Pedagoginiai apmąstymai: mokiniai – mano mokytojai
Asociatyvi BNS Martyno Vizbaro nuotr.
Vitalija Minialgaitė, Kėdainių J. Paukštelio progimnazijos specialioji pedagogė metodininkė
Įsibėgėja mokslo metai. Laiko ratas sukasi. Mokytojas nepastebi, kaip praskrieja keli dešimtmečiai, o buvę mokiniai už rankos atveda jau savo atžalas į buvusią savo mokyklą ir kartais – pas savo mokytojus, kurių kartais jau neberanda… Šis laikmetis banguotas, įvairūs likimo vingiai ir netikėtumai. Mokytojui kartais tenka keisti kvalifikaciją, pedagoginio darbo pobūdį. Tačiau išlydėti į Gyvenimo Kelią mokiniai niekur neišeina. Jie visam laikui lieka mokytojo širdyje. Lieka kartu su jais išgyventos pamokos, mokinių pastebėjimai, piktokos ir mielos išdaigos.
Kraitis įvairiausių patirčių
Kaip vienas mirksnis pralėkė 33 pedagoginio darbo metai… Penkeri metai Specialiojoje mokykloje (dabar „Spindulio“), per dvylika metų išlydėtos trys pradinukų laidos Juozo Paukštelio bendrojo lavinimo mokykloje ir jau šešiolika metų Juozo Paukštelio progimnazijoje – su vyresniųjų klasių specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniais (aš sakyčiau – su unikaliais mokiniais) padedant jiems įsisavinti pagrindinių dalykų svarbiausią mokomąją medžiagą.
Per tuos metus susikrovė nemažas kraitis įvairiausių patirčių. Pastebėjau, kad tėvai kantrumu, išmintingumu, bendradarbiavimu su mokytojais ir mokyklos specialistais daro įtaką savo atžalai, kad šis siektų gerų rezultatų.
Tėvų įtaka
Šeima yra užuovėja, kurioje vaikas randa palaikymą, supratimą, patarimų, paguodą… Tai ypač svarbu mokiniui, patiriančiam ugdymosi sunkumų, kuris viską priima jautriau, vertina skaudžiau, reaguoja aštriau.
Kiekvienam vaikui labai svarbus tėvų palaikymas, supratimas, pastangų įvertinimas ir pagalba šeimoje. Labai svarbu, kad pagalba būtų tinkama.
Kai norime padėti vaikui, svarbu ne už jį padaryti užduotį, ne pasakyti atsakymą, bet pasufleruoti ar parodyti, kur jo ieškoti, o svarbiausia ir sunkiausia – išlaukti, kol vaikas pats padarys, pats atras tiek teisingą atsakymą, tiek padarytą savo klaidą.
Pastebėjau, kad vaikai labai sunkiai pripažįsta savo klaidas. Kilo mintis – gal tėvai perdėtai siekdami tobulumo atima iš vaiko galimybę klysti, surasti, ištaisyti klaidą ir taip tobulėti.
Svarbu įvertinti vaiko pastangas, pasidžiaugti kartu su juo. Nesvarbu, kad užtrunka ilgiau negu tikimasi (gal valandą, gal pusmetį, gal net kelerius metus…). Reikia labai daug kantrybės. Mes juk negalime paspartinti saulės tekėjimo. Lygiai taip pat negalime paspartinti ir vaiko mąstymo, suvokimo greičio.
Pedagogas nukreipia vaiką tam tikrai veiklai, nes pastebėjo jo stiprybes toje srityje. Arba stiprybių užuomazgas, kurias reikia puoselėti, tobulinti. Tik komanda – vaikas, tėvai, mokytojai, specialistai – pasiekia norimą rezultatą.
Aut. past.
Kantrybė atsiperka
Kantrybė atsiperka su kaupu – laikui bėgant, nuoseklaus įdirbio dėka vaiko žingsniai užduočių labirintuose greitėja ir lengvėja, mokymasis tampa malonesne veikla.
