Laiko vartus pravėrus: Paberžėje – jubiliejinė Sekminių šventė (GALERIJA)

Saulėtą sekmadienio popietę Kėdainių dvasinės traukos centras – Paberžės kompleksas – vėl prisipildė tik jam vienam būdingo ypatingai jaukaus šurmulio. Čia vyko tradicinė, jubiliejinė, jau trisdešimtoji folkloro ansamblių šventė „Sekminės Paberžėje“.

O Sekminės, kaip ir pridera šimtametei tradicijai, sekmadienį Paberžėje buvo berželiais išpuoštos, sutartinėse skendinčios ir vaikų džiaugsmu sklidinos.

Kai Šventoji Dvasia į žemę nužengia gamtos suvešėjimu

Šiltojoje Paberžėje viena kitą keitė ir papildė dvi lietuviškosios tradicijos – po Šv. Mišių medinukėje Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnytėlėje krikščioniškąją rimtį mainė šurmulingas kermošius, trankus senosios klebonijos pašonėje susibūrusių folkloro ansamblių pasirodymas ir pagoniškųjų lietuviškųjų papročių žaismas.

Septą (t.y. septintąjį) sekmadienį po Velykų įvairiose Lietuvos vietose minimos Sekminės – tiek krikščioniškas, tiek pagoniškas tradicijas puoselėjančių žmonių.

Tai – viena iš svarbiausių katalikų švenčių po Šv. Kalėdų ir Šv. Velykų, minint Šv. Dvasios atsiuntimą apaštalams 50-ąją dieną po Kristaus Prisikėlimo.

[quote author=“R. Lukminienė“]Sekminės – piemenėlių šventė. Jie nuolat ganydavo gyvulius, ir ši laisva diena, išeiginė, jiems už šį triūsą būdavo tarsi padėka.[/quote]

Ši diena žinoma kaip Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena, patvirtinanti Kristaus dieviškumą. Tikima, jog nuo šios akimirkos Šventoji Dvasia apsigyvena ne tik atskiruose pateptuosiuose – pranašuose ar karaliuose, bet ir kiekviename tikinčiajame.

Vis dėlto, krikščioniškosios Sekminės susiformavo atsižvelgiant į baltų tradiciją, kurioje ši šventė simbolizuoja pavasario lauko darbų, sėjos pabaigą ir vasariškųjų pradžią, piemenų dieną, beržų garbinimo ceremoniją bei duoklę gamtai ir gyvuliams.

Renginyje, kuris vietiniams jau spėjo įgauti Paberžės atlaidų reikšmę, buvo galima pajusti protėvių – pagoniškųjų tradicijų dvasią: pamatyti, kaip berželių šakomis apkaišomi namai, kaip aukojama duona kasdieninė, išgirsti dainas, kurias mūsų senoliai traukdavę aplink laukus Sekminių dieną vaikščiodami, gausesnio derliaus pradžioje gamtos prašydami, o vėliau – su priekyje einančiu kunigu melsdami.

Daugiau nei 350 dalyvių

Dvi tradicijas jungianti folkloro ansamblių šventė „Sekminės Paberžėje“ subūrė 18 vaikų, jaunimo ir suaugusių folkloro kolektyvų, iš viso – daugiau nei tris su puse šimto dalyvių, o juos pasveikino ir Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis bei administracijos direktorius Arūnas Kacevičius.

Dvylika kolektyvų Paberžėn atvyko iš Kėdainių rajono, penki – iš kiekvieno etnografinio šalies regiono – Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos bei Mažosios Lietuvos.

Renginyje pasirodė ne vien Kėdainių krašto folkloro atlikėjai, bet ir svečiai iš Vilniaus, Klaipėdos, Kaišiadorių, Šakių, Ukmergės. Vienas kolektyvas – Lūznavos dvaro kadrilinių šokių grupė – atriedėjo iš kaimyninės Latvijos.

Iš skirtingų etnografinių šalies regionų suvažiavusių folkloro ansamblių nariai šventės dalyvius supažindino su savųjų kraštų ypatumais, pravedė jiems vieniems būdingų dainų, šokių, ratelių bei instrumentinės muzikos mokymus.

