Optimizmo įkvėpti: Šėtos seniūnijos kaimai dar nemiršta

 Optimizmo įkvėpti: Šėtos seniūnijos kaimai dar nemiršta

Vienas iš labiausiai atpažįstamų Šėtos simbolių – miestelio Švenčiausios Trejybės bažnyčia./Kėdainių r. savivaldybės nuotr.

Optimistų kraštas – toks pirmas įspūdis pabendravus su Šėtos seniūnijos gyventojais. Pats seniūnas Ričardas Boreiša problemų mato esant tokių pat, kaip ir daugelyje Lietuvos kaimų – nedarbas, socialinė atskirtis, emigracija bei žemas pragyvenimo lygis, tačiau sako, jog „tie, kurie moka džiaugtis gyvenimu, visada atras kuo pasidžiaugti“. Tokios pat nuomonės laikosi ir Sangailų kaimo gyventojas Mindaugas Masiokas, o Pagirių bendruomenės pirmininkė Vanda Poderienė prideda, jog visada galima atrasti, dėl ko paniurzgėti, bet šiais laikais turėtume vertinti tai, ką turime.

Nevykime Dievo į medį

Paklaustas, ar šiais technologijų laikais yra skirtumas, kur gyventi – mieste ar kaime, seniūnas svarsto, jog jis tikrai yra ir išvardija pagrindinius.

„Gyvenant mieste paprasčiau susirasti darbą, išsinuomoti būstą. Mieste švietimo, sveikatos apsaugos, susiekimo ir kitos paslaugos lengviau prieinamos.

Pavyzdžiui, šiandien Šėtos miestelio gyventojus neramina gydymo įstaigos – ambulatorijos ateitis. Galų gale tų pačių vaistų įsigyti čia ir dabar kaimo gyventojui jau yra problema.

Arūnas Glebauskas: „Aišku, palyginus su miestu, niuansų yra: neturime vaikų darželio, vaistinės, net parduotuvės. Bet dabar visi ratuoti, tai didelės problemos nėra.“/Asmeninio archyvo nuotr.

Pašto skyrių uždarymas, mano nuomone, buvo skubotas ir nepagalvotas sprendimas, bent jau po vieną pašto skyrių seniūnijų centruose tikrai galėjo likti, tačiau kaimo gyventojų nuomonė ir viešasis interesas liko paraštėse“, – apgailestavo R. Boreiša.

„Aišku, problemų visada yra ir jų bus, ir aš, kaip Šėtos kaimų seniūnaitijos seniūnaitis, gaunu įvairių skundų, pavyzdžiui, kad kažkur duobė yra ar medis ne vietoje užaugęs ir jį reikia nupjauti ir pan. Bet su laiku viskas yra sutvarkoma, atsižvelgiama į skundus. Turime Sangailiuose dar porą apleistų sodybų, kur jau vos ne miškas buvo užaugęs, bet vieną iš jų neseniai nupirko ir žmonės po truputį tvarkosi“, – apie gyvenimo kaime kasdienybę pasakojo Sangailiuose gyvenantis Mindaugas Masiokas.

Nuomonei, kad kaime gyventi gera, pritaria ir Aukštųjų Kaplių gyventojas ir bendruomenės pirmininkas Arūnas Glebauskas: „Aišku, palyginus su miestu, niuansų yra: neturime vaikų darželio, vaistinės, net parduotuvės. Bet dabar visi ratuoti, tai didelės problemos nėra.

Kalbant apie darbus, jaunimą sunku prisivilioti į ūkius, nes jis nenori dirbti, bet nori daug uždirbti, todėl važiuoja į miestą ir ten, sako, lengvesnę duoną randa“.

O štai tiems, kam gyvenimas nemielas, Pagirių bendruomenės pirmininkė Vanda Poderienė sako: „Skirtingo amžiaus žmonėms yra skirtingos ir problemos: vienokios auginantiems vaikus, kitokios senjorams. Gyvenimas visur yra toks, kokį jį bandai susikurti pats, koks yra požiūris į gyvenimą. Retas pasakys, kad gyvenu per daug gerai, visada galima rasti, dėl ko paniurzgėti. Bet ar verta? Kai pasaulyje vyksta nesuvokiamai siaubingi dalykai, tai vertinkime tai, ką turime ir nevykime Dievo į medį“.

