Mokytoja, kurios pamokos netelpa klasėje

Mokytojo profesija – tai ne tik darbas, bet ir misija. Ne veltui Mokytojų diena yra tarptautinė šventė, kurią inicijavo UNESCO, siekiant atkreipti dėmesį į mokytojų svarbą visuomenei. 2025 metų nominantės į Kėdainių krašto Metų mokytojos titulą buvo iš pačių įvairiausių sričių: ikimokyklinio ugdymo, pradinio ugdymo, dailės, biologijos. Pastarosios – net dvi, o išrinkta ir apdovanota Kėdainių krašto Metų mokytoja 2025 – Jolanta Varnienė, biologijos mokytoja metodininkė, iš Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos, kuri, pasirodo, savo tikrąjį pašaukimą atrado ne iš karto – tai buvo brandžių savęs paieškų rezultatas. Tikriausiai dar vaikystėje užgimusi meilė gamtai galiausiai tapo tuo kompasu, kuris ją nuvedė gamtos mokslų keliu. Seniai neteko sutikti pedagogo, spinduliuojančio tokį pozityvumą, energiją ir užkrečiantį norą tobulėti. Jolanta ne tik dalinasi savo kasdienybe ir profesiniais iššūkiais, bet ir dega idėjomis, nuoširdžiai tikėdama, kad savo pavyzdžiu, žiniomis ir pastangomis gali keisti pasaulį bei įkvėpti jaunąją kartą prisidėti prie šio pokyčio. Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijoje ji dirba kūrybiškai bei inovatyviai, o kuruodama dar ir karjeros sritį padeda mokiniams atrasti savo profesinį kelią.

Kai vienas teisingas pasirinkimas pakeičia viską

Dar mokykloje mokytojai Jolantai sakydavo, kad ši turėtų studijuoti pedagogiką. Ji puikiai sutaria su vaikais, moka su jais žaisti ir paprastai paaiškinti net sudėtingus dalykus: prancūzų kalbą, matematiką ar maisto gaminimą. Tik būdama trisdešimt penkerių metų ji kardinaliai pakeitė profesinę kryptį, kuria dabar labai džiaugiasi: „Viskas gavosi savaime, nes kai tik įstojau mokytis, iš karto gavau darbą – dėstyti biologiją ir chemiją Kėdainių rajono Barkūniškio pagrindinėje mokykloje. Jeigu tu padarai vieną teisingą žingsnį, tada seka ir kiti teisingi žingsniai. Jeigu padarai neteisingą pasirinkimą, taip, kaip buvo su ankstesne profesija maisto pramonės srityje, tada seka ir kiti neteisingi žingsniai.“

Mokytoja lengvai randa bendrą kalbą su jaunąja karta. Biologijos pamokas ji paverčia gyvu procesu: neapsiriboja vien tradiciniu dėstymu ar eksperimentais laboratorijoje – kartu su mokiniais ji drąsiai keliauja po apylinkes, ieško iššūkių ir tyrinėja aplinką. Be to, ji vadovauja gimnazijos Gamtosauginiam komitetui, kartu su visa mokyklos bendruomene vykdydama svarbią misiją – prisidėti prie ekosistemų išsaugojimo, vandens ir elektros energijos taupymo bei tvarumo puoselėjimo.

„Aš ir dabar nežinau, ar man sekasi. Bet jeigu turiu tokių mokinių, kuriuos sugebu patraukti, sudominti, kurie ateina ir pasako, ko dar nežino, bet nori sužinoti ir tai daro dėl savęs, o ne dėl rezultato ar pažymio, vadinasi, kažką darau gerai. Netgi į konsultacijas, kurios prasidėdavo penktadienį per septintą pamoką, ateidavo mokiniai, kuriems patiko chemija ir biologija”, – džiaugiasi Jolanta.

Mokytojo kasdienybė: vienas iššūkis po kito…

Kokie didžiausi iššūkiai, pasitaikantys biologijos mokytojos darbe? – klausiu Metų mokytojos.

