų naikinime atsirado, kas išvogė tuščius namus ir pasisavino svetimą turtą.

Kovoje už laisvę buvo, kurie kolaboravo su priešu ir tvarkėsi savo gyvenimą kitų baimės sąskaita. Buvo žmogžudysčių visais laikais, vaikų namų, benamių, našlaičių ir pasiaukojančių motinų. Smurto namuose, nesaugumo gatvėse.

Juk turime savo aplinkoje kartą žmonių, kurie puikiai žino, kiek kainavo ėjimas į bažnyčią, tikėjimo praktikos, lietuvių kalbos puoselėjimas. Laisvės ilgesys. Iškelta trispalvė.

Visada buvo ir minia – baikšti ir minkoma. Supriešinama ir išnaudojama.

Istorija liudija, kad kiekviena karta turėjo visko ir turi viską.

Stokoti ir turėti, dalintis ir egoistiškai gyventi. Pasiaukoti ir išduoti. Atiduoti ir parduoti. Saugoti, slėpti ir išduoti. Maitinti ir numarinti. Tokia yra netvarkos, nuodėmės, mirties ir suklaidintų žmonių gyvenimo tikrovė.

Manau, kad sovietmetis atliko skaudžiausią darbą – supriešino tarpusavyje kartas. Nurašant senelius, pigia darbo jėga paverčiant tėvus, o jaunimą užliūliuojant iliuzijų melu, kad jiems priklauso ateitis. O dabartyje jie tiesiog yra kažkas, kam suformuojama nuomonė, elgesio modeliai, gyvenimo būdo stereotipai ir pakišama kaip pažangos į ateitį kelias. Kartais pasijunti, kad kažkas visa tai tampo už siūlų kaip skudurines lėles…

[quote author=“R. Doveika“]Čia labai negatyvi ir mums, lietuviams, mūsų tautai garbės nedaranti žaizda – verkšlenti.[/quote]

– Kaip manote, ką galime ir turėtume padaryti, kad taip nebebūtų?

– Pirmiausia reikia nustoti verkšlenti. Čia labai negatyvi ir mums, lietuviams, mūsų tautai, garbės nedaranti žaizda – verkšlenti. Vis bandau galvoti, kokiame mūsų tautos istorinės raidos etape ir kam pavyko šį verkšlenimo nuodą paskleisti į mūsų sąmonę?

Esame verkšlenantys kiekvienoje situacijoje. Verkšlenimas kyla iš pavydo, iš gyvenimo svetimais gyvenimais, į pakištukų kaip visi spąstus, į besaikį konkuravimą ir puikybę. Į aroganciją ir kito žeminimą. Kas mus išmokė mėgautis žeminant kitą? Kas mus išmokė verkšlenti turint namus, mašinas, keliaujant po pasaulį, o vaikams mokantis užsieniuose? Kas mus išmokė pavydėti, apkalbėti, smerkti ir tyčiotis? Kas mus išmokė spekuliuoti ir išduoti vieniems kitus?

Internetinė erdvė, komentarai po straipsniais parodo, kad gyvena antžmogių visuomenė. Ir kokia baisi tokia visuomenė. Nepasitikėjimo visuomenė. Ar tai kažkas mus išmokė va taip, ar čia mūsų tautos genuose yra tai? Man tai klausimas, į kurį ieškau atsakymo. Kas mus tokiais pavertė? Ir kodėl leidomės tokiais tapti? Ar tai visuomet buvo mumyse, tik kiekvienas laikmetis savaip visa tai išlaisvina iš mūsų ir mes atsidengiame vieni prieš kitus.

Nežinau. Kodėl tokiais esame vienas prieš kitą? Kas mus išmokė pilnomis burnomis ir sočiais gyvenimais keikti Lietuvą, Valstybę, prakeikti šalia esantį žmogų?

Ką gali sukurti prakeiksmo visuomenė? – Chaosą. Prakeiksmo kultūra? – Nesibaigiantį verkšlenimą. Prakeikta kaimynystė? – Baimę ir nepasitikėjimą. Prakeikta tėvynė? – Vergystę svetimiems už numestą pašalpą svetimame krašte…

– Jūsų nuomone, ar yra vilties tai pakeisti?

– Viltis yra viena, kad tai nėra kritinė tautos masė. Kad tai tik matomoji mažytė dalis mūsų visuomenės tikrovės. Savotiška rakštis, kuri labai maža, bet skauda visam kūnui ir net pūlinys susiformuoja.

Dabar mėgstama sakyti „dvi Lietuvos“, „tylioji Lietuva“, „išsivaikčiojusi Lietuva“, „prasigėrusi, išvogta…“ ir t. t. O aš drįstu sakyti, kad esminė mūsų tautos stiprybė ir pamatas, į ką remiasi mūsų tauta, yra GYVENANTI LIETUVA.

Lietuva, kuri tiesiog gyvena.

Tai tauta, kurios nėra piktuose komentaruose, nes jie dirba.

Tai tauta, kuri nerodo savo nulūžusių nagų, nes jiems tai neaktualu.

Tai tauta, kuri neverkšlena, bet taupo, kūrybingai gyvena, rūpinasi savo šeimomis, kuri sprendžia problemas, o nenutraukinėja santykių, kurie pasirūpina savo seneliais, ir nebijo paprašyti pagalbos. Tai tauta, kuri gyvena. Savanoriauja, tiki ir pasitiki. Sugeba sukurti saugią aplinką vaikams ir seneliams.

Tokia tauta yra tikėjimo ateitim visuomenė.

– O kokią mūsų tautą ir jos ateitį matote Jūs?

– Gaila, o gal ir gerai, kad tie, kurie gyvena, neturi laiko menkaverčiams dalykams.

Ateis laikas, kai jie savo buvimu taps matomi kaip pažado žemė.

Jie nekeikia savo krašto, bet šią žemę mato kaip Dievo duoto pažado išsipildymą.

Ir tokios tautos yra daug.

Jei matysim tokią tautos dalį, jei patys įžengsime į tokios tautos gretas, jei patys savo aplinkoje nustosime būti prakeiksmo priežastimi, tada ir toliau gyvensim, išliksim, turėsim ateitį ir nešim dienos darbų ir kaitros naštą. Kad ir kas norėtų kitaip, bet keliaujame pirmyn.

Kelionė yra nuostabus nuotykis. O kur nuotykis, ten ir iššūkiai, pavojai, netektys ir sprendimai. Einame pirmyn. Tikėjimas veda pirmyn.

Žemiškoji gyvenimo egzistencija įaus mūsų likimus į Gyvenimo Knygą. Juk esame Dievo vaikai. Visi. Visiems patikėtas Gyvenimo paveldas. Todėl gyvenimo žmogus nesipiktina ir nepiktina.

Jis tiesiog, matydamas, kad krenti į bedugnę, besispardantį tave pakelia, užsideda ant savo pečių, nušluosto ašaras ir pastato ant tvirtos žemės.

Ir tik nuo manęs priklauso, eisiu šia žeme ar vėl verkšlendamas lauksiu, kad kažkas kitas už mane prisiims atsakomybę gyventi. Taip galima ir likti besėdint.

Visada visokių žmonių buvo, yra ir bus.

Labai svarbu, koks ir kur tu esi šiandien.