Pozityvi tėvystė – kelias į pasitikėjimu grįstus santykius su vaiku

 Pozityvi tėvystė – kelias į pasitikėjimu grįstus santykius su vaiku

Viena iš vis labiau populiarėjančių priemonių, rekomenduojamų tėvams – pozityvus auklėjimas, kuomet vaikai auklėjami ne bausmėmis, o tinkamo elgesio pavyzdžiais, siekiant ugdyti pasitikėjimą savimi, pagarbų bendravimą, empatiją, paklusnumą, bendradarbiavimą./ Aldo Surkevičiaus nuotr.

Dovydas PASLAUSKAS

Vaikų auklėjimas daugeliui tėvų gali virsti tam tikru iššūkiu. Neretam kyla klausimų, kaip geriau auklėti savo vaikus – kokiais būdais, kokiomis priemonėmis? Tie būdai ir priemonės gali būti įvairūs. Daug informacijos apie vaikų auklėjimą randama knygose, socialiniuose tinkluose, internete, taip pat patarimais ir rekomendacijomis dalinasi įvairūs specialistai. Viena iš vis labiau populiarėjančių priemonių, rekomenduojamų tėvams – pozityvus auklėjimas, kuomet vaikai auklėjami ne bausmėmis, o tinkamo elgesio pavyzdžiais, siekiant ugdyti pasitikėjimą savimi, pagarbų bendravimą, empatiją, paklusnumą, bendradarbiavimą. Daugiau apie tai, kas yra pozityvus auklėjimas arba pozityvi tėvystė, sutiko papasakoti dviejų vaikų mama, Kolpingo kolegijos direktorė, docentė, pozityvios tėvystės kursų lektorė, socialinių mokslų daktarė Ramunė Bagdonaitė-Stelmokienė. 

– Vis labiau populiarėjanti auklėjimo priemonė – pozityvi tėvystė. Kas tai yra? Kas jai būdinga?

– Pozityvi tėvystė yra toks vaikų auklėjimo būdas ir filosofija, kuomet tėvai pirmenybę teikia tinkamo vaiko elgesio ugdymui, mokymui, siekiant  užauginti savimi ir kitais pasitikintį, pagarbiai bendraujantį, empatišką, savireguliacinius įgūdžius turintį vaiką. Tėvai yra geranoriški, palaikantys, padrąsinantys ir kartu ryžtingi, ugdydami savo vaikus, mokydami juos savikontrolės, savireguliacijos ir savidisciplinos gebėjimų.

Vis dar nemažai žmonių mano, jog pozityvi tėvystė tai tiesiog toks auklėjimo būdas siekiant visai eliminuoti bausmes. Iš tiesų pozityvi tėvystė yra žymiai plačiau apimanti auklėjimo filosofija. Pirmiausia pozityvi tėvystė reiškia tvirto, pasitikėjimu, saugiu prieraišumu, bendravimu, bendradarbiavimu ir abipusės pagarbos grįsto tėvų santykio su vaiku puoselėjimą. O šio tvirto santykio su vaiku pagrindas yra jo besąlygiška meilė.

Svarbiausias, dažnai žodžiais garsiai net neištartas vidinis vaiko klausimas tėvams – ar mane mylite? Atsakymas į šį klausimą nulemia vaiko esminį požiūrį į gyvenimą. Kas yra besąlygiška meilė? Tai meilė vaikui bet kokiu atveju: kai mylima nepaisant vaiko išvaizdos, neatsižvelgiant į vaiko privalumus, trūkumus ar negalias, nepaisant jo tinkamo ar netinkamo elgesio. Besąlygiška meilė vaikui neužgęsta neišsipildžius tėvų lūkesčiams dėl vaiko. Ji atlaiko ir, ko gero, sunkiausią tėvams iššūkį – vaiko netinkamą elgesio pasireiškimą, ypač pykčio proveržius, nepaklusnumą.

