Kurį kelią rinksitės?

 Kurį kelią rinksitės?

Ir Camino Lituano, ir Šv. Jokūbo kelią, kaip reiškinį, visame pasaulyje žymi vienas ir tas pats simbolis – geltona kriauklė ir rodyklė mėlyname fone, todėl sekdami ženklais eisite keliu nuo taško iki taško.

Jorūnė LIUTKIENĖ

Nusprendę eiti pėsčiomis ne vieną dieną ir prisiklausę apie Šv. Jokūbo maršrutus Lietuvoje bei  Europoje, ką pasirinksite: krikščioniškąsias vertybes? Ar žygiuosite ypatingomis vietomis? O gal ieškosite nubudimo savyje? Piligrimas ar žygeivis? Kas mes bebūtume ir kur bekeliautume, vienu ar kitu tikslu: dvasiniu ar materialiniu – nekelkime priešpriešos, todėl rinkimės abu kelius.

Camino Lituano – turistinis maršrutas

Per Kėdainius eina Camino Lituano kelias, kuriuo rajone labiausiai rūpinasi Isos Slėnio draugija. Jos aktyvistai Jolanta Donskienė ir Vilma Živatkauskienė bei Svajūnas Pocius ir Henrikas Vaicekauskas praeitą savaitę pasikvietė rajono merą Valentiną Tamulį ne tik paėjėti įspūdingiausia šio kelio atkarpa, bet ir aptarti jo tvarkymo ir vystymo perspektyvas.

Sunkiai įveikiamas?

Apie 1,5 metų veikiančios ir Č. Milošo kelius bei takelius įsimylėjusios Isos slėnio draugijos nariai suprato, kad vietomis sunkiai praeinamas, į ką tikrieji piligriminių kelių entuziastai tik numotų ranka.

Bet, kaip sako dabar jau mūsų kraštietė Šventybrastyje gyvenanti psichologė Jolanta Donskienė, „kelias tirštas kultūros“, ką tikrieji piligrimai priimtų su džiugesiu, kelias šiuo metu neturi aiškaus statuso.

Taip yra todėl, kad nuo Šventybrasčio maždaug iki Tiskūnų einanti jo atkarpa nėra inventorizuota ir nėra aiškiai žinoma jo riba. Natūralu, kad kyla įvairių svarstymų ir abejonių, ar buvęs senasis kelias Vilnius–Ryga „nepaėjo“ į šalį ir nuo XV amžiaus per pastaruosius dešimtmečius nepakeitė savo krypties, dėl ko iš vienos pusės neabejotinai tapo dar įdomesnis, nes yra gyvas organizmas, o iš kitos − pridarė galvos skausmo privačių žemių savininkams toje vietoje.

Pėdindama šalia neva buvusio kelio dabar jau pievele apaugusios, bet dar akimi matomos vagos, savęs įtikinti niekaip negalėjau, kad tas dabartinis vingis turėtų būti ištiesintas.

Svajūnas Pocius sužymėjo visas sunkiai praeinamas kelio atkarpos Paberžė–Kėdainiai vietas. Jų yra net 12./Jorūnės Liutkienės nuotr.

Atkarpa turi probleminių taškų

Tačiau į susitikimą dviračiu atmynęs S. Pocius sako, kad problemų kyla dėl to, kad kai kur  ūkininkai šį kelią užaria ir išdirba iki pat šlaito, nes kelias eina jų privačia žeme, o tada juo nevisai galima eiti. Dėl to kyla neaiškumų, ir keliautojai pasimeta nežinodami, ką toliau daryti.

Svajūnas rodo planą, kuriame kruopščiai jo paties sužymėti visi „bėdų“ turintys taškai ir jų koordinatės. Jo siūlymu, kai kur nuo kelio tereikia nuleisti vandenį iškasant griovius, kai kur pažvyruoti, o kai kur suformuoti pralaidą.