Pirmasis ir pats svarbiausias iššūkis, anot Jolantos, yra sudominti mokinius savo dėstomu dalyku. Programos yra sunkios, jose daug teorijos, todėl amžinas klausimas: kaip padaryti, kad mokiniai neišsigąstų šio dalyko dėl jo sudėtingumo? Kitas iššūkis – kaip padėti mokiniams lengviau perprasti, įsiminti didžiulius kiekius informacijos, kad jie išmoktų ir kuo geriau išlaikytų biologijos egzaminą. Gamtos sričių specialisto, biologo profesija yra paklausi tarp gabių mokinių, netgi tarp sportininkų, tad laikyti egzaminą renkasi ne tik gabesnieji.

Deklaruokime meilę gamtai darbais, o ne skambiomis frazėmis

Nejučia, kalbai pakrypus apie meilę gamtai, Jolantai tarsi antrasis kvėpavimas atsivėrė – taip nutinka, kai žmogus išgirsta širdžiai svarbų klausimą: „Ar mokiniai myli gamtą?“

Po trumpos pauzės nuskambėjęs atsakymas nė kiek nenustebino: „Galėtų ir labiau mylėti. Aš manau, kad dabar gamtą myli mažiau“.

Taip yra dėl to, kad deklaruodami meilę gamtai, suaugę žmonės dažniausiai pasitelkia skambias frazes, gražius žodžius, o ne naudingus gamtai darbus ar sektinus pavyzdžius.

Todėl nė trupučio nekeista, kad biologijos mokytoja, pirmai progai pasitaikius, skuba vesti savo mokinius į gimnazijos sodelį, po gražiai prižiūrėtas ir visus metus puoselėjamas lauko edukacines erdves, kad mokiniai galėtų patyrinėti, pavyzdžiui: kokių ir kiek gyvybės rūšių gyvena po specialiai tam tikslui paliktu senu kelmu. „O geras, kiek visko čia daug“, – liejasi emocijos iš jaunesniųjų klasių mokinių lūpų. Tokių ir panašių pasivaikščiojimų viena iš užduočių – surinkti ir kuo daugiau šiukšlių. O šį rudenį Gamtosauginio komiteto nariai įgijo naujos patirties Ventės rage žieduodami paukščius. Nors šiuo laikmečiu mokinius labiausiai įtraukia internetas ir jo pramogos, Jolanta pastebi: „Jei per pamoką paklausiu, ar jie norėtų eiti į lauką, visi vienbalsiai atsako – taip!“

Kuo užsiima Gamtosauginis komitetas?

 „Mūsų gimnazijoje jis gyvuoja jau penkeri metai. Turime tris žalias vėliavas, kurios gaunamos už konkrečius nuveiktus darbus. Gimnazija eina tvarumo keliu, gamtosauginis komitetas ženkliai prisideda prie šio projekto idėjų įgyvendinimo. Įvertinimas – II Tvarumo  bruknė už tvarumo iniciatyvas ir visos bendruomenės nuveiktus darbus.

Mokiniams patinka priimti svarbius sprendimus, kada jie gali jaustis atsakingi nuo pradžios iki galo už savo pačių išsikeltus tikslus ir jų įgyvendinimą. Mokykla labai vertina šių mokinių triūsą, nes jie nuveikia labai prasmingus ir svarius darbus tvarumo, vartojimo, elektros ir vandens taupymo, ekologijos srityse. Lėtai „auginame“ šiuos mokinius, kurie ateina savo noru, ir, dažniausiai, lieka šiame komitete iki pat dvyliktos klasės pabaigos. Tačiau ši veikla yra griežtai dokumentuojama, rašomi projektai, atsiskaitoma, pravedamas auditas ir fiksuojama viskas, ką mokiniai yra nuveikę.

O kad nevirtume vien savo sultyse, kviečiame lektorius, organizuojame klimato kaitos savaitės renginius, važiuojame į ekskursijas, edukacijas, domimės mokslo naujovėmis, kalbamės apie vartojimo mažinimą. Gabių mokinių stovyklos kiekvieną vasarą organizuojamos išskirtinai Gamtos mokyklose, kurių Lietuvoje yra dešimt“, – pasakoja J. Varnienė.

