Kolekciją pristatęs avalynės dizaineris gyvena kūdikio laukimu

 Kolekciją pristatęs avalynės dizaineris gyvena kūdikio laukimu

„Bendras verslas mūsų santykiams nekliudo. Atvirkščiai – padeda“, – įsitikinę 20 metų avalynės dirbtuvių „Batų namai“ veiklą plečiantys dizaineris Žanas Maslauskas su žmona Jurgita. Porai šis pavasaris ypatingas. Prieš kelias dienas jie pristatė naują avalynės kolekciją, o balandžio viduryje sūpuos antrą atžalą. Maslauskai džiaugiasi ir tuo, kad „Batų namams“ jau du mėnesius vadovauja sūnus Benas. „Mes tapsime jaunais tėvais, o jis tegul dirba“, – nusijuokia pora.

Kuo pastarosiomis dienomis labiau gyvenate: naujos kolekcijos rūpesčiais ar kūdikio laukimu?

Žanas: Viskas viename, bet, aišku, labiau kūdikio. Kolekcija yra darbas, dalis gyvenimo, o vaikas yra pats gyvenimas.

Jurgita: Aš, žinoma, labiau gyvenu mintimis apie kūdikį – tiek metų planuotą ir lauktą. Beje, koks sutapimas! Kai gimė Benas, atidarėme „Batų namus“, o dabar po 21 metų laukdami antros atžalos pristatome kolekciją.

[quote author=“Žanas“]Nuo pirmagimio iki dabar pasikeitę viskas, kas tik įmanoma. Gyvenimas, pasaulis, pačių galvos, esame subrendę visai kitaip.[/quote]

Jus sutikusi dažniausiai išgirstu, kad esate paskendę darbuose. Galbūt gimus kūdikiui ketinate sulėtinti tempą?

Jurgita: Kažkaip abejoju… (nusijuokia žvilgtelėjusi į vyrą)

Žanas: Sunku pasakyti, nes kol kas, lyginant su praėjusiais metais, labai stipriai krentame: avalynės taisymas krito 50 proc., gamyba – apie 30–40 proc. Trečiadienį buvome parodoje Rygoje, tikimės gauti užsakymų. Gal tada pereisime į lengvesnį darbą, kur nereikės individualių užsakymų. Mūsų tikslas visad buvo pereiti prie masiškesnio darbo. Tikimės didelių parduotuvių užsakymų. Patys planuojame kurti tinklą. Dabar deramės su viena vokiečių įmone, kuri valdo parduotuves Kauno „Akropolyje“ bei kitur.

Jurgita: Tad abejoju, ar tempas lėtės. Žanas juokėsi: „Pasiimsiu savaitę tėvystės atostogų.“ Sakau jam: „Juk mėnesį priklauso.“ Dabar, kai priminiau apie tą savaitę, jis man sako: „Tu ką, juokauji? Taip ilgai.“ (šypteli) O sūnus juokiasi: „Jeigu mamai balandžio 13 d. gimdyti, tai ji 12 d. išeis į dekretą, o 14 d. jau bus darbe.“ Man regis, pasitvirtins sūnaus žodžiai (nusijuokia).

– Kaip manot, ar šį kūdikį auginsite kitaip nei pirmagimį?

Jurgita: Manau, viskas bus kitaip, nes Beno susilaukėm prieš 20 metų. Tada ir požiūris į vaiką, ir gyvenimas buvo kitas. Man viskas kaip nauja. Nėštumas ir tas kaip naujai.

Žanas: Nuo pirmagimio iki dabar pasikeitę viskas, kas tik įmanoma. Gyvenimas, pasaulis, pačių galvos, esame subrendę visai kitaip. Bus radikalūs auginimo skirtumai.

Pakalbėkime apie kitą Jūsų kūdikį – veiklą ir naują kolekciją. Kelinta ji ir kuo kitokia?

