Nors mokytis dailės uždraudė, kūryba vis tiek tapo jos duona

Per visus žurnalistinio darbo metus mano širdis drauge su pašnekovais išgyveno šimtus įvairiausių istorijų. Iki šiol negaliu atsistebėti, koks atkaklus ir užsispyręs gali būti likimas: jei jau numatė žmogui vieną gyvenimo kelią, tai, kad ir kiek kartų iš mums skirto tako išklystume patys ar šalikelėn mus nuklaidintų kiti, didysis dienų režisierius bet kokia kaina – per skaudžias pamokas, netektis ar sielą gydančius atradimus – vis viena grąžins mus, kur buvo iš pat pradžių nusprendęs. Tuo dar kartą įsitikinau susipažinusi su daugiau kaip 20 metų Pajieslyje gyvenančia kauniete Daiva GILIENE. Nuo pat vaikystės visa esybe ji veržėsi į dailę. Deja, griežtas tėtis uždraudė apie tai net svajoti. Maištaudama Daiva įgijo bene pirmą pasitaikiusią specialybę, pagal kurią tedirbo vos mėnesį. O vėliau gyvenimo aplinkybės susidėliojo taip, kad šios istorijos herojės duona vis tiek tapo kūryba. Kas duota, to neužgoši: ką į savo rankas Daiva bepaimtų – molį, samanų, kankorėžių ar gilių saują – viskas virsta akį kerinčiu grožiu. Bet svarbiausia čia kita – kūrybos valandos moters sielai dovanoja ramybę, atgaivą ir dienų prasmės džiugesį.

Kaime gyvena iš… meno!

Kartkartėmis labai mėgstu vingiuoti atokių kaimų keliukais. Žvalgytis į senučiukes, bėgančio laiko pamirštas sodybas, spėlioti, koks gyvenimas tarp šių sienų kadaise virė. Smagu regėti naujai aušrai šiuolaikiškai atstatytus namus ir gyvybės darbščiomis rankomis jiems įkvėpti besistengiančius šeimininkus.

Gyventi toliau nuo miesto šurmulio esančiuose kaimuose išties gera. Tik galvosūkiu tampa vienas visai neromantiškas klausimas – kaip žmonės čia užsidirba? Juk anaiptol ne visi pluša ūkiuose ar kasdien netrumpą atstumą važiuoja į miestą. Pasirodo, ir kaime galima pinigų prasimanyti ne tik auginant daržoves ar naminius gyvulius, bet ir kuriant tikrų tikriausią meną!

Būtent kūryba mano pašnekovei Daivai yra malonus papildomų pajamų šaltinis. Moteris kiekvienus metus dalija į kelias atkarpas – nuo vienos šventės iki kitos progos. Tada pašnekovės namai virsta dirbtuvėmis.

„Velykoms darau verbas, dekoratyvinius krepšelius, floristines kompozicijas, vašku marginu kiaušinius. Vėlinėms – gėlių krepšelius, puokštes, kryžius iš samanų, puoštus gėlėmis. Adventui – įvairius vainikus, Kalėdoms – dekoratyvines eglutes bei kitokius papuošimus. Šiais metais Pajieslio bibliotekoje netgi buvo surengta mano kurtų kalėdinių dekoracijų paroda, – nusišypso Daiva. – Man gyvenimas taip ir eina: Velykos, balaganą susitvarkau, tada ruošiuosi Vėlinėms, vėl balaganas, tada Kalėdos… Štai kokios būna visos mano šventės, – nusijuokia moteris ir paskaičiuoja tokiu ritmu gyvenanti jau išties ilgai. – 30 metų turiu neįgalumą. Taigi, kad prisidurčiau pinigų, užsidirbčiau šventėms, po truputį pradėjau kurti.“

Ypatingas prisiminimas

„Daiva, iš kur Jumyse gebėjimas kurti? Gal rankdarbių Jus išmokė močiutės?“ – paklausiu.

