Malūnsparnio tragedija Brovarams priminė ankstesnę nelaimę

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Brovarų, Ukraina

Vyriausybinio malūnsparnio sudužimo vietoje Brovaruose kalbindamas įvykio liudininkus sužinojau dar vieną pritrenkiantį faktą. Paaiškėjo, jog toje pačioje Nepriklausomybės gatvėje prieš beveik 23 metus irgi įvyko fatališka tragedija, kuri taip pat nuskambėjo visame pasaulyje.

2000 metų balandžio 20 dieną iš už devyniasdešimt kilometrų esančio karinio poligono per pratybas paleista raketa nukrypo nuo kurso ir sudužo atsitrenkusi į devynaukštį namą, stovintį vos 80 metrų nuo merijos.

Iš aštuonių kilometrų aukščio nukritusi raketa pramušė skylę nuo devinto iki pat pirmo aukšto, užmušė tris asmenis ir sužeidė dar penkis. Tragedija sukėlė karinį ir politinį skandalą, mat kariuomenės vadai kelias paras neigė kaltę.

Neigė todėl, kad per pratybas buvo išautos kelios raketos, ir jos sunaikino už trisdešimties kilometrų kitame poligone esantį taikinį. Įdomu tai, jog valstybinė Ukrainos televizija tą dieną rodė reportažą apie minėtas pratybas, o jame karininkai gyrė gerą karių pasiruošimą ir teikė jiems apdovanojimus.

Pasklidus žiniai apie tragediją Brovaruose pirmą parą karo vadai tvirtino, jog namas sugriuvo dėl dujų sprogimo arba padėtos bombos, antrą dieną ėmė kalbėti apie nežinomų priešų paleistą raketą, o kaltę prisiėmė tik po trijų parų. Vienas iš kariuomenės vadų buvo pažemintas pareigose, du buvo atleisti, o 123-ioji raketinė brigada, iššovusi minėtą raketą, buvo visiškai išformuota.

Po dvejus metus vykusio tyrimo teisminė byla buvo nutraukta nenustačius konkrečių kaltininkų. Per tyrimą paaiškėjo, kad grupės „žemė-žemė“ raketa „9M79“, pritaikyta šaudyti iš komplekso „Taškas-U“, buvo pagaminta 1980 metais Votkinsko mieste Rusijoje, o jos galiojimo terminas, trunkantis penkiolika metų, turėjo baigtis po kelių mėnesių.

Be to, kelias dienas prieš minėtos raketos paleidimą buvo nustatyta, kad neveikia skrydžio kontrolės mechanizmas. Šis buvo pakeistas kitu, o du vėlesni patikrinimai esą liudijo, kad viskas veikia gerai.

Po tragedijos per bandymus poligone buvo nustatyta, kad dėl stringančių mechanizmų praėjus kelioms sekundėms nuo paleidimo raketoje galėjo įvykti savaiminis sprogimas ir dėl to ji tapo nevaldoma.

Raketa „9M79“ buvo galinga: 6,4 metro ilgio, 65 centimetrų skersmens, svėrė dvi tonas, skrido 2500 km per valandą greičiu. Tačiau joje nebuvo sprogmenų ir todėl negalėjo suveikti susinaikinimo mechanizmas nukrypus nuo skridimo kurso.

Pagal planą raketa, 15 valandą paleista iš Gončarivo poligono, turėjo nuskristi į už 31 km buvusį taikinį Desniansko poligone. Bet po dviejų skrydžio minučių ji sudrebino Brovarus, o šis garsas buvo girdimas dvidešimties kilometrų spinduliu.

Kritimo momentu raketa jau svėrė ne dvi, o 1,1 tonos, bet vis vien kiaurai perskrodė laiptinę. Laimei, ta pavasario popietė buvo labai šilta, todėl žmonių butuose buvo nedaug. Pasisekė dar ir todėl, kad tą ketvirtadienį nedirbo pirmame aukšte esantis pasų skyrius. 

Visi namo gyventojai skubiai buvo iškeldinti ir apgyvendinti viešbučiuose. Kitų laiptinių gyventojams netrukus buvo leista grįžti į savo butus, o antrą laiptinę imta remontuoti.

Laiptinės sienos buvo pastorintos dešimt centimetrų, o išorinė siena sustiprinta per visą namo aukštį einančiomis trimis cementinėmis atramomis. Kadangi 16 butų savininkai atsisakė keltis į suremontuotą laiptinę, jiems buvo suteikti butai kituose namuose.

Nukentėjusiems buvo išmokėtos ir nedidelės kompensacijos baldams bei rūbams įsigyti. Į butus nelaimingoje laiptinėje buvo įkeltos kariškių šeimos.