Labai svarbu bendrauti ir bendradarbiauti su mokytojais bei specialistais. Specialistas (specialusis pedagogas, logopedas, socialinis pedagogas, psichologas) yra tarsi tarpininkas tarp vaiko, dalyko mokytojo, klasės vadovo ir šeimos. Jis tarsi vaiko mokymosi „problemų vertėjas“ į suprantamą kalbą mokytojui, tėvams ir pačiam vaikui. Specialistas gali patarti mokytojui, tėvams ir vaikui, kaip elgtis iškilus sunkumams, pasiūlyti tinkamiausius būdus ir metodus būtent tam vaikui, tai situacijai.
Mes, žmonės, esame skirtingi, ir tai, kas tinka vienam, kitam gali neturėti jokio poveikio. Tėveliai interneto platybėse randa daug įvairios informacijos, tačiau ją reikia kritiškai įvertinti konkrečios situacijos atveju.
Progimnazijoje dirbantys specialistai yra kompetentingi patarti, padėti konkrečiu atveju. Mokinio šeimos bendradarbiavimo su ugdymo įstaigos specialistais neatstos internetiniai patarimai, kad ir kokie jie būtų profesionalūs.
Imkime labai paprastą kasdienį faktą: druska yra tikrai geras, reikalingas mūsų organizmui produktas, tačiau vargu ar bus gerai, jeigu į sriubos puodą subersime visą pakelį… Taigi, kartais tėveliai, radę tikrai geras idėjas ir patarimus virtualioje erdvėje, bet nepasitarę su specialistais, norėdami padėti savo vaikui, „suberia druskos pakelį į sriubą“ ir norimas rezultatas nepasiekiamas…
Mes, žmonės, bijome, o kartais, deja, ir niekiname tai, ko nesuprantame. Vienintelis būdas suprasti – kalbėtis. Bendrauti, bendradarbiauti. Diskutuoti, aiškintis tol, kol viskas taps suprantama. Tas tinka ir mokiniui, ir mokytojui, ir tėvams, ir specialistams.
Aut. past.
Glaudus grįžtamasis ryšys
Džiugina daugelio tėvelių bendradarbiavimas, glaudus grįžtamasis ryšys. Tačiau visgi yra dalis tėvų, kurie vengia bendravimo… Dar liūdniau, kai dalyko mokytojas ar specialistas, pastebėjęs galimybę „auginti“ tam tikrą vaiko gebėjimą, kreipiasi į tėvelius su prašymu paskatinti, įkvėpti, palaikyti vaiką tam tikroje ugdymosi veikloje išgirsta: „Vaikas nenori, tai argi versi vaiką…“
Sutinku, versti nereikia ir net negalima. Tačiau įvertinti vaiko gebėjimus jį paskatinant, įkvepiant, pasidžiaugiant – būtina.
Pedagogas nukreipia vaiką tam tikrai veiklai, nes pastebėjo jo stiprybes toje srityje. Arba stiprybių užuomazgas, kurias reikia puoselėti, tobulinti. Tik komanda – vaikas, tėvai, mokytojai, specialistai – pasiekia norimą rezultatą.
Būtina kalbėtis
Mes, žmonės, bijome, o kartais, deja, ir niekiname tai, ko nesuprantame. Vienintelis būdas suprasti – kalbėtis. Bendrauti, bendradarbiauti. Diskutuoti, aiškintis tol, kol viskas taps suprantama. Tas tinka ir mokiniui, ir mokytojui, ir tėvams, ir specialistams.
Tėvų pateikiama informacija apie vaiko specialiuosius poreikius yra konfidenciali: žino tik tie mokytojai, kuriems yra būtina žinoti, ir tik tą informaciją, kuri būtina ugdant mokinį. Ugdomas vaikas keičiasi, tad ir atsinaujinanti informacija turi tekėti uždaru ratu: tėvai – vaikas – mokytojas – specialistai – tėvai, taip kaip: rytas – diena – vakaras…
Tad tebūnie jūsų vakarai žvaigždėti ir ramūs, o rytmečiai gaivūs, pripildyti gero nusiteikimo supančiai aplinkai, kurią kuriame savo mintimis.
