Miegėnų bibliotekininkė: „Knygos nori, kad jas skaitytų“

Visada maniau, jog atokaus kaimo biblioteka – bene tykiausia vieta Žemėje. Peržengusi Miegėnų pagrindinėje mokykloje įsikūrusios miestelio bibliotekos slenkstį suprantu stipriai klydusi. Čia gyvenimas verda tarsi avily per patį medunešį. Duris varsto įvairiausių reikalų vedami lankytojai, kruopščiai surikiuotos knygos lentynose tiesia rankas į skaitytoją, išdėliota spauda nekantrauja sulaukti naujienas sekančių smalsuolių, kompiuteriai vilioja į virtualaus pasaulio platybes, žvilgsnį traukia moksleivių rankdarbių parodos. Regis, visa čia kalba ir šnabžda, kužda ir pasakoja savas istorijas. Tiesa, ši žinių karalystė tokia gyvybinga anaiptol nebūtų, jei ne visą širdį darbui atiduodanti bibliotekininkė Virginija VILKIUVIENĖ, randanti išmoningų būdų knygomis sužavėti ne tik išmaniųjų ekranų triumfo eroje augančius vaikus, bet ir skaitymo džiaugsmą pamiršusius suaugusiuosius. Kviečiu sužinoti, kaipgi jai tai pavyksta.

– Virginija, turbūt daugelis įsivaizduojame, kad tokios atokios gyvenvietės kaip Miegėnų bibliotekoje gyvenimas teka ramutėle vaga ir duris per dieną praveria tik vienas kitas skaitytojas. O kaip yra iš tiesų? Ar miegėniškiai mėgsta užsukti į savo biblioteką?

– Neskaitant to, kad dirbu atokios gyvenvietės bibliotekoje, išties drįsčiau teigti, kad čia gyvenimas toli gražu neteka ramia vaga (nusišypso). Kadangi biblioteka įsikūrusi mokykloje, kiekvienos pertraukos metu čia galime sutikti daugybę mažųjų skaitytojų. O pasibaigus pamokoms ir ištuštėjus ugdymo įstaigos koridoriams, į biblioteką atvyksta nuolatiniai lankytojai – Miegėnų bei aplinkinių vietovių skaitytojai.

– Kokie reikalai į biblioteką atveda skirtingo amžiaus miegėniškius: vaikus, suaugusiuosius, senjorus?

– Bibliotekoje išties sulaukiu įvairaus amžiaus lankytojų. Mažieji skaitytojai čia ateina praleisti laisvalaikio: žaisti stalo žaidimus, piešti, pasikalbėti, daryti įvairius darbelius ar žaisti kompiuterinius žaidimus, naudotis internetu. Na, o suaugusieji dažniausiai ateina išsirinkti knygų, paskaityti spaudos ar pasikonsultuoti tam tikrais klausimais.

Tolimesniuose kaimuose gyvenantiems ir į biblioteką atvykti negalintiems skaitytojams knygas nuvežu ir į namus. Aš pati gyvenu Devynduoniuose. Prieš kelerius metus šio kaimo parduotuvėje, savininkui sutikus, įkurdinau knygų lentynėlę. Dabar čia žmonės atneša ir savo perskaitytų knygų: dalinasi, keičiasi – labai džiugu. Vasarą kaimo žmonės mažiau skaito, nes atsiranda daugybė lauko darbų, o štai rudenį jie vėl grįžta prie knygų.

Stengiamės išsaugoti savo skaitytojų susidomėjimą knygomis ir pasiūlyti juos dominančių skaitinių. Tad vežame pageidaujamas knygas ir iš kitų bibliotekų, ir iš pagrindinio skyriaus, kad tik žmonės skaitytų.

Nors ne visada galime lankytojus pradžiuginti pačiomis naujausiomis knygomis, bet laukdami, kol šie skaitiniai pasieks biblioteką, pasidaliname įspūdžiais apie knygų naujienas. Užėję į biblioteką skaitytojai labai mėgsta pasikalbėti, papasakoti apie perskaitytas knygas, aptarti. Kadangi pati nepajėgčiau perskaityti visų knygų, tad su malonumu išklausau lankytojų įspūdžius ir, remdamasi jais, galiu vienus ar kitus skaitinius rekomenduoti kitiems.