Ne kartą įveikusi šį kelią ankstyvą pavasarį arba po lietaus automobiliu su nemenkais nuotykiais, puikiai žinau tekančio vandens pavojus, bet ir dar kartą galiu papasakoti kartu važiavusių liudijimus apie patirtą nežemiškosios būties jausmą, kuris neišgąsdina, bet po to šaukia grižti.

Isos slėnio draugijos nariai labiausiai susirūpinę dėl visos kelio atkarpos Paberžė–Kėdainiai, kurios ilgis yra 31,9 km. Sakoma, kad maždaug tokį atstumą per dieną gali įveikti net nepatyrę žygeiviai. Tam užtruktumėte apie 8 valandas, priklausomai nuo fizinio pasirengimo, žinoma. Būtent tada jau tenka ieškotis nakvynės.

Čia pasitarnauja Kėdainiai. Egzistuoja susitarimas su viešbučiu „Smilga“, kad keliautojai moka simbolinę sumą. Nakvynė su pusryčiais žmogui kainuoja iki 15 eurų.

Kiti renkasi šventesnę vietą ir lieka nakvoti Šventybrastyje, bendruomenėje. Apsistoja arba pas J. Donskienę, arba pas V. Živatkauskienę. Abi moterys vieningai sako, kad priima keliautojus ir padeda jiems atsikvėpti bei pailsėti.

Keliautojus po truputį įsileidžia ir kiti vietiniai gyventojai. Tą labai ragina daryti žinoma moteris J. Donskienė.

Pandeminių metų vertinti negalime, tačiau 2019-aisiais buvo stiprus suaktyvėjimas ir pašnekovai tikina, kad per dieną vidutiniškai sutikdavo 2–3 keliautojus.

Ir per metus apytikriai 30 dienų kas nors pas juos nakvodavo ne po vieną, o kartas ir ne po du žmones. Iki tol, sako, šiuo keliu su labai konkrečiu tikslu šlitinėdavo tik kai kurie vietiniai gyventojai.

Grįžkime prie problemų.

Visoje Paberžė–Kėdainiai atkarpoje, be skaudžiausių 4 taškų paskutinėje jau minėtoje atkarpoje, S. Pocius nurodo dar net 8 identifikuotas problemines vietas.

Tam, kad savivaldybė galėtų prisidėti jas tvarkant, pirmiausia kelią reikia inventorizuoti, tačiau mažuosius darbus: pašienauti, išvaduoti istorinius ženklus meras paveda Vilainių seniūnui Antanui Bružui.

Na, o kelio, einančio per privačias teritorijas, teisinis klausimas spręsis tik juridiniu būdu ir pradžioje atsakymų bus ieškoma pačioje savivaldybėje.

Mūsų kraštietė Jolanta Donskienė lydėjo merą Valentiną Tamulį jai labai brangiomis vietomis./Jorūnės Liutkienės nuotr.

Karūnuotas kelias

Dar kartą pakartosiu Jolantos Donskienės žodžius „kelias tirštas“ kultūros. O jis tikrai kupinas senųjų kelio ženklų.

Visai netoli Č. Milošo tėviškės, nusileidus nuo kalniuko, ant kurio būtent tokiu metų laiku pieva niekada  nėra šienaujama (nes tokia ji buvo pati mieliausia ir įkvepianti Nobelio premijos laureatui) ir, pasukus Tiskūnų link, rekomenduojama labai atidžiai žvilgsniu skenuoti dešinėje išnyrančius gausiai žydinčius alyvų krūmus.

Viename iš jų pamatysite įstrigusį keltininko kryžių. O jeigu išdrįsite peržengti beveik iki juosmens išaugusių dilgėlių nemenką plotelį, rasite ir keltininko namelio pamatus, to paties,  kuris aprašytas Č. Milošo knygoje „Isos slėnis“.