„Kapliuose laisvų butų ar sodybų nėra, o jeigu tik atsiranda koks laisvas butas ar namas, kadangi gyvenvietė prie upelio, iškart nuperka. Judėjimas čia yra tikrai nemažas. Mes galvojame, kad mūsų kaimas yra tapęs kaip miegamasis rajonas.

A. Glebauskas

Gyvenimo kaime privalumas – ne vienas

Kalbėdamas apie gyvenimo kaime privalumus, seniūnas pasinėrė į sentimentus: „Dėl gyvenimo kaime privalumų, manau, kiekvienas turėtų savo nuomonę. Man asmeniškai, prisimenant vaikystę, vasaros atostogos kaime pas močiutę asocijuodavosi su ramybe, namų gamybos maistu ir paprastais draugiškais žmonėmis. Ar mano išvardinti gyvenimo kaime privalumai aktualūs ir šiandien? Galvočiau, kad taip. Bent jau pandeminiu laikotarpiu norinčių „apsigyventi“ kaime skaičius buvo sparčiai ūgtelėjęs.

Kaime gyvenantis jaunasis ūkininkas M. Masiokas sako kurį laiką gyvenęs mieste, tačiau kaimo gyvenimas ir jo privalumai parviliojo jį atgal ir nesulaikė net „švarus“ miestietiškas darbas.

„Jau nuo dvylikos važinėjau traktoriumi po laukus, padėjau seneliams ir tėvams dirbti ūkio darbus. „Užsikabinau“, patiko. Pradėjau auginti avis, triušius, vištas. Buvo noras mesti visus kaimiškus darbus ir bėgti į miestą, bet jau nebebuvo kaip.

Be to, miestietišką gyvenimą teko patirti, nes apie 5–6 metus gyvenau mieste. Tačiau ten – ne tas: nei į mišką nueisi pagrybauti, nei pažvejosi, nei išsimaudysi kada nori – tik asfaltas ir šaligatvis“, – patirtimi dalijosi Sangailų gyventojas.

V. Poderienė, paprašyta įvardinti kaimo privalumus, nedaugžodžiavo: „Žmonės vienas kitą pažįsta, bendrauja, padeda ištikus bėdai“.

Vanda Poderienė: „Nesutinku su viešoje erdvėje kartais reiškiama nuomone, kad kaimiškosiose vietovėse nereikia tvarkyti takų bei šaligatvių, nes tuoj neliks, kas jais vaikščiotų. Gal todėl ir nelieka kam vaikščioti, kad jaunesni gyventi pasirenka tas vietoves, kur geriau sutvarkyta infrastruktūra“.

Trūksta to, kuo kasdien naudojasi miestiečiai

Vis tik kad ir kokioje gražioje ar geroje vietoje begyventum, kasdienėje buityje visada atsiranda kažkas, ką norėtum tobulinti ar keisti. Todėl nieko stebėtino, jog su šiokiomis tokiomis problemomis susiduria ir Šėtos seniūnijos gyventojai.

„Mano akimis žiūrint, trūksta paprastų, gyvenimo kokybę XXI amžiuje užtikrinančių dalykų – patikimai veikiančios drenažo, buitinių nuotekų, geriamojo vandens infrastruktūros sistemos, tvarkingų kelių, šaligatvių bei dviračių takų. Galima sakyti, visko, kuo sėkmingai kasdien naudojasi miesto gyventojai“, – objektyviai į seniūnijos trūkumus žvelgė R. Boreiša ir čia pat pasidžiaugia: „Šėtos miestelio gyventojai šiandien jau turi galimybę prisijungti prie centralizuotų buitinių nuotekų tinklų“.