Žanas: Tai penkta kolekcija, bet ne čia esmė. Mes galėtume kurti ir po dvi, tris, keturias kolekcijas. Esmė ta, kad mūsų visuomenė nėra subrendusi ir nesupranta, ką reiškia kolekcijos pristatymas ir ką reiškia tos kolekcijos pardavimas. Visi didieji kūrėjai sulaukia rėmimo, o mes kolekciją kuriame visiškai iš savų pinigų. Tai labai sunku.

O jei apie pačią kolekciją, tai šiai kolekcijai pribręsti man reikėjo metų. Anksčiau padarydavome batą ir taikydavome padą, o dabar atvirkščiai – turime padą ir taikome viršų. Taip pat nauja tai, kad prie šios kolekcijos labai stipriai prisidėjo sūnus ir jo draugė Gintarė.

Jurgita: Daugumą modelių sugalvojo jie.

Žanas: Taip, aš tiesiog jų idėjas patobulinau, nes praktika vis tiek daro savo.

Kodėl avalynę pradėjote kurti nuo pado?

Jurgita: Tam, kad mūsų gaminami batai taptų pigesni. Žmonėms atrodo, kad kaip Gariūnuose užveža naują avalynės partiją, tai taip pat Žanas pasigamina naują partiją. Jie neskiria, jog tai yra rankų darbo kūriniai. Internete mus kritikavo: neva, kokie čia rankų darbo batai, jei padai išlieti. Žmonės net nesigilina dėl ko – tam, kad išspaustum mažesnę kainą. Kaip ją sumažinti, jei prie vienų rankomis gaminamų batų poros padų turi praleisti tris dienas. O termogumos ar kožveloninių padų per dieną gali užklijuoti 20–30 porų. Palyginkime skirtumą. Taip darome dėl to, kad mūsų batus galėtų įsigyti ir vidurinioji klasė.

/ Giedrės Minelgaitės nuotr.

Kokios detalės akį traukia naujoje kolekcijoje?

Žanas: Kolekcijoje sudėtos detalės, kurios šį pavasarį, vasarą bus labai madingos: kailis, aksomas, žinoma, jaunimo pamėgti balti padai. Padai – minkšti, platforminiai. Šie batai neskirti biurui – labiau avėti kasdien.

O kiek batų kūrėjai turi porų batų?

Jurgita: Gal keturias…

Žanas: Aš irgi panašiai.

Jurgita: Bet ir tos keturios gamintos prieš 7–8 metus. Džiaugiamės, kad iš Amerikos grįžęs sūnus ketverius metus batus siuvasi tik pas mus. Kaip mes juokiamės, įtikome sūnui su savo darbais. Sūnaus draugei taip pat. Tad smagu, kad įtinkame ir jaunimui, nes iš pradžių sūnus nerado nieko sau patinkančio.

Žanas: Tikrai nesitikėjome, kad sūnus prisidės prie mūsų verslo. Jau du mėnesiai, kai jis perėmė visą vadovavimą, nes mano sveikata prastyn. Tad dabar lieku tik kaip darbuotojas, o jis stipriai įsiliejo į vadybą, rinkodarą.

Jurgita: Mes tampame jaunais tėvais, o sūnus tegul dirba (juokiasi). Anksčiau sūnui galvoje buvo tik krepšinis. Manėme, kad Benas mūsų verslu niekada nesusidomės, bet jis po pirmo Tarptautinio verslo ir komunikacijų studijų kurso atėjo su griausmu su savo idėjomis ir pradėjo sakyti, kaip mes viską ne taip darom ir apskritai ne taip gyvenam – viską reikia keisti. Jis įrodė savo teisybę argumentuodamas skaičiais, lentelėmis, tad leidom jam imtis pokyčių./ Giedrės Minelgaitės nuotr.

Daugelis įsivaizduoja, kad pasiuvate batų porą ir mėgaujatės menininko vardu, pripažinimu. O kokie užkulisiai?

