„Matykime žmoguje žmogų“
„Lifosos“ viešųjų ryšių specialistė Sonata PATKAUSKAITĖ iš Dievo, likimo ar gamtos gavo tiek optimizmo, energijos ir veiklumo, kiek dalijant saikingai pakaktų bent tuzinui žmonių. Sonata tiesiog žavinga: ji spragsi, žibsi, šalia jos negali tingiai kiurksoti. Rodos, ši moteris ir akmenį įkalbintų krustelėti iš vietos. O dar tas aštrus humoro jausmas! Net į paprastą klausimą, kaip sekasi, Sonata atsako patraukdama lietuvių būdą per dantį. „Gėda prisipažinti, bet gerai“, – ir išsyk prapliumpa skambiai kvatotis. Pagalvoju: yra žmonių, greta kurių gyvenimas paprasčiausiai negali atrodyti negražus, bespalvis ir tuščias. Jis akimirksniu prisipildo prasmės, o už kiekvieno kampo imi matyti kyšančias galimybių ausis.
– Formuojate vienos didžiausių Lietuvos įmonių veidą visuomenėje. Kaip atrodo Jūsų darbo kasdienybė?
– Žiauri (juokiasi). Performuluosiu klausimą: ne aš formuoju įmonės veidą visuomenėje, o visi 951 „Lifosos“ darbuotojai – kasdien. Galime laurus susikrauti sau, bet faktas toks –visur yra komandinis darbas. Jei darbuotojai krėstų ir kalbėtų nesąmones, tada formuok neformavęs – išeis šnipštas. Be žmonių darbo, sėkmingos gamybos, finansinių rezultatų gero įmonės vardo nesukursi.
O mano darbas tiesiog labiau matomas. Darbo pliusas – visos dienos skirtingos. Nuostabiausias dalykas kiekvieną darbo dieną man yra žmonės.
Kitiems atrodo, kad mano darbas labai lengvas: pašnekėjai, pasistaipei. O iš tiesų tai yra paprastas juodas darbas. Viešųjų ryšių specialistas niekada negali užgožti savo vadovų, kitų darbuotojų. Jis viską suruošia ir neturi matytis. Tai panašu į dovanų pakavimą: atėjai, supakavai, įdavei direktoriui, jis padovanojo. Negali eiti ir sakyti: „Čia, žinok, aš surišau.“
Tvirtai tikiu: jei įmonės atstovas spaudai, viešųjų ryšių specialistai labai stipriai visur eina savo vardu ir save reklamuoja, tai jis neatlieka savo pareigų gerai. Viešųjų ryšių specialisto pagrindinė pareiga – savo įmonės atstovams stovėti už nugaros. Turi įsisąmoninti, kad tu nesi įmonės veidas. Svarbiausi yra tie žmonės, kurie atliko darbą. Tu tik paskatini juos, padedi jiems apie tai pasisakyti. Jie nudirbo darbą, jų visi laurai – jie turi būti priekyje.
– Viena Jūsų darbo dalis matoma, kita nematoma. Kuri Jums mielesnė?
– Be nematomos darbo dalies niekada nebūtų matomos. Mane dažniausiai mato, kai vedu įmonės renginius, bet tam, kad dešimt minučių pašnekėtum, turi 20 minučių ar net dvi valandas ruoštis. Pavyzdžiui, ruošėme įmonės reklamą, kuriai reikėjo vieno sakinio. Aš dvi dienas vaikščiojau galvodama, kaip tą sakinį susukti. Dvi dienas vizualaus darbo nepadariau. Mano darbas nėra tik įmonės šventės. Tai ir projektų rašymas, darbas prie kompiuterio, pristatymų, skrajučių, vizitinių kortelių ruošimas. Nematoma darbo dalis – svarbus žingsnis į matomą.
– Vesdama renginius nevengiate pašmaikštauti, anekdotą suriesti. Vadinasi, jaučiatės atsipalaidavusi ir scenos baimės skonio nežinote?
– Oi, kaip žinau! Prisimenu pirmą didžiausią savo renginį, už kurį buvau įvertinta kaip geriausia renginių vedėja. Tada buvau keturiolikos metų.