Mokytojai – vedliai, uždegantys savo pavyzdžiu

Drąsiai galiu teigti, kad Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos mokiniai yra tikri gamtos mylėtojai, su savo mokytojais vedliais išnaršę daugybę Lietuvos miškų, pelkių ir pievų. Šiuose ilgalaikiuose projektuose dalyvauja ir daugiau mokytojų, ne tik gamtamoksliai: fizinio ugdymo, technologijų, dailės, istorijos, matematikos, chemijos. Prie visų gamtosauginių iniciatyvų aktyviai prisideda ir pradinukai kartu su savo mokytojais. Jų indėlis, prasidedantis nuo tokių paprastų, bet svarbių darbų kaip atliekų rūšiavimas, ugdo atsakingą požiūrį į aplinką nuo pat pirmų klasių.

Suaugusiojo vaidmuo: atverti duris į gamtą

Nereikia būti profesoriumi ar mokslininku, užtenka per pamokas išgirsti, kaip mokiniai dalijasi savo įspūdžiais apie savaitgalį pagautą žuvį, įsigytą naują meškerę, pajausti jų liejamas emocijas ir suprasti, kad širdyje jie – vis dar gamtos vaikai. Taip ir liktų, jei tik tokie žmonės kaip Jolanta Varnienė – nebūtinai pedagogai, o tiesiog artimieji ar šeimos nariai – atsigręžtų į gamtą savo kieme, kaime, miesto parke ar tiesiog dažniau su vaikais išeitų pasivaikščioti po mišką. Toks paprastas, bet labai svarbus suaugusiojo vaidmuo bręstančio žmogaus gyvenime.

Stebinantys poelgiai gamtoje tada, kai niekas neliepia

„Koks mokinių poelgis gamtoje yra nustebinęs gerąja prasme?“ – klausiu pašnekovės.

„Kartą, plaukiant baidarėmis, viena mergina stipriai atsiliko ir ilgai nepasirodė finišo vietoje. Visi pradėjo nerimauti, tačiau paaiškėjo netikėta priežastis: pasirodo, ji kartu su mama viso plaukimo metu iš vandens rinko tuščias skardines bei butelius. Toks poelgis visus maloniai nustebino. Kitas pavyzdys, kai mokiniai klasėje radę vorą neskuba jo traiškyti ar mesti pro langą – jie atsargiai ima dėžutę ar popierėlį ir išneša jį į lauką. Tai ne vienintelė jų gerumo apraiška: radę sužeistų paukščių, vaikai juos ne kartą yra nešę tiesiai savo biologijos mokytojai”, – pasakoja Jolanta.

 Sunkiausiai „įkandama“ botanika: kodėl augalai lieka šešėlyje?

Paklausta, kuri biologijos sritis mokiniams yra mėgstamiausia ar lengviausia, Jolanta šypsosi: „Žinau, kad labiausiai nepatinkanti yra augalų sritis (botanika). Nežinau kodėl, nes man ji – pati įdomiausia. Galbūt ši sritis man artimiausia todėl, kad savo pažintį su gamtos mokslais pradėjau būtent nuo augalų, turėjau puikias dėstytojas, su kuriomis braidydavome po pievas, kur turėjome atpažinti kiekvieną žolelę. Man augalą lengviau tyrinėti, o mokiniams vienareikšmiškai, nei teorija, nei augalų tyrinėjimas ne itin patinka. Yra tokios programėlės telefonuose, kurios nufotografavus augalą, drugelį ar paukštį, jį atpažįsta. Štai tada mokiniai vaikosi, gaudo po pievą tuos gyvūnėlius ir fotografuoja, tokios užduotys pasidaro daug įdomesnės, nes jiems reikia veiksmo.“

Vyresniesiems mokiniams labiau patinka žmogaus anatomijos pamokos. Joms gyvybės suteikia pačios mokytojos aistra: „Aš ir pati labai domiuosi sveika mityba bei gyvensena, o mokiniams tai imponuoja. Temos yra tiesiogiai susijusios su jų gyvenimu – jie supranta, kad biologijos žinias gali realiai pritaikyti kiekvieną dieną.“

Tokioje pamokoje pamirštama net kvėpuoti

„Ar yra sričių, kuriomis mokiniai domisi savarankiškai?“ – klausiu Jolantos.

