Mokytojai nėra Dievai

„Nuo tos dienos, kai pradėjau eiti į pirmąją klasę, taip ir likau mokykloje. Pradžioje – dvylika klasių, vėliau – ketveri metai Vilniaus pedagoginiame universitete, tada – pedagoginis darbas J. Paukštelio vidurinėje mokykloje, o nuo 2002-ųjų – Šviesiojoje gimnazijoje. Nebuvo nė vienų metų, kada neičiau į mokyklą.

Tik sykį nuo darbo pavasarį priverstinai ilsėjausi du mėnesius – buvau susilaužiusi ranką. Pertraukos metu skuodžiau į parduotuvę maisto, nepastebėjau pusės metro ilgio betoninės užtvaros bokštelio, užkliuvau ir atlikau trumpą salto ant grindinio. Jau kitą dieną darbe sulaukiau skambučio iš poliklinikos: „Ponia, apgailestaujame turėdami pranešti, kad Jums lūžo ranka“, – man pasakė. Dėkui Dievui, kad kairė“, – juokiasi Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje įsikūrusi anglų kalbos fėja, mylima anglų kalbos mokytoja, Sėkmės ir lyderystės mokyklos pavaduotoja ugdymui Gitana KAUPIENĖ (40).

Šalia, čia ir dabar

– Esate baigusi anglų kalbos pedagogiką. Kaip save pristatote: mokytoja ar pedagoge Gitana?

– Pedagogo sąvokos aš apskritai nevartoju. Esu mokytoja. Mokytojas – tas, kuris moko. Ir ne tik savo dėstomo dalyko – jis moko, kaip gyventi, kaip suprasti aplinką, kaip pajausti save. Mokytojas – labai mielas, artimas, šiltas, savas žmogus. O štai pedagogas – tarsi koks gogas, kuris yra kažkur labai toli nuo vaiko. Mokytojas yra šalia. Čia ir dabar.

– Kiek procentų gyvenimo užima Jūsų darbas?

– (šypteli) Man darbas yra mano gyvenimas. Negaliu sakyti, kad darbas užima penkiasdešimt procentų mano gyvenimo – turbūt visus devyniasdešimt. Myliu savo darbą. Jame kiekviena diena vis kitokia.

– O kas yra tikras mokytojas?

– Mokytojas yra vedlys. Jis uždega, įkvepia, jis gali būti pavyzdys. Jeigu jis dar ir draugas – tai yra tobulas variantas. Žinoma, mokytojas neturėtų būti draugas, su kuriuo eitum apsipirkti. Jis turėtų būti toks, su kuriuo gali pasikalbėti, pasipasakoti ir žinai, kad jis niekam neišpliurps, jis duos gerą patarimą, kaip elgtis tam tikroje situacijoje.

Mokytojai tampa kelrodėmis žvaigždėmis. Seniai praėjo tie laikai, kai mokytojas buvo žinių šaltinis. Dabar daug ko galima sužinoti internete, todėl mokytojas privalo ne tik išdėstyti pamoką, ištaisyti namų ir kontrolinius darbus. Jis privalo sudominti. Padėti moksleiviui augti kaip asmenybei, moko darbo komandoje, susikalbėjimo tarp žmonių, kompetencijų, apie kurias internete gali tik paskaityti, bet privalai patirti ir patyriminį mokymą.

Mokytojai irgi verkia

– Sėdint mokyklos suole, vilkint mokyklinę uniformą atrodo, kad mokytojo darbas – labai nuobodus. Regis, jis tik ateina, pasako klasei „laba diena“, išdėsto privalomą medžiagą, „viso gero“ ir išeina.

– Taip tikrai nėra. Visada būna „laba diena“ ir „viso gero“. Tačiau kiekviena pamoka yra unikali. Visų pirma kiekvieną dieną mokinių nuotaika yra vis kitokia. Niekada nebus antros tokios pačios pamoka, nes kiekviena – unikali.

Gali dirbti ta pačia tema per kelias klases, tačiau pamoka niekada nebus tokia pati, moksleivių užduodami klausimai kiekvienoje klasėje visiškai skirtingi. Vaikai skirtingi. Jie tau užduos klausimą, ir tu vienai klasei į jį atsakysi vienaip, o kitai – kitaip, gal pasigilinsi į kažką daugiau, gal iš to išsivystys diskusija.

Kiekvieną dieną yra ir iššūkių, yra ir šypsenų, yra ir liūdesio.

– Būna ir ašarų?

– Nedaug. Bet jos dažniausiai nėra susijusios su tuo dalyku, kurį tu dėstai, ar pažymiu, kurį parašai. Jei vaikas tą dieną atėjo į klasę su problema, gali būti ir ašarų.

