Partizanus pagerbė jų sušaudymo vietą užversdami šiukšlėmis?

 Partizanus pagerbė jų sušaudymo vietą užversdami šiukšlėmis?

Labūnavos dvaro bokšto lankytojus papiktino viduje sugrūstos stambiagabaritės atliekos/ Eglės Kuktienės nuotr.

Labūnavos bokštą tvarkę seniūnijos darbuotojai šiukšles suvertė į jo vidų

Eglė KUKTIENĖ

Kėdainių rajone – precedento neturintis įvykis. Labūnavos bokštą tvarkę Pelėdnagių seniūnijos darbuotojai šiukšles suvertė į jo vidų. Tokį vaizdą išvydę istorines vietas lankantys turistai neteko žado pamatę, kaip pagerbti šiame bokšte sušaudyti partizanai.

Tuo tarpu Pelėdnagių seniūnas Edvinas Pagirskas ne tik neatsiprašo, bet net ir neskuba pripažinti, kad tokiu partizanų „pagerbimu“ pasirūpino jo vadovaujamos seniūnijos darbuotojai.

Šiukšlės sukištos vidun

Ši nemaloni istorija paaiškėjo po to, kai savaitgalį po Kėdainių krašto lankytinas vietas keliavę Rokas ir Giedrė „Rinkos aikštę“ informavo, kad viename iš lankytinų objektų – Labūnavos dvaro bokšte – kažkas yra veikiausiai ne taip, kaip turėtų būti.

„Bokšto aplinka sutvarkyta, aplink ūkininkų laukai, gyvenvietė kiek tolėliau. Perskaitėme istoriją, kuri labai įdomi, ir panorome įeiti į bokšto vidų.

Buvome girdėję gandus, kad bokšto viduje keista aura, gal net kiek baugi – normalu, kai jo tokia istorija“, – sakė Rokas.

Jis sako iš pradžių manęs, kad durys bus užrakintos, tačiau maloniai nustebo pamatęs, kad įeiti į vidų visgi galima – tik ant durų kabojo Pelėdnagių seniūnijos prašymas išeinant vėl užsklęsti duris ir užkabinti kabliuką, kad vėjas durų neatidarytų. 

„Įėjus pirmiausia ką pamatėme, tai bokšto dešinėje sukrautą šiukšlių krūvą. Nesupratome, kas ten, o geriau apžiūrėjus atrodė kaip sulamdytos stogo ar kokios tvoros skardos. Net išėjome į lauką apžiūrėti, koks bokšto stogas.

Pasirodė, kad jis lyg ir skardinis, bet kažkur skardų lyg trūko. Sunku pasakyti, pastatas aukštas ir siauras, nebuvo kaip patogiai apžiūrėti.

Bet manome, kad taip neturi būti. Ta sulankstyta skarda yra tiesiog šiukšlė, ją reikia išmesti, o ne sugrūsti į bokšto vidų“, – kalbėjo keliautojai.

Jie svarstė, kad taip šventvagiškai atliekomis galbūt galėjo atsikratyti pro šalį vykęs žmogus, patingėjęs jas nuvežti iki stambiagabaričių atliekų aikštelės.

Nežinojo?

Paskambinus į Pelėdnagių seniūniją, seniūnas Edvinas Pagirskas pirmiausiai tarstelėjo, kad „kaip ir atostogauja“. Tiesa, mūsų žiniomis, seniūno atostogos buvo pasibaigusios dar liepos 9 dieną. 

Vėliau seniūnas teigė nuvažiuosiantis į vietą ir pažiūrėsiantis, kokios šiukšlės partizanų žudynių vietoje yra sumestos. 

Šiaip ne taip prisiskambinus seniūnui kitą dieną, jis žadėjo kaip įmanoma greičiau viską sutvarkyti. 

„Nežinau, tvarkomės. Nežinau, ką sakyti. Bus sutvarkyta, tikrai, – kalbėjo seniūnas, o paklaustas, ar ten gali būti audros nuplėštas bokšto stogas ar tiesiog pravažiavusių žmonių paliktos šiukšlės, tarstelėjo, kad taip nemanantis. – Nematau problemos. Nėra pas mus konflikto, nieko“, – kalbėjo seniūnas.

Kas prišiukšlino?

Kiek vėliau paaiškėjo, dėl ko seniūnas visai nematė problemos, kad partizanų žudynių vietoje, istoriniame paminkle, kažkas sumetė kalną šiukšlių.

Ogi dėl to, kad tas šiukšles ten sumetė… pati seniūnija.

„Rinkos aikštė“ gavo patvirtinimą, kad minėtos šiukšlės yra paties bokšto seno stogo liekanos. 