[quote author=“R. Lukminienė“]Šeimininkutėms Sekminės būdavo darbymetis. Sakykime, populiaru tądien būdavo skanauti virtinukus, Kėdainiuose –  daugiausia su varške, kai kuriose vietovėse – ir su mėsa. Tad jeigu šeimoje 12 narių, o kiekvienam iš jų būtina buvo po 7 virtinukus paruošti – yra ką veikti. Buvo priimta per Sekmines valgyti po 7, Šeštinėms – po 6, Devintinėms – po 9 virtinukus.[/quote]

Pagarba – gamtai maitintojai

„Nepameluosime sakydami, kad Sekminės – aukštaičių šventė. Dzūkijoje ši tradicija nebuvo tokia stipri kaip Aukštaitijoje, Žemaitijoje gamta visais laikais šiek tiek vėluodavusi prabusti, todėl tame regione svarbesnė šventė būdavo Devintinės.

Apskritai Sekminių šventė mums, lietuviams, yra ypatingai svarbi, nes mes – žemdirbiškos kultūros atstovai. Žmonės laukdavo gero derliaus, kad turėtų duonos. Tai – viena iš didžiausių švenčių metuose, moderniais laikais, žinoma, netekusi tokios gilios prasmės, kaip senovėje, bet džiugu, jog vis dar minima.

Šiandien ši ilgametė tradicija mums tarsi stabtelėjimas, atsigręžimas į gamtą, prisilietimas prie jos. Smagu drauge pabūti, pagaliau, tą pačią Sekminių ir Paberžės aurą pajusti, – „Rinkos aikštei“ sakė Arnetų namo Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro, propaguojančio senuosius amatus ir telkiančio amatininkus, vadovė, etnologė Regina Lukminienė. – Mūsų protėvių laikais Sekminės pirmiausia buvo gamtos pagerbimo šventė. Ne veltui berželiais puošiami namai, vartai, netgi gyvuliai. Berželis – tarp pirmųjų, išsprogstančių pavasarį, gyvybės, vaisingumo simbolis, todėl jis – vienas iš šios šventės akcentų. Antra – šia švente buvo demonstruojama pagarba gyvūnijai, išskirtinai – karvutėms, kurias piemenėliai vainikais puošdavo. Iš beržų nupinti vainikai, buvo tikima, jog karvėms dar pieningesnėms tapti padės. Juk karvutės buvo vienos pagrindinių maitintojų.“

Atgaiva tarp vargų

Anot Tarybų Lietuvos enciklopedijos, 1937 m. Lietuvoje vis dar buvo samdoma apie 31 tūkst. piemenų. Ne kas kitas, bet būtent piemenys su nekantrumu labiausiai laukdavę Sekminių šventės, mat tądien jie atsidurdavę dėmesio centre, būdavo vaišinami, rengdavo savo susibūrimus.

Brandesni žmonės eidavę savo laukus apžiūrėti, pagarbą pasėliams atiduoti ir jų globos apeigas atlikti, galiausiai susėsdavę pasibėdavoti, džiaugsmais pasidalinti, drauge pavalgyti ir bokalą išlenkti. Kerdžius – piemenų vyresnysis, puošdavęs bandos bulių, o patys piemenėliai pindavę vainikus pargenamoms karvėms, o už žaliuojančius beržinius ir iš kokių tik žolių ar žiedelių laukuose atrastų vainikus norėdavę gauti iš šeimininkių gardesnį kąsnį.

Beržo vainikais ne tik galvijų, bet ir savas galveles išpuošę piemenys įprastai dovanoms – „melstuvėms“ sulaukdavo virtinukų, lašinių, balto sūrio, sviesto, kiaušinių, iš kurių vakare ant laužo kepdavo pautienę.

[quote author=“Ž. Smulskienė“]Labai džiugina tai, kad mums pavyksta ne vien išlaikyti Sekminių Paberžėje tradiciją, bet ir „auginti“ šią šventę. Ji kasmet atranda vis naujus svečius, kuriuos traukia įspūdinga aplinka bei žmonės.[/quote]

„Sekminės – piemenėlių šventė. Jie nuolat ganydavo gyvulius, ir ši laisva diena, išeiginė, jiems už šį triūsą būdavo tarsi padėka.

