Pajiesliškių sodyboje karaliauja gandrai

 Pajiesliškių sodyboje karaliauja gandrai

Reda ir Donaldas Paplauskai iš lizdo iškritusį gandro jauniklį Andriuką globoti pradėjo dar visai mažą – vos poros savaičių. Tada paukštis nė neturėjo plunksnų – tik pūkus, o štai koks didingas jis šiandien./ Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje vasarojantys gandrai išskleidžia sparnus ilgam skrydžiui. Po dviejų–trijų mėnesių kelionės jie pasiekia Afriką ir čia lieka žiemoti. Vasaros pabaigos su jauduliu širdyje laukė pajiesliškiai Reda ir Donaldas PAPLAUSKAI. Jau kelerius metus pora savo sodyboje globoja iš lizdo iškritusius, tačiau neabejingų žmonių išgelbėtus gandrų jauniklius. Du iš šiemet Paplauskų globotų gandrų paskutinėmis rugpjūčio dienomis išskrido. Pašnekovai tikisi, jog ir dar du raudonsnapiai sėkmingai patrauks į pietus (galbūt taip jau ir nutiko, kai skaitote šį straipsnį), o žiemoti gausiame būryje kitų ūkio gyvūnų liks tik pora senbuvių gandrų – kaprizingo charakterio Direktorė ir kur kas sukalbamesnio būdo Utenis. Tad kaipgi nutiko, kad pajiesliškių sodyba jau kone dešimtmetį yra tapusi saugiu šių didingų laukinių paukščių prieglobsčiu bei užuovėja?

Gandrai – sena svajonė

„Mano vyras seniai svajojo, kad mūsų sodyboje gyventų gandrų, – į priešistorę leidžiasi Reda. – Kadangi pas mus daug aukštų medžių, tai gandrai vis atskrisdavo ir nutūpdavo medžiuose ar ant ūkinio pastato stogo. Vyras pabandė iškelti gandralizdį. Pirmiausia jį iškėlėm ant ūkinio, bet ten gandrams nepatiko. Tada nupjovėme labai senos eglės viršūnę ir iškėlėme ratą. Kokių 10 metų laukėme, kol šiemet galiausiai pirmą kartą čia gandrai susinešė lizdą, tik, deja, nieko neišperėjo, bet tikimės, jog kitąmet ši pora sugrįš.

Gandro Andriuko vakarienė – vištų uodegėlės./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Mudu su vyru labai mylim gyvūnus. Ko tik nesam auginę – net povų bei fazanų, – sako Reda, ir dabar su Donaldu besidžiaugianti margu būriu įvairiabalsių augintinių: kelių rūšių naminių paukščių, avių, trimis šunimis, kurių du atkeliavo iš prieglaudos, ir pora kačių (bent jau tiek man pavyko pamatyti). – Jeigu kas atiduotų dramblį, tai vyras ir tą parsivestų, – juokiasi pašnekovė. – Donaldui visko reikia. Danielių, alpakų norėtų. Mano mama siūlo dar stručių nusipirkti ir galėsime ant vartų pakabinti iškabą „Minizoo“.“

Vyro staigmena

Galiausiai Donaldo svajonė išsipildė – gandrai rado kelią į šiuos namus. Tiesa, kiek kitaip nei pajiesliškių pora galėjo įsivaizduoti.

„Prieš aštuonerius metus, kai vyras dar važinėdavo dirbti į Kauną, jis išgirdo, kad prieglauda ieško žmogaus, kuris priglaustų iš lizdo išmestą, bet jau nemažą jauniklį gandriuką. Donaldas man nieko nesakė – padarė staigmeną.