Kaimo žmonės tikrai skaito. Nors daug laiko skiria įvairiems ūkio darbams, bet vis tiek randa laiko knygai.

– Biblioteka tapo ne tik knygų erdve, bet ir informacinių technologijų sala mažose gyvenvietėse. Galbūt ir vyresnioji karta su Jūsų pagalba jau drąsiau ryžtasi pažinti kompiuterių pasaulį bei interneto platybėse esančius žinių klodus?

– Tiesa, laikui bėgant ir pasauliui modernėjant, biblioteka tapo ne tik knygų ir spaudos šaltinis, bet ir vieta, kurioje galime susipažinti ir naudotis modernių technologijų teikiamomis paslaugomis.

Bibliotekoje sulaukiu ir vyresnio amžiaus lankytojų, kuriems iš pradžių būna sudėtinga naudotis internetu, tačiau visada atsakau į kylančius klausimus ir stengiuosi, kad pažintis su technologijomis būtų kuo lengvesnė bei sklandesnė. Dažnai tenka padėti atsispausdinti, kopijuoti, skenuoti dokumentus, užsipildyti deklaracijas, naudotis el. paštu, suprasti feisbuko subtilybes, netgi padėti papildyti telefono sąskaitą ir kt.

– Virginija, o kaip Jūs pati tapote bibliotekininke? Tai buvo mokyklos suole gimusi svajonė?

– Mano pirmoji profesija – pradinių klasių mokytoja. Kaip ir daugumos mergaičių, mano svajonė mokyklos suole buvo būti mokytoja. Svajonė išsipildė. 1997 metais baigiau Panevėžio konservatorijos pedagogikos skyrių ir įgijau pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją. Trumpai turėjau galimybę padirbėti pradinių klasių mokytoja Miegėnų pagrindinėje mokykloje ir Vytauto Didžiojo pradinėje mokykloje Alksnėnų kaime. Tuomet pavadavau sergančias mokytojas.

Neilgai trukus sulaukiau pasiūlymo padirbėti bibliotekoje. O biblioteka man nuo mažų dienų atrodė ypatinga ir jauki erdvė, kurioje telpa tiek daug eilėmis sustatytų knygų, tarsi žmonės pasakojančių skirtingas istorijas. 2013 metais priėmiau iššūkį ir 2017 metais jau buvau diplomuota bibliotekininkė. Baigiau Šiaulių valstybinę kolegiją. Tai buvo nuostabi patirtis, susipažinau su puikiomis dėstytojomis ir bendramokslėmis iš visos Lietuvos. Kartu praleisti metai atnešė gražią draugystę. Kasmet stengiamės susitikti Knygų mugėje Vilniuje.

– Kaip pradėjote dirbti būtent Miegėnų bibliotekoje ir kiek metų čia pasitinkate lankytojus?

– Prieš ateidama į Miegėnų biblioteką dvejus metus dirbau Devynduonių ir Margininkų (dabar Vikaičių) bibliotekose, o Miegėnuose skaičiuoju jau 22-ejus darbo metus.

– Kur užaugo Jūsų knygas mylinti siela?

– Gimiau ir užaugau Miegėnų kaime. Lankiau tą pačią Miegėnų (tuometę devynmetę) mokyklą. Vėliau baigiau Surviliškio vidurinę mokyklą. Čia – mano namai, čia aš jaučiuosi sava.

– Kokie Jūsų prisiminimai apie pirmąsias skaitymo patirtis?

– Vaikystėje daug knygų perskaičiusi nesu. Tiesa, vėliau tas vaikiškas knygas perskaičiau kartu su savo vaikais (nusišypso). Mane pačią knygų pasaulis sužavėjo paauglystėje, kai per pamokas susipažinome su lietuvių ir pasaulio klasikais. Ypač artima man tapo kaimo tema lietuvių rašytojų kūryboje.

Taigi paauglystėje skaičiau daug. Ne viena knyga įtraukė taip, kad net būdavo sunku ją padėti į šalį, labai norėdavosi ir naktimis skaityti. Beveik kiekvienoje knygoje rasdavau po kokią nors išmintingą citatą ir ją užsirašydavau. Tiesiog sau turėjau užrašų knygelę, kurioje nuguldavo iš knygų užrašyti išmintingi posakiai.

