Nuo medicinos iki keramikos: drąsus Sigitos žingsnis į ramybės oazę

Žiemą, ilgėjant vakarams, dažnas pasigenda prasmingos veiklos – ne poilsio namuose ant sofos ar treniruotės sporto klube, o tokios erdvės, kurioje būtų galima ramiai kurti, medituoti ar tiesiog pabūti su savimi. Tokių vietų Kėdainiuose apstu: Dailės bei Muzikos mokyklos, biblioteka, muziejai, jaukius vakarus siūlančios saviugdos ir savirefleksijos studijos. Pramogas bei koncertus nuolat reklamuoja kultūros centrai, Kėdainių arena bei kavinės. Tačiau to pakanka ne visiems – didelės erdvės ar triukšminga minia gali varginti. Todėl vis dažniau ieškoma kamerinės aplinkos ir bendraminčių draugijos, kurioje visus jungtų vienas bendras tikslas – kokybiškas poilsis. Toks poilsis, kuris bent trumpam leistų „išjungti“ darbines mintis, atitrauktų nuo kasdienių rūpesčių ir suteiktų laisvės bei ramybės pojūtį – tarsi niekas kitas nebeturėtų reikšmės. Kaip tik tokią veiklą aptikau Kėdainių senamiestyje, duris ką tik atvėrusioje keramikos studijoje „Molinukai“. Kaip ją atradau? Kaip visada, socialiniuose tinkluose pamačiau kvietimą ateiti į atidarymą ir atėjau. Tačiau tai, ką pamačiau, mane labai nustebino. Skirtingo amžiaus moterys, linksmai čiauškėdamos, minkė molį taip, tarsi tai darytų kiekvieną dieną. Studijos viešnios drąsiai kibo į darbą ir savo kūrybinį kelią pradėjo nuo praktiškų, didelių dirbinių: lipdė vaisines, puodelius, pieštukines bei sviestines. Mano nuostabai nebuvo ribų, kai supratau, jog visam šiam procesui vadovauja Sigita Gaurilčikienė – 26-erius metus medicinos srityje dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja, jau ketvirtus metus einanti ir psichologės pareigas ugdymo įstaigoje.

Žmogus gyja ten, kur jaučiasi matomas ir saugus

Būtų keista nepaklausti: kaip po tiek metų slaugytojos darbe įvyko šis posūkis į psichologiją, o vėliau – ir į lipdybą?

„Mačiau, kaip žmonėms reikalinga psichologinė pagalba, nes daugelis fizinių negalavimų kyla dėl psichologinių priežasčių: neįveikto streso ar nevaldomų emocijų, – atvirauja Sigita. – Mane vis labiau traukė darbas, kuriame galėčiau daugiau bendrauti ir padėti žmogui suprasti save, o ne tik malšinti fizinius simptomus.“

Turėdama ilgametę patirtį ir žinių apie tai, kaip veikia žmogaus kūnas bei smegenys, ji puikiai supranta vaikų emocijas ir elgesį. Sigita tėvams suprantamai paaiškina vaikų raidos procesus ir kartu padeda rasti tinkamiausius sprendimus bei reikiamą pagalbą. Taip ji atrado kelią į vaikų širdis mokykloje. O „Moliniukai“ – jos naujausias kūdikis, kuris mintyse brendo organiškai: „Iš pradžių tai buvo tik hobis. Vėliau – noras pasidalinti su kitais. Nuo pirmos minties iki realaus veiklos įgyvendinimo praėjo vos keli mėnesiai.“

Galima teigti, kad Sigita sprendimus priima ryžtingai: ji nelaukia palankesnių aplinkybių ar pagalbos iš šalies, o drąsiai imasi to, kuo šventai tiki.

 Sigitos „Molinukai“ – vieta, kurioje „išjungiamos“ darbinės smegenys

Kaip ji atėjo į molio ir keramikos pasaulį?

„Atėjau natūraliai, ieškodama veiklos, kuri padėtų atsipalaiduoti ir išreikšti emocijas kita forma nei žodžiai. Išbandžiusi molį, pajutau, kad tai labai raminantis, meditatyvus procesas, leidžiantis sustoti, susitelkti į pojūčius ir kūrybą. Mane labiausiai traukia būtent tas jausmas, kai rankos minko molį, o mintys nurimsta – tai savotiška terapija. Dabar molio studija tapo svarbi mano darbo dalis – tai vieta, kur žmonės gali ramiai kurti, išlieti įtampą, patirti sėkmę ir kartu geriau pažinti save.“

Kitaip tariant, pirmiausia Sigita įkūrė saugią erdvę, kurioje galima išsikalbėti. Iš tiesų, nepamenu vardų, bet labai gerai prisimenu tų moterų juoką, veidus, akis, kai kalbėdamos apie įvairiausius dalykus: nuo kasdienės buities iki socialinių problemų ar šiuo metu visuomenėje vyraujančių pokyčių, jos keletą akimirkų apie tai pagalvojo ir pasidalino savo nuomone. Tiek, kiek pačios norėjo.

Pasirodo, yra temų, kurios dar niekada nebuvo garsiai aptartos mūsų pačių lūpomis, todėl apie jas niekada ir nemąstėme. Neįpareigojantys pokalbiai, ramunėlių arbata, spingsinčios ant stalo žvakės bei relaksacinė muzika – tokia jauki ir šilta atmosfera vyrauja „Molinukų“ studijoje. Būtent ji ir atvilioja lankytojus čia antradienio, ketvirtadienio ir penktadienio vakarais.

Kas yra meno terapija?