Buvo vasaros vidurys. Grįžta vyras vakare iš darbo su kartonine dėže rankose. Atidarau, o ten – gandriukas! Buvau priblokšta! – jausmą, išvydus originalią dovaną, prisimena Reda. – Taip pas mus atsirado senbuvė Direktorė, ponia, gyvenanti savo bute antrame aukšte, – šypteli pašnekovė ir pasidalina ant jos šeimos pečių drauge su džiaugsmu užgriuvusia ir virtine iššūkių. – Tada dar neturėjome nei patirties, nei žinių, kaip rūpintis, kaip maitinti gandro jauniklį. Direktorė pati dar nė nevaikščiojo, o ir jos sparnas buvo sužalotas ir turbūt netaisyklingai suaugo, nes rudenį ji negalėjo išskristi – taip ir liko pas mus.“

Gandrų meniu

Pradėję internete domėtis, kuo gi šerti naująją šeimos narę, Paplauskai išsiaiškino, kad gandrai – visiški mėsėdžiai. Varliauti pora nėjo, bet turėjo progą prisiminti seną gerą pramogą – žvejybą.

„Iki tol žvejoti važiuodavom retai, o tada atsirado būtinybė. Vietiniai žvejai mums parodė vietą, kur gausiai kimba, tad ten ir važiuodavom mažų žuvyčių, – pasakoja Reda. – Dabar pagrindinis mūsų sodyboje gyvenančių gandrų maistas yra vištų uodegėlės. Apylinkių pardavėjos mus jau žino. Kas savaitę visada užsakome 10 kilogramų vištų uodegėlių. Taip pat gandrus šeriame kokios nors mėsos gabalėliais. Paįvairinimui kartais nuperkame žuvyčių, pavyzdžiui, šaldytų strimelių. Būtent žuvį gandrai mėgsta labiausiai, – nustebina pašnekovė. Nors aš būčiau galėjusi kirsti lažybų, jog gardžiausiai gandrai papietauja aptikę būtent varlių. –  Oi, su varlėmis buvo juoko. Kai pradėjome globoti gandrus, sykį kaimynė kibire atnešė prigaudžiusi varlių. Išpylė Direktorei po kojomis. Ji žiūri į tą varlę ir nesupranta, ką su ja daryti. Aišku, juk pačiai iki tol neteko lesalu rūpintis. Žaidė, žaidė ji su ta varle, kol nugalabijo, bet taip ir nelesė.“

Pradėję internete domėtis, kuo gi šerti naująją šeimos narę, Paplauskai išsiaiškino, kad gandrai – visiški mėsėdžiai. Varliauti pora nėjo, bet turėjo progą prisiminti seną gerą pramogą – žvejybą.

Aut. past.

Šeimininkei prikrėtė eibių

Laukinius paukščius savo sodyboje auginantys Paplauskai atskleidžia, kad globotiniai itin greitai apsipranta ir ne tik pradeda sparčiai stiprėti, tačiau ilgainiui ir linksminasi krėsdami eibes.

„Direktorė labai greitai prie mūsų priprato. Gal dėl to, kad buvo sužeista, negalavo. Nuo pirmos dienos užsimezgė bendrystė, pasitikėjimas. Ji netgi pasidarė kaip katinas – eidavau, o ji tarp kojų lįsdavo, snapu kutinėdavo mane. Visur žingsniuodavo paskui: aš einu braškes ravėti – ir ji kartu. Pirmais metais Direktorė buvo labai prieraiši, bet paskui pradėjo ir „zbitkas“ krėsti: tai gėlių žiedus nuskabydavo – tiesiog lyg žirklėmis nukirpdavo, tai braškes išlesė… Reikėjo kažką daryti. Nusprendėme sklypą perskirti tvora ir dabar gyvūnus laikome didžiojoje pievoje, todėl kieme galiu džiaugtis savo gėlynais“, – vaizdžiai tariant, ir vilką sotų, ir avis sveikas išsaugojusi šypsosi Reda.

Paplauskų sodybos senbuvė Direktorė itin išranki kompanijai. Skraidyti negalinti gandrė Pajieslyje gyvena jau aštuonerius metus./Asmeninio archyvo nuotr.

Liko žiemoti

Vasaros pabaigoje drauge su gandrais išskristi negalėjusi Direktorė liko žiemoti Pajieslyje. Paplauskai ypatingą augintinę šaltymečiu apgyvendino ūkiniame pastate drauge su kitais naminiais gyvūnais. Kelerius metus su Direktore pajiesliškių sodyboje žiemas leidžia ir dar vienas tokio pat likimo gandras Utenis.

