Lvovas paskendo tamsoje, tačiau gyventojai į užsienį bėgti neketina

 Lvovas paskendo tamsoje, tačiau gyventojai į užsienį bėgti neketina

Neveikiant šviesoforams ir miestui skendint tamsoje, eismas gatvėse sudėtingas./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Lvovo, Ukraina

Gruodį grįžęs į Lvovą pamačiau visiškai kitokią situaciją, nei kad buvo prieš mėnesį. Iš tikrųjų Vakarų Ukrainos sostinė, nutolusi beveik tūkstantį kilometrų nuo fronto linijos, visą karo laiką gyveno gana ramiai, negirdėdama mūšių aidų ir nejausdama kasdienio parako kvapo.

Tuo metu, kai arčiau fronto esančiuose miestuose užsidarė dauguma parduotuvių ir kavinių, nes vaikščiojimas gatvėmis tapo pavojingas gyvybei, Lvove po trumpos pertraukos toliau veikė visos įstaigos. Charkovo, Iziumo ar Mikolajevo gyventojams spaudžiantis ilgose eilėse prie nemokamo duonos kepalo, Lvovo gyventojai smaguriavo kavinėse bei lankė teatrus ir muziejus.

Tokia situacija šiek tiek stebino ir pykdė iš pafrontės vietovių į Lvovą atvykusius pabėgėlius, tačiau Ukrainos vadovai gyrė šio miesto meriją už tai, kad gaivina ekonomiką ir mokesčiais pildo ištuštėjusį biudžetą. Lvovo nuopelnai šiame kare yra didžiuliai, tačiau kitokie nei pafrontės miestų.

Lvovas priėmė pusę milijono pabėgėlių, be to, per šį miestą į Ukrainą keliauja dauguma humanitarinės bei karinės Vakarų pagalbos.

Tačiau šiuo metu Lvovas yra praradęs savo sąlyginį nerūpestingumą ir linksmumą. Prarado todėl, kad Kremliui susprogdinus daugumą šalies elektrinių Lvove irgi ilgam ėmė pradingti šviesa, o kartu ir šildymas, vanduo, internetinis ryšys butuose.

Dingus elektrai Lvove veikia tik tos parduotuvės, kurios turi dyzelinius generatorius./Eldorado Butrimo nuotr.

Lvove jau kelias savaites gyventojams elektra tiekiama tik du kartus per parą po keturias valandas. Merijos paviešintoje informacijoje gyventojai informuojami, kokiose gatvėse bei namuose kuriuo metu elektra bus tiekiama.

Tačiau po naujų Kremliaus atakų elektra pradingsta visame mieste, o kai kuriuose namuose ją pavyksta atstatyti tik po kelių parų ar net savaitės. Tą vakarą, kai automobiliu atvykau į Lvovą, elektra kaip tik buvo atjungta visame mieste.

Važiuoti didmiesčio gatvėmis neveikiant šviesoforams ir praeiviams bei dviratininkams nedėvint atšvaitų nėra lengva. Šviesa mieste sklido vien pro langus iš tų parduotuvių ir įstaigų, kurios buvo įsigijusios dyzelinius generatorius. Mikrorajonuose tokių šviečiančių langų buvo vienetai, o centre irgi spindėjo mažuma langų.

„Pagaliau ir mes, lvoviečiai, patiriame tai, ką seniai išgyvena pafrontės bei okupuotų vietovių gyventojai“, – pasakė bičiulis Lvovo žurnalistas.

Vyriškis papasakojo, kad jo nuomojamame bute centrinis šildymas nebuvo dingęs, tačiau elektra įsijungia vien tada, kai jis yra darbe.

Grįžęs į butą vaikinas negali įsijungti televizoriaus ar pasinaudoti internetu. Nenaudingas tapo ir šaldytuvas, nes maistas jame sugenda. Vaikiną pykdo ir tai, kad dingus elektrai nebevažiuoja troleibusai bei tramvajai, o autobusai tampa perpildyti ir nebestoja, tad tenka valandą pėsčiomis traukti iki buto.

Turgaus „Dobrobut“ prekeivės dėkojo Lietuvai už paramą./Eldorado Butrimo nuotr.

„Jei pradings bute šildymas ir vanduo, miegosiu redakcijoje miegmaišyje, vadovai nupirko labai galingą generatorių, kuris jau dabar gelbsti dingus elektrai“, – sakė Y. Ivanoshka.

Vaikinas nusiteikęs, kad bet kuriuo momentu gali būti pašauktas kovai į frontą. Jų redakcijoje dirba dvidešimt moterų ir aštuoni vyrai, trys iš kurių jau gavo kvietimus į karinį komisariatą. Vienam žurnalistui išvyka į frontą buvo laikinai atidėta dėl ligos, o kitiems dviem liepta vaikščioti į apmokymus ir ruoštis po mėnesio keliauti į frontą.

Ten jau kovoja vienas redakcijos darbuotojas, prieš tris mėnesius savanoriu pasiprašęs į kariuomenę.

„Karo pradžioje sakė, jog žurnalistų neveš į frontą, nes mūsų darbas irgi yra svarbus, tačiau karių, matyt, ėmė trūkti dėl daugybės žuvusių bei sužeistų“, – svarstė bičiulis.

Paklausus, ką mano apie Vakarų ekspertų tvirtinimus, jog elektrai visiškai pradingus ir užėjus dideliems šalčiams iš Ukrainos į užsienį patrauks dešimt milijonų pabėgėlių, žurnalistas papurtė galvą.

„Nesąmonė, tie, kas bijojo karo pasekmių, jau seniai išvyko, o likusieji ištversime viską. Vieni kelsis pas gimines į kaimus, kiti įsigijo generatorius, o likę susieis į specialias merijos įrengtas patalpas, kuriose yra ir šviesa ir šildymas“, – užgarantavo bičiulis.