Mano gyvenime įdomiai figūruoja skaičius devyni. Devynerius metus dirbau kultūros namuose, tiek pat – televizijoje žurnaliste, o dabar devinti metai kaip aš „Lifosoje“. Pirmoje darbovietėje organizavau ir vedžiau renginius, antroje – rašiau, dabar darau ir tai, ir tai. Baimę jaučiu kiekvieną kartą lipdama į sceną. Pirmiausia jaudiniesi, nes reikia prieš visus kalbėti. Paskui baiminiesi, ar pavyks su publika rasti ryšį: per vienus renginius turi kalbėti oficialiai, per kitus gali familiariau. Būgštauji, ar tinkamai kalbėjai, jei renginys lengvesnis – ar nieko neįžeidei, gal per stipriai pajuokavai.
Taip, man tai 150 kartas – vesti renginį, paruošti dovaną ar užrašyti atviruką, bet tam žmogui galbūt tai pirmas ir vienas vienintelis. Kokią aš turiu teisę tam žmogui sugadinti tą akimirką nekruopščiai atlikdama savo darbą?
– Lipdama į sceną scenarijų būnate iki smulkmenų apmąsčiusi ar mėgstate improvizuoti?
– Vieni tai vadina gamtos dovana, o aš kartais – prakeiksmu (juokiasi). Improvizacija tiesiog liejasi iš manęs!
– Būna, kad pasakote, o paskui gailitės?
– Tą akimirką ne, bet vėliau, pasakysiu sąžiningai, po renginio tris kartus yra tekę eiti prie žmogaus ir klausti, ar jis neįsižeidė: salė juokėsi, bajeris geras, bet gal žmogui buvo nemalonu?
– O ar nepavargstat visada visur būti siela: plepėti, šypsotis, organizuoti, lėkti, rūpintis?
– Klausimas „Ar aš jau pavargau? Ar man viso šito reikia?“ man irgi dažnai kyla. Kaskart sau atsakau: „O kas tada, jeigu ne?“ Juk koks iš lopšio – toks į grabą.
– Vadinasi, tas aktyvumas – Jūsų ne kaip darbuotojos, bet kaip žmogaus savybė.
– Aš manau, kad tai yra temperamentas, Dievo duotybė. Gera ar bloga – spręsti nesiimu. Esu tokia, kokia esu. Jei reiktų daryti kažką kita, man tiesiog perlaužtų stuburą ir viskas. Neturiu poreikio ramiai pasėdėti, pamegzti, išvažiuoti į gamtą, kad pasikraučiau jėgų kaip kiti. Energijos ir ūpo tiesiog visada turiu.
– Būna taip, kad nieko neveikiate ar vaikštinėjate iš kampo į kampą?
– Vizualiai tai gali atrodyti kaip vaikštinėjimas iš kampo į kampą, bet galva dirba. Štai vakar atėjo idėja, kurios darbe prireiks gal po metų, gal po kelių.
Visa tai labai gerai apibūdintų epizodas iš vaikystės. Aš nėjau į darželį, pas mus gyveno močiutė – mamos mama, nuostabus žmogus, ir ji mane prižiūrėdavo. Žinoma, aš visko prikrėsdavau. Močiutė niekada stipriai nerėkdavo, nebardavo, bet bausdavo štai kaip: virtuvėje buvo mažytė kėdutė, mane ant jos pasodindavo, pastatydavo laikrodį ir už tai, ką aš padarydavau, turėdavau penkias minutes tiesiog išsėdėti. Maždaug po minutės pradėdavau verkti, atsiprašinėti, aiškinti, kad būsiu geras, tobulas, pūkuotas padaras, tik leiskite man jau eiti (juokiasi). Gyvenime taip ir liko: neliepkite man ant tos kėdutės sėdėti! Negaliu aš – nebent vieną minutę, bet ne penkias (šypsosi).
– Galite didžiuotis puikiais santykiais su dviem suaugusiais sūnumis.
– Mažiukui suėjo 21-eri (šypsosi). Mažiukui (pabrėžia).
– Patarkite mamoms, kaip užmegzti tokį stiprų ryšį ir dar su sūnumis.
– Galiu duoti vieną patarimą – neklausykite jokių patarimų. Kiekviena šeima, kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl nedrįsčiau patarinėti. Vis tik 90 proc. atvejų tai yra meilė vaikams. Žinoma, kiekvienas meilę kitaip supranta ir duoda.
Kalbant apie mano sūnus, nežinau, už kokius nuopelnus, bet man tiesiog davė labai gerus vaikus. Jie labai geri ir tiek. Savo vaikų aš neauklėjau – paprasčiausiai gyvenau su jais. Kai dėl ko nors verkiau ir nieko negalėjau pakeisti, jie matė ir žinojo: jei eisi tuo keliu – verksi.