Dar tolėliau yra likę buvusios mokyklos pamatai, kurie mena, kaip čia Česlovo Milošo mama mokė lietuvių kalbos kumečių vaikus.

1969 mokyklą uždarė. Joje įsikūrė gyventojai, tačiau apmaudu, kad 2013 metais pastatas sudegė.

Vaizdžiai sakant, kelyje šnara šimtamečiai ąžuolai, kurie, kaip ir pats kelias, mena daugybę įvykių ir amžininkų nuotykių.

Iš savo viršūnių, nesistiebdami jie apžvelgia medinę Kristaus Atsimainymo bažnyčią su varpine, iškilusią buvusioje senovės lietuvių apeigų vietoje, Č. Milošo senelių Siručių kapą, P. Lukšio gimtinę, A. Mickevičiaus vadovaujamų sukilėlių kautynių vietą, V. Svirskio kryžių, beždžionių tiltą, Bulvelių piliakalnį.

Ir net jei tų vietų nepasieksi, nes esi tik paprastas trumpos distancijos keliautojas, ar vienai valandai į brandžias pievas užklydęs prašalaitis, tikrai gera žinoti, kad štai už tų medžių yra tokios brangios ir svarbios vietos. 

Šv. Jokūbo kelias (isp. Camino de Santiago) – katalikų piligriminis kelias į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje kur, manoma, yra palaidotas Apaštalas Jokūbas. Šis kelias žinomas nuo viduramžių, jam jau yra per 1 000 metų.

Aut. past.

Rasti kelią nesunku

Ir Camino Lituano, ir Šv. Jokūbo kelią, kaip reiškinį, visame pasaulyje žymi vienas ir tas pats simbolis – geltona kriauklė ir rodyklė mėlyname fone, todėl sekdami ženklais eisite keliu nuo taško iki taško.

Šių metų pavasarį Kėdainių rajono savivaldybė daugiau kaip už pusę tūkstančio eurų finansavo 39 specialių patvarių ir kokybiškų medinių informacinių lentelių su skardinėmis rodyklėmis bei užrašais pagaminimą bei tvirtinimo stulpelių jiems su suapvalintomis briaunomis įsigijimą.

Visame ruože juos sukalė savanoriai, tačiau reikia pasakyti dar vieną faktą. Lietuvoje yra du Šv. Jokūbo keliai. Šis mūsiškis nėra sertifikuotas ir nepripažįstamas Europoje.  

Kad ir kokios brangios, įkvepiančios ir apdainuotos vietos būtų mūsų krašte, galutinis piligrimo tikslas tūkstantmetį skaičiuojančio Šv. Jokūbo keliu nueiti į Santiago de Kompostela.

Kas ten veda žmones, dar pakalbėsime. Tačiau besprendžiant mūsų kelio techninio tvarkymo reikalus išaiškėja ir kitas faktas – Lietuvoje visus kelius rekomenduojama vadinti Šv. Jokūbo keliu, kaip ir patį kelio tikslą Ispanijoje.

Lietuvos atšakos yra didesnių maršrutų dalys. Ir tai yra tarptautiniu lygiu pripažinti maršrutai, o tokie keliai yra sertifikuojami.

Tapti šio kelio dalimi galima, bet reikia būti Europos Šv. Jokūbo kelio federacijos nariu, o tik teritorija, kuriai atstovauja savivaldybė, regionas ar jų asociacijos juo gali būti.  

Ir Camino Lituano, ir Šv. Jokūbo kelią, kaip reiškinį, visame pasaulyje žymi vienas ir tas pats simbolis – geltona kriauklė ir rodyklė mėlyname fone, todėl sekdami ženklais eisite keliu nuo taško iki taško.

Aut. past.

Sprendžia Vyskupų konferencija

Kas įdomiausia, mūsų šalį – Lietuvą – federacija dar sovietmečiu jau buvo įtraukusi į Šv. Jokūbo kelių tinklą. Tai buvo apie 1987 metus.

