„Partizanų karo prieštaravimai kilo dėl politinių interesų konflikto“

Šiuo straipsniu turbūt turėtų būti pagaliau padėtas taškas bandymams manipuliuoti kai kuriais Lietuvos partizanų karo reiškiniais ir faktais. Vilniaus universiteto istorikas doktorantas Dainius Noreika šią daug prieštaringai vertinamų nuomonių turinčią Lietuvos istorijos dalį tyrinėjo daugiau nei 4 metus. Rašydamas savo daktaro disertaciją mokslininkas atrado naujų sukrečiančių partizanų karo faktų, kurie suteikia galimybę geriau suprasti šį istorijos laikotarpį. Lankydamasis Kėdainiuose D. Noreika savo tyrimo rezultatais mielai pasidalijo su kraštiečiais.

– Kodėl partizanų karas vertinamas taip nevienareikšmiškai? Kodėl iki šiol sklando įvairių nuomonių apie šį istorijos laikotarpį?

– Iš tiesų partizanų karo ir apskritai antisovietinio pasipriešinimo vertinimai tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse yra gana skirtingi, apie šį reiškinį egzistuoja daug įvairių nuomonių, interpretacijų. Tai rodo, kad ir visai nesenas įvykis su antisovietinio pogrindžio dalyvio Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta, dėl kurios šią vasarą kunkuliavo daugybė aistrų ir diskusijų.

Priešpriešos kyla todėl, kad skirtingos visuomenės grupės nevienodai atsako į šį klausimą – ar žmogaus veikla, dalyvaujant pasipriešinime Sovietų Sąjungos okupacijai, gali atpirkti jo anksčiau įvykdytus nusikaltimus ar negarbingus poelgius. Čia vieni akcentuoja pasipriešinimo dalyvių nuopelnus kovojant dėl nepriklausomos valstybės, kiti pabrėžia to žmogaus veiksmus, kurie moraliniu požiūriu nebuvo teisingi, ir teigia, kad tokio žmogaus įamžinti nereikėtų. Tad kontraversiškų antisovietinio pasipriešinimo vertinimų apstu, prieš okupaciją kovojusios asmenybės labai skirtingos, istorijų yra daug ir įvairių.

– Iš kur kilo „tamsioji“ partizanų karo versija?

– Kalbant apie partizanų karo istoriją, reikia akcentuoti tai, kad ji niekada nebuvo išsilaisvinusi iš politizuotų interesų. Partizanų karo istoriją, dar jam net nepasibaigus, tam tikra prasme pradėjo rašyti sovietai. Dar iki 1953 m. okupuotos Lietuvos apskričių, vėliau – rajonų, laikraščiuose buvo spausdinamos publikacijos, kuriose partizanai vaizduoti kaip nusikaltėliai, sadistai, vadinami prarastas žemes trokštančiomis susigrąžinti buožėmis ir t. t. Tokių publikacijų tikslas – diskredituoti Lietuvos laisvės kovotojus ir juos rėmusius civilius gyventojus. Paskleisti neigiamą žinią apie partizanus miestuose, kurių gyventojai apie partizanus žinojo gerokai mažiau.