M. Masiokas svarsto, jog kaime galbūt kiek blogesnė situacija su algomis – mieste ar užsieny vis tiek žmonės geriau uždirba.

„Bet kas nori, gali tikrai rasti darbo ir užsidirbti, o kas nenori – bambalį pasiima, pašalpas gauna ir gyvena sau. Be to, jie yra tiek išponėję, kad nebenori net eiti dirbti: gauna maisto davinius iš Maisto banko, seniūnijos, pašalpas – maisto pilni šaldytuvai, pinigų yra, televizorių pramogai turi. Ko ne gyvenimas?“ – retoriškai klausė ir vieną iš kaimų problemų įvardijo pašnekovas.

Pagiriuose gyvenanti ir bendruomenės reikalais besirūpinanti V. Poderienė pastebėjo, kad problema – daugiabučių namų kiemai Žaliojoje gatvėje, šaligatviai Liepų gatvėje, kuriais neįmanoma vaikščioti.

„Šiemet sulaukiau vieno jauno žmogaus klausimo: ,,Ar niekas nesupyks, jei nupjausiu žolę prie tvenkinio?“. Ir žolę nupjovė, ir tinklinio aikštelę sutvarkė, ir dar ne vieną gerą darbą padarė. Toks šeimininkiškas požiūris labai džiugina.

V. Poderienė

„Nesutinku su viešoje erdvėje kartais reiškiama nuomone, kad kaimiškosiose vietovėse nereikia tvarkyti takų bei šaligatvių, nes tuoj neliks, kas jais vaikščiotų. Gal todėl ir nelieka kam vaikščioti, kad jaunesni gyventi pasirenka tas vietoves, kur geriau sutvarkyta infrastruktūra. Tačiau ar visą amžių žmogus, nugyvenęs Pagiriuose, nenusipelnė senatvėje saugiai nueiti, pvz., į parduotuvę? – apmaudo neslėpė V. Poderienė. – Didelis pasiekimas, kad šiemet Pagiriuose pastatytas naujas autobusų laukimo paviljonas, tačiau Lietuvos automobilių kelių direkcijos prieš metus pateiktas atsakymas, kad regioninio kelio Nr. 3017 Velžys–Jotainiai–Pagiriai–Šėta ruožo nuo 38,480 iki 40,121 km būklė neatitinka rajoninių kelių dangoms pagal nustatytas kelio kategorijas keliamų reikalavimų ir rekonstruotinų ir remontuotinų rajoninių kelių ruožų prioritetinės eilės sąraše yra 1 173 vietoje, optimistiškai nenuteikia.“

Seniūnas į savo darbą žiūri savikritiškai

Seniūnas savikritiškai pripažįsta, kad savo seniūnijos gyventojams dėmesio turėtų skirti daugiau. Tačiau sakosi turintis priežasčių, kodėl negalintis to padaryti.

„Nors ir stengiuosi dirbti atvirų durų principu, išklausau kiekvieno, bet padėti galiu ne visada nors ir labai norėčiau, todėl niekada nežadu to, ko negalėsiu išpildyti, kad ir kaip man būtų dėl to nesmagu. Viena iš priežasčių – lėšų trūkumas, bet jų niekada nepakaks. Kėdainių rajone turime dešimt kaimiškųjų seniūnijų ir, manau, kiekvienas iš kolegų norėtų, kad būtent jo vadovaujamai seniūnijai lėšų būtų skiriama daugiau“, – kalbėjo R. Boreiša.

Tuo metu patys gyventojai supratingi ir seniūno skundais ar neveiksnumu nekaltina.