Lietuvos Vyskupų konferencija subraižė kelius ir preliminariai numatė maršrutus. Piligrimystė yra būtent šventų vietų lankymas, o Šv. Jokūbo kelias turi puoselėti ir skleisti krikščioniškąsias vertybes.

Iš pokalbio su Europos Šv. Jokūbo kelio federacijos techninio komiteto nariu Dainiumi Varnu suprantu, kad jie rūpinasi tikraisiais pripažintais ir sertifikuotais Europoje Lietuvos Šv. Jokūbo keliais.

Ištakose vystant šį projektą buvę mūsų rajono vadovai juo nesusidomėjo ir Kėdainių rajono savivaldybė kaip atskiras narys į Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociaciją, kuriai prezidentauja Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas, neįstojo.

Lietuvoje, be Europos Šv. Jokūbo kelio federacijos, dar veikia ir Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija.

Federacijos Techninio komiteto narys D. Varnas sako, kad derybos padėtų mažoje Lietuvoje sujungti abiejų asociacijų kelius, nors paprasta irgi nebūtų, mat reiktų tai suderinti ir su Vyskupų konferencija, tačiau neįmanomų dalykų nėra.  

Lietuvos ūkininkų sąjungos buhalterė administratorė Eglė Mačytė buvo viena iš pirmųjų, prisidėjusi prie kito iš pačių entuziastų idėjos gimusio Camino Lituano kelio Lietuvoje atsiradimo. Ji pabrėžia, kad Camino Lituano kelio maršrutai padaryti be jokios ES paramos, bet įdėta labai daug žmonių darbo ir prisimena, kaip savanorius palaikė savivaldybės, per kurias eina maršrutai, ir kaip jais patikėjo.

Dar pačioje pradžioje ji sakė, „kad kelias bus gyvas organizmas tada, kai juo eis žmonės“.  Tuomet tai skambėjo net kiek utopiškai, bet dabar ėjimas pėsčiomis taip įsibėgėjo, kad tuo užsikrėtusių žmonių vis daugėja.  

D. Varnas labai korektiškai kalba apie lyg ir alternatyvią jiems asociaciją Camino Lituano. Jis sako, kad visi tie žmonės padarė milžinišką darbą, numatė maršrutus, rado puikias vietas, žymėjo kelius, tačiau, deja, tie keliai taip ir liko nepripažinti Europoje.   

Ar tai trukdo eiti pro Šventybrasčio ąžuolus ir galvoti apie savo tikslą? Ne.

Turbūt svarbiausia, kad žmonės tais turistiniais maršrutais eina.

Ir keliavimas pėsčiomis tampa vis mielesne pramoga, kilnesnio savo gyvenimo tikslo atradimu ir net nesertifikuotų šventųjų vietų lankymas jiems tampa palaima bei atgaiva.

Laura Bružauskaitė (22), buvusi profesionali sportinių šokių šokėja, šokių trenerė, medicinos studentė:

„Camino keliu keliavau, kai man buvo 18 metų, ėjau viena ir užtrukau visą mėnesį. Norėjau ilgai ir kokybiškai pabūti su savimi, kadangi gyvenime buvo nemažai įvykių, su kuriais negalėjau susitaikyti, todėl tikėjausi, kad galbūt kelias man padės. O ir šiaip pats kelias atrodė kaip labai geras nuotykis.

Didžiausias atradimas tai, kad jaučiausi vėl grįžusi į tikrąją save. Kelionėje supratau, kad laimė gali būti paprasti dalykai: vėsus vanduo, skanus maistas, gražus vaizdas, nuovargis, šaltas dušas po sunkios dienos.

Kad būčiau laiminga, man nereikia niekam nieko įrodyti.

Supratau, kad gyvenimu reikia mėgautis.