Norėdamas įsitikinti tokių žodžių svarumu kitą dieną nusprendžiau pakalbinti Lvovo centre esančio turgaus „Dobrobut“ pardavėjas. Pagalvojau – jos ištisas dienas bendrauja su pirkėjais, tad privalo gerai žinoti vietos žmonių nuotaikas.

Nešildomame teatre žiūrovai sėdi su striukėmis./Eldorado Butrimo nuotr.

Pokalbį su trimis prekeivėmis pradėjau degant turguje šviesai, kuri netrukus užgeso ir toliau teko bendrauti moterims įjungus žibintuvėlius.

„Jūs tikrai iš Lietuvos? Jei taip, noriu iš visos širdies padėkoti jūsų tautai už nenuilstančią paramą Ukrainai! Jūs su lenkais pirmieji atskubėjote padėti ir iki šiol esate ištikimiausi mūsų rėmėjai!“ –  sakė žaislų pardavėja Zoriana Svoboda.

Panašius padėkos žodžius netrukus ištarė ir jos draugės, gretimuose kioskuose kanceliarijos prekėmis ir spauda prekiaujanti Svetlana Urysia bei perukų pardavėja Kateryna Jaremchak.

Moterys pasakojo, kad šešias pastarąsias dienas turguje nebuvo elektros, todėl privalėjo užsidaryti 16, o ne 18 valandą, mat sutemus pirkėjų nebelikdavo.

„Blogiausia, kad namo grįžus nėra kaip susišildyti, nes mano mikrorajone centrinis šildymas atjungtas, neturiu nei vandens, nei šviesos. Kadangi elektros pajėgumų neužtenka visam miestui, tai šviesa yra pakaitomis atjungiama vis kituose rajonuose. Man nepasisekė, nes šviesą išjungia tuo metu, kai grįžtu po darbo, todėl ryte ateinu į turgų dažnai nervinga, bet mane apramina Svetlana, ji visus guodžia, ji didžiulė optimistė, nors vienintelis Svetlanos sūnus kovoja fronte“, – papasakojo K. Jeremchak.

Juodą striukę dėvinti putliažandė S .Urysia labiausiai šypsojosi bei atrodė pati nuotaikingiausia, tačiau, kai paklausiau, kaip fronte einasi sūnui, moteris surimtėjo ir prisipažino, jog pergyvendama dėl jo pasiligojo, geria vaistus širdžiai stiprinti ir raminamuosius, be kurių esą nebeužmiega.

„Mano trisdešimtmetis sūnus Volodia dar 2014 metais pasiprašė savanoriu į frontą kovai su Rusijos okupantais. Ir pykau, ir verkiau, ir maldavau to nedaryti, bet jis pasakė privalantis taip pasielgti, nes kitaip negali, ir išvyko“, – pasakojo S. Urysia.

Svetlana Urysia pergyvena dėl fronte kovojančio sūnaus, tačiau ragina tautiečius iškęsti visas karo negandas./Eldorado Butrimo nuotr.

Moteris spėja, kad sūnui įtaką galėjo padaryti giminaičių didžiavimasis seneliu, kuris net Sibiro konclageryje atsėdėjęs neslėpė savo patriotizmo. Volodia per devynerius metus kare jau patyrė šešias kontūzijas, bet pasveikęs visada grįžta į frontą.

„Man būtų ramiau, jei galėčiau su Volodia kasdien pabendrauti telefonu, bet jiems retkarčiais leidžiama vien žinutes parašyti, tad gaunu vien tokias trumpas: „Viskas gerai, myliu“, – apgailestavo mama.

S. Urysia pasakojo, kad rotacinių atostogų grįžę kariai yra labai pavargę nuo ilgų kovų, tačiau po kelių dienų jie sukandę dantis esą veržiasi toliau vaduoti savo šalį.

„Iki šių metų neretai turguje kalbėdavome, kad Ukrainos vyrai yra patižę ir pritingintys, nes nesugeba aprūpinti šeimų ir moterys tūkstančiais priverstos važiuoti į Lenkiją uždarbiauti, bet dabar pamatėme, kad mūsų vyrai yra bebaimiai supermenai ir mes jais nepaprastai didžiuojamės“, – tvirtino pardavėja.

S. Urysia prašė netikėti tvirtinimais, jog masės ukrainiečių šią žiemą bėgs iš šalies, tokių esą bus tik vienetai. Moterys esą jokiu būdu nebėgs, nes yra pasiilgusios fronte kovojančių vyrų ir vaikų, ir laukia jų grįžtančių trumpam poilsiui iš fronto, kad savo rūpesčiu ir meile šiuos sušildytų ir suteiktų stiprybės toliau kovoti.

Prekeivė prisipažino nepaprastai išgyvenanti dėl savo sūnaus, tačiau to viešai nerodo, nes mano, kad šiuo metu negalima rodyti silpnumo ir nevilties. Norint laimėti karą tauta esą turi būti stipri ir vieninga, todėl ji ir darbo draugėms, ir pirkėjams kasdien kartoja – privalome viską iškęsti, negalime bėgti iš šalies ir pergalės turime sulaukti drauge.

„Jums, lietuviai, noriu pasakyti viena – neduok Dieve, niekam būti mūsų vietoje, karas yra baisus dalykas. Tačiau tas negandas išgyvendami mes pamatėme, kad jūs kartu su lenkais esate geriausi draugai, pirmi atskubėję pagelbėti ir labiausiai padedantys, mes to niekada niekada nepamiršime“, –sakė S. Urysia.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video