„Manau, kad dėmesio pakanka. Jei tylim, reiškia viskas gerai ir to dėmesio niekas įkyriai nerodo, tačiau, jei turime kažkokių spręstinų problemų, kreipiamės ir būnam išgirsti. Kadangi arčiausiai mūsų yra seniūnas, tai tenka kreiptis į jį ir nepamenu, kad būčiau sulaukusi neigiamo atsakymo kokiu nors klausimu, – sakė V. Poderienė. – Kartais tiesiog informuojame seniūną apie bendruomenės sumanymus ir sprendimus. Kalbant apie Kėdainių rajono savivaldybės tarybą ar administraciją, tai bendruomenės pateikti prašymai būna patenkinami gana operatyviai ir palankiai. Jei reikia, pereinam visas pakopas – Pagirių herbas prieš porą metų patvirtintas Prezidento dekretu.“

Mindaugas Masiokas: „Nėra taip, kad kaimai miršta, miršta tik daržai, šiltnamiai – žmonės daugiau važinėja dirbti į miestus, galbūt kažkas dirba ir nuotoliu, bet mažiau skiria laiko daržams, visur daugiausiai ploto užima pievutė, kurią būtų paprasčiau ir lengviau prižiūrėti, medeliai, krūmai“./Asmeninio archyvo nuotr.

Trūksta darbo rankų

Kalbėdamas apie valdžios dėmesį, kaimo gyventojas svarstė, jog seniūno dėmesio kaip ir užtenka, infrastruktūra irgi nėra bloga, bet norėtųsi daugiau pagalbos rankų tvarkant aplinką.

„Liaudiškai sakant, dabar ir pačias seniūnijas smaugia, mažina etatus, finansavimą mažina. Tačiau tai nėra tik Šėtos problema: kiek esu bendravęs su kitų seniūnijų gyventojais, ten situacija ta pati, – kalbėjo A. Glebauskas. – Anksčiau seniūnija daugiau padėdavo. Viešųjų erdvių turime, norėtųsi kokio darbuotojo iš seniūnijos, kuris galėtų prižiūrėti aplinką. Seniūnas atsiunčia žmones, bet Šėtos seniūnija yra didelė, todėl visur suspėti sudėtinga. Neblogai tvarkosi ir pati bendruomenė, bet žmonės sensta, darbų daugėja, dirbantys irgi ne visada iš darbo gali išsiprašyti – kiekvienas turi savo gyvenimą.“

Anot Aukštųjų Kaplių bendruomenės pirmininko, gyventojai stengiasi finansinių resursų kaimo gyvenimui pagerinti ieškoti ne tik valdiškose institucijose, bet ir dalyvaudami įvairiuose projektuose. Tačiau susiduria su dideliu popierizmu.

„Žmonės rašo projektus, sėdi prie jų naktimis, teikia ataskaitas už penkerius metus, o jei bent dieną pavėluoji, iš Valstybinės mokesčių inspekcijos sulauki didžiausių raštų. Čia žmonės dirba visuomeniniais pagrindais po savo darbų, jie nėra specialistai, todėl jiems žymiai sunkiau tuos projektus rašyti, kai nesi įsigilinęs, galbūt ne visada ir įstatymus gerai žino. Taigi, norėtųsi, kad to popierizmo būtų mažiau arba bent jau tą darbą kažkas galėtų perimti, jei norim, kad kaimai gyvuotų. Bet gyvenam gerai“, – optimizmo nestokojo A. Glebauskas.

„Nemanau, kad kažko trūksta pilnaverčiam gyvenimui kaime: turime bendruomenę, organizuojame šventes, gauname rėmimą, susiremontavome bendruomenės namus, todėl galime pasikviesti ir garsesnių Lietuvos atlikėjų. Pavyzdžiui, neseniai mūsų kaime koncertavo Vytautas Šiškauskas. Į koncertą atvažiavo netgi žmonės iš Šėtos, nors Šėta yra kelis kartus didesnė už mūsų kaimelį. Bet turime aktyvų bendruomenės pirmininką, kuris dalyvauja, inicijuoja įvarius projektus.

M. Masiokas

Aktyvios bendruomenės tvarkosi pačios

Geros nuotaikos bei ūpo netrūko ir Sangailų gyventojo pasisakyme.