Stogą seniūnija remontavo prieš – nei daug, nei mažai – metus laiko. O šiukšles, esą, tiesiog pamiršto, ir jos ten riogsojo bei „džiugino“ lankytojų akis visą šį laiką, kol galiausiai, sulaukus žiniasklaidos paklausimo, buvo labai greitai išvežtos ten, kur joms ir priklauso būti.

Galiausiai sureagavo

Galiausiai dar kitą dieną, kai straipsnis buvo jau paruoštas spaudai, Pelėdnagių seniūnas E. Pagirskas pats paskambino žurnalistei ir prisipažino, kad tos paliktos skardos – seniūnijos darbas.

Tiesa, seniūnas pridūrė ir tai, kad jos jau sutvarkytos ir, kad jų ten, pasak jo, apskritai buvo nedaug.

„Sutvarkėme tą bokštą. Jokio kriminalo ten kaip ir nėra. Tvarkė darbininkai tą stogą nuplėštą ir įstūmė tą skardą ir neišvežė, matomai. Na, bet dabar jau išvežė. 

Kad ir tos skardos ten juokingai buvo… “, – sakė seniūnas dar kartą patikinęs, kad bokšto vidus jau pilnai sutvarkytas ir išvalytas. 

Labūnavos bokšto tragiška istorija iš gyvos likusios įvykių liudininkės lūpų

Ona Derbutienė, gyvenanti Kauno mieste, pasakoja: „1944m., vasarą, artėjant fronto linijai, su vyru ir dviem vaikais išvykome iš Kauno pas mano tėvus į Griaužų kaimą Kėdainių rajone, esantį netoli Labūnavos. Praūžus frontui, čia ir pasilikome gyventi. 

Kadangi pokario metais buvo sunku išsimaitinti, tuo labiau, kai šeimoje dvi vaikiškos burnos, vyras ėjo dirbti į buvusį Labūnavos dvarą, o aš prižiūrėjau vaikus. 

Apsigyvenome to paties dvaro mūriniame bokšte. 

Antrame bokšto aukšte gyveno Šimkūnų šeima. Sąlygos buvo apgailėtinos, tačiau rinktis nebuvo iš ko – pokario metas.

Į mūsų bokštą apšilti, išsidžiovinti drabužius, sužinoti, kas dedasi apylinkėse, ateidavo miškiniai. 

Jonas Šimkūnas ir mano vyras Balys Derbutas buvo aktyvūs jų rėmėjai. Šiuo požiūriu abi šeimos buvo vieningos, kaip ir dauguma kaimo žmonių. 

Daugumą partizanų pažinojome, nes tai buvo aplinkinių kaimų berniokai. Jiems čia buvo saugiausia, nes storos bokšto mūro sienos dengė nuo staigaus stribų užpuolimo. Todėl buvo sutarta, kad Kūčių vakarienę atšvęs mūsų bokšte.

Temstant, apie šeštą valandą vakaro, atėjo vienuolika jaunų žmonių – Aloyzas  Dalbokas, Antanas  Muralis, Jonas Žilinskas, Jonas Gulbinas, Zenonas Alaburda ir trys jo seserys Onutė, Elytė ir Marytė, kurios buvo kartu su broliu. 

Jos mokėsi Kaune, bet šeima, vengdama represijų, pasitraukė iš namų. 

Motina su dvylikos metų sūnumi gyveno pas gimines, o kiti pasitraukė į mišką. Šiai grupei priklausė ir kartu atėjo pasiturinčio ūkininko iš Girkalnio, kurio šeima buvo išblaškyta, sūnus Vladas Januškevičius. Atėjo ir Panevėžiuko plytinės buhalteris Kazys (pavardė nežinoma), kuris draugavo su Onute Alaburdaite. Visi buvo sužvarbę, sušalę. Jų namai – atviras dangus. Jie trynė rankas, buvo patenkinti, kad sutiks Kūčias kaip visi žmonės. Pakvipo atšylančių ginklų kvapu, vėju dvelkiančiais drabužiais.

Nežiūrint nuolatinės dvasinės įtampos ir nei akimirkai neatsitraukiančios mirties grėsmės, netekus savo gimtųjų sodybų, jų širdys linko prie džiaugsmo – buvo užkrečiamai linksmi ir drąsūs.

Juokaudami vyrai paėmė iš mūsų stalą ir nunešė į trečią aukštą pas Šimkūnus, kur buvo sutarta kūčioti. Su Šimkūniene ir jos seserimi Kūčių stalui buvome viską paruošusios. Šieno taip pat parūpinom. 

Vakarienei vadovavo vyrai.

Susėdus prie stalo paskelbė tylos minutę žuvusiems pagerbti. Vienas jų paskaitė maldą, padalino plotkeles. Pradėjome vakarieniauti. Jokių gėrimų nebuvo. 

