Kunkulys: vardo ir formų kaita

 Kunkulys: vardo ir formų kaita

wikipedia.lt nuotr.

Rytas Tamašauskas

Verčiant Kėdainių krašto vandenvardžių sąrašą, norą pažinti kursto Kunkulio, Konkulio vardas. Upė išteka iš Alksnėnų miško pelkių, teka per Žilvičių, Mantviliškio, Vitaragių, Bokštų (Juozapynės), Šalčmirių ir Beržų kaimų žemes, žiotys į Kruosto I upę yra ties Žirnenkos viensėdžiu. XX a. raštuose, dokumentuose dominuoja dvi formos kaip oficialiosios – Kònkulis (vyravo XX a. pirmojoje pusėje) ir Kunkulỹs, kurios yra atskaitos taškai suvokiant vardyno prasmes. Dar rasti variantai Konkulė, Konkolis, Konkolė.

Kalbininkas Aleksandras Vanagas hidronimą Kunkulys laiko esant galūnės vediniu, kilusiu iš lietuvių veiksmažodžio kunkuliúoti ,,virti kunkulais“. Atrodo, viskas aišku. Bet tokiu atveju geriau sieti tiesiogiai su daiktavardžiu kuñkulas, kañkalas „burbulas; koks nors apskritas daiktas“ ar kañkalas „varpelis, skambutis; kankorėžis, kunkorėžis; koks apskritas daiktas, gumulas; berniuko lyties organas (mažas, maskatuoja)“.

Bendrinių žodžių ir hidronimo variantų pirmajame ir antrajame skiemenyse pastebima balsių kaita, todėl primintinas ir žodis kūkãlis, kukãlis „dirvinė raugė – javų piktžolė“ bei jo formos kunkãlius, kunkãlis, kunkùlis, kurie gali būti siejami su baltų kalbų bendrašakniais žodžiais, reiškiančiais „būti šviesiam, šviesti; rusvai gelsvas“.

Tokie leksikos pavyzdžiai paaiškina, kad vardas galėjo išsirutulioti iš kelių bendrinių žodžių. Hidronimu galėjo būti perteikiamos kelios gyventojų mintys apie intensyvų veiksmą (tekantis vanduo tarsi verda), su juo susijusius vandens garsus (kriokti) ir formas (purslus), galbūt kaip raiškos būdas varde įsitvirtino vyraujanti pakrančių augalija.

Dar labiau darybos, kilmės ir prasmės aiškinimus sujaukia tos pačios upės pavadinimas XVI a. antrojoje pusėje. Iš gerokos laiko perspektyvos turimi pavyzdžiai paliudija, kad toje pačioje Gėlainių erdvėje buvo vienavardžiai žmonių aplinkos objektai – upė, laukas (dirva, arimas) ir gyvenamoji vieta.

XVI a. antrojoje pusėje Gėlainių žemė viena puse ribojosi su upės vaga *Kuikolė, *Kukoilė, *Kukoilis, lauku *Kukoilė, lauku *Velučiai, *Velutišiai,*Velutiškiai ir keliu, einančiu iš Krakių į Surviliškį. Tuomet prie *Kuikolės upės fiksuotas ir dvaro vardas kaip priešdėlio vedinys – *Pakuikolė.

Paskui tikriausiai to paties administracinio centro pavadinimas randamas 1857 m. dokumentuose – *Kuikolis galudvaris (užusienis). Beje, daugmaž tuo laiku, XIX a. antrojoje pusėje, minima upė lietuviškai užrašyta kajkoł, taigi *Kaikolė.

Sutapę pavadinimai iliustruoja, kad iš hidronimo (dominavo kuikol-, antroje vietoje kukoil-) kilo šalia besiglaudusių ūkinės ir gyvenamosios paskirties vietų pavadinimai. XVI a. antrojoje pusėje užrašyti žemėvardžiai su balsių kaita primena apie tuomet kelias besiformavusias, bet dar neįsitvirtinusias vardyno formas.

Archajiškas vandenvardis galbūt susijęs su žodžiais kankìnti, káikinti „kankinti, varginti“, kùika „menkas, liesas, silpnas arklys, kievė“, kaĩpti, keĩpti „silpnėti, nykti“, bendrašakniais baltų kalbų žodžiais, reiškiančiais „silpnas, menkas; uiti, peikti“. Tikėtina, upės vardo prasmėse užsimenama apie prastą vandens srovę, nykimo požymiais ar sulinkusiais vingiais pasižyminčią upę.

Lingvistiniu požiūriu nepajėgiu apžvelgti, dėl kurios priežasties šiek tiek skiriasi XVI ir XX a. vardo formos ir ypač kontrastingos įžvelgtinos prasmės (menka ir veržli upė). Sunku pasakyti, ir kada vyko kaita, bet tikriausiai per XIX a. antrąją pusę ir XX a. pradžią patirtas hidronimo virsmas. Turi teisę gyvuoti ir archajiškos vardo lytys.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video