Gyvybes gelbstinti bendrystė: kėdainiečiai per metus paaukojo 300 litrų kraujo (FOTOGALERIJA)

Bendrystė gali būti visokia: jungianti, kurianti, įkvepianti, bet taip pat – ir gelbėjanti, į anapusybę žvelgiančiam žmogui sugrąžinanti gyvybę ir dovanojanti naują gyvenimo aušrą. Pilnutėlė Kėdainių rotušės salė skendo gerumo jūroje – mūsų mieste kraujo donorystės akcijas reguliariai vykdantis Nacionalinis kraujo centras pirmą kartą čia surengė iškilmingą padėkos vakarą, skirtą nuolat kraujo aukojantiems kraštiečiams pagerbti.

Beveik pusšimčiui rajono gyventojų, donorais tapusių 20 ir daugiau kartų, įteikti Lietuvos aktyvaus kraujo donoro pažymėjimai – kaip prasmingas jų gerumo, atsakingo pilietiškumo bei pasiaukojančios bendrystės įvertinimas. Už betarpišką bendradarbiavimą viešinant kraujo donorystės akcijas iš Nacionalinio kraujo centro direktoriaus rankų padėkos sulaukė ir laikraščio bei naujienų portalo „Rinkos aikštė“ kūrybinė komanda.

Dėkoti – tradicija

Pasak Kėdainiuose viešėjusio Nacionalinio kraujo centro direktoriaus Daumanto Gutausko, kraujo donorams skirti padėkos vakarai – seniai puoselėjama tradicija, dažniausiai aktyviausius šalies donorus sukviečianti į šventę Vilniuje, bet kartkartėmis rengiama ir kitų miestų bendruomenėse.

„Vilniuje rengiame garbės donorams, kraujo paaukojusiems 40 ir daugiau kartų, skirtą padėkos vakarą. Šiuos ypatingus žmones apdovanojame specialiais medaliais.

Garbės donoro vardas Lietuvoje pradėtas teikti netrukus po nepriklausomybės. Dabar šalyje yra beveik 2 000 šį vardą pelniusių žmonių. Tarp kėdainiečių irgi yra garbės donorų, – su „Rinkos aikšte“ pasidalino D. Gutauskas. – O šį vakarą Kėdainiuose apdovanojame aktyvius donorus – kraujo paaukojusius 20 kartų ir daugiau. Gražia švente norime paskatinti jūsų bendruomenę, parodyti, kad donorystei pasiryžtančių žmonių gerumas yra matomas ir vertinamas.“

Niekada neišvyksta tuščiomis

Nacionalinio kraujo centro komanda kraujo donorystės akcijas Kėdainiuose rengia kiekvieną mėnesį, o kartais – net ir po dusyk. Šiemet mūsų mieste jie lankėsi 14-ka kartų ir niekad neišvyko tuščiomis. Kiekviena donorystės akcija vidutiniškai sulaukia kone pusšimčio kėdainiečių.

„Kraujo donorystės akcijose Kėdainiuose visada sulaukiame daug žmonių, – sakė D. Gutauskas. – Šiemet kraujo dovanojo jau 640 kėdainiečių. Per vieną donaciją iš žmogaus paimama 450 ml kraujo. Vadinasi, per šiuos metus jūsų rajono gyventojai paaukojo apie 300 litrų kraujo.“

Nacionalinio kraujo centro direktorius pažymėjo džiugią tendenciją – Lietuvoje jau keletą metų iš eilės surenkami rekordiniai kiekiai donorų kraujo.

„Pernai surinkome 78 000 donacijų, – atskleidė D. Gutauskas. – To nebuvo niekada per visą Lietuvos donorystės istoriją, kuri mūsų šalyje skaičiuoja jau 103-iuosius metus.

Donorystės akcijose dalyvaujantys žmonės kraują aukoja nepažįstamiesiems – tiesiog vedini noro išgelbėti gyvybę tam, kuriam to reikės. Tai yra empatiškos visuomenės solidarumo, bendruomeniškumo ir pilietiškumo įrodymas.

Vis tik ligoninės dar susiduria su kraujo stygiumi, tad mes į kiekvieną paaukotą lašą žiūrime labai rimtai.“

Valstybės padėka – speciali pensija

Nacionalinio kraujo centro direktorius akcentavo, jog Lietuvoje yra ir tokių gyventojų, kurių donorystės patirtis aprėpia šimtą kartų ir netgi dar daugiau.

„Jie linksmi, guvūs ir toliau tęsia šį gerą darbą, – nusišypso D. Gutauskas. – Tad kviesčiau nebijoti ir ateiti pabandyti. O atėjus net nebūtina duoti kraujo. Galima tiesiog pasikalbėti su mūsų specialistais, jie papasakos apie patį procesą ir žmogus nuspręs, ar tapti donoru.

