Netikėta pažintis baigėsi įspūdžių kupina kelione į Braziliją

Paslaptinga, tolima, egzotiška – šalis su puikiu maistu, nuostabiais paplūdimiais, spalvinga ir nepakartojama flora ir fauna. O kur futbolas ir tikriausiai žymiausia visame pasaulyje fiesta – Rio de Žaneiro karnavalas? Brazilija priverčia užsimerkti ir svajoti apie saulėtą, žalią ir drėgnai šiltą vasaros dieną, kai saulė ritinėjasi pažeme. Kol pas mus dar niūri žiema, kviečiame jus, brangūs skaitytojai, bent trumpam paklaidžioti šiltais atsiminimų keliais kartu su mūsų istorijos heroje Daina BALASEVIČIENE, kuri šią vasarą beveik mėnesį laiko praleido penktoje pagal dydį pasaulio valstybėje.

– Kokia jūsų išvykimo į Braziliją priešistorė? 

– Maždaug prieš ketverius metus į Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centrą užsuko brazilų pora. Kadangi turizmo vadybininkė tuo metu vedė ekskursiją, tad informaciją jiems suteikti turėjau aš. Atėjusi moteris man ir sako: ,,I am Sonia Aninkevičius, my father was born in Dotnuva“ (Aš esu Sonia Aninkevičius, mano tėtis yra gimęs Dotnuvoje – red. past.). Aš taip pat esu gimusi ir augusi Dotnuvoje, taigi taip jai ir pasakiau – taip tarp mūsų iškart užsimezgė šiltas pokalbis. 

Pakvietus porą puodelio kavos, moteris iš rankinės ištraukė kruopščiai sudėtas tėvo jaunystės nuotraukas. Sonia pasakojo, kad ji gimė Brazilijoje jau antroje tėvelio santuokoje, o nuotraukas visai neseniai gavo iš savo tėčio dukros, kurios jis susilaukė su pirmąja žmona.

Tėvas Soniai niekada nepasakojo nei apie savo šeimą, nei apie savo šalį, kurioje gimė. Ji prisiminė, jog tik kartais vienas sau kažką kalbėdavo, tikriausiai lietuviškai.  

Nuotraukų, kurias teko vartyti,  kitoje pusėje buvo lietuviški užrašai, pavyzdžiui, „Prie Dotnuvėlės krantų“, minima Valinava ir draugė ar panelė Elutė Butkevičiūtė (1927 m.). Man buvo labai smagu užrašus išversti ir padėti svečiams suprasti, kas gi parašyta tose nuotraukose.

Pati Sonia internete ieškojo, iš kurios šalies jos tėvas kilęs, iš kokio krašto, susirado pati, kur ieškoti giminių. Sonia su vyrui anuomet Lietuvos lankymui skyrė penkias dienas, iš jų dvi dienas skyrė susipažinimui su tėvo gimtine. Nelabai čia sekėsi nei degalinėje, nei žmones kalbinant, nei Dotnuvos bažnyčioje – dotnuviškiai nesuprato angliškai, nesuprato, ko jie ieško, ir padėti niekuo negalėjo. Jiedu ir  Akademijos miestelį aplankė, bet nelabai ką ten rado – juk praėjo tiek daug metų. 

Taigi po to labai šilto pokalbio aš pasižadėjau, kad pabandysiu išsiaiškinti, o galbūt net surasti kokių tėvo giminaičių. Per metus laiko man pavyko sužinoti, kad Sonios tėvas Povilas buvo pats jauniausias sūnus šeimoje, dar 1930 metais išvykęs į Braziliją. Jis turėjo du brolius ir dvi seseris, o jų mama Marijona Aninkevičienė 1930 m. nukrito Dotnuvos dvare nuo laiptų ir užsimušė. Po metų Povilo tėvas vedė kitą moterį – Aneliūtę.

Visus metus aš su Sonia palaikiau ryšį ir po metų jai su vyru Joun vėl atvykus į Lietuvą, mes keletą dienų praleidome kartu. Aplankėme namą, kuriame užaugo jos tėvo šeima, Dotnuvos dvarą, kur mirė jos močiutė. Nuvykome ir į Gilainių kapines, kur ji turėjo būti palaidota, ir Sonia visai atsitiktinai pati surado močiutės kapą! Tai buvo kryžius su laiko išblukintu užrašu ,,Marijona Aninkevičienė“…

Jos tėvas Povilas Aninkevičius yra gimęs 1906 m. Pskove ir jau 40 metų ilsisi Brazilijos žemėje. Ir nors tai buvo tikrai seniai, bet gal dar yra šią šeimą prisimenančių, tame krašte gyvenančių žmonių? Labai norėčiau, kad jie su manimi susisiektų. Sonia vis dar ieško tėvo brolių, seserų vaikų ar vaikaičių.