Vėliau, jau septintajame dešimtmetyje, KGB (Sovietų Sąjungos saugumo tarnyba) pradėjo sistemingą informacinę kampaniją, kuria siekta trijų esminių tikslų: 1) formuoti neigiamą politinių kalinių, kurie tuomet jau grįžinėjo iš tremties ir įkalinimo vietų į Lietuvą, įvaizdį; 2) papasakoti „savąją“ (sovietinę) partizanų karo versiją jaunajai kartai, kuri gerai nežinojo, kas vyko 1944–1953 m.; 3) diskredituoti Vakaruose veikusias lietuvių visuomenines-politines organizacijas ir atskirus narius, sukiršinti lietuvius su žydų sionistų organizacijų nariais. Pažymėtina, kad lietuviai ir žydai sionistai tuomet siekė bendradarbiauti keldami sovietų režimo nusikaltimų ir Baltijos šalių okupacijos neteisėtumo klausimą Vakaruose. Šių trijų tikslų KGB siekė savo kanalais platindama specialiai parengtą informaciją – tendencingai atrinktas istorinių dokumentų ištraukas ir pan. – Lietuvoje ir Vakarų šalyse. Tokią informaciją KGB kontroliuojamais kanalais perduodavo įtakingiems užsienio žiniasklaidos leidiniams ir tyrimų institutams. Pastarieji, tikriausiai, net neįtardami, kad jais siekia pasinaudoti sovietų saugumas, išspausdindavo ta informacija pagrįstus tekstus ir skleidė lietuvių rezistentams nepalankią žinią.

Jos esmė buvo tokia – dauguma tų, kurie priešinosi Sovietų sąjungai, buvo nacių Vokietijos kolaborantai, dalis – masinių žydų žudynių vykdytojai.

Šiandien taip pat galime stebėti tų, dar Šaltojo karo laikais prasidėjusių procesų tąsą, tų pačių propagandinių siužetų perpasakojimą, nekritiškai remiantis senais informacijos šaltiniais. Tokių pavyzdžių gausu Rusijoje spausdinamuose istoriniuose tekstuose, bet yra ir Vakaruose.

– Iš kur kilo šviesioji paradigma? Iš kur šviesusis partizanų karo pasakojimas?

– Šviesiojo partizanų karo siužeto pamatus padėjo pirmiausiai pačių rezistentų, partizanų tekstai. Vienas jų – partizanas Juozas Lukša-Daumantas. Kitas autorius – rezistentas, 1941 m. Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Brazaitis, piešęs idealistinį partizanų ir apskritai antisovietinio pasipriešinimo vaizdinį.

Jis rašė: „Partizanų vadovybė siekė sudaryti aukštų moralinių kvalifikacijų bendruomenę, pasiryžusią kovoti ne tik su priešu dėl savo krašto laisvės, bet ir su pačiu savimi dėl savo asmenybės moralinio lygio.“ Tokia idealizuojanti istorija taip pat neatskleidė visos tiesos ir prisidėjo prie to, kad kai kurie žmonės partizanų karą suvokia pernelyg idealizuotai.

[quote author=“D. Noreika“]Lietuvos nepriklausomybės laikų visuomenei būdinga paramilitarizmo kultūra. Žmonės buvo pripratę prie ginkluoto karinio veikimo, tapatino save su juo, daug kas priklausė Šaulių sąjungai, tarnavo kariuomenėje.[/quote]

– O kokie gi partizanai buvo iš tikrųjų?

– Partizanai buvo tiesiog žmonės. Su savo privalumais ir trūkumais. Jų biografijų yra labai skirtingų. Pavyzdžiui, žinomas partizanas, Kalniškės mūšyje kovojusių partizanų vadas Jonas Neifalta. Lakūnas dažnai pristatomas kaip tobulo, idealaus žmogaus etalonas, kaip Lietuvos kariuomenės karininkas, laipsniai skirtinguose šaltiniuose užrašomi įvairiai – nuo puskarininkio, leitenanto iki kapitono, žmona mokytoja ir t. t. Iš tikrųjų J. Neifalto žmona buvo darbininkė, o pats Neifalta, remiantis jo kario asmens byla, buvo tiesiog eilinis nepriklausomos Lietuvos ulonų pulko karys. Maža to, žiūrėdami į jo asmens bylą galime rasti ir tokių faktų kaip, antai, kad jis baigęs tarnybą buvo baustas 40 parų arešto už nusikaltimus akcizo ir finansų įmonių įstatymui. Galbūt jis naminę degtinę varė, galbūt kažkuo kitu nelegaliu užsiėmė.