Dviejų vaikų mama, Kolpingo kolegijos direktorė, docentė, pozityvios tėvystės kursų lektorė, socialinių mokslų daktarė Ramunė Bagdonaitė-Stelmokienė: „Pozityvi tėvystė – kelias į pasitikėjimu grįstus santykius su vaiku“./Asmeninio archyvo nuotr.

Be besąlygiškos meilės ryšio neįmanoma suprasti nei vaiko, nei jo elgesio, nei ko imtis jam prasižengus. Vaikai pamažu supranta neigiamas savo netinkamo elgesio pasekmes, bet mes turime jiems parodyti, kad net blogai pasielgęs vaikas yra mūsų besąlygiškai mylimas. Tai nereiškia, kad tėvai pateisina netinkamą vaiko elgesį, kad leidžia jam elgtis bet kaip, mes turime atskirti vaiką nuo jo elgesio.

– Kuo pozityvus auklėjimas išsiskiria iš kitų auklėjimo būdų?

– Pirmiausia remiantis pozityvios tėvystės filosofija, į vaiko auklėjimą žiūrima kaip į mokymą, tėvai matomi kaip savo vaikų mentoriai, nustatantys jiems elgesio gaires, gebantys atsižvelgti į vaiko raidos ypatumus, atliepti vaiko poreikius, apsaugoti jį nuo fizinio ir psichologinio smurto.

Pozityvi tėvystė remiasi pagarba vienas kitam, taip pat ir mažam vaikui, pasitikėjimo grįsto santykio kūrimu, empatija, kasdienių iššūkių sprendimu netaikant bausmių. Tai priešinga tiems auklėjimo būdams, kuriais siekiama kontroliuoti vaikus ir skatinti norimą, pageidaujamą vaikų elgesį juos baudžiant už netinkamą elgesį.

Neretai tėvai tiesiog nori, kad vaikai jiems paklustų. Pozityvios tėvystės filosofijoje nėra vaikų gąsdinimo, grasinimo, bauginimo, menkinimo ar gėdinimo. Remiantis pozityvios tėvystės principais tėvai skatina tinkamą vaiko elgesį jį padrąsindami, paskatindami, pagirdami, kai elgiamasi tinkamai, paaiškinant ir mokant, kokios galimos netinkamo elgesio pasekmės, bet ne baudžiant, kai vaikui visgi nepavyko ar jis netinkamai pasielgė.

Kita vertus, nereikia klaidingai manyti, jog pozityvi tėvystė yra nuolaidžiavimas vaikams ir jų visiškas norų pildymas, leidimas vaikams elgtis kaip tik nori ir daryti bet ką – tai jau panašiau į vaiko lepinimą (o kartais net į nepriežiūrą), kuris irgi žalingas vaikui ir nepadeda jam augti savarankišku, palaukti, susilaikyti, apmąstyti, emocijas valdyti gebančiu žmogumi.

Vaikų auklėjimas daugeliui tėvų gali virsti tam tikru iššūkiu. Neretai tėvams kyla klausimų, kaip geriau auklėti savo vaikus – kokiais būdais, kokiomis priemonėmis? Tie būdai ir priemonės gali būti įvairūs. Daug informacijos apie vaikų auklėjimą randama socialiniuose tinkluose, internete, taip pat patarimais ir rekomendacijomis dalinasi įvairūs specialistai.

Aut. past.

Pozityvi tėvystė kartu paremta ir lanksčiomis, bet aiškiomis taisyklėmis, ribomis, šeimos susitarimais, kitaip tariant, ji neatskiriama nuo pozityvaus drausminimo ar pozityvios disciplinos. Čia svarbūs yra ilgalaikiai vaikų auklėjimo tikslai, o ne trumpalaikiai, kurie, tiesa, kartais atrodo, padeda konkrečiu momentu, bet iš tiesų neprisideda prie ilgalaikio tikslo užauginti laimingą, savimi pasitikintį, emocijas ir elgesį gebantį kontroliuoti vaiką.