–  Kokių vilčių, o gal ir baimių turėjote prieš vykdama į Braziliją? Ką labiausiai norėjote pamatyti, aplankyti? Ar prieš kelionę apie pačią šalį daug skaitėte, domėjotės, ar važiavote atvira visoms naujovėms be išankstinių nusistatymų? 

–  Niekada Brazilija nebuvo ta svajonių šalis, kurią norėjau aplankyti. Atrodė tolima ir labai nepatikima. Tačiau Sonia su Joun labai norėjo man parodyti savo šalį ir, nors turiu problemų su sveikata ir tokia kelionė buvo tikras iššūkis, vis dėlto noras susipažinti su naujų draugų šalimi nugalėjo. Dar sausio mėnesį įsigijau gana nebrangius bilietus į San Paulą. Sonia labai apsidžiaugė, kai pasakiau, kad atvažiuosiu net 23 dienoms, o jos vyras dar metų pradžioje kruopščiai suplanavo mūsų turistinį maršrutą – San Paulas–Fortaleza–Salvadoras–Rio De Žaneiras–Porto Alegrė.

[quote author=“D. Balasevičienė“]Sonia mane ten supažindino ir su draugais, ir su savo sūnaus šeima. Visi žinojo, kad aš esu Sonios brangiausia viešnia, nes esu iš Lietuvos – jos tėvelio gimtinės.[/quote]

Kiekvienoje valstijoje planavome praleisti po 4–5 dienas, aplankant gražiausias vietas prie Atlanto vandenyno. 

Aišku, apie tai, kur planuota pabuvoti, aš skaičiau, bet įspūdžių, kuriuos teko patirti, neįmanoma perpasakoti. Tai kažkas tokio ypatingo! Juk dėl ko ir keliaujame, o paskui dar ilgai tie atsiminimai būna tikra atgaiva ir leidžia pabėgti nuo rutinos. 

Visiškai pasitikėjau savo draugais ir jų pasiūlymais, kadangi jie daug keliauja ir tikėjau, kad nori ir gali parodyti tai, kas yra gražiausia jų šalyje. Žinoma, girdėjau ir skaičiau, kad toje šalyje yra labai  daug skurdo, todėl nusikaltimų skaičius labai didelis. Bet tikėjau, kad būnant kartu su brazilais man nieko nenutiks. Ir vis dėlto vos atvykus į šalį saugumo sumetimais Joun‘ui atidaviau saugoti pasą ir kreditines korteles, su savimi pasilikau tik telefoną – įspūdžiams įamžinti. Taip pat keliavau tik su 8 kg bagažu, taigi turėjau tik būtiniausius daiktus. Be to, vykstant į Braziliją rekomenduojama pasiskiepyti, aš tai padariau, tačiau skiepai tikrai nepigūs – teko sumokėti 250 eurų.

– Papasakokite, kur keliavote, ką aplankėte, kokie įspūdžiai? 

– Atvykau į San Paulą penktą ryto, o manęs ten jau laukė Sonia ir Joun. Buvau labai pavargusi, nes skridau iš Frankfurto 12 valandų, be to, 6 valandų laiko skirtumas darė savo. Tačiau man nieko nereikėjo galvoti, nes visa kelionė buvo puikiai suplanuota – ir poilsis, ir pramogos. Vietinių skydžių bilietais pasirūpino Joun. Aplankę San Paulo miestą, ten esantį pasaulinio lygio meno muziejų, kitą dieną išskridome į Šiaurės Brazilijos kurortą Fortalezą, kur ištisus metus vasara, o vandenyno vanduo labai šiltas.

Mus pasitiko jų draugas Isaisas, pas kurį ir svečiavomės. Vakare visi aplankėme seną Sonios draugą, pas kurį namuose pasijutau it rodomuose serialuose – visi pasipuošę, namų interjeras tiesiog stulbinantis, aplink vaikšto tarnaitės baltomis prijuostėmis… Isaisas butas net baltą pavydą sukėlė – vandenynas buvo visai čia pat, už tvoros. 

Visi kartu vykome į safarį, taip pat prie Canoa Quebrada, kur mačiau sidabrinį smėlį, valgėme langustus, vandenyne gaudėme žuvytes, hamakuose gulėdami stebėjome laukinių ožkyčių gyvenimą prie vandenyno krantų…

Po penkių dienų kartu su Isaisas ir žmona Jera skridome į Salvadorą. Tai labai šarmingas miestas, kuriame gyvena daugiausiai afrikiečių, moterys įspūdingomis formomis su dar įspūdingesniais drabužiais, kurių negali užmiršti. 

Tačiau ten nutiko vienas ne itin malonus nuotykis. Važiuojant nuomota mašina senamiesčio gatvelėmis filmavau  karučius, vežančius daug bananų. Tik staiga net nepajutau, kaip iš mašinos vidaus, tiesiai iš mano rankų kažkas išplėšė telefoną! Buvo šokas, bet Joun labai gražiai mane nuramino, sakydamas, kad tai – tik daiktas, o mano jausmų ir potyrių pavogti niekas negali. Tiesa, jiems patiems buvo netikėta, kad iš mašinos vidaus gali pavogti daiktus.