Camino Lithuano keliais nekeliavau, net nežinojau, kad tokie yra, sužinojau tik vėliau, eidama Camino Ispanijos keliu. Bet būtų labai įdomu išbandyti.“

Gerda Staškevičiūtė (33), keliautoja ir jogos mokytoja:

„Mano tikslas buvo suprasti kas yra tas kelias ir patikrinti savo jėgas. 

Atradimas buvo tai, kad niekur nuo savęs nepabėgsi. Kad visa našta, kurią turi (tiek fizinė, tiek ir moralinė) yra tavo paties apkrova sau.

O iki tokio suvokimo privedė kelio ženklinimas. Kai matai tokį didelį kilometražą, kuris nemažėja, pradedi kurti naujas strategijas, kurių dėka imi keisti požiūrį į pačią situaciją.

Lietuvoje teko keliauti, tačiau Ispanijos pranašumas yra žemės reljefas – čia per plokščia, o plokštumoje trūksta iššūkių aktyviam protui.

Panašumų į Lietuvos kelius, tiesą pasakius, nelabai atrandu.

Kėdainių atkarpa įspūdinga objektais ir sąlyginai nakvynės vietomis: Paberžė, Tėvo Stanislovo dvasia, kurią globoja vis dar ten neužsukantys autobusai. Kėdainiai – su tautų istorijos mišiniu, nuostabiu senamiesčiu ir galiausiai Kaunas, su Pažaislio vienuolyno ansambliu, kuriame yra galimybė likti nakvoti. 

Camino buvo sukurtas siekiant sujungti bendruomenes ir būtent Kėdainių atkarpoje yra tų sąjungos ženklų.

Vienintelis minusas, kurį pastebiu – Lietuvoje nebūna piligrimų pietų.“

Erika Mankutė (33), rinkodaros specialistė:

„Prieš daugiau nei trejus metus su draugais nusprendėme atostogas praleisti neįprastai – keliauti Camino de Santiago del Norte.

Pasirinkom vieną iš 4 galimų kelių – šiaurinį, kuris, kaip vėliau sužinojome, – sunkiausias, kadangi driekiasi palei vandenyną ir per kalnus. Tiesa, nuėjome tik didžiąją jo atkarpą.

Aš žingsniuodama norėjau „išsivalyti galvą“, atitrūkti nuo visų darbų ir rūpesčių ir savo 30-ąjį gimtadienį sutikti visiškai kitaip.

Pagrindinis dalykas, ko išmokau kelyje – tai, kad tam tikru momentu materialiniai dalykai pranyksta, supranti, kad tavo gyvenimas gali sutilpti kuprinėje, o eidamas su kiekviena diena tą kuprinę tuštini, nes sunku, o taip ir ištuštėja galva nuo nereikalingų minčių ir jausmų.

Kelyje supranti, kad tau prabanga gauti nakvynę albergėje (vienuolyne ar keistuose nakvynės namuose, užeigose) ir tau nesvarbu, kad kambariu tenka dalintis ir su daugiau nei 20 nepažįstamų žmonių.

Be nakvynės esu ėjus kelias Camino Lituano atkarpas.

Lietuvoje kelias niekuo nenusileidžia Ispanijai, nes mūsų šalis labai graži, o ir kelias driekiasi įdomiomis vietovėmis – laukais, paupiais. Tik esu girdėjusi, kad keliaujant lietuviškuoju Camino ne visur galėtum rasti vietas nakvynei.

Gerai, kad ir Kėdainiai turi Camino atkarpą, nes keliautojai piligrimai gali pamatyti vienas gražiausių mūsų krašto vietų, susipažinti su mūsų istorija bei kultūriniais atributais.

Mūsų atkarpoje yra Paberžė – vieta, kur kiekvienas ten atsidūręs pabūna keistoje ramybėje, o ji šiais laikais labai reikalinga.

Mane iki šiol apima jaudulys ir maloniai suvirpa širdis, kai Kėdainiuose pamatau keliautojus su kuprinėmis.“

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video