Iš esmės, visos mūsų tradicinės šventės būdavo labai gerai apgalvotos. Dirba žmogus visą pavasarį, ir po to jam būtinai reikia atsikvėpti. Sekminės – atokvėpis tarp dviejų etapų – sėjos ir derliaus nuėmimo. O tose šventėse išties atsikvėpdavo, pabendraudavo, skaniau pavalgydavo ir išsimiegodavo, – šypteli Kėdainių krašto etnologė R. Lukminienė. – Aišku, šeimininkutėms Sekminės būdavo darbymetis. Sakykime, populiaru tądien būdavo skanauti virtinukus, Kėdainiuose –  daugiausia su varške, kai kuriose vietovėse – ir su mėsa. Tad jeigu šeimoje 12 narių, o kiekvienam iš jų būtina buvo po 7 virtinukus paruošti – yra ką veikti. Buvo priimta per Sekmines valgyti po 7, Šeštinėms – po 6, Devintinėms – po 9 virtinukus.“

Kiaušinis – vaisingumo ženklas

Žmonės tikėjo: tas, kuris per Sekmines įveiks septynis virtinius, ištisus metus bus laimingas.

Tačiau virtinukams nenusileisdavo kiaušinienė. Skirtingose šalies vietovėse, kur – po pietų, o kur – vakare ar netgi naktį vykdavo „Piemenukų pautienė“. Piemenys dainuodavo dainas ir kepdavo kiaušinienę.

„Piemenėliai susikurdavo laužą ir kepdavo kiaušinienę. Man teko užrašyti ir tokių pasakojimų, jog jeigu jau piemenukai negalėdavę išsikepti patys – prašydavę kokios nors šeimininkės. Tiesa, dar verta paminėti tai, kad Kėdainių krašte ilgai buvo išlikęs paprotys Sekminėms marginti kiaušinius. Tačiau – tik žaliai, – primena etnologė R. Lukminienė. – O kiaušinienė buvo valgoma todėl, kad kiaušinis – vaisingumo ženklas. Norėjosi juk kad užderėtų gausus derlius.“

Pautienė – iš viso tūkstančio (!) pautų

Šiuolaikiniams „piemenukams“ – trisdešimtosios folkloro ansamblių šventės  Paberžėje dalyviams – taip pat teko paskanauti tradicinės Sekminių pautienės.

„Piemenėlių pietus“ paruošti užtrukome apie tris valandas, – metro skersmens keptuvę skrosdama metaliniu samčiu juokėsi su auklėtinėmis maistą ruošusi Kėdainių profesinio rengimo centro vyresnioji profesijos mokytoja Audronė Alminienė. – Pasiruošėme atitinkamai – 1 000 kiaušinių, 5 kilogramus lašinukų, 5 kilogramus svogūnų, pagal skonį – druskos, pipirų, kelis maišelius žalumynų. Pusei tūkstančio porcijų.“

[quote author=“Aut. past.“]Sekminės, kaip ir pridera šimtametei tradicijai, sekmadienį Paberžėje buvo berželiais išpuoštos, sutartinėse skendinčios ir vaikų džiaugsmu sklidinos.[/quote]

Piemenėlių šventė tapo šiuolaikinės bendruomenės švente

Sekminių šventę Paberžėje vedė humanitarinių mokslų daktarė, etnomuzikologė, televizijos laidų ir renginių vedėja Loreta Sungailienė. Žinoma moteris pasakojo ir apie Sekminių papročius bei tradicijas.

„Piemenėlių kadaise buvusi šventė tapo visos bendruomenės švente. Sekminių dieną piemenims gyvulių ganyti nereikėdavo, bet užtat jų kūrybiškumui pasireikšti būdavo laikas ir vieta. O užvis smagiau jeigu po vainikų pynimo ir šeimininkučių vaišių kartu koks kerdžius vakarodavęs – ragelį, birbynėlę išsitraukdavęs, dar ir groti pamokindavęs. Ši tradicija – kaimo, miestelio bendruomenei susiburti atėjo iš labai senų laikų, kada pabaigus pavasario darbus, prieš vasaros sezoną, būdavo švenčiamos Sekminės.