„Nemanau, kad kažko trūksta visaverčiam gyvenimui kaime: turime bendruomenę, organizuojame šventes, gauname rėmimą, susiremontavome bendruomenės namus, todėl galime pasikviesti ir garsesnių Lietuvos atlikėjų. Pavyzdžiui, neseniai mūsų kaime koncertavo Vytautas Šiškauskas. Į koncertą atvažiavo netgi žmonės iš Šėtos, nors Šėta yra kelis kartus didesnė už mūsų kaimelį. Bet turime aktyvų bendruomenės pirmininką, kuris dalyvauja, inicijuoja įvarius projektus, – didžiavosi M. Masiokas. – Keliais labai skųstis irgi negalime. Asfaltų neturime, bet žvyrkeliai kartas nuo karto pažvyruojami, pagreideriuojami, kad nebūtų didelių duobių.

Taip pat pailgėjo apšvietimas – dvi gatvės visai nebuvo apšviestos vakarais, o dabar turime apšvietimą visose gatvėse. Turime ir naują vandentiekį, o nebeseną bokštą, todėl pagerėjo vandens kokybė. Įsirengėme paplūdimį, kuriame yra suoliukai, tinklinio aikštelė, persirengimo kabina, šiukšliadėžės. Bendruomenė nuolatos buriasi į talkas, sutvarko, surenka išmėtytas ir paliktas šiukšles, – nėra labai kuo skųstis: kuo – tolyn, tuo – geryn.“

Pagirių bendruomenės centras, veiklą vykdantis 20 metų, anot jo pirmininkės, pastaraisiais metais kasmet įgyvendina po 2–3 projektus. Savo kompetencijų ir galimybių ribose bendruomenė per įvairius projektus ir iniciatyvas Pagiriuose daug ką yra pakeitė: suremontuota varpinė ir įrengta ekspozicija joje, sutvarkyta miestelio aikštė, išvalytas vandens telkinys miestelio parke, atstatytas tiltelis jame, pastatyta žaidimų aikštelė, įrengta maudymvietė.

„Reikalingas remontas Pagirių koplyčiai, kuri yra vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas, įrašytas į LR kultūros vertybių registrą, turintis architektūrinę, memorialinę ir sakralinę vertę .

Daugiau norėtųsi investuoti į bendravimą, intelektinio lygio kėlimą. Šiuo metu ruošiamės vykti kelionėn į Latviją ir renkame grupę. Atėjo užsirašyti kelionėn moteris (nedrįstu jos vadinti močiute), kuriai jau per 80, ir sako: ,,Kai keliauji, tada gera gyventi“. Tada ir norisi dar kažką padaryti, kad būtų gera gyventi“, – kalbėjo V. Poderienė.

Šėtos seniūnas Ričardas Boreiša dėkojo seniūnijos gyventojams, ūkininkams, verslininkams, seniūnaičiams, bendruomenių pirmininkams, seniūnijos darbuotojams, kritikams, žodžiu, VISIEMS, kurie padeda seniūnijai mažais žingsneliais, bet judėti į priekį…/Asmeninio archyvo nuotr.

Kaimuose likti neketina, bet jaunimo dar yra

Kalbėdamas apie visų Lietuvos kaimų rykšte tapusį jaunimo pabėgimą iš jų, R. Boreiša jokios tragedijos čia neįžvelgė, tačiau pripažino, jog kai kas neramina.

„Situacija nėra beviltiška, jaunimo kaip ir visuose kaimuose mažėja, tačiau kai kurie ženklai išties neramina. Prieš savivaldos rinkimus teko dalyvauti Šėtos gimnazijoje vykusioje pilietiškumo pamokoje. Pilnoje salėje gimnazistų vienam kandidatui į merus paklausus, kiek iš besimokančių planuoja likti Kėdainių krašte, buvo pakeltos vos dvi rankos. Tokiose situacijose tenka nuryti kartėlį, nes tikrai norėtųsi, kad keliančių rankas būtų gerokai daugiau, – pažymėjo seniūnas. – Šiaip seniūnijos jaunimas – šiuolaikiškas, mobilus, be abejo, „išmanus“ ir sportiškas. Tai ilgamečio Šėtos gimnazijos fizinio lavinimo pedagogo gerb. Vlado nuopelnas.

