Nuo okupantų gelbėdami zoologijos sodo gyvūnus žuvo šeši asmenys

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Lisnės kaimo, Ukraina

„Aš neįstengiu Rusijos kareivių vadinti kitaip, nei išsigimėliais, nes jie iš neturėjimo ką veikti ar iš pykčio, kad sužlugo puolimo planai, šaudė į zoologijos sodo darbuotojus ir gyvūnus“, – taip savo pasakojimą pradėjo „Feldmano ekoparko“ direktoriaus pavaduotoja Svitlana Višnevecka.

Privataus verslininko įkurtas ir išlaikomas zoologijos sodas garsėjo visoje Ukrainoje, nes buvo vienintelis, į kurį įėjimas nekainavo ir į kurį kursavo nemokami autobusai. Kilus karui zoologijos sode liko dirbti tik 15 iš 200 darbuotojų, nes kiti išsigandę išsilakstė.

Mat nuo parko iki Rusijos sienos yra vos 25 km, tad jau pirmą karo dieną parkas atsidūrė pilkojoje zonoje – iš vienos pusės okupantai, o iš kitos – kovotojai, ginantys įėjimą į Charkovo miestą.

„Iš penkiolikos pasilikusių darbuotojų šeši žuvo. Mačiau keturių pavaldinių agonijas ir to vaizdo niekada nepamiršiu ir neatleisiu žudikams“, – kalbėjo moteris.

Antrą karo savaitę, 2022 m. kovo 7-osios rytą, veterinarė į voljerą išvedė pasivaikščioti liūtuką Simbą ir staiga išgirdo šūvius bei pamatė prie centrinio įėjimo kažką parkrentant.

Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo į darbą juos atvežęs vairuotojas Andrejus. Supratusi pavojų direktoriaus pavaduotoja garsiai sušuko visiems slėptis ir pati nubėgusi į rūsį palindo po stelažu.

Greta tūnojo ir gyvūnų šėrikė Svetlana bei jos penkiolikametis sūnus Denisas, kuris, nurimus sprogimams, pirmas žingeidžiai pravėrė duris į lauką pasižvalgyti. Tą pačią akimirką šalia sprogo bomba, berniukui nutraukdama koją.

Iškviestas greitosios pagalbos ekipažas Denisą bei dar du sužeistus darbuotojus nugabeno ligoninėn, tačiau medikams paauglio išgelbėti nepavyko, jisai nukraujavo.

„Abu jo tėvai dirbo zoologijos sode ir 15 metų negalėjo susilaukti kūdikio, o dabar, praėjus dar 15 metų, jų palikuonis žuvo nuo rusų raketos“, – kalbėjo veterinarė.

Tėvai berniuko nenorėjo vežtis į darbą, tačiau šis pareiškė, jog saugiau jausis kartu su jais. Tą dieną parke žuvo dar trys darbuotojai – du nuo skeveldrų, o vienas nuo šautuvo šūvių.

Šūviais iš arti į galvą po kelių dieną buvo nušauti du Oleksandrai, kurie nuo rusų karių slėpėsi tualete. Tai buvo gyvūnų šėrikai, vienas iš jų mirties akimirką rankoje laikė kibirą su morkomis, o kitas – kibirą su sausu maistu.

„Man ir dabar tai pasakojant iš pykčio verda kraujas – nesuvokiu noro žudyti zoologijos sodo darbuotojus, kurie aukojosi gelbėdami nuo bado gyvūnus. Buvau susitaikiusi su mintimi, kad irgi galiu žūti, bet negalėjau palikti be priežiūros savo vaikų, o taip vadinu daugybę gyvūnų, nes juos globoju nuo pat gimimo“, – su ašaromis akyse pasakojo S. Višnevecka.

63 moteris visą gyvenimą dirba veterinare, o minėtame zoologijos sode 13 metų – nuo jo įkūrimo. „Ekoparke“ man vienintelei Ukrainoje ir visose buvusios SSSR šalyse pavyko pasiekti, kad nelaisvėje esantys tapyrai ir didieji Afrikos vėžliai susilauktų palikuonių“, – didžiavosi moteris.

Veterinarė neslepia, jog gimus tapyriukui nutraukė savo atostogas Ispanijoje ir savaitei apsigyveno gyvūnų narve, nes norėjo įsitikinti, kad mama neišsižada kūdikio, o jį maitina ir globoja. Siekdama, kad iki 140 kilogramų užaugantys afrikiniai vėžliai susilauktų vaikų, moteris kurį laiką irgi kartu su jais gyveno ir padėjo šildyti padėtus kiaušinius.

„Verkiau, kai minėta vėžlių šeimyna per okupaciją mirė, bet neįstengėme jų išgelbėti, nes karo pradžios metu buvo labai šalta, o per bombardavimus dingo elektra ir šildymas“, – apgailestavo veterinarė.