„Viena močiutė gyveno Žemaitijoje. Ji buvo kilusi iš turtingos giminės. Tad jos darbai buvo vienokie. Kita močiutė gyveno Dzūkijoje ir buvo kilusi iš vargšų. Ji audė, mezgė, nėrė. Turbūt iš biednystės tokius darbus darė, – spėja Daiva. – O seneliai iš Žemaitijos buvo gėlininkai. Augindavo gėles, darydavo puokštes ir nešdavo parduoti į turgų. Gal stebėdama močiutę gėlininkę ir susižavėjau estetika, kūryba. Atminty iškyla vaikystės reginys, kai močiutė ant smilgos klijavo kažkokius žiedelius. Tai man atrodė tarytum stebuklas.“

Darbai keliavo į Vokietiją

Daiva pabrėžia, jog dailiems, dėmesį traukiantiems rankdarbiams kurti reikia ne vien estetinio pajautimo, bet ir beprotiškos kantrybės. Pašnekovė džiaugiasi jos gavusi su kaupu.

Kadaise moteris siuvinėjo paveikslus, o jos nertos staltiesės keliaudavo užsakovams net į Vokietiją!

„Kai tiek metų turiu neįgalumą, tai kokių rankdarbių kurti aš tik nebandžiau, kad pinigėlių prisidurčiau, – taria pajiesliškė. – Fizinio darbo dėl sveikatos būklės dirbti negalėjau, tad rankdarbiai ir kūryba man puikiai tiko. Labai džiaugiuosi tai atradusi.“

Svajonės teko atsižadėti

Rankdarbiai pinigėlius į Daivos namus nešančiu aitvaru tapo ne atsitiktinai. Moters širdis visad troško kurti – dar nuo vaikystės.

„Nepaprastai norėjau piešti, bet tėvukai buvo labai prieš, – su liūdesiu prisimena pašnekovė. – Tėvukas buvo mūsų šeimos lyderis, itin griežtas. Jis, architektas, kategoriškai pasakė, kad menas, dailė – ne duona, ir neleido manęs į tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Aš galvoju, kad čia buvo didžiausia klaida, stipriai paveikusi mano gyvenimą.

Kas žino, kuo ir kur dabar būčiau… Na, bet likimas prie meno vis tiek atvedė, – jėgų nusišypsoti atranda Daiva. – O gal kaip tik viskas turėjo susiklostyti taip, kaip susiklostė…“

Teptukai – iš pačios plaukų

Mokyklos metais Daiva troškimo piešti įsikibusi laikėsi, kiek tik pajėgė. Net teptukus darydavo iš savo pačios plaukų.

„Turėjau labai ilgus plaukus. Nors tėvai gyveno išties pasiturinčiai, bet teptukų man nepirko, nes nenorėjo, kad pieščiau. Todėl aš nusikirpdavau plaukų ir ant kokio pagaliuko su lipnia juosta priklijuodavau.

Žinoma, tokie teptukai nelaikydavo, nes plaukai tuoj pat iškrisdavo, bet štai koks didžiulis noras piešti buvo… – prisimena Daiva. – Mokykloje mano visi sąsiuviniai buvo pripiešti. O kai pamatė, kad nupiešiau Gedimino stulpus, tai vos iš mokyklos neišmetė.“

Maištautojos pasirinkimas

Daiva atskleidžia nuo jaunystės turėjusi tvirtą charakterį, todėl kai tėtis neleido rinktis meno studijų, ji nusprendė išvis niekur nestoti.

„Deja, patinkančios specialybės neatradau ir neįgijau. Kai pabodo klausytis priekaištų, kad nieko nestudijuoju, įstojau ten, kur buvo lengviausia – politechnikume į metalo apdirbimą, – stipriai nustebina Daiva. Net mirkteliu. – Taip, tai visiškai vyriška specialybė, – šypteli moteris. – Dabar juokinga prisiminti savo darbo pradžią. Mane viename Kauno ceche paskyrė darbų vykdytoja – kaip ir cecho viršininke. Nueinu, o ten – augaloti, tepaluoti, purvini vyrai, staklės… Aš – su manikiūru ir aukštakulniais… Keistai į mane žiūrėjo, – juokiasi pašnekovė. – Išdirbau ten mėnesį. Tai buvo mano pirmas ir paskutinis darbas pagal specialybę.“

„O tėčiui ši specialybė tiko?“ – paklausiu ir nė nenumanau, koks galėtų būti Daivos atsakymas.