„Yra tokių mokinių ir tokių sričių, bet nedaug. Jie savo iniciatyva, tyrinėjimo tikslais, miške renka vabalus, namuose augina roplius, individualiai domisi planetomis ir kosminiais kūnais, mokslo naujovėmis. Mane maloniai nustebino šiemetiniai septintokai. Mokiniams tai atrodė tarsi mokslinė fantastika: kaip mokslininkai sugeba tiksliai iškirpti ligą nulemiantį geną ir į jo vietą įsodinti sveiką? Šios diskusijos apie genų technologijų revoliuciją parodė, koks gyvas ir aktualus jiems yra mokslas. Tokioje pamokoje pamirštama net kvėpuoti – ypač tada, kai mokiniai žiūri filmą apie profesorių Virginijų Šikšnį, pasaulinio garso mokslininką, biochemiką ir vieną iš 2012 metais „genų žirklių” (CRISPR-Cas9) technologijos atradėjų. Pamokoje jie dalijasi, ką apie DNR matė per žinias, kokie nauji tyrimai ar atradimai vyksta biologijos srityje, man darosi gėda, jei tuo metu aš neišgirdau ir praleidau šią informaciją.“

Susimąstau, kad jei vaikystėje Jolanta Varnienė būtų buvusi mano biologijos mokytoja, galbūt šiandien ir aš daryčiau visai planetai svarbius atradimus ar gerus darbus, vienijančius žmoniją taikai…

Pati geriausia pamoka – su skalpeliu rankoje

„Kam mokiniai pasiryžę per pamokas, kad tik nereikėtų sėdėti klasės suole?“ – klausiu Jolantos.

„Man visada labai svarbu parodyti, duoti ištirti, pačiupinėti. Netgi tyrinėjant Krakių tvenkinio vandens užterštumą, mokiniai lipa iki kelių į dumbliną vandenį, su pincetais traukia ir deda į stiklines kiekvieną kirmėliuką, su tinkliukais semia dumblą ir maurus. Maniau nesipurvins rankų, bet ne, jiems tai patinka. Varnių regioniniame parke ėjome Kūlgrindos kelią (senovinis slaptas akmenų kelias per pelkę), kurį mokiniai įvardino kaip sunkiausią, bet įdomiausią patirtį. Su mokiniais esame lankęsi Kauno marių regioninio parko pelkėse, dalyvavę naktiniuose žygiuose tyrinėdami tamsos garsus, braidę po Čepkelių raistą ir tyrinėję Biržų smegduobes,“ – įspūdžiais dalijasi mokytoja.

Nors kaimo vaikai labai nori ekskursijų po miestą, aš juos dažniau veduosi į gamtą. Ne pirmi metai, mokantis apie širdies sandarą, į pamoką atnešu tikrų kiaulės širdžių. Galima mokytis ir iš piešinėlių, programėlių išmaniuose ekranuose, bet aš mokau ne tik taip. Ir jie ten pjausto, apsirengę chalatais, pirštinėmis, atranda, kaip atrodo tikras vožtuvas, koks yra prieširdžio ir skilvelio raumuo, matuoja su liniuote jo storį. Ir tai būna pati geriausia pamoka.

Mokiniai dalyvauja visai nevaikiškuose projektuose

„Jau antrąkart su mokiniais dalyvaujame tarptautiniame projekte vaikišku pavadinimu „Plastiko piratai“, bet darbas jame yra labai rimtas, visai nevaikiškas. Užduotis reikia atlikti tiksliai, laikantis metodikos nurodymų. Šį rudenį  keliavome į Ispaniją pristatyti projekto rezultatų, pasisemti naujų idėjų. Ir tai tik patvirtina teiginį, kad mokytojai savo darbo valandų neskaičiuoja.

Klausantis Jolantos, oda šiurpsta nuo suvokimo, kokias XXI amžiuje turime galimybes, bet kartu ir pareigas bei atsakomybę, be abejonės, tai suvokia ir mokiniai.

Genialios idėjos gimsta tarp modernios laboratorijos gimnazijoje ir Šušvės krantų

Kaip Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijai sekasi ne tik suspėti su nuolatine ugdymo programų kaita, bet ir sėkmingai integruoti inovatyvias technologijas bei moderniausią laboratorijų įrangą į kasdienį mokymosi procesą?