Tačiau šie faktai nepatogūs ir J. Neifalta niekada nėra pristatomas kaip eilinis to meto kaimo gyventojas, jis verčiau bandomas vaizduoti kaip nepriekaištingos reputacijos asmuo. O iš tikrųjų jis buvo tiesiog paprastas to meto žmogus, kuris gyveno taip, kaip tuo metu buvo įprasta. Tikri ir žmogiški jo biografijos faktai nedaro jo blogesniu laisvės kovotoju, jie tiesiog leidžia pažvelgti į to meto realybę – socialinį kontekstą, žmonių santykius, vertybes.

Kitas partizanas – Pranas Končius-Adomas. Tai jau gerokai sunkesnis atvejis. Šio žmogaus biografija labai marga – nepriklausomybės laikotarpiu jis buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis, Šaulių sąjungos narys, tačiau po to jis tarnavo naciams pavaldžioje policijoje. Yra duomenų, kad 1941 m. vasarą jis dalyvavo Salantų žydų žudynėse. Nuo 1944 m. jis antisovietinio pasipriešinimo narys, „Kardo“ rinktinės partizanas ir paskutinis Žemaitijos partizanas, žuvęs 1965 metais. Apdovanotas Vyčio kryžiumi, kuris vėliau buvo panaikintas.

Tai žmogus, kuriame telpa iš tikrųjų daug – ir laisvės kovotojas, ir žmogus, padaręs sprendimų, dėl kurių mes šiandien negalime jo pateisinti ir gerbti.

Dar vienas partizanas Vytautas Kaulinis-Miškinis, „Vytauto“ apygardos vadas. Tarpukario Lietuvos policijos pareigūnas. Policijos pareigūnu jis tarnavo ir nacių okupacijos metais – buvo vienos iš Vilniaus nuovadų viršininko pavaduotojas. Periodiškai jam tekdavo eiti paros tarnybos vyresniojo pareigas ir būti atsakingam už Vilniaus žydų geto vartų apsaugą. Vartus saugojo Kauliniui pavaldūs policininkai. Geto apsauga taip pat buvo veiksmas, nukreiptas prieš mūsų bendrapiliečius.

Norėčiau pabrėžti, kad šie duomenys nėra paimti iš sovietų klastočių, tai buvo pirminiai 1941 metų šaltiniai – paros tarnybos knygos, įvairios suvestinės.

Vertinant partizanų karo istoriją svarbu ją matyti tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, neignoruojant nei vienos jos pusės, nepatogių faktų – tai leidžia mums geriau pažinti laikmetį.

– Kodėl kilo partizanų karas? Paplitusi nuomonė, kad partizanai kovojo už Lietuvos laisvę. Galbūt yra ir kitų veiksnių, nulėmusių tai?

– Kęstutis Girnius savo veikale „Partizanų kovos Lietuvoje“ teigia, kad esminė partizanų karo priežastis buvo patriotizmas, kova dėl šalies nepriklausomybės. Jis teigia, kad partizanai 1944 m. tikėjo, kad kils karas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų, tad išėjimas į mišką turi prasmės – tuoj sulauks Vakarų pagalbos.

Sovietų represijos ir teroras, mobilizacijos – taip pat reikšmingas faktorius, paskatinęs trauktis į miškus – daugelis, negalėdami gyventi legaliai, nenorėdami eiti į Raudonąją armiją, taip ir padarė.

Partizanavimą dažniausiai lėmė ne tiek pavieniai veiksniai, kiek šių veiksnių visuma. Lietuvių patriotizmas 1944 m. tikriausiai buvo panašus kaip ir 1940 m., tačiau 1940 m. partizaninio pasipriešinimo nebuvo, tai reiškia, kad turėjo atsirasti kažkokios papildomos sąlygos. Patriotizmas nebūtinai paaiškina sprendimą priešintis gerokai stipresniam priešui ginklu, galbūt buvo galima rinktis kitas saugesnes pasipriešinimo formas – spaudą, sabotažą ir pan. Dėl Vakarų ir Sovietų karo – gal lengviau būtų palaukti ir nesipriešinti. Represijos ir teroras – kam rizikuoti su ginklu, jei galima slapstytis, pasitraukti, emigruoti, beje, daug kas taip ir padarė.