„Ne, netiko. Bet aš visada buvau maištininkė. Jei ne taip, kaip noriu, tai aš jums parodysiu kitaip, – prisiminusi tvirtą savo būdą juokiasi moteris. – Žinoma, gal negerai dariau, bet tokia ta jaunystė. Dabar yra, ką prisiminti. Apie mano gyvenimą būtų galima knygą parašyti.“

Užaugo Kauno centre

Daiva gimė ir užaugo Kauno centre. Moteris mena, kad vaikystės dienos didmiesčio širdyje bėgo idiliškai.

„Vaikystė buvo graži. To laikmečio Kauną prisimenu su didele nostalgija. Tėvai – darbuose, tad augome gatvėje, kiemuose, lakstėme po statybas, murzini, paišini, valgėme žoles – raskilas ir panašiai, niekuo nesirgom. Dabar vaikams nieko negalima, visko reikia bijoti, – stebisi Daiva. – Kai atvažiuoju į gimtąsias vietas, akimis išbučiuoju. Kauno centras – man kaip kitiems tėviškė.

Centre gimiau, mokiausi… Jablonskynė ant kalno… Keltuku už vieną kapeiką važiuodavau į mokyklą. Pilnas keltas vaikų būdavo. Tėvai duodavo pinigų pietums, o mes saldainių kioske viską išleisdavome, – vaikystės išdaigas su šypsena prisimena pašnekovė. – Dabar į Kauną atvažiuoju tik tada, kai pas gydytojus tenka lankytis. Viskas labai pasikeitę: daugybė automobilių, užgrūsta pastatais – Kaunas piniguose. Ankstesnė miesto dvasia, man regis, dingusi…“

Ištikimi pirkėjai

Iš dūzgiančio laikinosios sostinės gatvių avilio grįžkime į ramųjį Pajieslį ir šio kaimo laukus bei miškus, kur tarpsta Daivos rankdarbiams reikalingi gamtos turtai.

„Kokias medžiagas naudojate savo kūriniams? Ar viena pati renkate krūvas kankorėžių, saujas samanų ir kitų gamtos gėrybių?“ – teiraujuosi pašnekovės.

„Velykų krepšeliams nemažai medžiagų reikia pirkti: dirbtinės gėlės, figūrėlės, dažai, kaspinėliai. Tai išeina brangiai. Vėlinių darbams gėles taip pat perku. O samanų Vėlinių kryžiams ir Kalėdų rankdarbiams reikalingų kitų gamtos turtų prirenka ir man pristato vyras, – šypsosi gerą pagalbininką turinti Daiva. – Privaikau aš jį. Gerai, kad jis manęs klauso, – nusijuokia moteris ir skuba nuoširdžiai padėkoti sutuoktiniui. – Kalėdų darbams visko reikia išties daug. Šiais metais iš kankorėžių padariau vainiką per visą langą, – pasakoja Daiva ir rodo telefone itin skoningo kūrinio nuotrauką. – Taip pat šiemet pirmą kartą dariau dekoratyvines eglutes. Dabar jos labai populiarios.

Be galo malonu, kai ko nors įsigyti atvažiuoja mano kūrinius vertinantys žmonės. Vėlinių laikotarpiu savo rankdarbiais prekiauju Josvainiuose. Yra pirkėjų, kurie jau daugelį metų iš Kėdainių čia atvyksta būtent dėl manęs. „Atvažiavome pažiūrėti, ką šiemet gražaus sukūrėte“, – sako jie. Labai gera girdėti.“

Vašku margintus kiaušinius išgraibstė!

Savo rankdarbius Daiva pardavinėja turguose, turgeliuose ir internetu. Moteris sako, kad šiemet velykinė prekyba buvo itin sėkminga. Žmonės pirko ne tik krepšelius, puokštes, bet ir vašku margintus kiaušinius.

„Prieš gerus 20 metų man iš Ukrainos atveždavo medinių kiaušinių. Visi prie jų prašydavo mažyčių krepšiukų. Taip ir gimė mintis juos pinti.