„Ar darbas su moliu yra meno terapija? Kaip šis hobis padeda pačiai atsigauti nuo didelio emocinio krūvio, kurį patiriate darbe?“ – klausiu Sigitos.

„Manau, kad darbas su moliu turi daug meno terapijos elementų. Pats procesas – lietimas, minkymas, formavimas – labai ramina nervų sistemą, padeda išlieti įtampą ir susitelkti į dabarties momentą. Vaikams tai būdas išreikšti emocijas be žodžių, o man – būdas atsikvėpti po intensyvios darbo dienos. Juk mokykloje išgirstu sudėtingų istorijų, stengiuosi padėti įvairiose situacijose, todėl natūralu, kad kartais ir man reikia išsivalyti mintis. Molis padeda persijungti, sugrįžti į kūną, nuraminti galvą, tiesiog būti kūrybos procese. Tai mano savipagalbos forma“, – teigia Sigita.

Molis yra „gyva“ gamtinė medžiaga. Liesdami šlapią, vėsų molį, mes aktyvuojame daugybę receptorių delnuose. Tai padeda: įsižeminti, mažinti kortizolio (streso hormono) kiekį, išlieti pyktį, atsikratyti susikaupusios įtampos, net jei nieko nesukursite, pats procesas – formos keitimas – jau yra terapija. Vien molio lietimas veikia raminamai.

Kūryba – kelias į ramybę, prasidedantis ten, kur baigiasi skubėjimas ir kasdieniai rūpesčiai

„Ką jums reiškia kūrybiškumas bendrai: ar tai atsvara, ar papildymas jūsų profesiniam, loginiam mąstymui? Kokias savybes padeda atskleisti molis?“ – vėl klausiu Sigitos.

„Man kūrybiškumas yra labai svarbus. Jis ne tik suteikia atsvarą loginiam analitiniam mąstymui, bet ir papildo jį – padeda lanksčiau žiūrėti į situacijas, ieškoti netradicinių sprendimų, lengviau prisitaikyti prie skirtingų vaikų poreikių. Kūryba man reiškia laisvę, erdvę, kurioje galiu atgauti energiją ir į darbą grįžti aiškesnėmis mintimis. Pagal tai, kaip žmogus minko, spaudžia ir formuoja molį, matyti jo įtampa, savireguliacija, reakcija į klaidas ir problemų sprendimo būdus.“

Nuo savęs pridursiu, kad minkomas molis, mano rankose minkštėja ir švelnėja, tarsi pasiduoda toje dvikovoje sakydamas „tu laimėjai“. O aš laiminga, kada pavyksta jį suvaldyti, sudėlioti, padekoruoti taip, kaip noriu. Būna ir netikėtumų, kai pradedu formuoti vienaip, o išeina kitaip, bet taip dar įdomiau. Tada suprantu, kad laimėjo jis. Kartu su Sigita džiaugiamės tais molinukais, kurie, paliesti mūsų rankų, sušildyti mūsų širdžių, padėjo atrasti ramybę ir supratimą, kad ne viskas bus taip, kaip mes norime, bet viskas vis tiek bus gerai.

Kasdienė rutina padeda išlaikyti vidinę ramybę ir operatyviai priimti svarbius sprendimus, neaukojant savo emocinės sveikatos

„Kaip jums sekasi subalansuoti visas tris tokias skirtingas sritis (psichologija, medicina ir molio studija)?“ – toliau beriu savo klausimus.

„Kiekvienai sričiai skiriu konkretų laiką ir nevykdau visko vienu metu – tai apsaugo nuo chaoso“, –  prisipažįsta Sigita.

Ji pasidalina ir savo kasdienybės ritualais – tai nusistovėjęs dienos režimas, kuris aiškiai nubrėžia ribas tarp darbo, poilsio ir laiko sau: miegas, pasivaikščiojimas, vanduo ir lengvas judėjimas. Taip ji geba išlikti emociškai stabili ir neprisiimti per daug atsakomybės. Sigita tai vadina emociniu higienos ritualu.

Privalau paklausti ir apie pačią opiausią visuomenės piktžaizdę, apėmusią visą pasaulį, labiausiai įtraukusią vaikus, tai – socialiniai tinklai: „Koks didžiausias emocinis iššūkis, su kuriuo šiandien susiduria paaugliai?“

„Didžiausias iššūkis, kurį šiandien stebiu tarp paauglių, yra nuolatinis spaudimas atitikti – būti geriems akademiškai, socialiai, išvaizda, elgesiu. Socialiniai tinklai labai sustiprina šį spaudimą, ir daug jaunuolių jaučiasi lyg visą laiką būtų vertinami ir lyginami su kitais. Dėl to kyla savivertės problemos, baimė suklysti, o kartais ir motyvacijos stoka. Vaikai jaučiasi pervargę nuo lūkesčių. Tai neretai persipina su tarpusavio santykių sunkumais – draugyste, patyčiomis. Atstūmimo patirtys paaugliams turi labai didelį emocinį svorį. Todėl mano darbe svarbiausia padėti jiems suprasti savo emocijas, priimti save, mokytis sveikiau reaguoti į stresą ir atrasti savus stiprybės šaltinius.“

Suprasti save – tai atpažinti savo poreikius

Ko gero, pasaulyje nėra tokio žmogaus, net ir specialisto, kuris tiksliai pasakytų, kas kiekvienam iš mūsų yra gerai, geriau ar geriausia. Tai turime atrasti ir suprasti patys. Sigita pataria: „Neskubėkite pasirinkti krypties – pirmiausia reikia sustoti ir išgirsti save.“ O tai padaryti gali padėti pats maloniausias būdas – kūryba.