„Išmaniosios lentos mūsų gimnazijoje atsirado jau seniai. Turime naujausiai įrengtą laboratoriją, nuolat naudojuosi pažangiausia edukacine platforma „MozaBook“, kurioje pati ruošiu, kuriu ir vedu pamokas. Jeigu kas visa tai iš manęs atimtų, aš nebemokėčiau dirbti. Įsigijome labai daug priemonių bei medžiagų laboratoriniams darbams, ir visiems sakau, kad mokykla turi viską, ko reikia, o aš joje tik dirbu. Man, kaip biologijos mokytojai, labai sekėsi. Barkūniškyje, netoli mokyklos tekėjo Šušvė, buvo užtvanka, aplinkui nuostabi gamta. Truskavoje netoliese buvo upelis, parkas, gėlo vandensšaltinis, aplinkui pievos, todėl nuolat eidavome į gamtą ieškoti gyvų organizmų.

O kai atėjau į Krakes – čia jau plotai hektarais skaičiuojami. Besisvečiuojant VDU Žemės ūkio akademijoje, su mokiniais užsikrėtėme nauja idėja, auginti augalus be jokių chemikalų ar trąšų, apsodinant aplink juos eterinių augalų, kaip skydą ar natūralią apsaugą nuo kenkėjų. Eksperimentas tęsiasi iki šiol. Mane kabina tokie dalykai. Juk netoliese turime fantastišką Skinderiškio Kęstučio Kaltenio dendrologinį parką. Nutarėme sekti jo įkūrėjo pavyzdžiu, todėl parašėme projektą „Kęstučio Kaltenio pėdomis“. Pradėjome jo įkurtame parke rinkti sėklas, dėti į maišelius, rašyti pavadinimus, sėjome ir ten, ir gimnazijos teritorijoje, kai kas ir prigijo po gimnazijos langais,“ – pasakoja J. Varnienė.

Joks įsakymas ar pareigybių instrukcijos nepažadins vaiko širdyje meilės gamtai

Biologijos mokytoja Jolanta pasakotų be galo, be krašto apie viską, ką per tiek metų atrado, padarė, pasodino, išsaugojo, ištyrė kartu su savo mokiniais. Ir nors balse daug džiaugsmo, optimizmo, vilties gaidelių, suprantu, jog jos darbas į jokius rėmus netelpa. Tai ne tiesiog šeši puslapiai išspausdintų pareigybių, kurių mokytojas privalo laikytis. Tai – kur kas daugiau, nes jokia instrukcija ar parašas po direktoriaus įsakymu negali pažadinti mokinio širdyje degančio smalsumo ar išmokyti meilės kiekvienam pumpurui. Jolantos Varnienės  darbas – tai nuolatinis kūrybinis procesas. Tik jos dėka biologijos mokslas tampa gyva patirtimi, o teorinės žinios apie „genų žirkles“ ar ekosistemas virsta asmenine kiekvieno vaiko vertybe.

Gyvieji švyturiai: kai mokytojas tampa autoritetu

Galiausiai suprantame, kad tikrasis pedagogo pašaukimas yra būti ne informacijos perdavėju, o tuo švyturiu, kuris parodo, koks nuostabus ir tyrinėjimų vertas yra mus supantis pasaulis. Būtent tokių švyturių Jolantos gyvenime buvo ne vienas: tai jos dėstytoja Živilė Lazdauskaitė – žymi botanikė, augalų anatomijos ir morfologijos specialistė, docentė, kuri ilgus metus dirbo tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU). Ir tai, kad Jolanta mokėsi pas Živilę Lazdauskaitę, paaiškina jos neįtikėtiną meilę augalams bei kodėl ji taip sėkmingai moko „sunkiąją“ botaniką. Kitas šviesuolis Jolantos kelyje – Kęstutis Kaltenis.

„Tokios nesavanaudiškos meilės augalams dar niekada nebuvau mačiusi“, – jautriai apie šį žmogų atsiliepia ji.

Dar viena asmenybė, atvedusi Jolantą į ornitologijos pasaulį, tuometinis dėstytojas Gintaras Riauba. Jis – žinomas ornitologas, gamtininkas ir edukatorius, kuris aktyviai tęsia Lietuvos gamtosaugos tradicijas. Jei Jolanta bendradarbiauja ar remiasi jo žiniomis, tai rodo, kad ji palaiko ryšį su praktikuojančiais šiandienos mokslininkais.