„Jei žiemą būna labai graži diena, be žvarbaus vėjo, saulutė šildo, nors ir sniego yra, bet mes išleidžiame gandrus į lauką. Stebime juos. Jei pradeda drebėti, tada pakviečiam atgal į ūkinį. Bet apie 10 minučių gandrai pasidžiaugia laisve. Išėję ima mosikuoti sparnais, mankština kūną, mėgaujasi dienos šviesa. Nors dėl gandrų ūkiniame pastate mes šviesą laikome įjungtą dieną–naktį, – pabrėžia Reda. – O Utenis pas mus atvyko iš Utenos. Jis šiek tiek skraido, bet jo sparnas irgi netaisyklingai suaugęs, tad išskristi Utenis, deja, negali.“

„Kaip Utenis sutaria su aikštingąja Direktore, kai žiemą tenka vienu būstu dalintis?“ – smalsiai pasiteirauju. „Iš pradžių pasipyksta, pasipeša snapais, bet kadangi jiedu ne pirmus metus toje pačioje pievoje vaikšto, tai atstumą prilaikydami peržiemoja kartu. Matyt, apsišlifavo charakterius“, – nusijuokia Reda.

Laukinius paukščius savo sodyboje auginantys Paplauskai atskleidžia, kad globotiniai itin greitai apsipranta ir ne tik pradeda sparčiai stiprėti, tačiau ilgainiui ir linksminasi krėsdami eibes.

Konkurencijos nepakentė

Šeimininkų dėmesio bei rūpesčio išlepinta Direktorė pajiesliškių sodyboje jautėsi puikiai ir visiškai neapsidžiaugė, kai vištų uodegėlėmis bei didele pieva teko pradėti dalytis su dar vienu gandru.

„Po kurio laiko vyras parsivežė dar vieną gandro jauniklį. Tada pradėjo ryškėti mūsų Direktorės charakteris, – juokiasi moteris. – Ji pradėjo ginti savo teritoriją. Apskritai gandrai labai konkuruoja dėl savo erdvės ir lizdų. Užverda aršios kovos, kurias kartais užbaigia netgi mirtis.

Direktorė niekaip nesutiko pripažinti jauniklio, todėl turėjome juos atskirti. Šis gandras buvo sveikas, tiesiog išmestas iš lizdo. Paaugęs vasaros gale jis sėkmingai išskrido su kitais gandrais. Na, o mes pamatėme, kad mūsų Direktorė tapo tarsi piktas sarginis šuo. Dar ji labai nemyli mažų vaikų. O jei žmogus prieina prie tvoros, ji tik kuprą pastato, paspartina žingsnį ir jau taikosi kirsti snapu. Kai užaugo, dabar jos jau nepaglostysi. Net aš Direktorės privengiu. Eidama į šiltnamį pabaidau“, – kalbėdama apie valdingo būdo augintinę šypteli pajiesliškė.

Gandrai tapo interneto žvaigždėmis

Reda gandrų kasdienybės iššūkiais bei linksmybėmis pradėjo dalintis vienoje feisbuko grupėje.

„Parodžiau, kokią kiemo puošmeną mes turime – gandrę Direktorę. Kartkartėmis vis parašydavau kokią istoriją: papasakodavau, kaip ji pas mus atsirado, kaip jai sekasi, ko prikrečia, įdėdavau nuotraukų ar vaizdo įrašų, pavyzdžiui, kai vyras užlipęs ant namelio kartu su ja lizdą taiso, kaip jie bendrauja, šnekasi. Žmonėms tai buvo labai įdomu. Sulaukėme begalės gražių žodžių. Kai kurie net klausė, gal reikia kokios pagalbos. Buvo ir siūliusių finansinę paramą.

Taigi taip pasklido žinia ir žmonės iš visos Lietuvos mums patys pradėjo vežti rastus gandriukus, nes gyvūnų prieglaudos šių paukščių atsisakydavo – patardavo iš lizdo išmestus ar iškritusius gandriukus palikti lapėms suėsti – neva gamta pati viską sutvarkys. Bet aš su tuo nesutinku.

