Meilė nepripažįsta jokių ribų

 Meilė nepripažįsta jokių ribų

Šventojo Valentino diena neatsiejama nuo širdelių, širdžiai mielų suvenyrų, šokoladinių skanėstų ir meilės prisipažinimų. Šią romantišką dieną – atviros meilės istorijos kėdainiečių, kuriems vienokie ar kitokie skirtumai nesutrukdė pamilti vienas kito.

Meilė, nepažįstanti tautybių

Kraštietis Povilas DAMBRAUSKAS (23) į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko užbaigti vidurinės mokyklos ir stoti mokytis į universitetą. Tiksliai dar nebuvo apsisprendęs, ką veiks gyvenime – žais krepšinį ar… perims didelį, ilgus metus puoselėtą tėvų ūkį, bet – kodėl gi nepabandžius laimės „svajonių šalyje“?Dėl meilės nuklysti gali ir už jūrų marių – kraštietis Povilas Dambrauskas ir jo žmona, amerikietė Felicija./ G. Minelgaitės nuotr.

Po kelerių metų svetur Povilas tvirtai apsisprendė sugrįšiantis į Lietuvą ir tapsiantis dešiniąją tėčio ranka.

Ir ne tik diplomą pasiilgtas sūnus iš už Atlanto vandenyno tėvams parvežė į gimtąjį Daukšių kaimą. Kartu su juo grįžo ir Felicija Zartman (24), Povilo žmona.

Meilė tarp lietuvio ir amerikietės užsimezgė kai jis dar buvo pirmajame Ohio Valley universiteto kurse, o ji – vienu kursu aukščiau.

„Aš buvau universiteto vaikinų krepšinio komandos vadybininkė, – šypsosi rusvaplaukė Felicija, Lietuvoje gyvenanti jau septynis mėnesius. – Mus supažindino vienas bendras pažįstamas. Mano dėmesį iškart patraukė Povilo ūgis, šviesūs plaukai ir mėlynos akys. Ir dar – jam kalbant angliškai, negalėdavau atsiklausyti jo akcento. Man patikdavo girdėti ir lietuvių kalbą kai Povilas bendraudavo su draugais – universitete buvo net trys lietuviai. Klausydavau ir galvodavau: „Kokia graži kalba!“

[quote author=“P. Dambrauskas“]Prieš man iškeliaujant į Ameriką seneliai pusiau juokais, pusiau rimtai sakė: „Va, išvyksti ten, parveši į Lietuvą mums „amerikonę“.[/quote]

Felicija neslepia – jau pačioje draugystės pradžioje, kuri tęsiasi ketverius metus, mylimasis iš iki tol jai dar negirdėtos Lietuvos, ją buvo perspėjęs: „Žodžių į vatą Povilas nevyniojo. Jis pasakė, kad po universiteto baigimo jis bet kuriuo atveju vyks namo ir, jeigu išsirutulios rimta draugystė, aš turėsiu į Lietuvą važiuoti kartu. Jis paklausė, ar to noriu, ar galėčiau susitaikyti su tuo, kad čia palikčiau savo šeimą, savo draugus.“

Tačiau Felicija nepabūgo. Nepabūgo ji ne tik keisti gyvenamąją vietą – kraustytis iš vieno žemyno į kitą. Nepabūgo ji persikelti į nedidelį miestą vidury Lietuvos. Į šalį, kurios kalba – velnioniškai sunki, o žmonės šypsosi kur kas mažiau negu amerikiečiai. Merginos niekas neišgąsdino, tad čia ji aktyviai mokosi lietuvių kalbos ir pratinasi prie lietuviško, ūkiško gyvenimo būdo.

O Povilas tikina – tautybė nieko nelemia. Jeigu kas nors ir svarbu, tai tik – žmogaus vidus.

„Prieš man iškeliaujant į Ameriką seneliai pusiau juokais, pusiau rimtai sakė: „Va, išvyksti ten, parveši į Lietuvą mums „amerikonę“. Jie akcentavo, kad geriau – lietuvė. Nekreipiau dėmesio į jų žodžius. Dariau tai, kas man geriausia. Nemanau, kad būčiau laimingas su kokiu nors žmogumi vien dėl to, kad jo tautybė vienokia ar kitokia. Žmogaus vidus viską lemia. Charakteris, vertybės“, – kalbėjo jaunasis ūkininkas.

Savo mylimajam pritaria ir gražuolė amerikietė: „Žmogų pamilsti ne dėl to, kad jis kalba viena ar kita kalba, kad kilęs iš vienur ar kitur. Žmogų pamilsti už tai, koks jis yra, kaip jis elgiasi su tavimi. Kiekvienas turime minusų. Tik arba gali su kito žmogaus minusais susigyventi, arba ne. Mudu vienas su kito minusais susigyventi galėjome. Ir netgi stengiamės šlifuoti savo trūkumus, kad šalia esančiam žmogui būtų kuo geriau.“

Meilė, laužanti visus standartus

Meilė, sako, yra brangesnė už visus turtus. Ji yra deimantas, kurio net karaliai negali nusipirkti. Meilė – tai visas pasaulis, nors jam apkabinti pakanka dviejų rankų.

[quote author=“E. ir E. Stagniūnai“]Vienas kito kartais paklausiame, kodėl gi mudu nesusipažinome anksčiau… Matyt, taip buvo lemta.[/quote]Elmunto ir Elenutės širdys viena kitą atrado jiedviems įkopus į šeštąją gyvenimo dešimtį./ A. Barzdžiaus nuotr.

Taip dviejomis rankomis visą savo brangųjį pasaulį – Elenutę (65) – tvirtai apglėbęs laiko ir paleisti nė neketina Elmuntas STAGNIŪNAS (66).

