Pristatyta kėdainietės Rasos Stankevičienės eilėraščių knyga „Tas visa merkiantis lietus“
Eilėraščių knyga „Tas visa merkiantis lietus“ – antra Rasos Stankevičienės knyga./Rūtos Švedienės nuotr.
Rūta ŠVEDIENĖ
Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje vyko kraštietės, literatų klubo „Varsna“ narės, poetės, literatės Rasos Stankevičienės naujos poezijos knygos „Tas visa merkiantis lietus“ pristatymas. Dalyvavo „Kauko laiptų“ leidyklos vadovas Viktoras Rudžianskas. Renginį vedė ir muzikavo bibliotekos darbuotoja Laima Žilytė, saksofonu grojo Stankevičienės sūnus Jonas Stankevičius, gitara grojo anūkė Marta Paliulionytė. Renginyje dalyvavo daug Stankevičienės artimųjų (su vyru Jonu užauginti trys vaikai – Jonas, Viktorija, Eugenija), draugų. Jie pasisakė, sveikino knygos autorę. Knygos pristatymas buvo labai šiltas ir jausmingas.
Knygoje – beveik 100 eilėraščių
Knyga nedidukė, 112 psl., joje telpa 94 eilėraščiai. Knygelė išleista 300 egz. tiražu. Išleido leidykla „Kauko laiptai“, redaktorius Viktoras Rudžianskas, dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. Knygos rėmėjai: Kėdainių rajono savivaldybė, Kėdainių rajono paraplegikų asociacija, MB „Tiksli valda“, kunigas Skaidrius Kandratavičius. Knygelė prasideda pratarme – kažkada draugei poetei Zitai Zokaitytei rašytu laišku.
Namų ilgesiui galėtų prilygti tik lietaus muzika
Knygelės gale trumpai nusakyta, kokia tai poezija.
„Rasos Stankevičienės eilėraščių lyrinė subjektė nemaištaudama priima besikeičiantį pasaulį, vis atsigręždama į tai, kas brangiausia – namus, artimuosius, ją supančią aplinką, pagaliau į save pačią. Labiausiai aplinkos kaita jaučiama per skirtingų metų laikų, mėnulio fazių stebėjimą, o glaudus ryšys su gamta neatsiejamas nuo namų ilgesio ir suvokimo, kad nieko geriau už juos neturėta. Prilygti galėtų tik lietaus muzika“.
Knyga, su kuria jaukiau gyventi
„Kauko laiptų“ leidyklos vadovas, knygos redaktorius V. Rudžianskas, kalbėdamas renginyje, išsakė savo nuomonę apie R. Stankevičienės poeziją.
„Esu gana reiklus, man labai svarbu poezijos estetinė pusė, autoriaus meistriškumas, profesionalumas. Vengiu leisti knygas, kuriomis abejočiau. Kunigas S. Kandratavičius man pasakė, kad tai yra geriausia Kėdainių poetė. Laimutė kalbėjo apie Rasos skaidrią sielą… Bet to man nereikia sakyti – tekstai tai išduoda.
Skaitydamas stebėjausi, kodėl nėra nevilties dėl pasaulio neteisybių, nėra aštrių socialinių motyvų, konfliktų, nuoskaudų šitam pasauliui. Rasos eilėraštis gali būti minorinis, bet vis tiek jis baigias mažorine įkrova. Tokios stoiškos žmogaus laikysenos praktiškai nesu matęs. Per liūdesį vis tiek viskas baigiasi džiaugsmu.
Dabar madinga vaidinti pozityvą, bet aš atpažįstu, kad Rasos eilėraščių žmogus elgiasi ne pagal šio laiko madą, neapsimetinėja džiaugsmingu žodžiais ar gestais. Jo džiaugsmas – natūrali būsena, tad skamba šiek tiek opoziciškai tam, ką šiame laikmetyje vadiname pozityvu.
Eilėraštis, prasidedantis „Aš neturėjau geresnių / namų, už tuos, kuriuos turėjau“, mane pritrenkė. Labai tikras Rasos ilgesys, labai tikras nuoširdumas. Joje slypi tai, ką retas žmogus yra išsaugojęs. Kartais jos eilėraščiai tarsi balansuoja tarp to, kas skirta suaugusiems ir kas – vaikams. Jie labai natūraliai skamba. Vadinasi, Rasa natūraliai išlaikiusi vaiką savyje. Pačia gražiausia prasme.
Apibendrindamas sakyčiau: su tokia knyga jaukiau gyventi“.
Rasa Stankevičienė − poetė, literatė
Gimė 1961 03 05 Gedžių kaime, Jurbarko rajone. Jurbarke baigė vidurinę mokyklą, po to studijavo Vilniaus universitete, baigė archeologijos-muziejininkystės studijas.
Dirbo Kėdainių kraštotyros muziejuje.
Rašo straipsnius ir eilėraščius. Su kolege Zita Zokaityte yra išleidusi poezijos knygelę „Rasazita“ (2000). 2022 m. išleido poezijos knygą „Tas visą merkiantis lietus“.
Jos kūrybos išspausdinta Kėdainių literatų klubo „Varsna“ almanachuose „Varsna“ (2001), „Dedikacijos Kėdainių kraštui“ (2008), „Po Mikalojaus Daukšos ąžuolu“ (2014), taip pat respublikiniuose literatų almanachuose „Žodis ‒ žvakė nakty“ (2001), „Ilgesy, benami sielos paukšti“ (2006), Kėdainių rajono literatų būrelio „Likimo palėpėje“ almanachuose „Sielos žvilgsnis“ (2001), „Meilės ir skausmo žodžiai“ (2002), „Vejuosi vėją“ (2003), „Tokia maža, tokia trapi“ (2009), „Polėkis“ (2017), Kauno apskrities literatų almanache „Įsižiūrėjimai“ (2007), Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos almanachuose „Iš duonos pateka saulė“ (2008), „Švenčiausias vardas“ (2008), „Portretai“ (2009). Prisiminimų knygoje apie renginių vedėją Ireną Parnavienę „Dainoj užgesusi, širdyje likusi“ (2013) išspausdintas straipsnis-prisiminimas. Kūryba spausdinama rajoninio laikraščio „Kėdainių mugė“ literatūriniame puslapyje, respublikiniame laikraštyje „Bičiulystė“. Priklauso Kėdainių literatų klubui „Varsna“.