Skaitymu mėgaudavausi ypač vasaros atostogų metu, kuomet nereikdavo ruošti namų darbų ir anksti keltis į mokyklą. Knygomis mes keisdavomės ir su draugais, nes kiekvienuose namuose būdavo knygų. Jas labai saugodavome, šiukštu, kad netyčia neįplyštų koks lapas.

Skaityti labai mėgstu iki šiol. Kiekvieną vakarą užmiegu su knyga.

– Kai knygos ilsisi užverstos, ką dar laisvu laiku veikia bibliotekininkė?

– Laisvu laiku, be knygų skaitymo, mėgstu keliauti, aplankyti naujas, dar nematytas vietas, susipažinti su įdomiais žmonėmis. Taip pat mėgstu lankytis įvairiuose renginiuose, koncertuose bei spektakliuose. Norą viskuo domėtis, lankytis renginiuose suformavo mama, o iš tėčio tikriausiai paveldėjau pomėgį skaityti knygas, nes nuo mažų dienų matydavau, kai jis iš bibliotekos grįždavo su krūva knygų.

Nuo mokyklos laikų išliko pomėgis rašyti plunksna su tušu kaligrafiškai. Šios meno rūšies niekur nesimokiau, tik per dailės pamoką 7 ar 8 klasėje buvusi trumpa pažintis ir išbandymas su įvairaus stiliaus plunksnomis mane įtraukė tušu rašyti. Žinantys mano pomėgį neretai paprašo užrašyti sveikinimus, atvirukus. Žinoma, tai reikalauja laiko, atidumo ir kruopštumo, tačiau tai man malonus ir kūrybiškas užsiėmimas. Taip pat lankau linijinius šokius.

– Prieš kelerius metus atsidūrėte tarp pretendentų į „Kultūros versmės“ apdovanojimų nominaciją „Metų kultūros darbuotojas“ už vaikams skirtą skaitymo skatinimo programą, organizuotus garsinius skaitymus, kūrybines dirbtuvėles. Sakykite, ar šiuolaikiniai vaikai myli knygas? Tenka įdėti pastangų, kad juos sudomintum ar vis tik tas smalsumas – prigimtinis dalykas?

– Ne paslaptis, kad šiais laikais vaikai verčiau renkasi internetą ir žaidimus nei knygas. Sudominti jaunuosius skaitytojus atsiversti knygą yra iššūkis, tačiau jis nėra neįveikiamas. Organizuojant renginius ir konkursus pavyksta vaikus sudominti skaitymu.

Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga Miegėnų pagrindinės mokyklos mokytojams ir direktorei už gražų bendradarbiavimą. Bibliotekoje vedamos integruotos pamokos, vyksta popietės, viktorinos, filmų peržiūros, akcijos, susitikimai su rašytojais, knygų pristatymai, garsiniai skaitymai, kūrybinės dirbtuvėlės, organizuojamos viktorinos virtualiai ir tradiciniu būdu, dalyvaujama skaitymo skatinimo projektuose, vykdomos kitos veiklos, skatinančios vaikus skaityti. Kasmet aktyviausi bibliotekos skaitytojai apdovanojami padėkos raštais ir dovanėlėmis.

Smagu, kad vis tik yra vaikų, kurie knygomis domisi ir be raginimo. Jiems skaitymas – puikus laisvalaikio praleidimo būdas. Turime ypatingų vaikų, kurie tikrai daug skaito. Štai iš Paberžės atvažiuojanti trečiokė Ūla mėgsta klasikinius kūrinius: J. Marcinkevičiaus, Vytės Nemunėlio. Kita mergaitė – priešmokyklinukė Miglė. Ji ir namie daug knygelių turi, ir į biblioteką ateina pasirinkti, o namie su mama ar tėčiu skaito kiekvieną vakarą.

Kai vaikai ateina išsirinkti knygų, aš paklausiu, gal ir mama ar močiutė norėtų ką nors paskaityti. Tada parenku ką nors ir perduodu. Labai smagu, jei knyga patinka ir paprašo dar ką nors išrinkti.

