Paberžė – vieta, į kurią visada norisi grįžti (FOTOGALERIJA, VIDEO)

Džestina BORODINAITĖ

Šį sekmadienį dvasingoje ir stebuklingą aurą turinčioje, tyla ir ramybe alsuojančioje Paberžėje suskambusi ypatinga muzika ir vėl subūrė gausų būrį tikinčiųjų ne tik iš Kėdainių rajono, bet ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių. Čia, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje, vyko baigiamasis jau devintojo tarptautinio Paberžės muzikos festivalio renginys. Šviesaus atminimo Tėvelio Stanislovo – kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio – gimimo metinių paminėjimui skirtas renginys tradiciškai prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Mišių auką lydėjo festivalio meno vadovo, dainininko Liudo Mikalausko ir Kėdainių muzikos mokyklos mokinės Danielės Paužaitės atliekami kūriniai. Po liturginės renginio dalies į dvasingą rojaus kampelį susirinkusiems ir muzikinės atgaivos pasiilgusiems įstabų koncertą po atviru dangumi dovanojo, pakylėtą, dvasinės šilumos kupiną nuotaiką kūrė, gražiausias maldos ir muzikos dermės akimirkas patirti, o kartu ir dvasinę ramybę atrasti kvietė į Tėvo Stanislovo vardo jaunimo orkestrą ir chorą susibūrę Panevėžio rajono orkestro „Aukštyn“ muzikantai ir Kėdainių muzikos mokyklos mokiniai, saksofonininko, profesoriaus Petro Vyšniausko ir dainininkės Neringos Nekrašiūtės padedami.

Skambėjo 12 kūrinių

Pristatydamas koncertinę programą L. Mikalauskas pasidžiaugė, kad jaunieji muzikantai ir vėl turėjo progą prisijungti prie Paberžėje vykdytos jaunimo stovyklos, kurios metu profesionalų padedami paruošė net dvylika Viešpatį šlovinančių muzikinių kūrinių, kurių klausantis buvo jaučiama pakylėta ir dvasinės šilumos kupina nuotaika.

Kaskart sugrįžta

Festivalio meno vadovas neslėpė džiaugsmo ir dėl to, kad tarptautinis Paberžės muzikos festivalis – vienas laukiamiausių renginių Kėdainių rajone, kasmet suburiantis gausų būrį tikinčiųjų, norinčių pasimėgauti sakralumu ir ypatinga aura spinduliuojančia Paberžės dvasia: „Pasiteiravus, kuo gi ypatinga ši vieta, daugelis sako, jog kaskart grįžti į Paberžę juos vilioja neblėstantis noras pasisemti ramybės bei dvasios šviesos“.

Pagrindinis tikslas – atminimo įprasminimas

Kraštietė gydytoja bei rajono tarybos narė Rima Radavičienė pažymėjo, kad atvykus į didžio dvasininko numylėtą kraštą visada apima tik patys šilčiausi, dvasingiausi ir jaukiausi jausmai: rimtis, ramybė, susitelkimas, palaima, pasimiršta visi sunkumai, o taip pat be galo džiugu matyti šitiek gausiai susirinkusių žmonių, kuriems svarbus Tėvelio Stanislovo atminimas.

„Prieš daug metų ir mūsų šeimai teko bendrauti su Tėveliu Stanislovu, pasisemti jo dvasingumo, sužinoti apie jo nuoširdumą, pasišventimą ir gerumą, už tai esame dėkingi lig šiol.

Tokių susitikimų Paberžėje pagrindinis tikslas – Tėvo Stanislovo atminimo įprasminimas, pagarbos dvasininkui išraiška“, – mintimis dalijosi R. Radavičienė.

Tas pats ypatumas

Gražia tradicija tapusių Paberžės festivalių niekada nepraleidžia ir iškilųjį dvasininką pažinojusi bei jo atminimą iki šiol širdyje sauganti žinoma kėdainietė, rajono tarybos narė Nijolė Naujokienė.

N. Naujokienė mano, jog tai, kad šiandien Paberžė – ne tik Kėdainių krašto, bet ir visos Lietuvos traukos centras, yra dėl čia tvyrančios savitos auros, kurią per metų metus sukūrė pati aplinka, čia gyvenę ir dirbę žmonės bei Tėvo Stanislovo puoselėtos vertybės.

„Labai malonu ir šiandien šioje vietovėje, aplink medinę, šiltą, jaukią Paberžės bažnytėlę, matyti būrius įvairaus amžiaus žmonių, kurie iš pažiūros yra skirtingi, bet kartu ir tokie panašūs – visi jie turi vieną ir tą patį ypatumą, yra pakankamai dvasingi“, – kalbėjo N. Naujokienė.

