Kunigas Benas Lyris: „Tikros Kalėdos nėra apie dalykus, kuriuos turime nusipirkti – jos apie patį buvimą“

 Kunigas Benas Lyris: „Tikros Kalėdos nėra apie dalykus, kuriuos turime nusipirkti – jos apie patį buvimą“

Kunigas Benas Lyris: „Tikros Kalėdos nėra apie dalykus, kuriuos turime nusipirkti, patiekalus, kuriuos turime paruošti. Jos – apie patį buvimą. Dievo buvimą dovana man, kai aš tai atpažįstu, ir mano buvimą dovana kitiems. Čia turbūt yra slėpinys, kuriam šitame amžiuje mes neturime laiko.“/Artūro Politovo nuotr.

„Mūsų gyvenimas nėra tik apie gražius dalykus, komfortą, tobulus veidus ir žurnalų viršelių kultą. Mūsų gyvenimas – ir apie skausmo akimirkas. Čia yra labai daug vietos tikriems dalykams. Per šią realybę mums ir kalba Dievas“, – sako prieš dešimtmetį Kėdainių Šv. Juozapo parapijoje tikinčiųjų pažintas, o vėliau į gimtąjį Kauno miestą tarnystei grįžęs kunigas, rašytojas ir poetas Benas Audrius Martusevičius, savo skaitytojams geriau žinomas Beno Lyrio slapyvardžiu. Net tada, kai jau trečius metus Kalėdų džiaugsmą vis dar temdo nesibaigiančio karo Ukrainoje, o dabar ir kitur pasaulyje šešėlis, socialiniuose tinkluose, savo knygose bei kasdienėje tarnystėje žmogaus sielą stiprinančiomis mintimis besidalinantis kunigas įžvalgiai moko, kaip, gyvenant dūžtančiose formose, gebėti su dėkingumu priimti realybę, atrasti viltingą šviesą net tamsiausiais momentais ir niekada neatsižadėti meilės gyvenimui. Advento laikui skaičiuojant paskutines dienas iki Kristaus gimimo, dvasininkas su „Rinkos aikšte“ pasidalino, kokios šiandien turėtų būti tikrosios Kalėdos ir kokią dovaną labiausiai vertėtų įteikti sau bei artimiesiems.

Kunige, Jums adventas bėga tarnystę derinant su įtemptu naujosios knygos „Kunigo širdies dienoraštis“ pristatymų grafiku. Sakote, kad ši – jau vienuolikta Jūsų knyga – yra patirčių akimirkos iš susitikimų su dvasinius sukrėtimus patyrusiais žmonėmis ir tarnystės ligonių sielovadoje. Ar būna taip, kad net ir Jums pačiam pritrūksta paguodos žodžio, kuris žmogui palengvintų jį slegiantį skausmą?

– Be abejo, nes pabaigus seminariją ar studijas nebūna taip, kad turi tau pateiktus atsakymus į visas įmanomas situacijas. Manau, Lietuvoje apskritai nei dauguma kunigų, nei tėvelių, nei artimų žmonių nemoka tiesiog pabūti tyloje su kenčiančiu žmogumi neekspertuodami ir nesakydami nieko. Mes gyvename tokioje visuomenėje, kai kito žmogaus problemą norime tarsi labai greitai išspręsti ir užsikrauname sau tą atsakomybę, paguodos žodžiams pasirenkame „viskas bus gerai“. Ir man būna, kad iškart nežinau, ką žmogui pasakyti. Tada galvoju, mąstau ir ateina šviesa.

„Tegul kiekvienas žmogus, kai bus tamsu, sunku, kai nežinos, nesupras, bijos – visada paliktų rezervą Dievo buvimui, turėtų atvirą širdį į realybę ir Dievas kalbės“, – artėjant džiugiai Kristaus gimimo valandai žmonėms linki kunigas Benas Lyris./Artūro Politovo nuotr.

Šia savo knyga kiekvienam noriu tarti, kad ne mes išganome pasaulį, o Dievas. Ir pats mokausi, ir kitus – slaugytojus, gydytojus, psichologus, socialinius darbuotojus, artimus žmones – raginu išmokti su kenčiančiu žmogumi tiesiog pabūti tyloje, nors daugumą ta tuštuma trikdo, bet kartais geriausia tiesiog būti šalia.

Taigi ne tik studijos, bet ir gyvenimas nėra toks, kad pateikia mums atsakymus į visus klausimus. Aš pats bijau žmonių, kurie tikina turintys visus atsakymus.

Ką atskleidžia Jūsų, kaip kunigo, patirtis iš susitikimų su žmonėmis, jų pasidalintų atsivėrimų – mūsų visuomenė sieloje turi daug sunkiai gyjančių žaizdų?

– Per visas socialines platformas matau dabar labai sureikšminamą įvaizdžio kultą. Čia žmonės rodo tik gražiąją savo gyvenimo pusę, kurią nori, kad kiti pamatytų, bet aš matau kitą realybės pusę – visuomenėje egzistuojančias problemas. Žmonės išgyvena mylimo žmogaus netektį, artimo ligą, galiausiai – savo paties ligą. Mano knyga – tarsi padrąsinimas, kad ta socialinėje medijoje rodoma filtrų pagražinta realybė nėra visa tikrovė, kuria reikėtų tikėti. Tikrovė tokia, kad tie patys žmonės, kuriuos mes matome tik laimingus ir tobulus, taip pat jaučia skausmą.