Manau, kad bet kuriam seniūnui būtų malonu, kad jo seniūnijoje švietimo bei ugdymo įstaigas baigę auklėtiniai garsintų ne tik savo kraštą, bet ir visą Lietuvą, dalyvaudami tarptautinėse sporto varžybose.“

Tai, kad visuomenės senėjimas yra bendra tendencija, o Pagiriai nėra išimtis, pažymi ir V. Poderienė, kuri taip pat atkreipia dėmesį, jog čia tikrai yra ir jaunų šeimų.

„Vieni yra vietiniai sukūrę šeimas, kiti atvykę, yra padirbėjusių užsienyje ir po to įsikūrusių Pagiriuose. Viena kita tuščia sodyba, aišku, yra.

Neretam Pagiriai atrodo kažkoks užkampis ir gyventi nėra patrauklūs. Su tuo nesutikčiau. Tai gana tvarkingas ir prižiūrimas miestelis. Nors tai ir rajono pakraštys, tačiau jauni žmonės dažniausiai būna vairuojantys, o vyresniems gal ir būtinybės nėra dažnai kažkur vykti. Tapus nemokamam viešajam transportui senjorai turi galimybę dažniau nuvykti į rajono centrą, – svarstė Pagirių gyventoja. – Šiemet sulaukiau vieno jauno žmogaus klausimo: ,,Ar niekas nesupyks, jei nupjausiu žolę prie tvenkinio?“. Ir žolę nupjovė, ir tinklinio aikštelę sutvarkė, ir dar ne vieną gerą darbą padarė. Toks šeimininkiškas požiūris labai džiugina.“

„Nors ir stengiuosi dirbti atvirų durų principu, išklausau kiekvieno, bet padėti galiu ne visada nors ir labai norėčiau, todėl niekada nežadu to, ko negalėsiu išpildyti, kad ir kaip man būtų dėl to nesmagu. Viena iš priežasčių – lėšų trūkumas, bet jų niekada nepakaks. Kėdainių rajone turime dešimt kaimiškųjų seniūnijų ir, manau, kiekvienas iš kolegų norėtų, kad būtent jo vadovaujamai seniūnijai lėšų būtų skiriama daugiau.

R. Boreiša

Tuščių sodybų beveik nėra

M. Masiokas sako pastebintis, kad dabar sodybas perkantys jauni žmonės, stengiasi taip užsitikrinti būstą ateičiai.

„Nors kuriasi naujos jaunos šeimos kaime, tačiau iš čia gimusio ir užaugusio jaunimo nieko nelikę – visi išvažiavo į užsienį. Grįžta čia tik praleisti atostogas, aplankyti likusius artimuosius. Tačiau, manau, ateityje gali būti daugiau grįžtančių iš užsienio gyventi atgal į gimtuosius kraštus, nes jau ir ten ne pyragai ir tas sodybas, kur dabar perka, ruošia kaip atsargas ateičiai“, – mintimis dalijosi Sangailų gyventojas.

Jis taip pat pridėjo: „Pats gyvenu Sangailuose, matau, kad čia žmonės tvarkosi, nemažai senjorų išėję Anapilin, bet yra nemažai naujakurių, kurie užpildo tuščias sodybas. Jas žmonės perka tiek laisvalaikiui, tiek nuolatiniam gyvenimui, bet tuščių nebelieka. Taip pat ir Lioliuose – ten buvo daug apleistų sodybų, bet vis daugiau jų turi šeimininkus, gražinasi aplinką, namų fasadus, įsirenginėja nuotekas, vandentiekį.

Nėra taip, kad kaimai miršta, miršta tik daržai, šiltnamiai – žmonės daugiau važinėja dirbti į miestus, galbūt kažkas dirba ir nuotoliu, bet mažiau skiria laiko daržams, visur daugiausia ploto užima pievutė, kurią būtų paprasčiau ir lengviau prižiūrėti, medeliai, krūmai“.