Stiprinimo centras

Kraštietė įsitikinusi, jog kiekvienas pabuvęs Paberžėje tarp kūrybingų, giliau gyvenimą suvokiančių žmonių pastiprina save dvasiškai: „Tai tarsi galimybė naujai atrasti save, pajausti gyvenimą, aplink tvyrančią aplinką.

Šiandien, kuomet Lietuvoje matomas labai ryškus daugelio dalykų, procesų, reiškinių moralinis nuvertėjimas, Paberžė tampa stiprinimo centru“.

Atsimena iki šiol

Panevėžietė Lina Kiršaitė Paberžėje taip pat nebe naujokė. Didžio dvasininko numylėtą kraštą pirmą kartą su tėvais ji aplankė dar vaikystėje.

Ypatingą Paberžės aplinką ir paslaptingą šio dvasingo kampelio atmosferą panevėžietė pajuto vos atvykusi.

L. Kiršaitė prisipažino, jog iškilūs atsiminimai ją tebelydi iki šiol.

„Taip pat Paberžėje teko lankytis ir studijų laikais. Prisimenu, kaip svetingai mus čia priėmė ir net nakvynę suteikė.

Nors tuo metu Tėvelis Stanislovas pareigas ėjo Dotnuvoje, bet į Paberžę dažnai užsukdavo. Kokia laimė buvo su juo susitikti ir pabendrauti, apsilankyti varpinėje ar užsukti į biblioteką ir pamatyti ypatingas knygas, kokių iki tol dar nebuvau mačiusi.

Vėliau kartas nuo karto į Paberžę ar čia veikiantį sukilimo muziejų atvažiuodavome kartu su kunigu Algirdu Daukniu ir katechezės vaikais.

Na, o tada Tėvelio Stanislovo laidotuvės, o šiandien – kryžius su trimis mazgais, visą laiką prie jo kapo degančios žvakelės – ypatingas atminimo ženklas.

Be galo gera matyti, kad šis atminimas ir toliau yra puoselėjamas žmonių, kuriems brangus šis iškilus dvasininkas, ir žinoti, jog šventumo garsas apie Tėvą Stanislovą niekur nedingęs iki šiol – jis sklinda žmonėse“, – dėstė L. Kiršaitė.

Nemažai girdėjo

Prof. P. Vyšniauskui iki šio renginio Paberžėje lankytis dar nebuvo tekę.

Nors saksofonininkas sakralumo kupinoje Paberžėje lankosi pirmą kartą, tačiau tikina nemažai apie ją girdėjęs.

„Ir tai tikrai labai ypatinga vieta ir puikus festivalis. Visa tai išduoda aplink besibūriuojančių žmonių laimingos akys. Visi atrodo tokie patenkinti“, – apie festivalio dalyvius atsiliepė 63 metus muzikuojantis P. Vyšniauskas, kurio improvizacijos scenoje abejingų tikrai nepaliko.

Širdis – Paberžėje

Ilgametei Paberžės patarnautojai, varpininkei Aldonai Dirsienei Paberžė – pati švenčiausia.

„Nuo pat mažens mano širdis čia, Paberžėje. Teko dirbti ir zakristijone, ir bažnyčios patarnautoja, dabar esu varpininkė ir labai džiaugiuosi, jog sveikata vis dar leidžia tarnauti bažnytėlei, malonu, kad dar tinku žmonėms.

Sunku būtų šią šventą vietą palikti. Žmonėms ši sakrali vieta labai tinka. Juk ne veltui į Paberžę plūsta šitiek žmonių ne tik iš mūsų krašto, bet ir kitų Lietuvos miestų“, – kalbėjo A. Dirsienė.

Norisi grįžti

Kaip ir daugelį kitų, šią šventę organizavusio labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorę Virginiją Ragauskienę taip pat džiugina, jog Paberžėje nuolat alsuojanti malda, skambanti muzika ir Tėvo Stanislovo atminimas kaskart į šią stebuklingą erdvę prikviečia stulbinamą būrį tikinčiųjų.

„Čia visuomet norisi grįžti, o sugrįžus užplūsta pačios teigiamiausios emocijos.

Ši vietovė nuolat alsuoja dvasinga atmosfera, gyvybingumu, darna, harmonija – visa tai susipina per maldą, per muziką ir gimsta meilė šiai vietai, meilė žmonėms. Meilė, puoselėjama su jaunąja karta, kuri, dalydamasi gražiausiais muzikos kūriniais, pamažu įsitraukia ir  susipažįsta su ta kultūra, kurią šitiek metų puoselėjame Paberžėje.

Norisi tai perduoti ir dalintis, kad ta graži mintis ir idėja skleistųsi ir toliau, o festivalis gyvuotų dar daug metų“, – pabrėžė V. Ragauskienė.

„Paberžės festivalis Tėvui Stanislovui atminti“ – tai labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ bei VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“ iniciatyva organizuojamas gražia tradicija tapęs renginys.