Jei gandras išties sunkiai sužeistas ir jam nebeįmanoma padėti, tada gal ir galima viską atiduoti gamtai į rankas. Tačiau jeigu gandras sveikas, tiesiog iškritęs iš lizdo, kodėl turėtume jį palikti mirti? Nes jo likimas tik toks ir bus, – humanišką požiūrį dėsto Reda. – Taigi mes priglausdavome, užaugindavome tuos gandrus, o rudenį su džiugesiu, bet kartu ir liūdesiu širdyje išlydėdavome juos į skrydį, – graudulio neslepia pašnekovė. – Globojant gandrus itin jautri akimirka yra išvysti ir pirmąjį jų skrydį… Šis reginys toks pat išlauktas bei ypatingas, kaip ir momentas, kai pamatai pirmuosius savo vaiko žingsnius.“

Paplauskai skaičiuoja į savarankišką gyvenimą išleidę jau daugiau kaip penketą gandrų. Savo sodyboje pajiesliškių pora globojo paukščius iš Biržų, Utenos, Telšių, Klaipėdos ir kitų miestų. Gyventojas, atvežtas iš pajūrio, buvo išskirtinis.

„Iš Klaipėdos mums atvežė gandrą su amputuota pėda. Ta koja buvo trumpesnė. Gandras vaikščiojo raišuodamas, tarsi pasiramsčiuodamas pagaliuku, bet žaizda puikiai sugijo ir jis rudenį išskrido“, – pasidžiaugia moteris.

Taigi taip pasklido žinia ir žmonės iš visos Lietuvos mums patys pradėjo vežti rastus gandriukus, nes gyvūnų prieglaudos šių paukščių atsisakydavo – patardavo iš lizdo išmestus ar iškritusius gandriukus palikti lapėms suėsti – neva gamta pati viską sutvarkys. Bet aš su tuo nesutinku.

Reda

Andriukas tilpo delnuose

Pajiesliškių ūkio naujokas – gandras Andriukas. Jis vietinis – paukštį, iškritusį iš lizdo, rado Kėdainių rajone.

„Apžiūrėjome, jis sužalojimų neturėjo, tiesiog reikia jį pagloboti, – dėsto Reda. – Kai Andriuką atvežė, jis buvo visai mažutis – tilpo delnuose, net plunksnų dar neturėjo, tik pūkus. Pamačiusi tokį mažą gandriuką labai nustebau, kad jis jau mokėjo kalenti. Gal poros savaičių tebuvo, – sielą veriančiomis detalėmis pasidalija moteris. – Taigi patekę pas mus gandrų jaunikliai stiprėja, jiems užauga plunksnos, tada lauki, kol šie atsistos ant kojų. Iš pradžių sunku būna žiūrėti, nes kojos ilgos, sulenktos, svirduliuoja… Tada lauki pirmo žingsnio. Kai pamatome, kad gandriukai jau pakankamai sustiprėję, pradedame iškelti iš lizdo, kad pajustų tvirtą pagrindą po kojomis.

Štai rugpjūčio viduryje mūsų Andriukas pakilo pirmajam skrydžiui, – apie jaudinančią akimirką užsimena Reda. – Pamačiau, kad jis šokinėja, tarsi treniruojasi, iš lizdo apie metrą pakyla į viršų. Pamaniau, gal jam čia per maža vietos įsibėgėti, todėl nunešiau į didžiąją pievą pas kitus gandrus. Aišku, ponia Direktorė pradėjo reikšti pretenzijas ir tuoj Andriuką užvijo. Jis bėgte, bėgte, suplasnojo ir… pakilo! O nusileido pas kaimyną į kviečius. Galvoju, iš ten tai tikrai nepakils. Tad lipau per tvorą, kaimynė kaip tik buvo darže. Sakau: „Ateinu vaiko pasiimti.“ – juokiasi Reda. – Parsinešiau Andriuką, įkėliau į lizdą ir dabar jau skraido jis, kur tik nori, bet atėjus vakarui visada sugrįžta į savo lizdą. Šiemet Andriukas turėtų išskristi.“

Sulaukia svečių

Gandrai ir kiti Paplauskų ūkio gyvūnai traukia mažuosius smalsuolius.