Dauguma atėjusiųjų, kurie geriau susipažįsta su kraujo donorystės procesu ir pagalvoja apie jų kraujo ligoninėse laukiančius pacientus, dažniausiai apsisprendžia tapti donorais. O pabandę vieną kartą, nesustoja ir tęsia savo donorystę visą gyvenimą.“

Kaip pabrėžia pašnekovas, nors kraujo donorystė mūsų valstybėje – neatlygintina, tačiau garbės donoro vardą pelniusiems gyventojams kartu paskiriama ir antro laipsnio valstybinė pensija, kurią žmogus gauna iki gyvenimo pabaigos.

„Žinoma, šią pensiją žmogus gauna tik sulaukęs pensinio amžiaus. Dabar ji sudaro 147 eurus. Žmonių, gaunančių tokią pensiją, šiandien Lietuvoje turime daugiau kaip 100. Manau, jog tai išties graži valstybės padėka kraujo donorui, kuris tikrai atliko žygdarbį.

Įsivaizduokite – garbės donoro vardas suteikiamas žmonėms, kraujo donorais tapusiems 40 kartų ir daugiau. Vadinasi, vyrui, kuris per metus kraujo duoti gali daugiausia šešis kartus, tai reiškia aštuonerius metus nesustojančios donorystės, o moteriai, kuri kraujo paaukoti gali keturis kartus, tai būtų dešimt metų nesustabdomos donorystės, – reziumavo D. Gutauskas. – Neskatinu per metus donorais tapti maksimalų skaičių kartų – pakanka dviejų–trijų.“

Lietuva – tarp lyderiaujančių

Pasaulio ir Europos kontekste lietuviai tampa aktyvios kraujo donorystės pavyzdžiu. Pasak D. Gutausko, mūsų populiacijoje kraujo donorais pasirinko tapti šiek tiek daugiau kaip 2,5 procento žmonių.

„Tai europinis vidurkis, – įvertinti padeda Nacionalinio kraujo centro direktorius. – Pirmauja visame pasaulyje Taivanas – čia kraujo donorais yra 7–8 procentai populiacijos. Bet tai išimtis. Europinis lygmuo – du–trys procentai ir mes, lietuviai, tai gražiai darome.

Vis tik kuo mes iš tikrųjų labai stipriai pirmaujame – tai donorų grįžtamumas, – išskiria pašnekovas. – Vienas donoras pas mus grįžta du kartus per metus, kai Europos vidurkis yra 1,6 karto. Šie skaičiai – ne apie atėjimą, o apie kraujo saugumą: kadangi mes, karantinavę kraujo komponentus, jį išleidžiame saugesnį, vadinasi, papildomai padarius žmogui tyrimus, antrą kartą jam atėjus, mūsų recipientas jau yra užtikrintas, kad gauna tikrai labai geros kokybės, saugų kraują.“

Kraujo donorystė pastaraisiais metais išgyvena pakilimą. D. Gutausko teigimu, labiausiai šią idėją populiarina patys donorai – skleisdami žinią savo aplinkos žmonėms.

„Labiausiai donorystės idėja plinta perduodama iš lūpų į lūpas. Vienas žmogus, tapęs kraujo donoru, savo patirtimi pasidalina su šeima, artimaisiais, kolegomis ir šis pavyzdys įkvepia kitus. Taip pat žmones motyvuoja galimybė matyti, kur nukeliavo būtent jų paaukotas kraujas. Šiandien turime programėlę, kuri praneša, kad, tarkime, Vilniuje jūsų paaukotas kraujas, atiteko ligoniui Kėdainiuose.

Be to, ir Nacionalinio kraujo centro kolektyvas aktyviai dirba populiarindamas donorystę. Tad šie faktoriai leidžia džiaugtis, kad Lietuva tiek Europos, tiek ir pasaulio kontekste yra viena iš lyderiaujančių šalių.“

Padėkos – pusšimčiui kėdainiečių

D. Gutauskas į padėkos vakarą Kėdainių rotušėje pakviestus krašto gyventojus šiltai pavadino Nacionalinio kraujo centro bičiuliais. Renginio metu Lietuvos aktyvaus kraujo donoro pažymėjimai iš viso buvo įteikti 48-iems kėdainiečiams – vyrams ir moterims, paties įvairiausio amžiaus, pačių įvairiausių profesijų – nuo verslininko, pedagogo, mediko iki sunkvežimio vairuotojo ar darželio pedagogo. Kilni donorystės misija pakylėja ir jungia visus kraštiečius.

„Kėdainiai nėra didmiestis, tad 48 žmonės yra išties daug. Tai rodo tvirtą kėdainiečių pilietinį aktyvumą, – akcentavo D. Gutauskas. – Be to, Kėdainiuose, lyginant su kitais Lietuvos miestais, yra išskirtinai daug moterų – aktyvių kraujo donorių. Beveik pusė šiandien apdovanotųjų – moterys. To nebuvo nė viename kitame mieste, kur vyko padėkos renginys.“

Ypač skambios publikos ovacijos iškilmingą vakarą ilgai netilo ypatingam kėdainiečiui – Donatui Striukui, jau pelniusiam Garbės donoro vardą.