Nors jaunimo kaime yra gana nemažai, tačiau pačio A. Glebausko ar draugų vaikai baigę mokslus atgal į kaimą negrįžo, bet liko gyventi didmiesčiuose – Kaune, Vilniuje.

„Tas jaunimas, kur dabar mokosi gimnazijoje ar profesinėje mokykloje, labai skiriasi nuo mūsų vaikų, kurie jau yra trisdešimtmečiai – jie dirbti nenori, kiek kalbėjau, sakė, kad yra labai užsiėmę. Kiek kalbinau ateiti į bendras talkas tvarkyti viešųjų erdvių ar prisijungti prie akcijos „Darom“, jie nėra linkę prisijungti. Juk nepriversi žmonių“, – apgailestavo A. Glebauskas.

Kitas dalykas, anot Aukštųjų Kaplių gyventojo, keičiasi žmonės – jei anksčiau visi kaimo gyventojai buvo pažįstami, tai dabar daugelis jų jau nebe.

„Tai miršta, tai išeina, tai parduoda miestuose butus ir ateina į kaimą visai svetimi, o dirba Kėdainiuose arba Kaune, tad beveik ir nesusimatome, nebepažįstame vieni kitų.

Kapliuose laisvų butų ar sodybų nėra, o jeigu tik atsiranda koks laisvas butas ar namas, kadangi gyvenvietė prie upelio, iškart nuperka. Judėjimas čia yra tikrai nemažas. Mes galvojame, kad mūsų kaimas yra tapęs kaip miegamasis rajonas“, – apie kaimo paklausą kalbėjo jo gyventojas.

Seniūnas norų turi daug

Pabaigai pasidomėjus, kokių norų ir planų ateičiai turi Šėtos seniūnas, R. Boreiša pažymėjo, jog jų yra daug, tačiau išskyrė keletą pagrindinių.

„Didžiausias noras, kad visi seniūnijos gyventojai būtų laimingi, ne tik džiaugtųsi, bet ir didžiuotųsi tuo, kad gyvena Šėtos seniūnijoje. Aišku, labai norėčiau, kad Šėtos miestelyje būtų rekonstruotos pagrindinės gatvės, atsirastų nauji šaligatviai ir dviračių takai, naujas autobusų laukimo paviljonas (tokiu, beje, pagiriškiai jau gali džiaugtis), kad būtų sutvarkytas Šėtos gimnazijos stadionas, kad Šėtos bendruomenė turėtų vasaros estradą, kad Aukštųjų Kaplių kaimo bei Pagirių miestelio nuosavų namų gyventojai turėtų galimybę prisijungti prie buitinių nuotekų tinklų, kad grįžtų emigravę kraštiečiai bei kurtų verslus, patys klestėtų ir galėtų įdarbinti kaimynus, kad žmogus žmogui būtų žmogus… Labai norėčiau, kad bent jau paminėti norai neliktų tik svajonėmis“, – kalbėjo R. Boreiša.

Jis taip pat dėkojo Šėtos seniūnijos gyventojams, ūkininkams, verslininkams, seniūnaičiams, bendruomenių pirmininkams, seniūnijos darbuotojams, kritikams, žodžiu, VISIEMS, kurie padeda seniūnijai mažais žingsneliais, bet judėti į priekį…

3 Komentarai

  • Buitines nuotakos palauks, bet turite savo herbą pagiriečiai, manau yra svarbiausiai

  • Nebuvau tada labiau susipažinęs su Lietuva,tad Panevėžyje pamatęs autobusų grafike paminėtą Šėtą per Velžį,pirkau bilietą ir išvažiavau.Dieve,Dieve,ką kelyje patyriau ir ką ten pamačiau,nebepasakosiu,nes tai buvo prieš penkiasdešimt su virš metų. Galite suprasti kas do kelias,jei net ir dabar va pasakojama apie to maršruto ypatumus.Nuvykęs į Šėtą sužinojau,kad yra ir padoresnių keliu pasiekt ją.

  • Nuo seno yra poskais „šatskij varjot“. Tokie ten ir gyvena varjorai ir pjankos

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video