Manau, kad su kiekvienu vaiku galima rasti bendrą kalbą. Visi vaikai yra gabūs, tik reikia įžvelgti potencialą. Ir visi vaikai yra sukalbami, tik reikia rasti kelią į kiekvieno iš jų širdį. Būna, matai, kad kuris nors nori išsišokti – gal jis turi problemų, gal jį valdo paauglystė. Pasilieki po pamokos, pasikalbi. Ir matai, kokių jis problemų turi, matai, iš ko tas elgesys. Ir galiausiai paaiškėja, kad pykčiai per pamokas, ašaros, dažniausiai nėra susiję su anglų kalba.

– O ar anglų kalbos mokytoja kada nors verkė mokykloje? Juk mokiniams atrodo, kad mokytojai neturi jausmų. Jie negali verkti.

– Aha, čia iš tos serijos, kad mokytojai neturi savo gyvenimo (juokiasi). Verkiau visai neseniai. Gimnazijoje buvo koncertas tarptautinio projekto svečiams iš Ispanijos, Čekijos ir Danijos. Dainavo mūsų choras ir solistės. Verkiau pasikūkčiodama – kaip nuostabu, kad mūsų vaikai tokie talentingi. Aš jais didžiuojuosi.

Gyvenime mane dažniau pravirkdo suaugusieji negu moksleiviai.

Su moksleiviais bendrauja jaunimo kalba

– Tarp senesnio kirpimo mokytojų vyrauja nuomonė, kad mokytojas yra visą laiką teisus. O štai mokinys – nieko neišmano ir neturi teisės prieštarauti. Pritariate tam?

– Būna, kad vaikai pasako tam tikras įžvalgas. Gal jos ne visada būna švelnios. Tuo momentu gali sureaguoti impulsyviai: „Vaje, kaip čia tas mokinys pasakė viena ar kita“.

Supykti visada yra lengviausia, pasakyti: „Kodėl tu čia man akis draskai?!“. Tada praeina šiek tiek laiko, įsigilini ir pagalvoji, kad tame tikrai buvo tiesos. Bet iš tikrųjų po kiekvieno veiksmo seka atoveiksmis. Matyt, esi padaręs kokį veiksmą, kad sulauki būtent tokio atoveiksmio. Jeigu tu su moksleiviais elgiesi žmogiškai, jie su tavimi elgsis lygiai taip pat. Mes, mokytojai, nesame Dievai, kad galėtume sakyti: „Aš visada teisus, o tu neteisus, tu turi manęs klausyti.“

– Vadinasi, nemanote, kad visada esate teisi? Ar pamokų metu tenka ir nusikalbėti?

– (juokiasi) Žinoma! Ypač kai pavargstu. Tada jau liežuvis pinasi. Kai suklystu, mokiniai pataiso. Jie mėgsta pataisyti mokytojus (kvatoja). Jei jau mokytojas suklydo, tai tampa dienos įvykiu. Reikia leisti pataisyti tave.

Kai pas mane ateina nauja klasė, aš moksleiviams pasakau, kad anglų kalboje yra daugiau nei milijonas žodžių, iš kurių 170 000 vartojama dabartinėje kalboje, o anglakalbis žmogus paprastai vartoja apie 20–30 tūkst. Tai yra labai daug. Net anglakalbis žmogus tiek nemoka.

– O ar mokytojas ko nors išmoksta?

– Be abejonės. Nėra nė vienos dienos, kad kažko neišmokčiau. Kad ir tą patį jaunimo žodį. Privalome suprasti jaunimo kalbą. Kartais jie mūsų nesupranta, kai reikia juos sudrausminti.  Tada tenka kalbėti jų kalba. Moksleiviai vartoja labai įdomius žodžius, tarkime, karoče ar kimarinti, t. y. nieko neveikti (juokiasi).

Kalbos ribos žymi pasaulio ribas

– Šviesiosios gimnazijos 204 kabineto, kuriame anglų kalbos moko Gitana Kaupienė, sienos yra išmargintos įvairiais angliškais užrašais, tokiais kaip „Bandyk, kurk, mąstyk, svajok“ (angl. Try, create, think, dream). Kodėl pasirinkote būtent tokius žodžius?

– Tai susiję su asmenybės raida. Žmogus turėtų mąstyti, kurti, svajoti.

– Kitas užrašas skambiai sako: „Mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas“ (ang. The limits  of my language are the limits of my world.“). Ar pati vadovaujatės šiuo principu?

– Manau, kad žmonės, nemokėdami nė vienos užsienio kalbos, jaučiasi labai negerai – tiek atostogaudami užsienyje, tiek naršydami internete. Kalbos nemokėjimas riboja asmeninę laisvę.

Yra labai nemalonus jausmas nesusikalbėti, nepasakyti, ką galvoji, nepadėkoti.

Kalbos mokymasis trunka visą gyvenimą. Negaliu sakyti, kad anglų kalbą moku labai gerai.

– Kokiomis užsienio kalbomis, be anglų, dar galite bendrauti?