„Svečių kartkartėmis sulaukiame. Ypač vaikų, atvažiavusių atostogauti pas senelius į Pajieslį. Netgi paaugliams įdomu pamatyti, paglostyti, pašerti gyvūnus, nufotografuoti, – džiaugiasi pašnekovė. – Kadangi dirbu vaikų darželyje, tai mažuosius ugdytinius irgi atsivedu tarsi į edukaciją.“

Kaunietis pamilo kaimą

Reda – pajiesliškė iki kaulų smegenų. Čia moteris gimė ir užaugo. O štai jos vyras Donaldas – grynas miestietis iš laikinosios sostinės Kauno, tačiau visa širdimi pamilęs kaimo kasdienybę.

„Visą mūsų ūkį vyras daugiausia ir prižiūri, – atvirai taria Reda. – Susituokėme jauni, norėjome būti savarankiški ir patys atsistoti ant kojų, todėl dar anuomet auginome daug gyvulių: ir karves, ir netgi paršavedes kiaules. Nors mūsų poroje būtent aš esu tikra kaimietė, bet jei manęs kas paklaustų, kiek dienų višta tupi ant kiaušinių, kol išperi viščiukų, tai aš nežinočiau. O Donaldas viską žino, net vaistus susirgusiems gyvuliams suleidžia.“

„Iš kur kauniečio širdyje tokia stipri meilė kaimui?“ – negaliu atsistebėti.

„Mano vyras nuo mažens vasaras leisdavo Šėtoje pas savo krikštatėvius. Jie ūkininkavo. Tad Donaldas ten ir gyvūnais rūpintis išmoko, ir su traktoriumi važinėdavo. Kai mudu susipažinome, jam Pajieslyje labai patiko – daug erdvės, gamta. Dabar be ūkio gyvūnų neįsivaizduočiau gyvenimo. Užsukę svečiai stebisi, kiek visko daug mes auginame ir kaip tiek suspėjame, o mums viskas įprasta.“

Nuobodžiauti nėra kada

Nors daug kam galėtų atrodyti, jog atokaus kaimo gyventojų dienos teka vienodai ir nuobodžiai, tačiau Reda skuba paprieštarauti. „Kas turi noro, tas visada randa, ką veikti, – entuziastingai nukerta veikli moteris. – O kartais laiko net ir pritrūksta. Štai sutrumpėjo jau dienos ir iškart pajutau – žiūriu, jau patamsy krapštausi.“

Reda aktyviai dalyvauja Pajieslio daugiafunkciame centre vykstančiuose renginiuose bei edukacinėse veiklose. O kartkartėmis ir pati tampa meninių dirbtuvių siela, nes kuo pasidalinti kūrybinga moteris išties turi į valias.

„Kurti įvairiausius rankdarbius ir išbandyti naujas meno technikas man labai patinka. Daugiausia tam laiko galiu skirti rudeniop, kai anksti temsta. Pasinėrusi į kūrybą aš taip užsimirštu, kad pakeliu akis, o jau vidurnaktis! Rankdarbiai – man tikras atsipalaidavimas. Esu meniška siela. Kurdama aš apie nieką kitą negalvoju ir puikiai pailsiu“, – sako moteris.

Groja tėčio akordeonu

„Iš kurgi tos rankos, menui sutvertos?“ – teiraujuosi Redos.

„Gimiau ir atsinešiau, – trumpai reziumuoja pašnekovė. – Mano tėtis buvo muzikantas. Gerai grojo akordeonu. Jį kviesdavo pamuzikuoti vestuvėse ir per kitas progas. Šį talentą perėmiau ir aš. Tėtis buvo mano mokytojas. Iš natų aš groti nemoku – tik iš klausos. Tėčio, deja, nebėra, tačiau jo akordeonas paliktas saugoti bendruomenės centre. Šį mano sielai ypatingą instrumentą be galo branginu kaip tėčio atminimą ir juo groju per renginius.