Taigi be visų minėtų motyvų partizanavimui buvo būtina būtent ginkluotai kovai prieš okupaciją palanki ir tinkama socialinė bazė. Ją sudaro žmonės, kurie yra pasiruošę kovoti su ginklais ir įsitikinę, kad būtent toks kovos būdas yra racionaliausias. Šiuos žmones turi jungti tam tikra vertybinė paradigma, t. y. sutapti vertybės, pasaulėžiūra bei įsitikinimai. Taip pat partizanai turi turėti atramą visuomenėje, jos palaikymą. Būtini realūs ryšiai su šeima, vietine bendruomene, žmonėmis, kuriais galima pasitikėti ir kurių pagalba galima remtis.

– Kokie buvo Lietuvos partizanų karo socialinės bazės skiriamieji bruožai, lėmę partizanų karą?

– Pirmas bruožas – 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų sėkminga patirtis. Partizanai gimė ir augo nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje buvo stiprus Nepriklausomybės kovų atminties siužetas. Nepriklausomybės kovose buvo realiai apginta Lietuvos laisvė, užtikrintas valstybės egzistavimas, išstumti priešai.

Savanoriai, dalyvavę Nepriklausomybės kovose, gavo žemės, jiems sava valstybė asocijavosi ne tik su kažkokia abstrakcija, bet ir su labai aiškiais gyvenimo kokybės pokyčiais. Savanoriai tapo Šaulių sąjungos branduoliu, jie visą nepriklausomybės laikotarpį palaikė Nepriklausomybės kovų idėją, rengė minėjimus. Jie diegė vertybes savo vaikams, jaunesnei kartai.

Kitas faktorius – Lietuvos nepriklausomybės laikų visuomenei būdinga paramilitarizmo kultūra. Žmonės buvo pripratę prie ginkluoto karinio veikimo, tapatino save su juo, daug kas priklausė Šaulių sąjungai, tarnavo kariuomenėje. Net ir vaikų ir jaunimo organizacijos, tokios kaip skautai, jaunalietuviai, taip pat turėjo sukarinto veikimo bruožus.

[quote author=“D. Noreika“]Iš tiesų partizanų karo ir apskritai antisovietinio pasipriešinimo vertinimai tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse yra gana skirtingi, apie šį reiškinį egzistuoja daug įvairių nuomonių, interpretacijų.[/quote]

Trečias bruožas – antirežiminio veikimo patirtis. Net ir nepriklausomybės laikais nestigo autoritariniam režimui oponuojančių Lietuvos visuomenės grupių. Pavyzdžiui, ateitininkų organizacija Smetonos laikais buvo draudžiama gimnazijose. Tačiau nepaisant to, ji veikė pogrindyje, ugdėsi tam tikrus, veikimo tokiomis sąlygomis, įgūdžius.

Pavyzdžiui, partizanai Juozas Lukša-Daumantas, Kazimieras Pyplys-Mažytis, Justinas Jasaitis-Naktis ir kt., kurie vėliau partizanavo „Tauro“ apygardoje, yra to paties ateitininkų tinklo nariai.

Ketvirtas bruožas – II pasaulinio karo patirtis, 1941 m. birželio sukilimas ir kita.

Visi šie veiksmai tęsė tarpukarinę paramilitarizmo tradiciją ir lėmė, kad jau 1944 m. vasarą, tik Sovietų armijai įžengiant į Lietuvą, pirmieji partizanų būriai jau pradėjo veikti.