Pradėti reikia nuo savęs

„Jeigu galėtumėt išmokyti savo mokinius tik vieno biologijos principo ar idėjos, kas tai galėtų būti?“ – klausiu Jolantos.

„Kiekvienas žmogus gali kažką padaryti ir nereikia laukti, kad kas nors kitas imtų ir padarytų. Svarbiausia – pradėti reikia nuo savęs. Nekirsti, nelaužyti, pasodinti, patausoti, nešiukšlinti, sveikai maitintis, sveikai gyventi, rūšiuoti – čia milijonai dalykų tinka. Man visos šios problemos svarbios. Vienas žmogus galvoja, kad jei jis vienas tai darys, tai nieko nebus, todėl nieko nedaro. Bet jei išmokysiu, kad vienas tai ims ir padarys, tada atsiras ir kitas, kuris taip darys – po mažą žingsnelį į priekį, kad gyventume sveikiau.“

Mieliausia ten, kur norisi grįžti

Ji daug kalba apie globalius dalykus, tačiau ar pati turi tokį kampelį, kur traukia širdis, kur atgauna jėgas, pasipildo vidinės ramybės, pabūna pati su savimi? Kaip ji ilsisi, kuo kvėpuoja kai nedirba?

„Kažkada Kęstučio Kaltenio parke turėjau „savo suoliuką“, dabar jo nebėra. Ten buvo tokia nuostabi vieta, kur atsiverdavo upė, šlaitas ir gerai matydavosi visa parko panorama. Dabar tose vietose lankausi rečiau. Dar man labai svarbi vieta yra Subačius, Kupiškio rajone. Ten aš augau,  rinkau raktažoles pelenėles (lot. Primula farinosa), kurios dabar jau įrašytos į Raudonąją knygą. Ir dar  viena nuostabi vieta – natūraliai žydinti pieva netoli mano namų, prie Šušvės. Ten mes susitinkame su kaimynėmis, renkame vaistažoles, ten veduosi savo vaikus ir anūkus bei drauges. Nuostabi žydinti pieva, kurioje norėčiau turėti „savo suoliuką“. Miestus ir gidų pasakojimus po kelionių labai greitai užmirštu, o tų vietų, kur buvo labai gera, tų emocijų niekada nepamiršiu. Ir norisi sugrįžti ten, kur saulę palydėjau, kur liko gražūs prisiminimai.“

Gamtoje ir ramybė, ir nuotykiai, ir labai gražu

Kelionėse Jolanta pirmenybę teikia gamtos objektams: kriokliams, kalnams, parkams, šaltiniams: „Kalnuose galiu sėdėti nuo ryto iki vakaro. Ten aš pailsiu, randu ramybę. Gal todėl mes ir gyvenam kaime: jeigu norim į mišką, mes atsirandame miške, jeigu norim maudytis, mes nukeliaujam prie Šušvės. O gamtoje ir ramybė, ir nuotykiai, ir labai gražu. Vakarais kaime, sėdėdavome ir klausydavomės tylos. Dieną niekada nejungiu radijo, nes man reikia, kad paukščiai čiulbėtų, man reikia gamtos garsų.“

Myli visus augalus

„Kad jau taip patinka augalai, gal yra koks numylėtinis augalas?“ – klausiu pašnekovės.

„Šiuo metu – sukulentai, kurie auginami ir kambaryje, ir lauko darželiuose. O lauko gėlės labiausiai patinka tos, kurios primena natūralią pievą. Anksčiau sirgau manija rododendrams ir hortenzijoms. Savo sode auginu putiną, aronijas, šermukšnį, turiu ir magnolijų iš Kęstučio Kaltenio parko. Dar viena išskirtinė mano augintinė – medlieva, liaudyje vadinama „mėlynių medžiu“, nes mes norime turėti ir uogų.“

Jolanta negali išskirti vienos rūšies ar vieno augalo, tačiau viskas, apie ką ji pasakoja, yra sodinta ir puoselėjama jos pačios rankų nuo daigelio ar sodinuko. Kaip tikra romantikė, negalinti gyventi be jūros, kopų ir pušynų, prie namo pasisodino skirtingų rūšių eglių, pušų: „Kai parsivežu kokį nors augalą, tai jo iškart nesodinu. Palaikau kokias tris dienas, panešioju po sodą, kol jis atranda savo vietą.“

