Renkuosi gyventi: savižudybių problema ir sprendimo būdai

Kiekvieno žmogaus gyvenime randasi problemų, kurias išgyventi ypač sunku. Kartais situacija gali atrodyti nepakeliama, tačiau, kad ir kaip viskas atrodytų sudėtinga, išeitis visada yra…

Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1000 žmonių. Kodėl taip yra? Priežasčių begalė – savižudybių problema kompleksiškas reiškinys. Kaip teigia specialistai, žmogų tokiam skaudžiam žingsniui pastūmėja ne kokia nors viena, bet keletas priežasčių. Žmogui, išgyvenančiam suicidines mintis, savižudybė atrodo kaip išeitis, tačiau reikia suprasti, kad net ir juodžiausia neviltis nesitęsia amžinai. Ką galime padaryti, siekdami sumažinti žmogaus kančią ar patys išgyvendami sunkius gyvenimo įvykius?

Savižudybių problemos mastą nusako statistika. Nors skaičiai, susiję su savižudybių skaičiumi, mūsų šalyje kinta, tačiau labai nežymiai. Per metus Lietuvoje įvyksta apie 1000 savižudybių – štai per metus mūsų šalis netenka mažo „miestelio“. Tai yra didžiulis skaičius. Mirtingumo nuo savižudybių statistinis skaičius yra vos mažesnis už žūtis avarijose šalies keliuose. Svarbu suprasti, kad savižudybę svarstantys žmonės savo situacijose jaučiasi bejėgiai, nematantys alternatyvių problemos sprendimų būdų savo patiriamai kančiai nutraukti. Todėl nepaprastai svarbu padėti tokiems žmonėms pamatyti alternatyvias išeitis, sprendimus, kurie tikrai gali išgelbėti nuo tragedijos.

Savižudybių priežastys

„Kodėl?“, – natūraliai kylantis amžinas klausimas… Kalbėdami apie savižudybes, negalime išskirti kokios nors vienos konkrečios priežasties. Jų yra daugybė. Galima pasakyti, kad dažniausiai tai – kelių priežasčių sankaupa, virstanti grandine. Nepasiseka viena, tada antra, trečia, galiausiai, ir visai maži gyvenimo sunkumai tampa nepakeliami, žmogus pasijunta esąs „nevykėlis“, ima save stipriai nuvertinti, nepasitikėti savo jėgomis. Tokioje būsenoje žmogaus nesėkmės jam pačiam ima atrodyti ypač svarbios, o sėkmės – nevertos įvertinimo.

[quote author=“Autorius“]Žmogus, galvojantis ar ketinantis nusižudyti, gali apie tai niekam nė neprasitarti. Tačiau tai nereiškia, kad jam nereikia ar nesinori sulaukti pagalbos. Didžioji dalis nusižudančių žmonių iš tikrųjų nenori mirti, jie nori nutraukti savo kančias ir nemato kitų išeičių.Užkirsti kelią tragiškam žmogaus poelgiui galime tik atpažindami jo siunčiamus įspėjamuosius ženklus ir atsakingai į juos reaguodami.[/quote]

Vienos svarbiausių priežasčių yra finansinės, socialinės, psichologinės – finansiniai sunkumai, nedarbas, patyčios, alkoholizmas, depresija, kiti psichinės sveikatos sutrikimai, ankstesnė žmonių patirtis (patyrus artimojo savižudybę). Didžiausią nusižudančių žmonių skaičiaus dalį sudaro vyresnio amžiaus (45-55 metų amžiaus) vyrai, gyvenantys kaimuose. Apskritai vyrų nusižudo beveik šešis kartus daugiau nei moterų. Kas kamuoja tokius vyrus? Vienatvė, skyrybos, alkoholizmo problema, nedarbas, jokios veiklos neturėjimas, gyvenimo prasmės nejautimas, neatradimas. Žmogui, niekaip nerandančiam, kaip įprasminti savo gyvenimą, rasti meilės sau yra tikrai labai sunkus uždavinys.