Prie visų paminėtų aspektų dar galima pridėti II pasaulinio karo epochoje vykusius visuomenės pokyčius, tokius kaip radikalizacija, t. y. kad žmonės buvo pripratę prie smurto. Vertybinė poliarizacija – kad sprendimas turi būti priimtas nepaisant tam tikrų sulaikančių faktorių, tokių kaip šeima, asmeninis saugumas. Identiteto kaita – žmonės toje epochoje subrendo gerokai anksčiau nei dabar, tuo metu 17–19 metų jaunuoliai jau buvo laikomi subrendusiais ir galinčiais tapti laisvės kovotojais.

– Kokie buvo partizanai socialiniu požiūriu? Iš kokių socialinių sluoksnių jie daugiausiai kilę?

– Atsakau remdamasis savo tyrimu, kuriame didžioji dalis informacijos surinkta iš šiaurės rytų Lietuvos partizanų biografinių duomenų. Žemaitijos partizanai buvo gerokai didesni konspiratoriai nei aukštaičiai, tad jų bylos yra mažiau informatyvios, apie juos gerokai sunkiau surinkti duomenis.

Kalbėdami apie partizanus dažnai įsivaizduojame, kad jie buvo Lietuvos karininkai ar kariai su uniformomis. Tačiau realybė yra kiek kitokia.

Pagal Lietuvos partizanams būdingų socialinių bruožų visumą juos galima apibūdinti įvardijant šiuos socialinius tipus – „karininkai“, „inteligentai“, „paramilitaristai“, „ūkininkų sūnūs“ bei „partizanų broliai“.

– Kiek karininkai buvo svarbūs partizanų kare?

– Karininkų partizanų tarpe buvo nedaug. Remiantis istoriko Dariaus Juodžio skaičiavimais, partizanų kare dalyvavo vos 104 karininkai, jei skaičiuosime, kad iš viso Lietuvoje partizanų buvo apie 50 tūkst., tai karininkai sudarė vos 0,2 proc. visų partizanų.

Nors karininkų ir nebuvo daug, tačiau jų vaidmuo buvo labai svarbus. Jų dėka partizanų organizacija iš esmės buvo Lietuvos nepriklausomybės laikų Lietuvos kariuomenės modelio atkartojimas. Aišku, kariuomenės modelis buvo pritaikytas tiek, kiek tai buvo įmanoma pogrindžio sąlygomis.

Inteligentams galima pritaikyti tą patį teiginį kaip ir karininkams – kiekybiškai jų buvo nedaug, tačiau įtaka jų didelė. Jie davė savo kompetencijų ir gebėjimų nulemtą indėlį į partizanų karą.

Jie atliko svarbų vaidmenį štabų darbuose, leidžiant pogrindžio spaudą, sudarant dokumentus ir pan. Didžiausiąją dalį partizanų inteligentų sudarė mokytojai ir žemesnieji valstybės tarnautojai.

Iš 1100 mano tirtų partizanų tik 0,7 proc. buvo mokęsi ar baigę aukštąsias mokyklas, 0,9 proc. – aukštesniąsias, 8 proc. mokėsi ar baigė gimnazijas. Absoliučios daugumos partizanų, apie 90 proc., išsilavinimas tebuvo pradžios mokykla. Partizanų išsilavinimo rodikliai iš esmės atitinka visos to meto visuomenės išsilavinimo proporcijas.

– Dėl kokių priežasčių inteligentai jungėsi prie partizanų?

– Dažniausiai inteligentai tapdavo partizanais neturėdami kito pasirinkimo, negalėdami gyventi legaliai, vengdami represijų. Tas pats Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas ir partizanu tapo tik po to, kai sovietai mėgino jį užverbuoti, J. Lukša-Daumantas prie partizanų prisijungė 1946 m. pradžioje, kai jam grėsė areštas.