Aistra kelionėms niekur nedingo, tik truputį pasikeitė

„Aistra kelionėms niekur nedingo, savotiškas kelionių badas buvo ir bus, – sako Jolanta, – tik kai kas pasikeitė. Jei prieš dešimt metų, keliauti norėjosi ilgiau, toliau ir plačiau, tai dabar keliaujame trumpiau ir lėčiau, kaip pavyzdžiui, automobiliu dviese važinėjame po pasirinktą šalį ar vietovę. Apkeliavome beveik visą Europą. Lietuvoje taip pat randame vietų, kuriose nesame buvę, arba tokių, kur jau lankėmės, bet traukia sugrįžti. Pavyzdžiui, visada traukia grįžti į Nidą.

Mėgstame keliauti su dviračiais, juos visur vežiojamės. Savo kaime irgi turime savo trasas, kuriomis važiuojame, kartais net nepajuntame, kaip atsiduriame Krakėse. Mūsų pusvalandžio pasivažinėjimas perauga į dviejų valandų kelionę. Ir su anūkais po trupučiuką jau pradedame pasivažinėjimus, nes jiems irgi norisi parodyti kažką gražaus. Didžiulė aistra nuo senų laikų yra plaukimas baidarėmis. Jau daug metų įveikiame iššūkį po iššūkio.

Pomėgiai nesikeičia, jų tik daugėja

Užklausus apie ne tokius dinamiškus pomėgius, Jolanta sako, kad neįsivaizduoja savo dienos be rytinio kavos puodelio. Dar ji atvirauja, kad nėra knygų fanatikė, bet mielai jas skaito. Vasaros pradžia ir atostogos jai asocijuojasi su hamaku lauke ir knyga rankose.

Tiek Jolanta, tiek jos vyras Romualdas, labai mėgsta teatrą, važiuoja „pasižmonėti“ į Kauną, Vilnių, mėgaujasi džiazo ar roko koncertais, nors patys lanko folklorą: „Man patinka pats folklorinis dainavimas, kuris yra sveikas organizmui dėl kūno vibracijų, reikalingas išjudinti vidaus organus, kvėpavimui. Kadangi abu esame bendraujantys, tad labai norėjome ką nors nuveikti savo bendruomenėje. Kai mus pakalbino Krakių kultūros centro folkloro vadovė, iškart sutikome pabandyti, o dabar daug repetuojame, dainuojame, važinėjame koncertuoti. Į šį kolektyvą gera grįžti vien tam, kad galėčiau apkabinti tuos šviesius žmones, su kuriais sieja bendrystė ir ypatinga meilė lietuviškai dainai.

Kada vakare važiuodami bijome, kad neužmigtume prie vairo, mes dainuojame būtent folklorines dainas. Ir prie laužo, savo mėgstamiausioje stovyklavietėje „Aisetėlėje“, Molėtų rajone, mes naktimis dainuojame lietuvių liaudies dainas iš savo kolektyvo repertuaro. Aš ir megzti mėgstu, moku siūti, gaminti, juk kažkada dirbau technologijų mokytoja.“

Daugiabriaunė asmenybė lieka ištikima savo vertybėms

Gera, kai žmogus atranda savo vietą po saule ir nesiblaškydamas eina per gyvenimą vedinas savo tikslų. Kai jis su entuziazmu dirba mėgstamą darbą, o laisvalaikiu mėgaujasi ramybe, skiria laiko pomėgiams ir visada išlieka ištikimas savo vertybėms. Tikiu, kad dar daug kas liko nepaminėta, juk negali aprašyti vienu prisėdimu didžiosios dalies žmogaus gyvenimo. Ypač, kai jis toks daugiabriaunis.

Mintyse įstrigo Jolantos šypsena, juokas ir lengvumas bendraujant. Tai dvasinė donorystė, kuria ji dalijasi kasdien, neskaičiuodama valandų ir netausodama savęs. Jos pėdsakai liks ne tik Skinderiškio Kęstučio Kaltenio dendrologinio parko alėjose ar gimnazijos Gamtosauginiame komitete, bet ir tuose jaunuose žmonėse, kurie šiandien drąsiai kelia klausimus ir ieško atsakymų ten, kur kiti mato tik paprastą mišką ar pievą.