Pirmas žmogus, kurio pasiklausiau kelio link 3-iojo namo buvo nuo pat vaikystės už keliasdešimt metrų gyvenanti ir tragediją asmeniškai išgyvenusi Svetlana. Moteris prasitarė dirbanti technine darbuotoja vietos televizijoje ir turinti bičiulių Vilniuje, tačiau nepanoro pasisakyti pavardės.

Savo pavardės vėliau nepanoro pasakyti ir keturi fatališko namo gyventojai, pareiškę, jog karo metu su žurnalistais bendrauja tik anonimiškai.

Svetlana papasakojo, kad kai jos tėvai 1979 metais įsigijo butą 7-ajame name, visoje gatvėje stovėjo tik keturi daugiaaukščiai, o aplink plytėjo laukai.

Vėliau gatvė buvo prigrūsta pastatų, tačiau 3-iasis namas ir dabar tebėra bene didžiausias gatvėje – jame net šešios laiptinės. Tiesa, gatvė tada vadinosi Komjaunimo 50-mečio, o į Nepriklausomybės buvo pervadinta Ukrainai prieš trisdešimt metų paskelbus nepriklausomybę.

„Man šioje gatvėje jau darosi baugu gyventi, gal ji užkeikta. Į tą darželį, kuriame dirbo mama ir kurį aš lankiau, prieš savaitę atsitrenkė ir susprogo vyriausybinis malūnsparnis, o prieš dvidešimt metų raketa pataikė į tą butą, kuriame aš lankiau klasioką ir kuriame žuvo jo tėtis“, – pasakojo Svetlana.

Minėtas vyriškis, 61 metų Vladimiras Sirykas, tuo metu ką tik buvo į butą grįžęs iš pasivaikščiojimo parke su pustrečių metų anūkėle Aliona ir ją guldė miegoti. Žmona Viktorija vyrui pasakė, jog po rytinio skalbimosi bei kambarių tvarkymo prastai pasijuto ir paprašė, kad šis atneštų kraujo spaudimo matuoklį. 

Pati moteris nuėjo į virtuvę paieškoti vaistų ir po akimirkos ją apkurtino siaubingas trenksmas bei pasidarė tamsu nuo dulkių. Pagalvojusi, kad pas kaimynus sprogo dujos, Viktorija ėmė bėgti pas vyrą, bet koridoriuje prasmego į raketos padarytą skylę ir nukrito iki antro aukšto.

Nukrito laimingai – ant apačioje buvusių pagalvių, tačiau negalėjo pajudėti, nes koja buvo sulūžusi ir įstrigusi griuvėsiuose. Pakėlusi akis į viršų moteris pamatė dangų ir prie atsivėrusios skylės miegamajame stovinčią anūkėlę.

Viktorija sušuko, kad ji nejudėtų, o tuoj atėję žmonės ją paims. Taip ir atsitiko, po kiek laiko kaimynas Ženia, kurio miegamojo siena nuo smūgio bangos irgi nugriuvo, pamatė Alioną ir, peršokęs raketos išmuštą skylę, permetė mažylę savo broliui, o tas ją išnešė laukan.

Viktorijos vyrą gelbėtojai atrado prispaustą bloko su kraujo matuokliu rankoje. Kitos dvi aukos – jauna mergina bei pensininkė, irgi žuvo prispaustos blokų.

Prie nelaimingos laiptinės sutiktas Nikolajus pasisakė, jog tragedijos metu dirbo elektriku namų valdyboje ir buvo neseniai išėjęs į ankstyvą pensiją kariškis. Nikolajus tuo metu nuomojosi butą už kelių šimtų metrų, todėl skubiai atbėgo į įvykio vietą.

„Iš karto supratom, kad dujos ne prie ko, nes dujų vamzdžiai nebuvo pažeisti, nors dėl viso pikto skubiai vamzdžius užsukom“, – pasakojo vyriškis.

Komunalininkai ėmė svarstyti, kad namas sprogo dėl padėtos bombos, nes mieste tuo metu vyko didelės mafijos grupuočių kovos. Nikolajui iš karto esą kilo įtarimų dėl raketos, tačiau kariuomenės atstovai per televiziją tokius įtarimus neigė.

Viskas paaiškėjo tada, kai namo nuolaužose pasų skyriaus patalpose komunalininkai rado geležinę etiketę su duomenimis apie raketą.

„Likimo ironija, kad laiptinėje tada gyveno karinės Brovarų gamyklos, gaminusios raketoms sparnus, kuriais šios ir yra valdomos, vadovai, bet niekas iš jų šeimų nenukentėjo.

Tuo tarpu mano bičiulio mama, pensininkė, per sprogimą fizinių sužeidimų nepatyrė, tačiau iš streso jos galvelė „suminkštėjo“ ir ėmė matyti neegzistuojančius dalykus“, – liūdnai pasakojimą užbaigė Nikolajus.