Vienas iš įdomesnių partizanų inteligentų, išsiskiriantis savo išsilavinimu ir kompetencijomis – Alfonsas Vabalas-Budrys, dar turėjęs slapyvardžius Profesorius, Rytas, Gediminas. Tai Kauno Vytauto Didžiojo ir Paryžiaus Sorbonos universitetų auklėtinis, dirbęs diplomatinėje tarnyboje, Lietuvos telegramų agentūros ELTA įgaliotasis atstovas Prancūzijoje. Nacių Vokietijai 1940 m. okupavus Prancūziją su šeima grįžo į Lietuvą. Sovietų okupacijos metais grįžęs į Lietuva bandė gyventi legaliai, bet dėl sovietų mėginimų jį užverbuoti išėjo į mišką ir dirbo „Tauro“ apygardos štabe.

Tipiškesnis partizanas inteligentas – Leonardas Grigonis-Užpalis, vienas iš 1949 m. vasario 16-iosios Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signatarų, eilinis mokytojas.

– Tad kokios socialinės grupės atstovų partizanų tarpe buvo daugiausiai?

– Daugiausiai buvo paramilitaristų (buvusių Šaulių sąjungos narių, 1941 m. birželio sukilimo dalyvių, vietinės savisaugos būrių narių) ir ūkininkų vaikų. Įvairioms iki partizanų karo pradžios veikusioms paramilitarinėms struktūroms priklausė maždaug apie 30 proc. partizanų.

Tokių socialinių tipų, kaip „Ūkininkų sūnų“ ir „partizanų brolių“, kiekybinis dominavimas ypatingai būdingas vėlyvajam partizanų karo laikotarpiui, kuomet partizanauti išėjo jaunesni žmonės, dažnai dėl to, kad gavo šaukimą į sovietų kariuomenę, kad giminaičiai jau buvo miške. Paprastai jie buvo kilę iš vidutinių valstiečių. Tokių partizanų buvo absoliuti dauguma.

Kalbant apie partizanų turtinę padėtį, oponuoju sovietiniam teiginiui, kuris tvirtino, esą partizanai buvo buožės, kurie priešinosi sovietams tik todėl, kad bijojo dėl savo turto. Tyrimai rodo, kad dažniausiai partizanų šeimos ūkio dydis svyravo apie 15–20 ha, tad tai tikrai nėra ypatingai didelis ūkis.

[quote author=“V. Banys“]Partizanų karas truko maždaug 10-metį, jame dalyvavo apie pusę tūkst. Kėdainių krašto kovotojų. Jie buvo tokie patys kaip ir visa mūsų visuomenė – didvyriai ir išdavikai, idealistai ir pašlemėkai. Kaltinti juos kažkuo yra tas pats, kas burnoti žiūrint į veidrodį.[/quote]

– Dažnai partizanai menkinami jiems primetant nusikaltimus, padarytus nacių okupacijos metais. Ar šie kaltinimai teisingi?

– Turimi duomenys leidžia teigti, kad apie 5 proc. partizanų dalyvavo su Holokaustu susijusiose veiklose. Apie šį reiškinį reikia kalbėti, kad mūsų vėliau nešokiruotų ir neišmuštų pagrindo iš po kojų faktai, įrodantys partizanų bendradarbiavimą su naciais.

Buvo toks reiškinys, kad partizanai prisidėjo prie Holokausto, bet reikia pabrėžti, kad jis nebuvo labai platus. Taip pat svarbu paminėti, kad dalis partizanų dalyvavimo Holokausto akcijose epizodų yra nustatyti remiantis sovietų baudžiamosiomis bylomis, kurias reikia vertinti itin kritiškai. Jų tikslas buvo ne nustatyti tikrąsias įvykių aplinkybes, bet represuoti teisiamą asmenį. Tačiau yra metodų, kurie leidžia patikrinti, kurie faktai jose tikri, o kurie ne. Sovietų sudarytų bylų medžiagą būtina lyginti su pirminiais 1941–1944 m. laikotarpio šaltiniais. Šiuos šaltinius – įvairius dokumentus, ataskaitas, veiklos žurnalus, turto apskaitos knygas ir kt. – dažniausiai parengė patys naciams pavaldžių lietuviškų institucijų atstovai, todėl tokie dokumentai gerokai patikimesni. Jeigu tokių dokumentų nėra išlikusių, kiekvieną sovietų sudarytą baudžiamąją bylą būtina tirti kitų baudžiamųjų bylų kontekste. Būtina įvertinti kiekvienos bylos konkretų tikslą, liudytojų suinteresuotumą, informuotumą, lyginti skirtingų liudytojų parodymus apie tą patį įvykį ir pan.