Mamos pavyzdys

Viena iš kraštiečių, kuriai padėkos renginio metu Nacionalinio kraujo centro direktorius D. Gutauskas įteikė Lietuvos aktyvaus donoro pažymėjimą, tapo ir Erika Dolibagaitė. Ją į šventę atlydėjo dukra Arnė Ceinoriūtė, taip pat sekanti mamos donorystės pavyzdžiu.

„Pirmąsyk kraujo donore tapau turbūt prieš dešimtmetį, – pasidalino Erika. – Tiesiog norėjosi padaryti gera. Visus raginu tapti donorais. Tai išties ypatinga. Jausmas paaukojus kraujo – nuostabus.

Kartkartėmis programėlėje pasmalsauju, kur nukeliavo mano paaukotas kraujas, – nusišypso kraštietė ir priduria besididžiuojanti savo dukros pasirinkimu taip pat skleisti donorystės idėją. – Ji daro netgi dar daugiau.“

„Jau žengiu pirmuosius savo donorystės žingsnius – donore buvau keletą kartų, – pasidalino jaunutė mergina. – Būtent mamos pavyzdys mane įkvėpė tapti kraujo donore. Be to, kai tik man suėjo 18-ka, mama paragino užsiregistruoti ir būti organų donore (aut. past. – kai žmogus savanoriškai išreiškia valią po savo mirties dovanoti organus ir (arba) audinius transplantacijai).“

Arnė atskleidė, jog donorystės idėja sparnus įgauna ir jaunimo gretose. „Mes, tapusieji donorais, tampame pavyzdžiu draugams. Savo aplinkoje stebiu po truputį vilnijančią donorystės bangą“, – pasidžiaugė jaunoji pašnekovė.

Pakeliui… į kiną

Kėdainiečiui Nerijui Baranauskui taip pat buvo padėkota už jo nuolatinę donorystę. Vyras atskleidė, jog pirmąsyk donoru tapo visiškai atsitiktinai – iš anksto neplanavęs.

„Tai nutiko prieš šešerius metus, – prisimena Nerijus. – Su draugais važiavome į Panevėžį žiūrėti kino filmo. Bičiuliai nusprendė sudalyvauti donorystės akcijoje. Prisijungiau ir aš. Neslėpsiu – šioks toks jaudulys buvo, bet po pirmojo karto pradėjau nuolat dovanoti kraujo.

Esmė – daryti gera. Juk tokiu, regis, nedideliu darbu galime kažkam išgelbėti gyvybę. O galiausiai – niekad negali žinoti: galbūt tau pačiam ar tavo artimajam gali netikėtai prireikti donoro kraujo. Tad turime būti bendruomeniški ir rūpintis vieni kitais.“

Po donorystės – pakylėjimas

Garbingus darbus liudijantis pažymėjimas įteiktas ir Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nariui Kęstui Šlamai, savo donorystės kelią pradėjusiam 2012-aisiais.

„Nuo tada kraujo donoru esu tapęs 25 kartus, – tikslų skaičių įvardijo šventinio vakaro svečias. – Tapti donoru norėjau dar anksčiau, bet mane vis stabdė dvejonės, kaip jausiuosi po donorystės. O jaučiausi labai gerai – ypač emociškai. Po donorystės užliejantis geras, pakilus jausmas kaskart skatina sugrįžti.

Tiems, kas abejoja – verta tapti donoru ar ne, visada sakau, jog tai yra pats paprasčiausias kelias padaryti gerą darbą.“

Paneigė mitą

Savo istorija su „Rinkos aikšte“ pasidalinusi aktyvi kraujo donorė kėdainietė Loreta Jablonskienė paneigė populiarų mitą, kuris ją pačią ilgai stabdė. Vis tik galiausiai moteris atvėrė duris į donorystę.

„Pirmą kartą donore tapau atsitiktinai – ėjau pro šalį ir kaip tik lauke stovėjo Nacionalinio kraujo centro palapinė, kurioje vyko donorystės akcija, – prisimena Loreta. – Užėjau paklausti, ar galiu duoti kraujo, nes galvojau, jog donoru negali tapti žmogus, sirgęs gelta. Pasirodo, ne visada. Surizikavau ir dabar džiaugiuosi būdama donore.

Visuomenė per mažai informuojama apie tokius atvejus kaip mano, todėl žmonės nežino ir neateina, o juk galėtų taip pat prisidėti gelbėdami gyvybes.

Per kiekvieną donorystę mano širdį užpildo labai geras jausmas. Visada galvoju apie tai, kad šitaip padedu kitiems. Jei galiu, manau, jog ir turiu padėti.“

Pasirašė bendradarbiavimo sutartį

Padėkos vakarą Nacionalinio kraujo centro direktorius D. Gutauskas ir Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria įsipareigojo toliau puoselėti kraujo donorystės tradiciją Kėdainių krašte, skatinti visuomenės pilietiškumą ir raginti prisidėti prie gyvybių gelbėjimo.