Neretai bibliotekininkė būna ir mama, ir mokytoja, ir draugė – juk sunkiai ištariamas toks ilgas profesijos pavadinimas mažiausiems skaitytojams (nusišypso). Kam sunkiau sekasi, mokomės kartu skaityti knygutes. Džiaugiuosi ir tais mažaisiais šiuolaikinių technologijų virtuozais, kurie pasidalina bei parodo, kaip išmaniuose telefonuose rasti vieną ar kitą funkciją.

– Patarkite, kaip tėvams atžalas atitraukti nuo ekranų ir sudominti knyga?

– Šiais laikais, kai pasaulį užvaldė išmaniosios technologijos, manau, visi pastebime, kad jaunąją kartą atitraukti nuo ekranų yra sudėtinga, o tuo labiau įkalbėti skaityti. Sudominti knyga šiuolaikinius vaikus, kurie mieliau žaidžia kompiuteriu ar telefonu, nėra paprasta. Vienas iš būdų – kai vaikai patys vieni kitiems rekomenduoja perskaitytas knygas. Vyresnieji dažnai padeda išsirinkti knygas jaunesniesiems draugams. Tačiau, mano manymu, geriausias būdas jaunimą pratinti prie knygų yra tėvų pavyzdys. Vaikai turėtų namie matyti knygas, matyti skaitančius tėvus.

– Bibliotekininkas mažose gyvenvietėse – tarsi kultūros ir žinių šviesulys. Kaip šiuolaikinis skaitytojas žvelgia į bibliotekininką ir koks bibliotekininko vaidmuo visuomenėje?

– Dabar bibliotekininkas nėra tik tas žmogus, kuris pataria dėl knygų. Kartais tenka išgirsti iš lankytojų, kad bibliotekininkas žino viską, todėl neretai tenka pateisinti jų lūkesčius. Mes žinome kur ir kaip informacijos ieškoti bei perduoti kitiems tokia forma, kokia bibliotekos lankytojas paprašys. Taigi kartais būname tarsi detektyvai atlikdami paieškas ir pateikdami informaciją, teisingą atsakymą. Todėl žmonės mus ir laiko labai protingais ir visažiniais (žinoma, malonus jausmas!).

Modernėjant pasauliui biblioteka taip pat keičiasi, o bibliotekininkas tampa patarėju įvairiais dėl informacinių technologijų ar interneto teikiamų paslaugų kylančiais klausimais. Mes nuolat turime tobulėti, kelti kvalifikaciją. Visa tai be galo įdomu ir sukelia pasididžiavimo savo profesija jausmą.

Vis dėlto geriausia mūsų darbe yra galimybė jaustis reikalingam visiems bibliotekos lankytojams. Dirbant mokyklos patalpose, visada esi tarp vaikų, o tai labai smagu.

– Regis, kone kiekvienuose namuose turimas interneto ryšys iš dalies atima iš bibliotekų lankytojus. Kodėl užsukti į biblioteką vis tiek verta?

– Interneto ryšys dažnai palengvina gyvenimą, ten galime rasti visas pasaulio naujienas bei elektronines knygas. Žinoma, internete išties randame viską, išskyrus žmogiškąjį bendravimą. Tai atima ir kai kuriuos lankytojus, tačiau vis tiek yra žmonių, kurie nori gyvai pasidalinti įspūdžiais apie perskaitytas knygas, pasikalbėti, pavartyti popierinę spaudą ir pasiimti tradicinę knygą į namus.

– Mane visada stebindavo, kai bibliotekininko pasiteiravus apie kokią knygą, jis papasakodavo ne tik apie ją, bet ir kitas panašaus turinio knygas, o dar ir tarp šimtų leidinių taip greitai surasdavo reikiamą. Atrodydavo neįtikėtina! Visi bibliotekininkai turi fenomenalią atmintį ar tai tiesiog profesinė patirtis?

– Žinoma, tai ir viena, ir kita. O dauguma bibliotekininkų yra ir knygų mylėtojai, todėl per gyvenimą perskaito gausybę puslapiuose nugulusių istorijų. Bent dalis visų perskaitytų knygų siužeto lieka atmintyje. Be to, bibliotekininkas domisi dar ir neskaitytomis knygomis, mielai išklauso skaitytojų atsiliepimus apie perskaitytas knygas, kartais ir patys skaitytojai rekomenduoja vieną ar kitą knygą bibliotekininkui. Taigi jis žino apie daugelį egzistuojančių leidinių ir gali atrasti jums tinkamiausius literatūrinius pasirinkimus.