Prieš šias Velykas dvi naktis kone visai be miego praleidau vašku margindama kiaušinius, – kūrėjos iššūkiais pasidalina moteris. – Numarginau tik 50 kiaušinių. Nedaug, bet fiziškai neįmanoma, nes negali pradėti juos marginti labai anksti. Norisi, kad žmonėms būtų švieži, tad laiko mažai.“

Marginti vašku Daiva išmoko pati. Per kelerius metus moteris taip įgudo, kad dabar nė nereikia sukti galvos, kokius raštus dėlioti – ranka viską daro pati, o įvairiausi ornamentai iš minčių tiesiog plaukte plaukia.

Pašnekovė atskleidžia, jog kėdainiečiai už dešimt vašku margintų kiaušinių šiemet turguje mielai sutiko mokėti ir 10 eurų.

Atrado save

Mums besišnekučiuojant Daiva ne kartą prasitaria apgailestaujanti, kad negalėjo studijuoti dailės. Moteris rodo per vieną iš kūrybinių edukacijų nulipdytą nuostabią vazelę. Nors tąsyk Daiva prie molio prisilietė pirmą kartą, bet to nežinodama pasakyčiau, jog kūrinys slepia kruopštų kelerių metų įdirbį. Šios moters rankos išties sutvertos menui.

„Pradėjusi kurti jaučiuosi atradusi save, – sako Daiva. – O ir sėdėti rankų sudėjusi negaliu – tada ant dūšios ima negera darytis… Neramios mintys į galvą pradeda lįsti. Kurdama nuo viso to save išvaduoju. Tai tarsi meditacija. Kurdama pamirštu ir kad pavalgyti reikia, ir kad sergu, ir kad pinigų trūksta. Ši veikla mane labai įtraukia.“

Svajoja tapyti

„Tai, ką dabar kuriu, man jau per paprasta. Noriu išmokti kažko naujo, noriu pranokti save, – atvirauja moteris. – Svajoju išmokti tapyti. Atrodo, kad tai padėtų dar geriau realizuoti save nei vien dabar kuriami rankdarbiai.

Nevadinu savęs menininke, bet manau, jog išties gebu daryti tai, ko dauguma negali.“

Kartais mintys apie kūrybą Daivai neleidžia užmigti naktimis, o retsykiais magiškos vizijos pasirodo sapnuose.

„Būna, jog negaliu užmigti galvodama, kaip vieną ar kitą rankdarbį padaryti. O kitą kartą savo kūrinius net susapnuoju.

Man sunku judėti, todėl iš namų daug neišeinu ir retai matau, kaip kuria kiti. Tačiau regiu vizijas, kurias norisi įgyvendinti. Žinoma, idėjų pasisemiu ir iš televizijos ar interneto.“

Į Pajieslį – netyčia

Daiva Pajieslyje gyvena beveik 25 metus. Tiesa, čia ji papuolė netyčia. Pasirodo, iš pradžių moteris su šeima ketino pirkti namą Šlapaberžės apylinkėse, o susiklostė taip, kad apsigyveno Pajieslyje.

Daiva atvira – miestietę atokiame kaime vietiniai priėmė ne iš karto.

„Žmonės įtariai žiūrėjo. Jiems buvo sunku suprasti, kodėl iš Kauno atsikraustėme į kaimą. Daug metų praėjo, kol Pajieslyje ėmiau jaustis sava, – neslepia pašnekovė. – Nors aš ir Kaune buvau kitokia… Visur buvau kitokia, todėl vietiniams gal irgi keista atrodžiau.“

„Būti meniškos prigimties – dovana, bet kartu ir išbandymas“, – tariu sau mintyse klausydamasi Daivos.

Džiugina kultūrinis gyvenimas

Pašnekovė sako, kad savame krašte jos kūrybai labiau matomai bei vertinamai padėjo tapti ilgametė Pajieslio bibliotekininkė Irena Milerienė. Už tai Daiva jaučiasi itin dėkinga.

Jei tik sveikata leidžia, pašnekovė visada mielai įsitraukia į vietos kultūrinį gyvenimą ir dalyvauja renginiuose bei kūrybinėse edukacijose.