Moraliniai principai, normos, juk jų nekali vaikams į galvas, bet elgiesi vienaip ar kitaip. Galiausiai – aš neturiu teisės auklėti vaikų, nes jie visada yra geresni už mus suaugusiuosius. Vaikai daugiau turi – mes iš jų atiminėjame. Jie, pavyzdžiui, intuityviai moka valgyti, nemoka meluoti, neturi kaukių. Kaip būdamas blogesnis už tą, kurį auklėji, gali jį auklėti? Tai neįmanoma. Mano vaikai tokie faini, tačiau aš prie to neprisidėjau (juokiasi). Kartais net nejauku: regis, nesugebu būti tokia gera, kaip jie mane vertina. Būna, kad man kiti žmonės pasako: „Tavo vaikai sakė, jog didžiuojasi, kad tu tą ir tą darai.“
– Kaip tada jaučiatės?
– Jausmas – tarsi premiją nepelnytai būčiau gavusi. Nesijaučiu verta. Juk aš jiems tiek nedaviau, kad jie mane girtų.
– Atrodote optimistė iki kaulų smegenų. O kaip išgyvenate nesėkmes?
– Iš gyvenimo situacijų kartais kuriu posakius. Štai vienas: „Geram žmogui ir Fortūna nebijo užpakalį atsukti.“ Nesu iš tų žmonių, kurie gimė su marškinėliais. Visada gana daug turiu įdėti, kad pasiekčiau. Jei yra galimybė, kad duos per galvą, tai ir gaunu, jei yra galimybė, kad kažką pagirs, tai ne mane. Galvoju taip: viskas visada baigiasi gerai, o jei dabar blogai, vadinasi, dar nesibaigė. Nesakau, kad neskauda, jei nepasiseka – skauda.
– Būna, kad verkiate?
– Taip, būna. Dažniausiai verkiu, kai užgauna tie, iš kurių mažiausiai tikiesi. Būna, kad ir pagailiu savęs: aš tokia gera, o man taip nesiseka (šypteli).
Išmiegu su problema, atsikeliu ryte ir vėl man gerai. Jei atvirai, labai bijau, kad tai, jog manęs nesėkmės nežlugdo, nenusėstų kažkur. Žmogus ramiai, nedejuodamas, neužkraudamas savo vargų kitiems viską išgyventi be pasekmių kažin ar gali. Juk kažkur turi tai pasidėti. Bijau vėliau sulaukti pasekmių.
– Ką patartumėte, kad gyvenimas sėkmingai klostytųsi?
– Galbūt banalu, bet turime gyventi čia ir dabar, šią akimirką. Mėgstu sakyti: „Jūs man neaiškinkit, kaip aš turiu elgtis būdama tokio amžiaus. Man pirmąkart gyvenime tiek metų. Iš kur man žinot?“ (juokiasi).
Sėkmingas gyvenimas prasideda žmogaus viduje. Jei iki šiol neturi, ko norėtum, vadinasi, kažko nepadarei – kliūtis tavo viduje.
Labai skaudina žmonės, kurie dirba tau už nugaros, kurie nemato tavyje žmogaus. Visi turėtume eiti į priekį matydami, kad visur yra žmonės. Mūsų susikaupimas į daiktus, į karjerą, į išvaizdą – tuštybių mugė. Kai mirsim, juk visa tai paliksim. Bendraujame su sūnumis SMS ir pabaigoje visada parašome: „Aš tave labai myliu.“ Tai juk svarbiau už pinigą. Sėkmingas gyvenimas – kai eini ir nebaisu žmogų susitikti, nes žinai, kad nieko nesi prikiaulinęs, blogo padaręs.
Mano pačios gyvenimas apsivertė taip, kaip aš niekad nenorėjau (pasakiusi nustebina). Niekada gyvenime nenorėjau karjeros, būti matomu žmogumi. Norėjau turėti penkis sūnus ir būti namie. Tai buvo mano gyvenimo svajonė: sūnūs ir aš tik mama. Visada nori, ko neturi. Tad ir aš dabar galvoju, kad toks gyvenimas būtų buvęs nuostabus. O iš tiesų – ką gali žinoti?
– Ačiū už atvirą pokalbį.