Šiais laikais šią dieną prisimename nuo senovės protėvius lydėjusias apeigas: prieš vasaros darbus su dainomis būdavo apeinami laukai, apžiūrimi juose augantys javai, parodant dėmesį būsimam derliui su viltimi, jog tai padės pasėliams geriau augti. Vaikščiojimas aplink laukus – tarsi palaiminimas, tarsi apsauga derliui. Jau vėliau, krikščionybės laikais, tas apėjimas būdavo jau nešant kryžių kartu su kunigu ir giedant šventas giesmes. Ir pašventinimas, ir palaiminimas, ir visapusiškas gamtos ir dangaus dievų susijungimas, kuriame dalyvauja ir pats žmogus“, – pabrėžė etnomuzikologė L. Sungailienė.

Sugrįžo į Paberžę po dešimtmečių

Kartu su L. Sungailiene į šventę Paberžėje atvyko ir jos prieš dvidešimt penkerius metus įkurto bei pačios vadovaujamo akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia“ folkloro ansamblio „Virvytė“ nariai.

„Esame gausus šeimų kolektyvas. Į Paberžę atvyko pusė mūsų pilno sąstato, bet ir tai su vaikais – 32 žmonės, – šyptelėjo folkloro ansamblių šventės „Sekminės Paberžėje“ vedėja, – Man šioje vietoje tekę lankytis, kuomet Tėvelis Stanislovas čia gyveno – su studentais netoliese koncertavome ir grįždami užsukome. Tėvelis anuomet susitiko su mumis, pabendravo, palaimino. Praėjo daug metų, bet grįžti į Paberžę labai gera.“

Dvasios palaima ir folkloro pažinimas

Etnomuzikologė L. Sungailienė išskyrė keletą kertinių tradicinės, jau trisdešimtosios Sekminių Paberžėje šventės aspektų: „Man atrodo, kad visos šventės pirmiausia mus džiugina ir suburia. O, kad suburia – tai ir yra svarbiausia, nes ne tiek ir daug progų turime susiburti bendruomenėje, galų gale – suvažiuoti iš kitų rajonų, galbūt – sugrįžti į gimtinę.

Jeigu po šitiek metų Sekminės Paberžėje rengiamos, jeigu žmonės į jas suvažiuoja, vadinasi, tai yra svarbi šventė. Džiugu, jeigu tai vyksta vietoje, kurioje pradžioje aukojamos ir Šv. Mišios, o po jų nepamirštamos ir etninės kultūros tradicijos, lydimos įvairiausių pramogų ir prasmingų dalykų, jeigu taip gražiai supažindinama su etnografiniu folkloru. Tokiu atveju Sekminės tampa labai reikalingu ir svarbiu renginiu, teikiančiu žmonės dvasios palaimos. Labai graži šventė labai gražiu laiku.

[quote author=“K. Stadalnykas“]O dar puikiau yra tai, jog viską girdi maži vaikai, tautiniais drabužiais apsivilkę, šventėje dalyvaujančių ansamblių nariai. Sekminėse jie vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį.[/quote]

Prisimename tradicijas, o tai padeda mums visiems drauge tikėjimą stiprinti. Ir ne vien tikėjimą – tai stiprina, visų pirma, mūsų tapatumo pojūtį, kuomet visi kartu suėję galime prisiminti papročius, išsikepti kiaušinienę, gardžiai ją suvalgyti, o dargi ir padainuoti, pašokti. Tai yra mūsų bendrystė. Tai yra mūsų jėga, praturtinanti mūsų gyvenimą – lietuviškos, etninės tradicijos, derančios su krikščioniškuoju gyvenimu. Gyvendami, žvelgdami į ateitį, jos mes nematysime nežinodami praeities. Visame tame yra labai daug prasmės, įžvelkime ją ir daug mūsų lietuviškumo grūdo tradicijoje, ją tiesiog pamilkime ir ja mėgaukimės.“