Žanas: Manęs žurnalistai klausia, ar nesiruošiu važiuoti iš Lietuvos. Žmonės ne iš Lietuvos bėga, jie bėga nuo politikų ir piktų žmonių. Tai, kas dabar vyksta, nenormalu. Kiekvienas nori nupirkti kuo pigiau ir gauti kuo daugiau. Ateina pas mus ir derasi. Įsiūti du užtrauktukus kainuoja 14 Eur, klientas sako: „Duodu 10 Eur ir viskas.“ Skaudu klausyti. Ką man darbuotojui sakyti? Kodėl mūsų specialistai išdirbę po 10–12 metų turi gauti minimumą?

Kita problema ta, kad didžiosios Kėdainių įmonės visiškai neremia mažųjų rajono verslų. Nesakau, kad turėtų ateiti ir pirkti mano batus, bet galėtų įsigyti mūsų dovanų čekių – kad ir už 10 Eur. Tai mums būtų didžiulė parama. Reikėtų, kad tie fabrikai tokiu būdu trauktų savo darbuotojus prie kultūros, nes dabar Kėdainiai tik pramoninis miestas. Greitai liks šešios didžiosios įmonės ir nieko nebereikės. Pažiūrėkit, kas vyksta senamiestyje. Viskas mirę. Kultūra baigiasi ties „Maxima“.

[quote author=“Žanas“]Visur kitur mūsų laukia, o Kėdainiuose jaučiamės tarsi atstumtieji.[/quote]

Bloga žiūrint, ką daro politikai. Negali „Lifosai“ ir „Batų namams“ būti tokie patys mokesčiai. „Batų namai“ turi mokėti visus mokesčius ir turėti kasos aparatą, o visi, kurie tik taiso batus, dirba su patentais. Nėra kaip konkuruoti. Mes Kėdainiuose dabar ne konkuruojame, o vegetuojame. Politikai turėtų sudaryti vienodas sąlygas konkuruoti.

Vietos valdžiai taip pat nerūpi smulkusis, naujas sugrįžtančio jaunimo verslas. Vienai valdžiai reikia fontanų, kitai – pastatų, gatvių. O kas iš to? Išgrindė Rinkos aikštę, bet ja nėra kam vaikščioti. Senamiestyje sekmadienį kaip Šiaurės Korėjoj – tuščia.

Jurgita: Raskit dabar nors vieną žmogų Rinkos aikštėj. Ten nieko nėra – mirtis. Ir į tai mes turim investuoti. Investuokim į jauną žmogų, kuris sugrįžta į Kėdainius ir bando kažko imtis, kažką kurti.Naujoji Žano Maslausko avalynės kolekcija akį vilioja žaviomis detalėmis. Šio sezono madingiausi akcentai – baltas padas, kailis ir aksomas./ Giedrės Minelgaitės nuotr.

Žanas: Taip pat jaučiame, kad savame krašte pranašu nebūsi. Visur kitur mūsų laukia, o Kėdainiuose jaučiamės tarsi atstumtieji.

Jurgita: Kalba: „Kur? „Batų namuose“? Ten tai jau tikrai ne, ten plėšikai.“

Žanas: Išvada viena – žmonės nepasiruošę sumokėti mokesčių. Visi mūsų darbuotojai oficialiai įdarbinti. O tie, kurie batus taiso dirbdami su patentais, užsidirba juodų pinigų, niekas čekio ten neprašo. Pataiso nekokybiškai, atneša pas mus, pusę bato reikia išardyt, prasėdi visą dieną ir tada priekaištai: „Pas Žaną brangu.“

Jurgita: Be to, žmonėms nereikia gražaus pastato, estetiškos aplinkos. Jiems geriau nueiti ten, kur nemalonus kvapas, kur sėdi galbūt išgėręs žmogus, bet daro pigiau.