Pavyzdžiui, tėvų rėkimas, pamokslavimas ar sudavimas vaikui gali atrodyti, kad išsprendė tuo metu kilusį iššūkį – vaikas nustojo rodyti „ožius“, nutilo ar nurimo. Tuo metu tėvams atrodo, kad toks auklėjimo būdas „suveikė“. Bet tiesa tokia, kad vaiko viduje jie paliko vidines emocines žaizdas, tokias kaip gėda, kaltė, nepasitikėjimas, meilės ir dėmesio stoka – o visa tai tikrai neprisideda prie ilgalaikio vaikų auklėjimo tikslo pasiekimo.

Daugiau kaip 10 metų vesdama pozityvios tėvystės seminarus tėvams, pastebiu, jog vis dar nemaža dalis tėvų savo vaikams neperteikia širdyje jaučiamos meilės, nes tiesiog nemoka to tinkamai daryti.

Dėl to daugelis vaikų nejaučia, kad juos tėvai iš tiesų pripažįsta ir nuoširdžiai, besąlygiškai myli. Ilgalaikis smurtas, fizinių bausmių taikymas, emocinis apleistumas – tai vaiko traumavimas, kuris sukelia streso hormonų aktyvaciją jo kūne, o gyvenime sukelia ne tik psichologines problemas, bet ir neleidžia tinkamai išsivystyti galvos smegenų sistemai bei tampa ypač dideliu rizikos veiksniu ateityje, galimai sukelsiančiu somatines ligas bei rizikingą ar nusikalstamą elgesį ir daugybę kitų psichologinių problemų, mokymosi sunkumų ir t.t.

Tuo tarpu besąlygiška meilė, demonstruojama akimis, fiziniu kontaktu, žodžiu ir sutelktu dėmesiu, gali padaryti stebuklus.

– Ar pozityvus auklėjimas tolygus bausmių ir drausmės nebuvimui?

– Pirmiausia turime suprasti, jog drausminimas puikiausiai įmanomas be bausmių. Drausminimas arba drausmė – tai nustatytos tam tikros tvarkos laikymasis, disciplina. Iš lotynų kalbos žodis „disciplina“ visų pirma reiškia mokymą. Taigi, drausminimas pirmiausia turi būti mokymas, o ne bausmių taikymas. Ko gali išmokyti bausmės?

Dažniausiai išmokstama kaip jų išvengti, kaip neįkliūti kitą kartą (jau nekalbant apie mano minėtas po bausmių paliktas vidines žaizdas), o drausminimas moko suvokti savo elgesio pasekmes ir mokytis tinkamais būdais siekti savo tikslų.

Pozityvi tėvystė remiasi pozityviu drausminimu, o tai iš tiesų yra sudėtingas, daug kantrybės ir nuoseklumo reikalaujantis vaikų auklėjimo kelias, bet ilgalaikėje perspektyvoje atnešantis nuostabius vaisius.

Bausmėmis tėvai siekia kontroliuoti vaiką, jį sugėdindami arba darydami jam spaudimą. Elgesio kontrolė tokiu atveju yra išorinė. Tuo tarpu pozityviu drausminimu siekiame vaiko savikontrolės ir mokome prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes.

Vaikams reikia aiškiai pasakyti, koks yra tinkamas elgesys, kaip ir ką reikėtų daryti, ir būtinai pasidžiaugti ir pagirti, kai vaikas pasielgia tinkamai.

R. Bagdonaitė-Stelmokienė

Auklėjant vaikus pozityvios tėvystės principais, bausmės, ypač fizinis ir emocinis smurtas, yra nepateisinama auklėjimo priemonė, tokios bausmės nėra priimtinos, suvokiant jas kaip žalingas vaiko emocinei būsenai ir tolimesnei psichosocialinei ir netgi kognityvinei raidai. Tačiau pozityvi tėvystė nereiškia, kad vaikui leidžiama viskas. Remiantis pozityvios tėvystės principais, taikoma pozityvi drausmė, kuomet vaikui leidžiama patirti natūralias savo elgesio pasekmes ir iš jų mokytis, o ne nukentėti.