Šaknys – gilioje senovėje

„Vykstant globalizacijai ir emigracijai, tautų, kalbų, tradicijų maišymuisi, šiomis dienomis tampa ypatingai aktualu puoselėti savo krašto tradicijas, susipažinti su Lietuvos istorija ir nematerialiuoju savo šalies turtu – kultūra, puoselėti Kėdainių krašto tradicijas skirtingų Lietuvos etnografinių regionų tradicijų kontekste. Todėl labai džiugina tai, kad mums pavyksta ne vien išlaikyti Sekminių Paberžėje tradiciją, bet ir „auginti“ šią šventę. Ji kasmet atranda vis naujus svečius, kuriuos traukia įspūdinga aplinka bei žmonės, – neabejoja Žydronė Smulskienė, kartu su Kėdainių rajono savivaldybe renginį organizavusio Akademijos kultūros centro vadovė. – Nėra užfiksuota, kada Paberžėje Sekminių šventei buvo rinktasi pirmąjį kartą – jau nuo neatmenamų laikų žmones traukė Sekmines praleisti čia. Mes šįmet minime jubiliejinį, trisdešimtąjį susibūrimą, kadangi būtent tiek metų paeiliui Sekminės Paberžėje organizuojamos su folkloro, etnografijos programa, ansamblių pasirodymu. Tačiau šioje vietoje žmonės renkasi galbūt 31-ąjį ar 32-ąjį kartą, o galbūt Sekminės čia ir šimtmetį skaičiuoja.“

Vaikams tenka svarbus vaidmuo

Saulėtą sekmadienį Paberžės komplekse vykusi folkloro ansamblių šventė „Sekminės Paberžėje“ – projektas, puoselėjantis Kėdainių krašto tradicijas skirtingų Lietuvos etnografinių regionų tradicijų kontekste, finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos ir Kėdainių rajono savivaldybės.

Renginio rėmėjai – UAB „Kėdainių duona“, UAB „Agrošiltnamiai“, MB „Žibartonių mėsa“, Egidijus ir Eglė Kišonai.

[quote author=“L. Sungailienė“]Labai graži šventė labai gražiu laiku. Ji stiprina, visų pirma, mūsų tapatumo pojūtį.[/quote]

„Sekminės – tai Velykų ciklo pabaiga, pavasario žalumos šventė. Su šia švente yra brėžiamas savotiškas perėjimas iš pavasario į vasaros ciklą, – akcentavo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas Kęstutis Stadalnykas. – Mums svarbu, kad gyventojai iš tiesų turėtų kultūrinį pasitenkinimą, o visi jų kultūriniai poreikiai būtų patenkinti. Ypatingai svarbi etninė kultūra: ji, vis dėlto, yra mūsų šaknys ir mūsų praeitis, tačiau iš kitos pusės – ir ateitis. Tai, kokią etninę kultūrą turime išlaikę, tradicinius renginius sukūrę, ir yra tai, ką mes galime parodyti, kuo esame išskirtiniai. Sveikintina, jog šios šventės metu žmonės turi galimybę piemenukų pautienę paragauti, bet dar smagiau, kad primename susirinkusiems, kas yra Sekminės, kas būdinga šiai senai šventei, kokios jos tradicijos ir kokią reikšmę ji turėjo mūsų senoliams. O dar puikiau yra tai, jog viską girdi maži vaikai, tautiniais drabužiais apsivilkę, šventėje dalyvaujančių ansamblių nariai. Sekminėse jie vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį.“

Pirmasis sezono renginys

Trisdešimtoji folkloro ansamblių šventė „Sekminės Paberžėje“ oficialiai pradėjo šiltojo metų laiko renginių maratoną magiškoje Kėdainių rajono užuovėjoje.

Jau šį sekmadienį, birželio 16 dieną, vyks pirmasis šeštojo Paberžės festivalio, skirto Tėveliui Stanislovui atminti, renginys. Po Šv. Mišių tądien čia vyks išskirtinis Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ bei operos solisto Liudo Mikalausko koncertas.

[#gallery=1964#]

Aisim į laukelį

Pažiurėt rugelių –

Gražus žali rugelij

Deľ mūsų brula(lia).

Rugelij gražūs,

Pjuvijėlij mažūs,

Nėra mūsų brulalia,

Rugių pjuvijė(lia).

 Aisim į laukelį

Pažiurėt linelių –

Gražūs žali linelij

Deľ mūsų sesu(tes).

Linelij gražūs,

Ruvijėlas mažas,

Nėra mūsų sesutes,

Linų ruvijė(las).

Iš folkloro ansamblio „Jievaras“ repertuaro. Užrašė A. Jakštaitė 1985 m. Šėtoje, Kėdainių r.