Lėlininkė: kūriniai praryja dalelę sielos
Ypatingų senovinių lėlių, o dabar ir lėlių namų kūrėją Dalią ŠIMOKAITIENĘ šis pomėgis stipriai įsuko ir nepaleidžia. Paklausius moters pasakojimo, regis, lėlių kūryba nėra tiesiog paprastas užsiėmimas kaip nerti servetėles ar siuvinėti kryželiu. Išreikalavusios vargo ir subadytų pirštų lėlės vogčiomis nugvelbia dalelę autorės sielos. Tam, kad tarsi galėtų atgyti pačios. Pasak Dalios, į lėles užsižiūrėjus ilgiau jų veiduose sustingusios emocijos tarytum ima sroventi tavin.
Menininkė nustebina, kad lėlėms vietos naujuose, kol kas dar iki galo įrengti nebaigtuose namuose nebus. Nors praeities rūmų damas menantys kūriniai čia greičiausiai puikiai tiktų bei jaustųsi. Mat Dalia šeimos name kuria panašaus laikmečio interjerą, kaip ir lėlių namuose.
– Kokiomis lėlėmis vaikystėje žaisdavo lėlininkė?
– Jos buvo paprastos. Tokios minkštos, eilinės lėlės. Gal vokiškos.
– Kada pradėjote gaminti lėles savo rankomis?
– Tai buvo labai seniai – turbūt prieš dešimt metų. Tada dar nebuvo populiaru gaminti lėles. Mažoji dukra turėjo lėlę porcelianine galva. Šią ji sudaužė. Liko tik kūnas. Nusprendžiau, kad reikia kažką padaryti ir pajutau, jog man tai patiko – patiko kurti lėles. Taip viskas ir prasidėjo.
– Vadinasi, siūti mokėjote jau anksčiau?
– Taip, esu auksarankė (nusijuokia). Rankdarbiai labai patiko. Iki tol megzdavau sau, vaikams. Bet siūti pernelyg nemėgau, nebent iš reikalo.
– O iš kur tas meninis polėkis? Juk neatsirado tiesiog iš niekur. Matyt, jumyse slypėjo visada?
– Visada tokia buvau – pastebiu gražias, įdomias detales. Man rūpi estetika – negalėčiau būti bet kokioje aplinkoje. Man ypač svarbu, kas mane supa, kokie daiktai. Lėlių kūrimas tapo mano saviraiška.
– Papasakokite, kaip gimsta lėlė.
– Aš nedirbu taip, kaip dirba kiti lėlininkai. Turiu savitą braižą. Visos lėlės pagamintos iš natūralios drobės. Pirmiausia pagaminu kūną. Viduje yra kamšalas – tokia senovinė vata, kuria būdavo prikimštos kaldros. Viršų dengiu aliejiniais dažais. Galvos molinės, aptrauktos drobe.
Lėlių plaukai natūralūs. Šiais laikais jų labai paprasta gauti – gausu perukų, šinjonų, įvairiausių sruogų.
Lėlių suknelių medžiagos – iš Paryžiaus turgaus. Specialiai skrendu ten, kad surasčiau tinkamų medžiagų. Audiniai senoviniai – kiekvienas su sava istorija. Į tą turgų iš viso pasaulio suskrenda įžymybės. Jos čia perka įvairius vintažinius dalykus.
Jei atsisėsčiau ir ištisai dirbčiau prie kūrinio, lėlę pagaminčiau per mėnesį. Šis pomėgis finansiškai labai brangus.
Dabar šiek tiek pakeičiau kūrybos kryptį. Gaminu nebe lėles, o lėlių namus. Mane tai veža, nepaprastai patinka – kur kas labiau nei kurti lėles. Negalėčiau atsakyti, kodėl. Tiesiog kuriu tai, ko norisi. Lėlių namuose esančiuose šviestuvuose netgi žibės šviesa – kaip tikruose namuose. Vėliau namus apgyvendinsiu mažomis lėlėmis.
Siūti lėles tikras vargas. Net prisiminti nesinori. Visi pirštai lieka subadyti. Jei lėlė keliauja į parodą ir kokia nors detalė nukrito, reikia pritvirtinti, ką nors pakeisti – nesinori prie darbo grįžti. Tiesiog nekyla rankos. Greičiausiai dėl to, kad į kiekvieną kūrinį įdedi labai daug darbo. Jis tiesiog išsunkia. Kaip aš sakau, kažkiek sielos praryja – įpūti lėlėms gyvybės ir pačiai mažiau lieka.
– Jūsų lėlės – praeities damos. Lėlių namai, kuriuos dabar savo auksinėmis rankomis kuriate, irgi senoviniai. Patinka praeities laikas?
– Taip, mane be galo žavi Viktorijos laikmetis. Visi mano darbai vintažinio stiliaus. Pati esu knygų graužikė. Man patinka literatūros žanras – šeimos sagos, kada aprašoma iš kartos į kartą (aut. past. saga vadinamas senovės skandinavų (islandų ir norvegų) bei senovės airių literatūros žanras – prozinis pasakojamasis mitologinės istorinės tematikos kūrinys, vaizduojantis visos giminės gyvenimą). Labai gilinuosi į detales, specialiai skaitau.
– Vienų menininkų kūrybai būtina naktis, kitų – ankstyvas rytmetis. O kada kuriate Jūs?
– Aplink šurmuliuojant šeimai, dirbti būtų sudėtinga. Kūrybai man išskirtinai reikalinga vienatvė. Čia tiek daug smulkių detalių – reikia kantrybės ir kruopštumo.
– Italų rašytojas Luigi Pirandello dramoje „Šeši personažai ieško autoriaus“ išsakė mintį, kad būtent personažai autoriui rodo tolesnius siužeto įvykius, o ne autorius personažus stato į savo sukurtas situacijas. O kaip su Jūsų kuriamomis lėlėmis? Galbūt jos pačios padiktuoja, kaip nori atrodyti?
– Sumanai kažką viena, o kuriant viskas ima ir pasikeičia. Būna, pamatai, kad lėlė ar kūrinio detalė turi būti kitokia. Net pačią rezultatas nustebina.
Vienos lėlės linksmos, kitos liūdnos. Jos tiesiog tokios gimsta. Ta emocija bežiūrint į lėles persiduoda. Šalia lovos sėdi lėlė senutė. Net negalėčiau pasakyti, kurio amžiaus yra jos drabužiai – tokie seni tie suknelės audiniai. Lėlė pati savaime man tokia išėjo – tokiu veidu. Tas liūdesys tiesiog persismelkia. Lėlę ilgai laikiau dėžėje, tik dabar ji šalia lovos atsisėdo.
– O kur dedate lėles? Ar jos puoš Jūsų naujuosius namus?
– Ne, manau, kad jų čia nebus. Jei atvirai, man tos lėlės šiek tiek pabodo. Aš jų dažnai matyti nenoriu. Gal išties lėlininkų žodžiuose, kai jie sako, jog lėlėse apsigyvena kažkas iš mistinio pasaulio, yra tiesos? Nesinori į jas daug žiūrėti. Dalis darbų vežiojami po parodas. Ketinu ir pardavinėti. Pasiūlymų pirkti kūrinius sulaukiu. Ypač iš užsieniečių – Australijos, Rusijos. Iki šiol nesu pardavusi nė vieno kūrinio – vaikai neleido (šypsosi). Dukroms labai patinka tos lėlės. Ketinu, palikti tik dabar kuriamą lėlių namą. Mat jis dukros numylėtas.
[#gallery=255#]
