Laimingas ten, kur yra

 Laimingas ten, kur yra

„Jei paklaustumėte, ar šiandien norėčiau būti kur nors kitur, atsakyčiau – ne, – nustebina Dotnuvos slaugos namuose dirbantis kineziterapeutas Eimantas DONSKIS (32). – Esu laimingas ir džiaugiuosi gyvenimu, kurį gyvenu šiandien.“

Kaip keista tai girdėti iš jauno žmogaus. Juk daugelis verčiamės per galvą, plėšomės siekdami tobulybės ir net priartėję prie jos vis tiek nesijaučiame sotūs. Aišku, savų tikslų turi ir Eimantas, tačiau laimė jam – ne tik įgyvendintos svajonės vaisiai, bet ir pats kelias iki jų.

– Visada atrodote linksmas ir žvalus žmogus. Turbūt ryto nepradedate mintimis „Oi, kaip sunku keltis“? Greičiau – „Valio, dar viena nauja diena!“

– Kiekvieną rytą atsikeliu labai žvalus, su gera nuotaika. Jeigu turiu laiko ir pavyksta, kasryt stengiuosi pasivaikščioti su savo šunimi. Tada rytinės procedūros ir į darbą. Visada stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai, padėkoti už naują dieną, už tai, kad atsikėliau, kad galiu ir turiu, kur eiti. Dar ryte stengiuosi susidėlioti dienos planą. Man patinka planuoti ir, jei planai pasikeičia, būnu labai nepatenkintas (nusijuokia).

– Išmuša iš vėžių?

– Ne visada išmuša, bet man patinka žinoti, kur būsiu ir ką darysiu nuo pat ryto iki vakaro. Pas mane taip turi būti.Eimantą Donskį drąsiai būtų galima pavadinti šių laikų retenybe. Kol visi buvimą laimingais nukeliame kažkur toli į ateitį, kai įgyvendinsime visas svajones, Eimantas laimingas jaučiasi čia ir dabar.

– Kaip manote, kiek vidinis nusiteikimas turi įtakos mūsų gyvenimo kokybei?

– Labai daug. Jei visada galvosi, kad niekas nepavyks, nieko nepadarysi, tai taip ir bus. Daug priklauso nuo to, kaip esi nusiteikęs, kaip žiūri į gyvenimą, į pasaulį. Kad ko nors pasiektum, pirmiausia turi žinoti, ko nori ir kaip tai padaryti. Pavyzdžiui, turėti dienos tikslą – atlikti vieną, kitą dalyką ir stengtis po žingsnelį, kad vakare būtum patenkintas praėjusia diena.

– O ką toks jaunas žmogus veikia slaugos namuose? Kodėl pasirinkote kineziterapijos specialybę?

– Baigęs mokslus dirbau ligoninėje, o paskui pradėjau dirbti Dotnuvos slaugos namuose. Kineziterapijos specialybę pasirinkau todėl, kad visada norėjau savo profesiją susieti su sportu. Tiesa, planuose tai vis dar yra.

Kineziterapija apibrėžia viską nuo pat kūdikių mankštų iki senyvo amžiaus žmonių, su kuriais dabar būtent ir dirbu. Norėjau darbo, susijusio su fizine veikla ir žmonėmis. Taigi man patinka tai, kuo užsiimu.

– Nebandėte laimės ieškoti užsienyje ar bent jau įsitvirtinti didmiestyje. Kodėl likote mažame mieste?

– Laimingas jaučiuosi čia, kur esu. Kaip bus vėliau, nežinau. O jei paklaustumėte, ar šiandien norėčiau būti kur nors kitur, atsakyčiau – ne.

– Ar neslegia kasdien dirbti su sunkiais ligoniais? Nesinorėtų kokio pozityvaus darbo? O gal ir čia įžvelgiate daug pozityvo?

– Jie neserga – jie tik seni ir jiems skauda. Skaudėti gali bet kam – ir jaunam, ir senam. Dotnuvos slaugos namuose yra labai gerų žmonių, kurie gali pamokyti gyvenimo džiaugsmo. Tereikia sugebėti pasisemti iš jų išminties. Labai smagu grįžti po atostogų, kai pacientai pasitinka ir sako: „Mes tavęs pasiilgom.“ (šypsosi). Malonu.