„Man sunku vaikščioti, todėl tai žinodamos bendruomenės narės vis pasisiūlo atvežti mane į renginius. Dalyvauju su džiaugsmu. Ypač patinka įvairios edukacijos. Tokie užsiėmimai nuramina širdį. Stebiuosi, kai kiti atsisako eiti. Juk tiek naujų minčių gali pasisemti“, – įsitikinusi Daiva.

Mielai dalijasi

Kūrybingoji pajiesliškė įkvėpimo bei naujų idėjų bandė atrasti ir mugėse, kur pardavinėja savo rankdarbius. Vis tik kiti menininkai šykšti dalintis paslaptimis.

„Būdavo, paklausiu, kaip viena ar kita jie padaro, bet tik veja šalin – nenori dalintis. O aš atvirkščiai – jei žmogus domisi, visada mielai ir atvirai papasakoju, kaip ką darau“, – patikina moteris.

Sunkumams nepasiduoda

Daiva jautri – pokalbio metu ji ne kartą susigraudina. Savo pašnekovę išties suprantu – jos gyvenime būta itin sudėtingų patirčių, po kurių atsitiesti pavyktų tik tvirčiausiems.

„Daiva, gyvenimas Jums pakišo tokių rūgščių citrinų, bet Jūs vis viena, mano akimis, optimistė! Kaip sako ispanai, nuplaunate ašaromis sielą ir vėl kabinatės į gyvenimą iš visų jėgų bei šypsodamasi. Nuostabi savybė“, – tariu pašnekovei.

„Būna, kad apima liūdesys. Gyvenimas buvo nepaprastas – su daugybe išbandymų. Nemanau, kad viską dariau teisingai. Vis tik pasiduoti ne mano būdui. Esu Avinas. Kantrybės ir užsispyrimo turiu neapsakomai daug, todėl sunkumai manęs nestabdo. Visada ieškau išeities, – sako Daiva. – O kasdienybėje vadovaujuosi tokiomis nuostatomis: reikia mylėti žmones ir būti geram. Aišku, net ir tada nevisad viskas klostysis puikiai, bet mano principai būtent tokie.“

O galėjo būti ir taip…

Praeities nuoskaudos telieka praeity – išgyventos ir nebežeidžiančios. Kad atsisveikintume su šypsena, paprašau Daivos drauge pasvajoti, kaip galėjo susiklostyti jos likimas, jei gyvenimo pasirinkimų niekas nebūtų spraudęs į rėmus.

„Manau, kad ne Lietuvoje. Bet kurioje šalyje… Mano močiutė iš Dzūkijos apie mane sakydavo: „Būtų keliai atviri, tai Daivos Lietuvoje nei dūko būtų nelikę.“

Aš turbūt galėčiau vien su sandalais ir kuprine ant pečių keliauti po pasaulį. Jeigu jaunystėje būtų tokios galimybės buvusios, būčiau keliavusi. Gal net viena po kokias džiungles.

Gal būčiau galėjusi kurti ir rašydama. Jaunystėje vieną mano eilėraštį publikavo „Jaunimo gretos“. Bet tą eilėraštį aš ne pati nusiunčiau. Jei kažkas kitas nesiimtų iniciatyvos mano kūrybą ištraukti į dienos šviesą, aš pati savęs neišstumčiau. Likčiau kūrėja į stalčių, – mano Daiva. – Žinote, šiemet per Kalėdas, kai pridariau tų vainikų, pajutau keistą dalyką – aš visai nenorėjau skirtis su savo darbais. Man atrodo, kad čia kaip mano vaikai: aš juos pagimdau ir jie turėtų būti prie manęs. Jei nereikėtų prisidurti pinigėlių, tai tie kūriniai galėtų riogsoti šalia kurį laiką. Neskubėčiau su jais atsisveikinti…“

Vis tik Daivos kūrybai linkiu būti matomai. Didžiuokimės ir palaikykime talentingus kraštiečius. Tikiuosi, mudvi su Daiva būtinai darsyk susitiksime – jos tapybos darbų parodoje. Tegul ši kūrėjos svajonė virsta kūnu!