Jeigukalbėtume apie moteris, nors jų savižudybių skaičius mažesnis, jos žymiai dažniau bando nusižudyti. Tai nereiškia, kad jos bando manipuliuoti savižudybe, – jokiu būdu. Stereotipų visuomenėje, kuri egzistuoja posovietinėje kultūroje, moterims tarsi leidžiama kalbėti apie jausmus daugiau, negu vyrams, lytims priskiriami „tinkami“ ir „netinkami“ vaidmenys: vyras turi būti stiprus, viską išspręsti vienas pats, nesikalbėti apie savo problemas. Ir tada su viskuo jis lieka vienas. Ir tai labai sunku. Tuo labiau, jei vyras gyvena kaimiškoje vietovėje, jis netenka darbo, jam reikia išlaikyti šeimą – jis ima jaustis prastai. Taip pat nusižudo nemažai paauglių. Yra ir vaikų.

Ką žmogus jaučia?

Tie žmonės, kurie patyrė artimųjų savižudybę, psichologų teigimu, labai kenčia, išgyvena neviltį, neretai ir patys galvoja apie savižudybę. Visų tų žmonių, kurie atsidūrė savižudybių krizėje, kurie bandė nusižudyti ar turinčių tokių minčių, psichologinė būklė labai prasta.

Kaip jie jaučiasi? Jie visada kalba apie labai stiprius nevilties, bejėgiškumo, beprasmybės jausmus. Jie kalba apie tai, kad nebegali kontroliuoti to, kas vyksta jų gyvenime, jaučia, kad nieko nebegali pakeisti, kad niekas, apskritai, nebegali keistis, kad jie padarė didžiulių klaidų, „susimovė“, „susikirto“, kad „viskas“ prarasta, kad gerai būti „nebegali“. Žmogus išgyvena siaubingai stiprios nevilties jausmus, didelę frustraciją. Dar būna jaučiami reikalavimai iš aplinkos: „Tai tu susiimk, negalvok, kad nori mirti. Gyvenk“. Dažnai neįsiklausoma į jų mintis – tai, galbūt, ir suprantama, nes aplinkiniams gana sunku viso to klausytis ir aplinkiniai gali nenorėti, negebėti padėti, norėti tai nustumti kuo toliau, baiminasi. Tada ir patys žmonės, kurie kenčia, baiminasi apie savo problemą kalbėti, ir ta baimė juos dar labiau atskiria ir uždaro. Jie ima jaustis izoliuoti, atskirti nuo visuomenės. Tada žmogui atrodo, kad jis iš tos visuomenės turi „dingti“, nes kitos išeitis, kito sprendimo tiesiog „nėra“. Kai žmogus išgyvena, jam yra per daug sunku pagalvoti, kad yra ir kitų sprendimų. Tai jam atrodo neįmanoma.

[quote author=“Aut. past.“]Labai svarbu nepasiekti tokio taško, kai savižudybė atrodys vienintelė išeitis.[/quote]

Todėl tokioje situacijoje galėtų pagelbėti specialistas, kurių darbas skirtas tam, kad visa tai išgyvenantieji galėtų apskritai pripažinti ir kalbėti apie tai, ko niekas nedrįsta klausytis. Psichologų tikslas – parodyti žmogui, kad galima plėsti akiratį, ir kad galima ką nors dėl to padaryti. Pavyzdžiui, jei netekote savo brangaus artimo žmogaus, galbūt yra kitas žmogus, kuris galėtų tapti naujuoju inkaru toliau gyventi, pretekstu toliau egzistuoti, suteikti prasmės. Galbūt tai galėtų būti kokia nors veikla?

Kada liūdnos mintys tampa pavojingos?

Kai jautiesi baisiai nelaimingas, labai daug verki, nenori niekuo užsiimti, vadinasi, kažkas tavo gyvenime sutriko. Galima pabandyti tas priežastis atsekti pačiam, suprasti, kas kelia tokį skausmą ir neviltį, tikrai nebūtina lėkti tiesiai pas psichologą. Visi turime vidinių jėgų susitvarkyti ir su didelėmis problemomis, tik kartais vis dėlto kartais prireikia pagalbos ir iš šalies. Visų pirma, apėmus niūrioms mintims, verta pripažinti sau: jaučiuosi negerai. Antra, verta įsivardyti priežastis, kurioms mane verčia taip jaustis. Tik tada, kai žinosime, kodėl taip yra, galime tas problemas spręsti. Jei tų priežasčių atrasti nepavyksta, mums gali padėti artimieji ar specialistai.