– Kai informacinės technologijos vis plačiau ėmė veržtis į pačias įvairiausias žmogaus gyvenimo sritis, buvo manoma, kad popierinių knygų greitai nebeliks. Ar teko būgštauti dėl to, manėte, kad žmogus išties gali atsižadėti tikros knygos?

– Kol kas niekada neteko baimintis dėl popierinių knygų išnykimo, nes tikiu, kad bent per ateinantį amžių atsiras žmonių, kurie neiškeis klasikinių knygų į virtualias. Žinoma, šiandienos biblioteka nėra tik knygų namai. Internetas ir visos technologijos įneša konkurencijos tradiciniams leidiniams ypač tarp jaunimo. Vis tik informacinės technologijos tikrai nėra priešai, o daugiau partneriai bibliotekoms – jos, kaip ir popierinės knygos, yra ir bus reikalingos. Knygos – tarsi vaistai blogai nuotaikai ar ilgiems žiemos vakarams praskaidrinti. O skaitymą galima apibūdinti kaip terapiją, kitaip vadinamą biblioterapija.

– Džiugu, jog popierinė knyga išlieka mylima. Žmonės didžiuojasi namie turėdami gausiai prikrautas knygų lentynas ar netgi nedideles bibliotekėles. Kaip manote, kodėl popierinė knyga žmogui tokia ypatinga?

– Popierinė knyga žmogui išties yra vertybė. Tokią knygą atsiversti kur kas maloniau. Juk taip gera girdėti šiugždančius lapus… O kaip nuostabiai kvepia naujos knygos… Manau, popierinė knyga tarsi turi dvasią, o tos, kurios perskaitytos ne vieną kartą, dar ir pripildytos savo skaitytojų energijos.

Vis tik aš neskatinčiau knygų stipriai kaupti namie. Skleiskime tvarumą (nusišypso). Tad kviesčiau ateiti ir pasiimti knygų iš bibliotekos, keistis, mainytis, dalintis savo turimais skaitiniais.

– Ar lankytojai užsuka padovanoti bibliotekai savo perskaitytų knygų?

– Visada sulaukiu ir džiaugiuosi skaitytojų dovanotomis knygomis. O labiausiai bibliotekos laukia naujų knygų. Nuoširdžiai visiems dėkoju už dovanotas knygas.

– Ar atokių kaimų bibliotekas pasiekia naujausios knygos?

– Taip, bibliotekos fondai nuolat pasipildo naujomis knygomis. O knygų naujienomis pasidalinu Miegėnų bibliotekos feisbuko puslapyje. Taip pat čia pateikiu ir skaitytojų pamėgtas ar rekomenduojamas knygas.

– Tokiame interviu kiekvienas skaitytojas tikėsis rasti ir bibliotekininko rekomendacijų. Virginija, kokias knygas pasiūlytumėte perskaityti?

– Su malonumu galiu rekomenduoti Miegėnų skaitytojų pamėgtas dviejų dalių knygas „Likimo upė“ ir „Rėvos“. Labai gražia ir turtinga kalba pasakojama istorija apie kaimo moters Viktorijos gyvenimą prieškario, karo, dviejų okupacijų Lietuvoje metu. Tai knygos, kurios nepalieka skaitytojo abejingo. Pats autorius, Apolinaras Čepulis, gimė ir augo kaime, todėl kaimo gyvenimas, jo darbai, džiaugsmai, rūpesčiai ir vargai bei žmonių bendravimas jam labai gerai pažįstami.

Didelį įspūdį paliko I. Simonaitytės knyga „Vilius Karalius“. Rekomenduočiau perskaityti knygą „Mažas gyvenimas“. Sukrečiantis, gilus, bet labai gražus ir įtraukiantis pasakojimas apie draugystę. Taip pat rekomenduoju paskaityti Kristin Hannah knygas.

O labiausiai rekomenduoju kiekvienam atrasti savo knygą.

– Dėkoju už pokalbį, miela Virginija. Viešnagė Jūsų bibliotekoje buvo labai maloni. Esu tikra, kad skaitytojus čia traukia ne tik knygose slypinčios istorijos, bet ir meile savo darbui spinduliuojanti bibliotekininkė.