– Ar pozityvus auklėjimas gali padėti įveikti tėvams kylančius auklėjimo iššūkius?

– Tikrai taip. Žinoma, nėra vieno recepto, vienos patarimų knygos, kurioje tėvai rastų visus atsakymus, ką daryti, kai vaikas elgiasi vienaip ar kitaip. Nes kiekvienas vaikas yra unikalus, tėvai geriausiai gali atrasti priėjimo prie jo būdus. Pozityvi tėvystė – bendri auklėjimo principai, kaip pagrindas, nuo kurio tėvai gali atsispirti.

Bet svarbiausia – pati kaip mama, augindama su vyru du vaikus, ir kaip socialinė darbuotoja bei edukologė iš savo asmeninės ir profesinės patirties galiu drąsiai teigti, jog pozityvi tėvystė padeda geriausiai užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius su vaiku, atrasti jam geriausiai tinkančius elgesio koregavimo būdus, ugdyti jo emocinį intelektą, atskleisti jo stiprybes, susidoroti su pykčio priepuoliais, netgi savižala. Taip, tai tikrai sunkus darbas, reikalaujantis kantrybės ir nuoseklumo, tačiau rezultatai visada yra džiuginantys.

Pozityvus auklėjimas padeda tėvams spręsti kasdienybėje kylančius iššūkius, tokius kaip pykčio proveržiai, nepaklusnumas, motyvacijos stoka.

– Kokie yra pagrindiniai pozityvios tėvystės principai, kuriais reikėtų vadovautis auklėjant vaikus?

– Aš išskirčiau keturis pagrindinius pozityvios tėvystės principus ir komponentus. Pirmiausia, tai jau minėta besąlygiška meilė – pozityvios tėvystės pagrindas, nuo kurio formuojamas saugus vaiko prieraišumas ir pasitikėjimas savimi. Auklėti vaikus turime paskatinimais, ne bausmėmis.

Antra, pozityvi disciplina – tėvai turi padėti vaikams įsisavinti taisykles, o ne paklusti įsakymams, kurie pagrįsti bausmės baime. Vaikams turi būti aiškios ribos, taip mes išugdome vaikų savidiscipliną, kai vaikai suvokia ne tik kaip jie turėtų elgtis, bet ir kodėl. Vaikams patinka išbandyti visas ribų nepaisymo galimybes, laužyti taisykles, tad čia itin svarbus tėvų nuoseklumas, bendras abiejų tėvų susitarimas ir ryžtingas jo laikymasis. Sudėtinga tose šeimose, kai vienas iš tėvų kažką leidžia, o kitas ne. Vaikas pradeda galiausiai tuo manipuliuoti.

Tad svarbu kartu su antrąja puse susėsti ir aptarti, kokių taisyklių mes laikysimės savo šeimoje, augindami savo vaikus. Pozityvus drausminimas remiasi ir tuo, kokius žodžius mes vartojame. Turėtume vaikams nurodyti kryptį, ką jie turėtų daryti, o ne ką nedaryti. Pvz., pasakome vaikui nešokinėti ant lovos – o ką vaikas turėtų daryti? Pasakykime: „prašau nulipti nuo lovos, nes gali susižeisti“.

Žinoma, nėra vieno recepto, vienos patarimų knygos, kurioje tėvai rastų visus atsakymus, ką daryti, kai vaikas elgiasi vienaip ar kitaip. Nes kiekvienas vaikas yra unikalus, tėvai geriausiai gali atrasti priėjimo prie jo būdus. Pozityvi tėvystė – bendri auklėjimo principai, kaip pagrindas, nuo kurio tėvai gali atsispirti.