Elenutė ir Elmuntas vienas kitą atrado prieš kiek daugiau nei šešerius metus virtualioje erdvėje. Po pusmetį trukusių pasimatymų jie suprato, kad jau ne tik nebenori, bet ir nebegali būti vienas be kito. Jie džiaugiasi savo kasdieniniu buvimu ir jau šiemet laukia trečiųjų savo vestuvių metinių.

„Šv. Valentino dienos, matyt, kaip nors ypatingai mes nešvęsim. Tikro jausmo, gėlių ir gražių žodžių pas mus namuose kasdien ir taip pakanka.

Mylime vienas kitą kasdien“,– pasaulinės įsimylėjėlių dienos išvakarėse šypsojosi Elena Stagniūnienė, kurios judėjimo negalia nė akimirkai neišgąsdino buvusio vilniečio Elmunto.

Nelinksmas, tačiau vis tiek labai romantiškas faktas šioje istorijoje – tai, kad du taip stipriai vienas kitą mylintys žmonės susitiko tik įžengę į šeštąją dešimtį.

„Vienas kito kartais paklausiame, kodėl gi mudu nesusipažinome anksčiau… Matyt, taip buvo lemta. Čia – gryna likimo ironija“, – neabejoja Stagniūnai.

Meilė, nekreipianti dėmesio į… centimetrus

Tryliktuoju numeriu pažymėtais Kėdainių „Nevėžio“ krepšinio komandos marškinėliais vilkintis Simonas KYMANTAS (23) neretai traukia praeivių žvilgsnius – kur gi smalsiai nenužvelgsi pro šalį žygiuojančio 213 centimetrų ūgio milžino…Simonas Kymantas už savo mylimąją Justę Brazauskaitę aukštesnis vos... 43 centimetrais./ G. Minelgaitės nuotr.

Kai greta Simo romantiškai įsikabinusi į parankę pradėjo žingsniuoti ir jo mylimoji – 170 centimetrų ūgio Justė BRAZAUSKAITĖ (22) – smalsūs žvilgsniai toli gražu nesiliovė. Tik pastarieji ir atvaizdas veidrodyje šiandien, po daugiau nei ketverių metų draugystės, porelei primena apie juos skiriantį didžiulį ūgio skirtumą.

„Žvilgsniai mūsų jau nebetrikdo. Kada ne kada drąsesni praeiviai gatvėje ar prekybos centre užkalbina, pasiteirauja, koks mūsų ūgio skirtumas. Mes visada atsakome, kad nei daug, nei mažai – tik keturiasdešimt trys centimetrai, – juokiasi J. Brazauskaitė. – Ne vienas praeivis paklausia, ar Simas mane ant rankų nešioja – juk jam sunku tikrai nebūtų, kad jau esu tokia mažutė.“

Aukštaūgį Simą su liepos pradžioje jo nuotaka tapsiančia Juste supažindino bendri draugai.

„Pirmasis susitikimas įvyko porelėmis. Tai buvo prieš ketverius metus. Išsyk patikome vienas kitam“, – prisimena Simas ir Justė.

Mergina pripažįsta, kad pradžioje prie ūgio skirtumo priprasti buvo gana keista. Tačiau jau netrukus Justė ėmė išnaudoti savo vaikino privalumus.

„Simas pasiekia viską, ko aš negaliu pasiekti. O ir šiaip, aš jaučiuosi labai saugiai būdama tokio didelio žmogaus glėbyje“, – šypsosi mergina.

Kol Simas Kėdainių arenoje su komandos draugais treniruojasi du kartus per dieną, Justė sėkmingai rašo du baigiamuosius darbus. Bet visi baigiamųjų darbų puslapiai yra negailestingai užverčiami kuomet išaušta sužadėtinio rungtynių diena. „Coliukė“ nepraleidžia nė vienų rungtynių ir visada įsitaiso patogioje vietoje už „Nevėžio“ atsarginių žaidėjų suolelio – kad tik būtų kuo arčiau savo išrinktojo.

„Krepšiniu aš domėjausi ir prieš susipažindama su Simu. Na, kaip ir kiekvienas Lietuvos gyventojas. Bet kur kas labiau į tai panirau kai mano gyvenime atsirado Simas. Kai treneris pakeltu balsu ką nors sako Simui, jaučiu, lyg bartų mane. Atrodo, kad jaučiu visiškai tą patį, ką tą akimirką jaučia jis. O kai jis išbėga į aikštelę, širdis vartosi krūtinėje, jaučiu atsakomybę ir už jį, ir už save. Neretai kas nors iš žiūrovų, sėdinčių už nugaros, paburbuliuoja ant Simo. Pirmaisiais metais dar norėdavosi atsisukus paaiškinti, kas yra kas, bet dabar jau susitaikiau su tuo“, – atvirauja Justė.

[quote author=“J. Brazauskaitė“]Labai saugiai būdama tokio didelio žmogaus glėbyje.[/quote]

O po kiekvienų rungtynių – ir sėkmingų, ir ne pagal patį geriausią scenarijų susiklostančių – Justė savo milžiną apdovanoja… bučiniu. Tiesa, tada Simui reikia stipriai pasilenkti, o jai – iš visų jėgų stiebtis.
Užtat namuose daug patogiau – Justė, būna, ir ant kėdės strikteli, kad tik pakšteltų savo mylimajam į skruostą arba pažvelgtų jam į akis…

„Kas yra meilė? Man meilė – tai Simas, – šypsosi mergina. – Meilė – tikras, pastovus jausmas, kuris kaip diena ir naktis skiriasi nuo susižavėjimo. Tai – slogus ilgesys, nemačius vos kelias valandas.“

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video