Šokiravo vaiko teisių sergėtojai
Po viešumoje pasirodžiusios publikacijos apie aštuoniolika vaikų globojančios Rūtos Dabulskienės šeimyną moteris atsidūrė dėmesio centre. Kaip ji pati sako, visomis prasmėmis – vieni žmonės palaikė ir linkėjo stiprybės, kiti, užimantys atsakingas pareigas, šokiravo savo abejingumu ir cinizmu.
Po straipsnio – patikrinimai
Kaip pasakoja moteris, jau kitą dieną po publikacijos paskelbimo jos namus aplankė vaiko teisių apsaugos specialistai. Apsižiūrėję ir pakalbėję su vaikais, įspėjo – netrukus tikrins ne tik jie, bet ir ministerija, nes vis tik aštuoniolika vaikų vienoje šeimynoje – per daug.
„Stebina tokie pasakymai, ką reiškia „per daug“, – klausia Rūta. – Visi aštuoniolika vaikų, leidus tam pačiam Vaiko teisių apsaugos skyriui, mano namuose gyvena oficialiai. Juk nėjau per kaimus ir iš šeimų, kurios vaikus apleidusios, jų neišsivedinėjau. Iš pradžių prašo globoti, įforminam dokumentus, tvarkom, o tada sako, jog „per daug“. Tai nejaugi anksčiau nematė?“ – stebisi ji.
Kita vertus, situacija, kurioje prieš kelias dienas atsidūrė moteris, puikiai iliustruoja, kaip formaliai ar net aplaidžiai į savo darbą žiūri valdininkai.
„Viena mano globotinių pasiguodė, kad mama išvijo iš namų jos šešiolikmetę sesę ir ji neturi kur eiti. Buvo gal septinta valanda vakaro, o mergaitė kažkur gatvėje, išsigandau. Kadangi šeima priklauso socialinės rizikos šeimai, viena mergaitė dėl nuolatinio mamos ir patėvio smurto iš jų atimta ir perduota man, likusius vaikus stebi socialinė darbuotoja. Jai ir paskambinau, nusakiau situaciją – mergaitė išvyta į gatvę, neturi kur eiti. Atsakymas šokiravo: „Mano darbo laikas pasibaigęs, prašau netrukdyti“. Ir telefonas buvo išjungtas. Sunkiai protu suvokiama situacija. Iš tiesų nežinojau, ką daryti, bet suvokiau, kad vienos palikti gatvėje aš jos tikrai negaliu. Kad nebūčiau apkaltinta pagrobimu, paskambinau į policiją ir informavau apie situaciją, pasakiau, kad sutinku priglausti mergaitę nakčiai ar tokiam laikui, kiek jai tik reikės. Ačiū Dievui, pareigūnai reagavo žaibiškai – nuvyko ten, kur ji telefonu sakė sesei esanti, ir jau netrukus išsigandusi, tačiau saugi, atsidūrė mano automobilyje. Nusivežiau ją namo, pamaitinau, apsikabinau ir ilgai sėdėjome. Baisu, ką jai tenka išgyventi. Dar baisiau, kaip į tai reaguoja socialiniai darbuotojai“, – sunkiai protu suvokiamą situaciją pasakoja Rūta.
Ryte moteris, neturėdama kitos išeities, nuvežė mergaitę į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, ten apie jos dingimą niekas nieko nežinojo – nei tuo metu jau darbe sėdinti socialinė darbuotoja kolegėms nieko nepasakė, nei motina dukros ieškojo.
[quote author=“R. Dabulskienė„]Paskambinau socialinei darbuotojai, nusakiau situaciją – mergaitė išvaryta į gatvę, neturi kur eiti. Atsakymas šokiravo – „mano darbo laikas pasibaigęs, prašau netrukdyti.“[/quote]
Šeimyna sulaukė solidžios paramos
„Kol kas neaišku, kaip baigsis ši situacija ir gal atsitokėję valdininkai iš tokios „mamos“ atims ir šią mergaitę. Jei reikės, mano namuose vietos atsiras ir jai. Čia yra jos sesuo, čia ji bus saugi ir niekas nesmurtaus“, – sako Rūta.