Šią knygą rašyti ėmiausi paskatintas noro padėti žmogų sutaikyti su jo paties gyvenimu pasakant, jog sunkumai, skausmas, netektis, baimė, nežinojimas, neviltis yra įprastas gyvenimo režimas. Visuomenėje, kur vyrauja įvaizdžio kultas ir vieni kitus matome dirbtinius, yra labai didelė privilegija būti kunigu, psichologu, gydytoju, mokytoju, socialiniu darbuotoju, nes tu esi šalia tikrosios realybės.

Knygoje noriu priminti, kad visi tie gelminiai dalykai mūsų gyvenime realiai egzistuoja ir problemos paliečia visus. Matydami socialiniuose tinkluose rodomą vien gražią realybę, nepatikėkite, kad žmonės tik taip ir gyvena – taip nėra.

Per visas socialines platformas matau dabar labai sureikšminamą įvaizdžio kultą. Čia žmonės rodo tik gražiąją savo gyvenimo pusę, kurią nori, kad kiti pamatytų, bet aš matau kitą realybės pusę – visuomenėje egzistuojančias problemas.

Kunigas B. Lyris

Kai vienais metais „Knygų mugėje“ pristatinėjau savo knygą, leidyklos atstovė sakė: „Kunige, prie Jūsų čia reikėjo pastatyti atskirą kabinetą.“ Matė, kad dauguma ateina tiesiog verkti. 80-čiai procentų žmonių net ne knygų reikia, jiems reikia, kad kažkas juos tiesiog girdėtų, kad jie galėtų su kažkuo pasidalinti savo gyvenimu, nes patiria baimę, panikos atakas, turi psichologinių problemų. Iki 2016 m. 6 žmonės iš 10 jautė pernelyg didelį nerimą, baimę, o dabar visa tai pagilino ekonominė krizė, pandemija, galiausiai – karas. Žmogus dar negatyviau mato ir prognozuoja ateitį, išgyvena neviltį.

Knygoje padedu žmogui susitaikyti su realybe, o ne utopiškai pasakoju, kad tavo gyvenime bus egzistencinis vakuumas – tau vien tik seksis, bus tik gerai. Knygą rašyti paskatino psichikos sveikatos specialistų stygius Lietuvoje. Mūsų šalyje visi kabinetai perpildyti. Ši knyga per tokias trumpas kitų žmonių, mano paties istorijas yra pigiausia bei greičiausia psichoterapijos forma ir tikras draugas.

Tekstus skaitytojai išvys baltomis raidėmis juoduose lapuose. Kokia šio sprendimo simbolika?

– Kiekvienoje tamsioje istorijoje, sudėtingoje situacijoje, kurią aš dabar matau nuogą, vis tiek yra kažkas nuostabiai šviesaus, tik mes labai dažnai fiksuojame tai, ko mums trūksta, kokia problema mus ištinka, ir nebematome gerų dalykų, laikome juos savaime suprantamais. Užklupus gyvenimo tamsai, neatrandame šviesos – nematome, ko iš tos situacijos išmokome, ką supratome.

Man labai įsiminė vienos moters, kuri su savo vyru mane vežė laidoti jos tėvelį, istorija. Tos moters plaukai buvo labai gražūs ir aš juos pagyriau. „Kunige, čia perukas, – atsakė vos 40-ties moteris. – Mano tėtis mirė nuo vėžio, o dabar aš pati kovoju su onkologine liga.“ Moteris pradėjo dalintis, kad jos sūnus, būdamas abiturientas, neturėdavo mamai laiko, o kai sužinojo, kad ji serga, jau kelerius metus nuolat teiraujasi, kaip ji laikosi. Liga padėjo mamai ir sūnui sukurti stiprų ryšį. Moteris prisipažino, kad anksčiau jai rūpėjo tik materialūs dalykai. „Mano gyvenimas buvo apie nieką. O kai susirgau, pajutau, kad turbūt niekad nebuvau tokia laiminga ir supratingai mylima kaip dabar“, – sakė moteris. Štai tamsios istorijos šviesi pusė.

Baltos raidės juodame lape yra vilties žodžiai, tarsi padrąsinimas. Gyvenime nėra viskas tik ant balto parašyta. Kartais Dievas, gyvenimas, situacijos juodžiausiuose dalykuose ugdo mumyse kažką šviesaus, nes tikrų įgūdžių mes negausime sėdėdami prie televizoriaus ir perjunginėdami kanalus. Kartais reikia išeiti į sudėtingą situaciją, kad galiausiai suprastum kitų žmonių baimes ir sunkumus.

Mano ligoninėje (aut. past. – Kunigas Benas Lyris LSMU ligoninės Kauno klinikose rūpinasi ligonių sielovada) viena gydytoja labai stebėjosi, kaip žmonės šitaip serga onkologinėmis ligomis ir į juos žiūrėjo atmestinai. O kai pati susirgo, ji tapo viena geriausių gydytojų ir labai supranta ligonius.