Tačiau reiškinį, kad maždaug 5 proc. partizanų prisidėjo prie Holokausto, iš esmės gana gerai atspindinti kiekybinė charakteristika.

Atskirų partizanų, kurie padarė nusikaltimus prieš įsitraukdami į antisovietinę kovą ar jau tapę partizanais, istorijos nepaneigia fakto, kad partizanų karo esmė buvo kova už nepriklausomą Lietuvą. Partizanų karas buvo ne antisovietinis, ne nusikalstamas reiškinys, bet kova dėl Lietuvos politinės nepriklausomybės atkūrimo.

Kai kurie mano paminėti faktai galbūt yra nepatogūs ir verčia mus nervintis, pykti, tačiau, aš manau, kad jie turėtų būti priimami normaliai, nes nė vienas mūsų nesame tobulas, be nuodėmės. Tokie patys buvo ir partizanai – tiesiog žmonės.

Kėdainių krašto muziejaus istorikas Vaidas Banys.

Kėdainių krašto partizanų karas.

Kėdainių krašte buvo apie 400–500 partizanų. Tuometėje Kėdainių apskrityje veikė 3 skirtingų rinktinių partizanai.

Kėdainių apskritis partizaniniame kare buvo vieta Lietuvos viduryje, kurioje kryžiavosi partizanų vadovybės keliai. Jos pakraštyje buvo pasirašyta 1949 m. vasario 16 d. deklaracija. Kėdainių apylinkėse partizaninio karo pradžioje vyko vienas didžiausių mūšių Lietuvoje. Paskutinių partizanų pasipriešinimas Kėdainių krašte buvo vienas ilgiausių ir atkakliausių Lietuvoje. Paskutinis mirties bausmės paskelbimu pasibaigęs parodomasis partizano teismas Lietuvoje taip pat vyko Kėdainiuose.

„Partizanų karas truko maždaug 10-metį, jame dalyvavo apie pusę tūkst. Kėdainių krašto kovotojų. Jie buvo tokie patys kaip ir visa mūsų visuomenė – didvyriai ir išdavikai, idealistai ir pašlemėkai. Kaltinti juos kažkuo yra tas pats, kas burnoti žiūrint į veidrodį. Prieš sakydami, kas buvo partizanai, mes turime susivokti, kas apskritai yra partizanų karas. Jame nėra fronto linijų, organizuoto aprūpinimo ar saugaus užnugario. Nėra belaisvių kalėjimų, kariuomenės vadų ir užfrontės aprūpinimo ginklais, amunicija, maistu. Lietuvių partizanai kariavo prieš vieną žiauriausių totalitarinių karo mašinų ir jokia saldofoninė teorija iki šiol nesugeba paaiškinti, kaip jiems pavyko gana efektyviai atsilaikyti prieš sovietinį terorą daugiau kaip dešimtmetį. Mes turim suprasti, kad ginklą į rankas imdavo ne angeliukai su sparneliais. Juo labiau, kad kovoti partizanams teko ne su kokia civilizuota šalim, bet su viduramžių terorą taikančia despotija. Kolaboravimas su naciais yra atskiro aptarimo verta tema. Tačiau statistiškai kolaborantų partizanų tarpe buvo mažiau, nei kolaboravo visa visuomenė.“ Istorikas Vaidas Banys. 

Susiję straipsniai: 

Daugiakultūriame centre – paskaita apie Lietuvos partizanų pasipriešinimą