Žanas: Tokio lygio dirbtuvių kaip „Batų namai“ Kėdainiams nereikia. Nors galiu drąsiai sakyti, kad mūsų dirbtuvės, jei ne pačios geriausios, tai vienos geriausių net Baltijos šalyse.

[quote author=“Jurgita“]Bendras verslas tikrai padeda santykiams. Nors anksčiau būčiau pasakiusi, kad kliudo. Buvo pas mus visko: ir pykčių, ir skyrybų slenksčio, bet nusprendėme, kad būtina darbą ir namų gyvenimą atskirti. Taip pat reikia šnekėtis – kaip ir visose šeimose.[/quote]

O bendras verslas šeimos santykiams padeda ar kliudo?

Žanas: Padeda. Vienareikšmiškai. Jei nedirbtų kartu, žmona tiesiog nesuprastų, kodėl grįžtu ir nešneku ar vaikštau susiraukęs. Dabar ji puikiai mato, kas vyksta darbe, kaip reikia kovoti tarp valdžios, darbuotojų ir klientų, o dar prisideda kūryba.

Jurgita: Pritariu Žanui – bendras verslas tikrai padeda santykiams. Nors anksčiau būčiau pasakiusi, kad kliudo. Buvo pas mus visko: ir pykčių, ir skyrybų slenksčio, bet nusprendėme, kad būtina darbą ir namų gyvenimą atskirti. Taip pat reikia šnekėtis – kaip ir visose šeimose. Išsikalbi, kartais pasikolioji ir būna gerai (šypteli).

O Jums, Žanai, žmona yra mūza ar bendradarbė?/ Giedrės Minelgaitės nuotr.

Žanas: Netikiu mūzomis, tikiu, kad tiesiog ateina pačiam žmogui įkvėpimas. O šiaip aš be žmonos negalėčiau kurti, nes tas supratimas, palaikymas, kurį gauni iš šeimos, labai svarbus. Kita pyktų, kad pinigai galėtų šeimai atitekti užuot investavus į dirbtuves, kūrybą. O dabar žmona viską mato, supranta.

Jurgita: Mūza Žanui gali tapti odos gabalas. Pamatė traiškytą odą, paėmė ir sako: „Kokia graži oda!“ Pardavėja: „Ne tą pusę žiūrit.“ Žanas: „Nesvarbu.“ (juokiasi)

Žanas: Mane įkvepia du dalykai – gamta ir muzika. Gamta – kažkas nerealaus, ko neapgausi: jei padarysi gamtai žalos, ji tave dvigubai nubaus.

O jūs, Jurgita, jaučiatės esanti menininko žmona ar to paties Žano, kurį sutikote prieš daugelį metų?

Jurgita: To paties Žano, nepasikeitė jis nė trupučio. Nesijaučiu jam mūza, tiesiog išklausau jo kūrybines idėjas, pasakau savo nuomonę.

Žanai, kokia Jūsų kūrybinė svajonė?

Jurgita: Žanas norėtų 50-mečio proga padovanoti batus atlikėjui Andriui Mamontovui (šypsosi užbėgusi už akių).

Žanas: Taip, labai norėčiau, nes jis tikras žmogus. Asmenybė. Norėčiau matyti jį koncerte avintį mano batais. O visi kiti norai išsipildė. Tik galėtų būti daugiau sveikatos, kad galėčiau daugiau dirbti. Jau ir žiemos kolekcija ruošiama. O ji bus tikrai labai didelė. Šie metai bus nepaprastai įdomūs ir daug ką parodys.

Jurgita: Sūnus versle, antras sūnus tuoj išvys pasaulį. Puiku. O smagiausia būna, kai atvyksta žmonės iš kitų miestų ir sako: „Mane atsiuntė tokia ir tokia taisykla ir pasakė, kad jei „Batų namai“ nepadarys, tai Lietuvoje nepadarys niekas. Jeigu jie atsisakys, galit nebeieškoti.“ Tai geriausias mūsų 20 metų darbo įvertinimas.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video