Juolab kad moteris jau suprato – gerų žmonių Lietuvoje tikrai yra. Po publikacijos paskelbimo nežinomas norėjęs likti vyriškis iš Kauno, savo draugų padedamas, paaukojo solidžią sumą, kuri buvo skirta padengti daliai šeimos paskolos už būstą. Šeimyną globojantis labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ taip pat prisijungė prieš šios geros iniciatyvos – grąžinant dalį paskolos prisidėjo finansiškai. Nenorėjęs viešintis Arūnas sako, kad Rūtos šeimynos istorija jį labai sujaudino.
„Nuoširdžiai pasakysiu – perskaitęs straipsnį verkiau. Esu keturių vaikų tėvas, dirbu paprastu vadybininku ir neturiu milijonų. Tiesiog esu tris kartus kilęs iš pelenų ir labai gerai žinau pinigų vertę, žinau, kas yra badas, nepriteklius. Pamenu momentą, kai gyvenime visai neturėjau pinigų, o jau buvau sukūręs šeimą. Atsiguliau vėlai vakare, neima miegas…, tad meldžiausi, sakiau, Dieve, nereikia man pinigų, ne, tu tik suteik man minčių, kaip jų užsidirbti. Ir užsidirbau. Žinau, kad uždirbsiu ir vėl, todėl šiandien aš ir mano bičiuliai kuo galėdami, tuo ir stengiamės padėti šiai nuostabiai moteriai“, – pasakojo vyriškis.
O Rūta sako, jog labai norėtų, kad Arūnas su savo gausia šeima apsilankytų jų namuose ir pajaustų, kiek daug gėrio juose gyvena. Net aštuoniolika. Ir, jei vaiko teisių apsaugos specialistai pagaliau nustos ignoruoti iš namų vejamus vaikus, gal atsiras ir devyniolikta mergaitė.
Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė: „Problemas esame suinteresuoti spręsti kartu“
Šia istorija susidomėjus ir naujienų portalui Lrytas.lt, Kėdainių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS)vyriausioji specialistė Gražina Sagulinienė pateikė komentarą, kuris buvo viešai publikuotas.
„Vaiko teisių apsaugos specialistės lanko šeimynoje globojamus (rūpinamus) vaikus, kaip tai numatyta teisės aktuose. Apsilankymų metu domimės vaikų globos sąlygomis, vaikų ugdymo, emociniais ir socialiniais poreikiais bei vaikų ryšiais su jų biologiniais tėvais ir kitais giminaičiais. Problemas esame suinteresuoti spręsti kartu, jeigu esame apie jas informuoti. Balandžio mėnesį VTAS specialistės padovanojo šeimynos vaikams keturis maišus drabužių, batų ir žaislų. Taip pat su R. Dabulskiene nuolat palaikome ryšį telefonu ir skyriuje bendraujame tiesiogiai. Jeigu būtų netinkamos gyvenimo sąlygos, R. Dabulskienės namuose nebūtų apgyvendintas nė vienas vaikas. VTAS neturi informacijos apie šeimynoje netinkamas vaikams gyvenimo sąlygas. VTAS nustatė vaikams laikinąją globą, kurios tikslas – grąžinti vaikus į biologinę šeimą. Tik laikinųjų globų peržiūrų metu, kuriose dalyvauja globėjas, biologiniai tėvai, socialiniai darbuotojai, priimami sprendimai dėl vaikų grąžinimo ar negrąžinimo biologiniams tėvams. Šeimynos „Alrudai“ įstatuose nurodoma, kad šeimyna turi sudaryti sąlygas globojamiems vaikams bendrauti su tėvais, taip pat R. Dabulskienė pati turi bendrauti su globotinių tėvais ar giminaičiais“, – oficialų komentarą apie VTAS požiūrį į 18 vaikų globojančią šeimą pateikė G. Sagulinienė.