R. Bagdonaitė-Stelmokienė

Vaikams reikia aiškiai pasakyti, koks yra tinkamas elgesys, kaip ir ką reikėtų daryti, ir būtinai pasidžiaugti ir pagirti, kai vaikas pasielgia tinkamai. Tėvams atrodo, kad tinkamas vaiko elgesys yra natūralus, kam čia girti kasdien, kad pasiklojo lovą? Kasdien gal ir nereikia, bet peržiūrėkite savo dieną ir sąžiningai atsakykite: į ką dažniausiai atkreipiate savo ir kartu vaikų dėmesį – į tai, ko jie nepadarė, kaip netinkamai pasielgė, ar į tai, kas jam pavyko, kuo jūs džiaugiatės, atkreipdami dėmesį į tinkamą jo elgesį?

Trečia – tėvų naudojamas aktyvus, empatiškas klausymasis, kad iš tiesų suprastume savo vaikus, įsiklausytume į jo žodžius, pamatytume situaciją jo akimis – taip galėsime suprasti, kokie vaiko poreikiai nepatenkinti, kodėl jis taip pasielgė ir pagalvoti, ko galiu išmokyti iš šios patirties.

Visam tam reikia ketvirto komponento – tėvų gebėjimo valdyti savo emocijas. Neretai pridarome daug klaidų vien dėl to, kad suskubome vaikus paauklėti patys užvaldyti stiprių emocijų. O dažniausiai toks paauklėjimas gaunasi baudžiant vaikus už netinkamą elgesį. Vaikai turi būti auklėjami juos padrąsinant, palaikant, pagiriant, bet ne baudžiant, o netinkamas vaiko elgesys koreguojamas nenaudojant fizinio ar psichologinio smurto.

– Vis labiau populiarėja pozityvios tėvystės užsiėmimai. Kuo ir kokiems tėvams jie gali būti naudingi? Ar tik tiems, kurie nesusitvarko su savo atžalomis?

– Pozityvios tėvystės užsiėmimai turėtų būti aktualūs visiems tėvams, kurie nori, kad jų vaikai užaugtų laimingi. Deja, vis dar matome skaudžią realybę – Lietuvoje daug šeimų, kurios susiduria su įvairiais sunkumais, patiria socialinę riziką, vis dar daug šeimų, kuriose vaikai patiria nepriežiūrą, smurtą. Vienas iš būdų padėti šioms šeimoms – ugdyti jų pozityvios tėvystės įgūdžius, mokyti veiksmingesnių būdų bendrauti su savo vaikais, tinkamai atliepti jų poreikius. Tačiau mokytis pozityvios tėvystės praktikos turėtų visi.

Kolpingo kolegijoje veikia Šeimų akademija, kurioje vedami pozityvios tėvystės seminarai. Būdama viena iš šių mokymų lektore dažniausiai susiduriu su pagrindiniu tėvų lūkesčiu, kaip padaryti, kad vaikai jų klausytų? Dažnai tėvai nori visiško vaikų paklusnumo, čia ir dabar. O tai iš esmės priešinga pozityviai tėvystei.

Reikalauti iš vaikų besąlygiško paklusnumo – ne toks turi būti tikslas. Ir paradoksas toks, jog kuo daugiau reikalaujame, įsakinėjame, baudžiame, tuo vaikai auga nelaimingesni ir nepaklusnesni. Tad pirminis mūsų tikslas – padėti tėvams suprasti, jog jie turi keisti savo auklėjimo būdą, padrąsinti juos išbandyti kitus, t.y. pozityvesnius auklėjimo būdus.

– Kaip pozityvus auklėjimas gali paveikti vaiką?

– Skaudu girdėti, kad tėvai dar taiko tokią ankstyvą kūdikių auklėjimo priemonę – leisti kūdikiui išsiverkti kelias minutes, tikintis, kad jis išmoks pats nusiraminti ir ramiai užmigti. Deja, tai itin žalinga besivystančioms vaiko smegenims, o pasekmės gali justis ir visą gyvenimą. Kai kūdikis verkia, jis sako, kad jam kažko reikia (juk žodžiais jis dar negeba pasakyti): galbūt jam kažką skauda, gal jam trūksta šilumos, gal tiesiog reikia priglausti, gal jis alkanas, gal jam tiesiog nepavyksta nurimti ir užmigti.