Labai svarbu nepasiekti tokio taško, kai savižudybė atrodys vienintelė išeitis. Pastebėjus savyje ar artimame žmoguje, kad yra daug nusivylimo, kamuoja mintys, kad „su niekuo nesusitvarkau“, kad „viskas beprasmiška“, kad „verta viską mesti“, kad „gyventi išvis neverta“, reikia kreiptis bent jau į artimuosius, specialistus psichologus. Kai prieinamas taškas, kai mirtis atrodo vienintelė išeitis, žmogui labai sunku sau padėti – ypač, kai žmogus nori ne pagalbos, o mirties… Tiek tas mintis išgyvenantys, tiek iš šalies žmogaus sunkumus pastebintys turi turėti atidumo.

Psichologinės higienos svarba

Kiekvienas gyvenime patiriame labai daug įvairių problemų. Kiekvieną jų išgyvename, su jomis tvarkomės, bandome įveikti, įveikiame. Tam, kad savo gyvenimo iššūkius įveiktume kuo efektyviau, mums reikia geros savirefleksijos – savęs pažinimo, supratimo ir savęs palaikymo. Kaip aš galiu save palaikyti, kai man sunku? Kas mane guodžia? Kai kitam žmogui sunku, mes nepuolame to žmogaus mušti. Kodėl tada tai darome sau? Galvojantiems apie dvasinę higieną, derėtų atrasti daugiau veiklų, žmonių, dalykų, kurie teikia džiaugsmo ir malonumo. Veikti tai ir su tais, su kuriais galime būti savimi, pasiekti to, ko norime, atsipalaiduoti, mėgautis tuo. Tikrai ne viskas, ką gyvenime veikiame, teikia malonumą, tad labai svarbu atrasti tokią nišą, kurioje iš tikrųjų galime jaustis laimingi. Kiekvienam žmogui reiktų turėti būdų, veiklų, pomėgių, kuriais galima iškrauti įtampas, emocijas, nusiraminti.

[quote author=“Aut. past.“] Jei pastebite, kad žmogus jaučiasi kažkaip kitaip nei visada, mandagiai jo paklauskite: „Kas atsitiko? Šiandien atrodai liūdnas, itin įsitempęs, susikaustęs“ – taip žmogui, norinčiam pasikalbėti, padėsite prabilti.[/quote]

Kartais reikia leisti sau ir tiesiog patingėti. Atsikelti ryte ir pasakyti sau: „Šiandien aš nieko neveiksiu ir žiūrėsiu filmus“ arba „Šiandieną aš tingėsiu“. Svarbu dėl to nė kiek nesigraužti. Tokioje veiklioje visuomenėje verta prisiminti, kad galime sau tai leisti.Tiesiog privalu kalbėtis apie tai, kaip jaučiamės. Kartais jaučiamės blogai, tarsi norėtume su kuo nors pasikalbėti. Žinom, kad būtų gerai, bet nedrįstam. Jei pastebite, kad žmogus jaučiasi kažkaip kitaip nei visada, mandagiai jo paklauskite: „Kas atsitiko? Šiandien atrodai liūdnas, itin įsitempęs, susikaustęs“ – taip žmogui, norinčiam pasikalbėti, padėsite prabilti.

Svarbiausias dalykas – būti supratingu. Ir jei žmogus nenori apie savo problemas kalbėti, turite gerbti tokį jo norą. Svarbu, kad žmogus pajustų, kad jis jums nuoširdžiai rūpi. Kartais pakanka tokių žodžių: „Žinai, aš matau, kad tau žiauriai sunku. Tu gal dabar nenori kalbėti, bet žinok, kad aš visada galiu pasikalbėti. Gali man paskambinti – aš visada lauksiu.“ Toks palaikymas labai svarbus žmogui, jis nesijaus vienišas. O jei žmogus vi dėlto pradeda kalbėti, reikia jį išklausyti, leisti jam išsikalbėti. Nereikia pulti sakyti: „Oi, tai čia išgyveni dėl smulkmenų, kiti patiria dar ne tokių sunkumų, žmonės be rankų, be kojų gyvena!“

Patiems kalbėti apie savijautą sunku, bet kai matome, kad sunku ir kitam, galime jo paklausti – galbūt pamatysime kitokią perspektyvą? Galbūt palengvės? Tai suteikia tikėjimo, kad, kai ir man bus sunku, aš irgi galėsiu paklausti, pasikalbėti. Ir net juodžiausioje situacijoje nesiliaukite ieiškoti vilties ir pagalbos.