Skaičiavo žuvusius draugus, jų žuvimo aplinkybes, kai jie galėjo išvengti žūties, spėliojo apie ateities perspektyvas. Vyrai tarytum briedžiai ištroškę vandens laukė karo, gaudė iš anapus geležinės uždangos kiekvieną vylingą žodį, komentavo jį. Guodėsi, kad kitais metais galbūt kiekvienas Kūčias švęs savuose namuose, su savais, be ginklų, be baimės ir laisvoje Lietuvoje. 

Traukėm iš po staltiesės smilgas – jei trumpą ištrauksi tuoj sugrįši, jei ilgą – dar ilgai būsi be namų. 

Pakūčioję su vyru grįžome į savo kampą. Visi šilumoje prigulė. Sumigome. 

Paryčiui kažkas stipriai, nedraugiškai pasibeldė į duris. Širdį nusmelkė nelaimės nuojauta. „Milicija“, – išgirdome. Neleidome. Vaikai miegojo. Mes sėdėjome ant lovos ir verkėme. Tylėjom. Nors apie mirtį nieko nekalbėjome, bet žinojome, kad ji čia pat ir kad praleidžiame kartu paskutines valandas. Pradėjome svarstyti, kaip išgelbėti vaikus. 

Kada pradėjo aušti, vėl stipriai pasibeldė. Prie durų nuėjo Šimkūnas. Durų neatidarė. Įsitikino, kad rusų daug. Vyrai ruošėsi gynybai. Tikrino ginklus. Mums su vaikais liepė persikelti į trečią aukštą, nes iš antro patogiau gintis. Nešiau mieguistus vaikus į viršų.

Kol neišaušo, vyrai nutarė bandyti iš apsupimo prasiveržti. Sutarė, kad mano vyras staiga pravers duris, o Jonas Žilinskas mes granatas ir prasiskins kelią. Tačiau vos pravėręs duris nuo kulkų spiečiaus krito J. Žilinskas, o mano vyrui sužeidė ranką. 

Išaušus prasidėjo kautynės. 

Moterys sugulė ant grindų, o vaikus pridengė pagalvėmis. Pro išdaužytus langus švilpė kulkos, atšokdamos nuo sienų krito ant mūsų. Pro išdaužytus langus švilpė žiemos vėjas, bet šalčio nejutome. Girdėjosi keiksmai, rusiškos komandos, lietuviškai ir rusiškai šaukė pasiduoti. 

Tačiau miškiniai gynėsi, šaudė ir prie bokšto neprisileido. Taip šaudėsi apie penkias valandas. Mažos pertraukėlės, ir vėl serijos iš naujo. Pagaliau bokšte šūviai nutilo. Galvojome, kad visi žuvo. 

Atėjusi iš antro aukšto Onutė Alaburdaitė pasakė, kad pasibaigė šoviniai: „Pasilikome tik po vieną sau“. Paklausė, kas nori pasiduoti. Pasakiau, kad reikia auginti vaikus. Tuomet Alaburda perplėšė paklodę, ištraukė iš šluotos kotą, pririšo, ir atsargiai iškišo pro langą. 

Lauke sušuko: „Išeikite“. 

Pirmosios išėjo Šimkūnienė su seserimi ir Onutė Alaburdaitė su savo draugu Kaziu, kuris gyveno legaliai. Iš paskos – ir aš su vaikais. 

Antrame aukšte sutikau vyrą. Jis atsisveikino su manimi ir vaikais. Paėmė panėšėti iki durų vieną vaiką. Kalbinau, kad jis pasiduotų, gal liktų gyvas. Įkalbėjau. Mes išėjome paskutiniai. Mums išėjus, įsakė gultis. 

Netoli pamačiau nukautus du rusų kareivius. Lauke dar poškėjo šūviai. Mes visi gulėjome.

O. Alaburdaitės draugui Kaziui peršovė koją. Onutė slinko Kaziui perrišti koją, bet kita kulka kliudė Kazio galvą, o Onutei peršovė ranką. Onutė suriko, iškėlusi rankas ir žiūrėdama į bokštą: „Zeniau, šauk!“. Į ją seriją  paleido enkavedistai, ir ji parkrito. 

Šūviams visiškai nutilus, mums, likusiems gyviems, įsakė eiti pas juos. 

Pirmas nuėjo mano vyras. Jį apieškojo. Mums įsakė eiti į bokštą ir išnešti žuvusius. 

Patys dar bijojo eiti. Nuvarė ir mane. Keikėsi „Zdarova „ pridėdami  keiksmažodį, „gali nešti“. Tačiau vienas vyresnis, matydamas verkiančius vaikus, nuvarė mane už klojimo. 

Po pusvalandžio suvarė mus vėl prie bokšto, kur gulėjo ant žemės nukauti miškiniai, tarp jų ir mano vyras. Jam iš galvos sruveno kraujas. Supratau, kad iššaudė beginklius vyrus“. 

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video