Dirbdamas su kai kuriais slaugos namų gyventojais negaliu liautis jais žavėjęsis – nors jiems skauda, kai kurie yra po tikrai sunkių ligų, bet vis tiek stengiasi, daro, kasdien po mažą žingsnelį eina pirmyn ir tuo džiaugiasi. Pavyzdžiui, prieš tai gulėjo lovoje, o dabar jau gali paeiti metrą. Tai net man pačiam įkvepia pozityvumo. Jeigu jie nenorėtų, nesistengtų, tada ir man būtų sunkiau, neturėčiau tokios energijos.

– Juokais save esate pavadinęs „bobučių siaubu“. Kodėl? O gal močiutės pačios Jus taip per dantį patraukia?

– Ne, aš juokavau (atsako juokdamasis). Nesu nei siaubas, nei kas. Tiesiog man patinka, kai manęs klauso. Jokiu būdu nekeliu balso, nerėkiu, bet jei aš atėjau ir turime daryti mankštą, vadinasi, darome. Jei negali tą dieną, tai tik todėl, kad serga, o daugiau man visada reikalingas maksimumas.

Pacientams aš atiduodu visą save, bet to paties mainais tikiuosi ir iš jų. Skiriu jiems savo dėmesį, energiją ir, jei dirbsime kartu, bus gerokai lengviau.

– Nesyk teko girdėti Jus patį ar kitus įstaigos darbuotojus bendraujant su slaugos namų gyventojais. Supratau, kad niekad nestokojate humoro. Ar tai irgi padeda gyventojams pasijusti geriau?

– Su kai kuriais gali bendrauti su humoru, bet su kitais neišeina – su jais reikia labai rimtai. Tiesiog prisitaikai prie kiekvieno žmogaus. Šiaip aš jiems stengiuosi būti ne kaip koks medikas ar vadovas, o draugas. Bandau užmegzti draugišką ryšį, kad galėtume pasijuokti ir jie manimi pasitikėtų. Slaugos namų gyventojams esu kaip šeimos narys. Visa mūsų įstaigos bendruomenė – didelė šeima.

Kiekvieną kartą pasilabinu su gyventojais, visada su nuotaika, su šypsena ir nesvarbu, kad gal viduje tądien jaučiuosi blogai, bet savo neigiamų emocijų stengiuosi pacientams neperduoti. Aš čia esu tam, kad jiems padėčiau.

– Kineziterapija – gydymas judesiu. Vis tik anaiptol ne kiekvienas suvokia, kad ir judėjimas gydo. Atrodo, jei skauda ar kažko neįstengi fiziškai padaryti, tai ir nereikia.

– Kaip sekasi susitarti su gyventojais?

– Gydymas judesiu – be galo skausmingas. Ypač tiems žmonėms, kurie yra po insulto. Tada stengiesi jiems paaiškinti, kad vieną dieną labai skauda, bet kitą dieną jau mažiau skaudės. Vieni tuo patiki ir ilgainiui pamato, kad skaudanti galūnė pradeda labiau judėti. Kiti, nėra paslaptis, jeigu skauda, nenori ir spjauna į viską.

Žinoma, stengiuosi įtikinti, bet ne visada pavyksta. Yra žmonių, kurie dešimt metų išgulėję ant patalo. Matai dedamas pastangas, tačiau vis tiek ne kas kartą jiems pavyksta pasiekti maksimumą, kurio norėtų. Tokiam žmogui ir tikslus kitus keli. Aš ir pats visada įvertinu, kiek galima iš vieno ar kito žmogaus reikalauti. Jeigu jis dešimt metų guli, nepadarysi, kad imtų bėgioti, bet tai, jog pats atsisės ir pavalgys – jau pasiekimas.„Vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų - jausti mylimo žmogaus palaikymą, - atskleidžia Eimantas. - Už tai dėkingas esu savo draugei Indrei.

– Tai milžiniškos kantrybės reikalaujantis darbas. Iš kur tiek jos turite?

– Nesyk esu girdėjęs: „Kantrus žmogus yra kietas žmogus.“ Ne visada ir man pavyksta išlikti kantriam, bet žinau, ką dirbu ir su kuo. Senas žmogus – kaip mažas vaikas. Jis užsispyręs, rodo savo charakterį, bet kantriai, nuosekliai, po mažą žingsnelį bandai prie jo prieiti. Jei tai nepavyks, tada rezultato su juo pasiekti bus neįmanoma. Kaip sakiau, stengiuosi jiems būti draugas, įrodinėti mūsų bendro darbo naudą. Štai šiandien ranką pakėlėme vieną kartą, po kiek laiko – jau ir du kartus.