Iš viso tuo metu žuvo per tris šimtus gyvūnų – nuo kulkų, bombų skeveldrų, šalčio, bado, išgąsčio.

S. Višnevecka džiaugiasi, jog beveik penkis tūkstančius gyvūnų pavyko skubiai pervežti į kitus zoologijos sodus, nes vėliau bombos sugriovė 90 procentų parko pastatų. Gelbėjimo operacija buvo labai rizikinga, skeveldros sužeidė kelis į mašinas gyvūnus nešusius vyriškius, o viena transportavimo mašina sudegė į ją pataikius raketai.

Sudegė ir keli autobusai, kuriais žmonės nemokamai buvo vežami į ekoparką, o rusų kariai pagrobė viską, ką įstengė – šaldytuvus, kompiuterius, generatorius, mašinas.

„Pasigirdus pirmiesiems mūšių griausmams gyvūnus iš voljerų suvarėme į žiemos namelius, kad apsaugotume nuo triukšmo ir skeveldrų, tačiau tai nedaug padėjo, jie vis vien labai stresavo, ėmė elgtis nenuspėjamai – per sprogimus kai kurie sustingdavo prisiploję ant žemės tarsi negyvi, o kiti paniškai lakstė ir ieškojo, kur slėptis“, – pasakojimą tęsė veterinarė.

Kai šalia užvirdavo dideli mūšiai, ukrainiečiai kariai nepraleisdavo zoologijos sodo darbuotojų, sakydami, kad visi gali žūti. Kartais nepraleisdavo dvi tris dienas, tad darbuotojai apsidrausdami gyvūnams pridėdavo daug maisto. Išsijungus šildymo sistemai gyvūnus apklojo rūbais, o iš pietų kraštų atvežtus stengėsi nors valandai sušildyti įjungdami generatorių. Tokio sušildymo neužteko, kai kurie gyvūnai mirė iš šalčio.

Bizoniukas vardu Saša gimė karo išvakarėse, o stebuklingai išgyveno todėl, kad tėvai per bombardavimą jį uždengė iš abejų pusių ir skeveldros pražudė tik juos. Merdėjančių tėvų kūnų šiluma padėjo bizoniukui išgyventi ir šaltą vasario pabaigos naktį bei sulaukti sodo darbuotojų pagalbos.

„Jautriausiai į sprogimus bei karo gaudesius reagavo žmogbeždžionės – šimpanzės ir gorilos, lankytojų numylėtos šimpanzės Vera ir Liuba mirė nuo infarkto iš išgąsčio, o dar kelios nustojo valgyti, įtarėme, kad taip siekia numirti“, – teigė veterinarė.

Didieji plėšrūnai buvo pernešami pirma juo užmigdžius. Darbuotojai nusprendė gelbėti ir patį seniausią liūtą – 18 metų Banzai, nors šis buvo be dantų ir sužeistas skeveldros į šlaunį. Po pusmečio Banzai kitame zoologijos sode mirė iš senatvės, tačiau prižiūrėtojai didžiuojasi, kad šis mirė ne nuo okupantų šūvių.

Gyvūnus išgabenant aplink virė vis įnirtingesni mūšiai. Gepardai buvo išvežti paskutiniu momentu – po valandos bomba pataikė į jų voljerą, o išvedant Amūro tigrą jo namelis jau degė. Tuo tarpu lūšis liks visam gyvenimui raiša, nes skeveldra negrįžtamai pažeidė jos leteną.

S. Višnevecka labiausiai didžiuojasi, kad sugebėjo išvesti iš narvo orangutano patelę su vaiku. Mat orangutanai yra labai stiprūs, suaugusio patino jėga prilygsta septyniems vyrams, tad prie jų artinasi tik šėrikas, o kiti prieina vien gyvūną užmigdžius.

Veterinarė prieš tai nebuvo įėjusi į orangutanės narvą, bet tada pasiryžo, nes migdomųjų nebeturėjo, o šėrikas darbe nepasirodė.

„Pradariau vartus, atsiklaupiau ant kelių ir sakau: mamyte Ponočka, gelbėkim tavo vaikelį, duok ranką ir eikim į mašiną. Ir įvyko stebuklas – patelė apkabino su viena ranka trejų metų (orangutanai subręsta maždaug 12, o gyvena 40–50 metų) sūnelį, o kitą ranką ištiesė man, ir taip perėjome į transportavimo mašiną“, – prisimena direktoriaus pavaduotoja.

Nustebino ir liūtas, kai parvežtas atgal iš kito zoologijos sodo įėjo į senąjį voljerą ir iš džiaugsmo per grotas ėmė veterinarei laižyti rankas.