O mano mama buvo puiki mezgėja, tiesa, dabar jau megzti jai sunkoka. Taigi abu tėveliai buvo prie meno, tad iš jų kūrybingumą ir paveldėjau, – šypsosi Reda. – Džiugu, kad šiais laikais yra daugiau pasirinkimo saviraiškai, gali išbandyti pačių įvairiausių meno technikų. Verandoje, savo dirbtuvėlėse, po truputį viską ir išmėginu. Pyniau iš laikraščių, lipdžiau iš molio, mezgiau riešines, tapau, siuvu, iš netikėčiausių dalykų kuriu paveikslus… Ko tik aš nebandžiau. Daugumą savo kūrinių išdovanoju, kartais net sau nė vieno nepasilieku.“

Kukli menininkė. O veltui!

Apžiūrėjusi savamokslės menininkės namus puošiančius jos darbus negaliu atsigėrėti – siūlai, molis, popierius, audinių skiautės, lauko akmenys ir netgi kavos pupelės šios kūrybingos pajiesliškės rankose stebuklingai virsta menui puikiai tinkančia materija.

„Reda, ar niekad nemanėt, kad širdį džiuginantis hobis galėtų nešti ir pelną?“ – pasmalsauju ganydama akis po galerijos vertų grožybių subtilumus.

„Aplinkiniai sako, kad aš per daug savikritiška ir per mažai rodau savo kūrybą, – kuklinasi Reda. – Jie tikina, kad mano rankdarbiai tikrai sulauktų pirkėjų. Bet man vis atrodo, jog galbūt aš nepakankamai gražiai kuriu, kad galėčiau imti pinigus. Esu perfekcionistė: jei darau, turiu padaryti idealiai. Jei rezultatas man netiko, esu sau griežta ir turiu kantrybės bei užsispyrimo – darau, kol padarau. O jei vis tiek nepavyksta, tada nei rodau, nei juo labiau kam nors dovanoju.“

Kraustytis į miestą nenorėtų

Visą gyvenimą gamtos apsuptyje kaime praleidusi Reda tikina mieste savęs neįsivaizduojanti.

„Nuvažiuoju į didmiestį ir grįžtu ligonis su skaudančia galva. Mieste man per daug triukšmo, ūžesio ir žmonių. Esu kaimo ir gamtos žmogus. Su vyru kartais pasiimam šuniukus ir važiuojam tiesiog pasivaikščioti po mišką ar brendam žiemą per pusnis pašerti žvėrelių. Išeini į savą kiemą, ramybė, daug erdvės. Štai ir meteorų lietų su vyru stebėjome. Mums toks gyvenimas patinka.

Kas pas mus atvažiuoja, visi sako, kad čia gera aura. Draugai aikčioja kiekviename žingsnyje ir viską fotografuoja, – šypsosi Reda. – Nors abu mūsų vaikai pabėgo į miestą ir gyvena Kaune, bet jie labai mėgsta atvažiuoti į kaimą. O mudu su vyru nenorėtume gyventi mieste. Jeigu jau Donaldas, būdamas tikras miestietis, atėjo gyventi į kaimą, tai pagalvokit, kur čia besikraustysi – tikrai nesinori.“

3 Komentarai

  • Apie gandrus klausyčiau ir skaityčiau begales.Ir pats ką nors papasakot galėčiau,nes gandrai mano paukščiai.O dėl 10 metų prastovėjusio lizdo galiu pasakyt ką man patarė galvotas žemaitis.Pridėti velėnų reikia lizdan ką aš ir padariau,nes atskridę gandrai tik per sukryžiuotus skersinius žvelgdavo apačion.Bene trisdešimt metų šepečio kotu,,šaudžiau“į lizdą okupuot norėjusius svetimuosius.Teko ir su gaisrininkais pabendrauti ,ir su Kauno aplinkosaugininkais,kurie,beje,nelabai verti to vardo,nes jiems gandrai plėšikai ir jų ,atseit,perdaug privisę.Nusivili va tokiais ,,specialistais“,kurie tik algos gavimui ,,dirba“ gamtosaugoje.Jei bus proga,tikrai aplankysiu tą sodybą ir nuostabius jos šeimininkus.

  • Tai ar ne prieš mėnsį tas straipsni turėjo išeiti? Išsiblaivei, Akvile?

  • Gražūs, darbštūs ir kūrybingi žmonės. Patiko straipsnis.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video