O kai tėvai leidžia jam ilgai verkti, gaminasi streso hormonas, kuris toksiškai veikia vaiko smegenis, ilgą laiką trunkanti tokia būsena netgi pažeidžia vaiko centrinę nervų sistemą. Tėvai sako: „bet va, mums pavyko, vaikas nebeverkia“. Taip, vaikas gali nebeverkti, bet tai nereiškia, kad jam neskauda. Ko jis išmoko? Kad į jo poreikių niekas neatsilieps, kad tėvais pasitikėti negaliu, nes jie neatsiliepė į mano pagalbos šauksmą.

Reikalauti iš vaikų besąlygiško paklusnumo – ne toks turi būti tikslas. Ir paradoksas toks, jog kuo daugiau reikalaujame, įsakinėjame, baudžiame, tuo vaikai auga nelaimingesni ir nepaklusnesni.

R. Bagdonaitė-Stelmokienė

Ir visiškai priešingai veikia pozityvus auklėjimas, kuomet tėvai nuo pat kūdikystės atliepia visus vaiko poreikius, taip formuodami saugų prieraišumą. Klaidingai vis dar manoma ir tai, kad jeigu dažnai nešiosiu, myluosiu savo vaiką, jis taps mamyčiukas. Ne, jau seniai įrodyta, kad kuo daugiau meilės užpildome vaiko emocinę talpyklą, tuo jis tampa savarankiškesnis. Saugaus ryšio užmezgimas stiprina tėvų ir vaikų santykius.

Kai vaikas pakartotinai patiria, jog tėvai atliepia jo poreikius, kad įsigilina į jo jausmus – užsimezga ryšys, laikui bėgant tai lavina vaiko gebėjimą reguliuoti savo emocijas, nusiraminti, jis tampa savarankiškesnis ir psichologiškai atsparesnis. Tad pozityvi tėvystė, kaip auklėjimo būdas, gali padėti tėvams išvengti tokių neigiamai vaiko raidą veikiančių klaidų.

Tėvai manęs kartais nerimaudami klausia, jeigu jau suklydome auklėdami vaikus nuo kūdikystės, jeigu mums nepavyko sukurti saugaus prieraišumo, ar mes nieko nebegalime padaryti, kad atitaisytume žalą vaikui? Tikrai visada sakau, jog galima pakeisti savo bendravimo su vaiku ir auklėjimo būdą tam, kad atitaisytume savo klaidas. Kuo daugiau vaikas įgis pozityvios patirties, tuo pozityviau žvelgs tiek į save, tiek į aplinką.

Ir atvirkščiai, jeigu tėvai nuolat atkreips dėmesį tik į netinkamą vaiko elgesį, jeigu jį nuolat baus, jeigu matys piktus tėvų veidus, girdės jų riksmus – ši neigiama pasikartojanti patirtis atitinkamai sujungs neuronų jungtis ir vaikui susiformuos neigiamas savęs ir pasaulio suvokimą – „aš esu blogas vaikas, nevykėlis, nevertas meilės“. Vėliau toks vaikas tarsi turi pateisinti savo savivoką netinkamai elgdamasis.

Tad pozityvios tėvystės užsiėmimai gali padėti visiems tėvams ir seneliams, globėjams, įtėviams, dar tik planuojantiems savo šeimą – visiems, kas nori pozityviai auklėti savo vaikus, suteikti jiems kuo daugiau pozityvios patirties, išmokti pozityvaus drausminimo būdų. Tėvai išmoksta naujų pozityvių būdų, kaip kurti pasitikėjimu ir tarpusavio pagarba grįstą santykį, kaip auginti atsakingą, savarankišką, pasitikinčią, empatišką, brandžią, o svarbiausia laimingą asmenybę.

– Dėkoju už pokalbį.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video