– Rusiškai labai gerai kalbu, lenkiškai kalbu. Mano prosenelė iš Kaišiadorių persikėlė į Kėdainių kraštą, kur kalbėjo vadinamąja Kėdainių lenkų kalba. Sulaukė netgi 104 metų amžiaus! Visi puikiai mokėjome lenkiškai.

Už klaidas nesmerkia

– Ar ir gyvenime esate linkusi mokytojauti?

– (susigėsta) Mano vyras Robertas skundžiasi, kad per mažai laiko namuose praleidžiu. Tai stengiuosi kaip galėdama labiau kompensuoti per atostogas – net kai jos būna trumpos, mudu keliaujame, kartu ilsimės. Savaitgalius leidžiame pirtyje.

Juokingiausia būna, kai įpusėjus atostogoms vieną akimirką vyras atsisuka ir su priekaištu man sako: „Žinai, tau jau laikas į darbą. Vėl pasidarei mokytoja.“ Nejučiomis pradedu reguliuoti eismą, vadovauti, kaip kam ką daryti.

– Jeigu pažįstamų, draugų būryje kas nors suklysta sakydamas anglišką žodį, pataisote?

– (juokiasi) aišku, visada pagalvoju, tačiau niekada nieko nesakau. Manau, kad jiems ir taip nesmagu – juk būryje yra anglų kalbos mokytoja. Niekada nesmerksiu už neteisingai ištartą žodį – svarbiausia yra įvykusi komunikacija.

Juk kiek anglų kalbos akcentų pasaulyje, kaip anglų kalba kalbama įvairiose šalyse – reikia džiaugtis, kad žmonės perkopia barjerą ir apskritai kalba anglų kalba.

Dvejetais nesisvaido

– Ar mokytoja Gitana dažnai moksleivius baudžia dvejetais?

– Aš visada vertinu tik žinias. Nevertinu moksleivių pagal pavardes – netgi sakau jiems, kad gali nerašyti savo pavardžių ant kontrolinių darbų ar testų lapų. Visiems klaidas taisau vienodai.

Dvejetų šiemet irgi esu parašiusi. Nedaug. Jeigu parašysiu dvejetą, mokinys visvien liks tos temos neišmokęs. Tai nėra pažymio funkcija. Norisi, kad jis ką nors išmoktų.

– O kaip moksleiviai kreipiasi į Jus pamokos metu? Vardu, Jūs ar Tu?

– Mokiniai kreipiasi žodžiu Jūs, tačiau aš juos skatinu kreiptis vardu. Kreipinys Jūs man kaip ir tinka, nes gyvenime labai mylėjau savo močiutę, į ją visada kreipiausi Jūs. Gal tai ir įstrigę atmintyje ir pasąmonėje, pagarba ir meilė = Jūs.

Beje, Danijoje reformavus švietimo sistemą 1980-aisiais visus mokytojus pradėta vadinti vardais. Tai padeda sustiprinti ryšį.

Gražiausias žodis pasaulyje – „gimtinė“

– Anglų kalbos mokote ir dvyliktokus. Ar daug jų ketina stoti į užsienio universitetus?

– Daug. Kasmet daug moksleivių išvažiuoja. Visai neseniai taisiau klaidas viename moksleivės motyvaciniame laiške. Nesusilaikiau jai neparašiusi: „Labai gaila, kad išvažiuosi. Suprantama, kad užsienyje mokytis yra gerai – mokomasi pusė teorijos ir lygiai tiek pat praktikos. Gal studijos ten ir vertingesnės, bet gaila, kad Lietuva gali prarasti tokį talentingą žmogų, kaip tu.“ Labai gaila, kai Lietuvą palieka protingi, išsilavinę žmonės. Skaudu (surimtėja).

– Kuri iš keturių kalbų, kurias žinote, – lietuvių, anglų, lenkų ir rusų – jums yra pati gražiausia?

– Vienareikšmiškai – lietuvių. Gal dėl to, kad ją moku geriausiai (šypteli).

– O kuris žodis lietuvių kalboje Jums pats gražiausias?

– (Minutėlei susimąsto) gimtinė yra labai gražus žodis. Nuo žodžio gimti.

Žinote, per Velykas buvome Londone pas giminaičius. Skrendant atgal į gimtinę, kartu su mumis skrido ir lietuvių šeima. Matėsi, kad jau ilgai gyvenanti užsienyje. Viena dukra – paauglė, kita kiek mažesnė. Tėvai – lietuviai. Visa šeima tarpusavyje kas antrą žodį vartojo anglišką.

O po to stebimės, kai užsienyje gyvenantys lietuviai lietuviškai kalba su akcentu. Nesistengiame išlaikyti to, ką turime.

Galime pykti ant valdžios, kaip sakoma, ant ekonominės situacijos, ant kaimynų, bet ant gimtosios kalbos, ant Lietuvos, kurioje mes gimėme, kur mūsų žemės, mūsų šaknys ir seneliai, pykti negalime. Privalome branginti gimtinę.