O iš kur kantrybė? Čia kažkur guli (deda delną prie širdies). Turbūt tai mano charakterio bruožas. Be to, jei aš kantrus nebūsiu, tada apie rezultatus su pacientais galime nė nesvajoti.

– Kokių kineziterapijos stebuklų esate pasiekęs su savo pacientais? Galbūt buvo tokių atvejų, kai didelės paciento pastangos ir Jūsų bendras darbas pranoko lūkesčius?

– Didžiausias mano pasiekimas su pacientu, kuris po insulto visiškai nejudėjo. Šiandien tas žmogus gali po kambarį vaikščioti su lazda, iš trečio aukšto nulipti į apačią ir užlipti į viršų.

– Kaip jaučiatės, kai matote tokią savo pacientų pažangą?

– Stebėti akivaizdžią pažangą – labai geras jausmas. Pradedi dirbti su gulinčiu žmogumi, bet paskui jis sugeba eiti. Tokie rezultatai glosto širdį ir yra mano darbo įvertinimas. Atidaviau savo žinias, tai padariau tinkamai, todėl ir pavyko žmogui padėti. O jeigu kas nors neišeina, klausiu savęs, ar padariau viską, kaip reikėjo. Juk kiekvienam pacientui to paties netaikysi – su kiekvienu dirbi pagal skirtingą metodiką.

– Ar būna, kad bandote įkalbinti žmogų, tačiau tenka pasiduoti ir nuleisti rankas?

– Būna. Kada žmogus pats nenori, užsispiria, visiškai nesileidžia įkalbamas, vadinasi, ir jis nuleido rankas. Vien mano noro padėti nepakanka. Jei kiekvienąkart atėjus jis į tave žvelgia kaip į priešą: „Ko tu lendi, man skauda, palik mane ramybėje, man ir taip gerai“, tada atstoji. Pavyzdžiui, nemažai Dotnuvos slaugos namų gyventojų yra po insulto, o šis pažeidžia ne tik kūno funkcijas, bet ir smegenis – taigi ir mąstymą. Tądien žmogui vienaip atrodo, palieki jį ramybėje, tačiau kitą dieną galbūt jam bus geriau ir jis norės.

Na, bet kai kada išties tenka nuleisti rankas. Kartais sunku tai priimti, nes matai, kad žmogus yra perspektyvus, jo savijauta tikrai gali pagerėti, bet niekaip nepavyksta jam to įrodyti. Visko būna.

– Kas Jums gyvenime yra didžiausia laimė? Kaip manote, ko šiuolaikiniam žmogui trūksta ar galbūt kaip tik yra perdaug, kad vis bambame, esame nelaimingi, nejaučiantys entuziazmo skanauti gyvenimą, semti jo galimybes ir progas?

– Pabambu ir aš. Kartais net labai (nusijuokia). O laimingas jaučiuosi tada, kai mane supantiems žmonėms, artimiesiems viskas gerai. Taip pat man patinka, kai viskas eina pagal planą, kai pildosi mano norai, tikslai. Žinoma, jei nepavyksta įgyvendinti siekių, tai nereiškia, kad nuleidžiu rankas. Tiesiog tada siekiu kito tikslo.

Visada stengiuosi planuoti, pavyzdžiui, kur būsiu ar ką norėčiau veikti po penkerių metų. Ne tik įgyvendintas tikslas, bet ir jo turėjimas bei galimybės jo siekti yra didelė laimė. Dar nuostabu, kai tave palaiko aplinkiniai. Žemai lenkiu galvą prieš savo antrą pusę. Yra buvę visko, bet čia, kur esu dabar, jaučiuosi laimingas. Dėkoju, kad galiu džiaugtis gyvenimu. Tiesa, taip nebūna visą laiką (šypteli).

– Na, jaustis laimingu greičiausiai nėra nuolatinė žmogaus būsena. Tai labiau konkrečios akimirkos.

– Pagal zodiako ženklą esu Svarstyklės. Tad kartais pas mane viskas būna arba per daug juoda, arba balta. Dažnai išgyvenu tokius „arba… arba…“, tačiau džiaugiuosi tuo, ką galiu sau leisti šiandien – prabusti, eiti, valgyti, bendrauti, daryti tai, kas patinka, mėgautis net ir darganota diena – vien tuo, kad ji išaušo. Materialiniai dalykai mažiausiai svarbūs. Gali turėti, ko tik nori ir kiek nori, bet viduje vis viena nejausti ramybės.

– Dėkoju už pokalbį.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video