Apskritai Brazilijoje teko sutikti tik nuoširdžius ir labai linksmus žmones, todėl kelionėje labai gerai jaučiausi. Tris dienas praleidau vieno draugo žurnalisto vasaros rezidencijoje, kuri buvo per 100 km nutolusi nuo Salvadoro. Ten pusryčius darydavo tarnaitė, o baseine maudydavausi nuo pat ankstaus ryto, o aplink gyveno daugybė mažučių beždžionėlių, kurios karstydavosi ant elektros laidų.  

Iš Salvadoro vykome į Rio de Ženeirą. Čia gyvenome viešbutyje prie garsiojo Kopakabanos paplūdimio. Aplankėme labai didelį įspūdį palikusį muziejų apie ateitį, Rio simbolį – Kristaus statulą, vykome į Cukraus kalną, nuo kurio atsiveria neapsakomi miesto vaizdai. Aplankėme visus Rio žinomiausius  paplūdimius, bet maudytis neteko, nes dažnai lijo lietus. Tačiau žuvis ten labai skani ir maistas nėra brangus. 

[quote author=“Aut. past.“]Rio de Žaneire Daina su draugais aplankė visus žinomiausius paplūdimius, bet maudytis neteko, nes dažnai lijo lietus.[/quote]

Iš Rio skridome į Pietų Brazilijos miestą, Sonios gimtinę – Porto Alegrę. Sonia mane labai nustebino – buvo man paruošusi kambarį, papuoštą kažkada mano jai siųstomis nuotraukomis. Ji man ir sako: „Čia tavo kambarys Brazilijoje, kada nori, tada gali atvažiuoti ir kiek nori gyventi.“ Keletą dienų praleidome jų vasaros name prie pat vandenyno. Nustebino laukiniai paplūdimiai, kuriuose beveik nėra žmonių. Nustebino ir žmonės, kuriuos teko sutikti. Linksmi, nuoširdūs ir svetingi. Nepaprasta tai, kad jie savo draugams nieko negaili. 

– Kokia ten gamta, oras, gyvūnai? Papasakokite, kas labiausiai sužavėjo, kokių įdomių, netikėtų dalykų pamatėte?

– Ten labai daug laukinės gamtos, nėra jokios prabangos, viskas kuo natūraliau. Kad ir Sonios vasaros namas prie pat vandenyno – atrodo pakils banga ir užlies. Sonia sakė, kad Brazilijoje gyventi gerai yra todėl, kad nėra cunamių, tornadų ir žemės drebėjimų. Nustebino prie pat jos vasaros namo iš kalnų bėgantis upeliukas į jūrą. 

Tiesa, vieną dieną teko labai išsigąsti, nes pastebėjau šalia namo kažką judant – pamaniau, kad didelis, bent pusantro metro ilgio krokodilas! Puoliau šaukti, įspėti draugus, bet Sonia pamačiusi tik nusijuokė – sakė žiūrėk, kaip liežuvį kaišioja. Tai buvo varanas. Pavaišinome jį žaliu kiaušiniu, bet jis išsigandęs spruko atgal į upelį. 

– Papasakokite apie tenykštę virtuvę, kokie valgiai dominuoja?

– Kadangi daug keliavome, daugiausiai teko valgyti viešbučių restoranuose ir kavinėse. Pusryčiams beveik nemačiau salotų, nes brazilai kiaušinienę ar dešreles valgo su melionais, arbūzais ir kitais vaisiais. Žinoma, valgoma daug žuvies, kuri ten be galo skani. Turguose vaisių, daržovių tiek, kad net akys raibsta! Labiausiai patiko didžiausias delikatesas, kurį valgiau paplūdimio kavinėje – langustas. Pirmiausia pateikėme užsakymą, tada keliavome į safarį, o kai grįžome, jau buvo patiekta.  Langusto kaina siekė 20 eurų, užteko pavalgyti trims asmenims – manau, kad tai tikrai labai pigu. 

– Kokiomis nuotaikomis ir mintimis grįžote iš Brazilijos?

– Žmonės ten moka atsipalaiduoti ir džiaugiasi tuo, ką turi. Nesvarbu, ar turtingas, ar vargšas – jie visada su šypsena, visada pasiruošę padėti kitiems. Tai labai daug bendraujanti tauta. 

Sonia mane ten supažindino ir su draugais, ir su savo sūnaus šeima. Visi žinojo, kad aš esu Sonios brangiausia viešnia, nes esu iš Lietuvos – jos tėvelio gimtinės. Ne veltui sakoma, kad laimingiausių žmonių šalis – Brazilija.

Norėčiau, kad ir Lietuvoje  būtų tokie linksmi ir laime trykštantys žmonės, kad nebūtų  tiek pavydo. 

–Ačiū už pokalbį.

[#gallery=2298#]