„Kristus kviečia mus padovanoti vienas kitam save, – šventiniame interviu primena kunigas Benas Lyris. – Neieškokime prakartėlių kažkur toli. Raskime jas ir Dievą savo pačių gyvenime.“/Artūro Politovo nuotr.

Knygoje gvildenate tuos sukrečiančius gyvenimo tarpsnius, kai žmogus klausia: „Kur yra Dievas?“. Pamačius karo Ukrainoje žiaurumus, šis klausimas skambėjo begalę kartų. Kaip tokiomis akimirkomis įkvėpti tikėjimo Dievu?

– Mes ieškome Dievo prakartėlėse, dar kažkur, bet didžiausias stebuklas žmogaus gyvenime įvyktų, jeigu jis sugebėtų Dievo ieškoti savo gyvenime ir būtų dieviškas aplinkoje, kurioje yra. Mes negalime globaliai pakeisti viso pasaulio. Dievas davė laisvą valią ir žmogui darant tokius dalykus Dievas verkia, ašaromis laisto pasaulį. Mes galime pakeisti aplinką, kurioje esame, kad karo nebūtų šalia mūsų. Keisti turime savo elgesiu. Dievas yra mūsų mažuose judesiuose – kai sugebame padaryti kažką savo artimiausioje aplinkoje su duotomis situacijomis, nekeikdami jų, bet tai, kas nuo mūsų priklauso.

Atsikeli ryte ir galvoji: „Dieve, leisk man niekam nesugadinti dienos.“ Ir eini su tokia mintimi į kitų žmonių pasaulį. Jeigu mes visi gyventume tokia nuostata savo artimiausioje aplinkoje, tai pasaulis būtų perkeistas ir pašventintas, nes Dievas yra mūsų veiksmuose. Viskas priklauso nuo mūsų širdies sprendimo ir to, ką mes auginame: pragarą ar dangų.

Mes matome, koks yra žmogus ir kaip atrodo šitas pasaulis be Dievo – kai Dievas išstumtas kažkur paribiuose. Dievo mums duota laisva valia yra didžiausias iššūkis. Tik laisva valia mes galime būti išganyti, bet kartu laisva valia yra ir didelis įsipareigojimas savo aplinkoje nesukelti įtampų ir būti, kiek įmanoma, dieviškais ten, kur esame.

Visa realybė yra Dievo pasireiškimo vieta. Kai tu pradedi savo gyvenime matyti kitus žmones, kurie ateina, padeda tau, tiesiog būna šalia tavęs, kai pats dedi pastangas pasirūpinti kitu nesitikėdamas atlygio – čia yra tikri Dievo veiksmai šiame pasaulyje, kur Dievas nėra regimas kitaip kaip tik per mūsų veiksmus, įsipareigojimus, maldą, užtarimą, rūpestį, dėmesį.

Kunigas B. Lyris

Šiandienos žmogus atrodo stipriai susitelkęs į materialiąją būtį, siekia hedonizmo, malonumų ir vis labiau praranda gebėjimą matyti širdimi, siela. Gal todėl Dievą jaučiame tik nuėję į bažnyčią? Kokiais dar ženklais Dievas parodo savo buvimą šalia žmogaus jo paprastoje kasdienybėje?

– Per gyvenimo situacijas, per žmones, kuriuos mums siunčia. Dievas neturi kitų būdų – jis mums kalba per visą realybę. Jei turime atvirą širdį, tai Dievas geba mums save parodyti.

Prieš kelias dienas į mūsų parapiją (aut. past. – Kunigas Benas Lyris – Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos vikaras) atėjo jauna šeima, kuri nuolat lanko bažnyčią, moteris laukiasi. Šeima klausia, kada bažnyčioje atsiras prakartėlė, kad jie galėtų ateiti pasimelsti, pagarbinti Viešpatį. Sakau jiems: „Jūs dar ieškote prakartėlių ir gulinčių lėlių? Jūsų gyvenimas yra prakartėlė. Jūsų žmona laukiasi, tuoj gimdys, atpažinkite tą prakartėlę ir Dievo stebuklą.“ Lietuvoje daug šeimų, kurios negali patirti malonės turėti savo vaikų. Atpažinkite, kad Dievas jums padovanojo malonę per jus dovanoti pasauliui gyvybę.

Visa realybė yra Dievo pasireiškimo vieta. Kai tu pradedi savo gyvenime matyti kitus žmones, kurie ateina, padeda tau, tiesiog būna šalia tavęs, kai pats dedi pastangas pasirūpinti kitu nesitikėdamas atlygio – čia yra tikri Dievo veiksmai šiame pasaulyje, kur Dievas nėra regimas kitaip kaip tik per mūsų veiksmus, įsipareigojimus, maldą, užtarimą, rūpestį, dėmesį.

Kartais slėpiningai atrodo: patekai į sudėtingą situaciją, bet išėjai iš jos – buvai palaimintas. Mes šitą realybę mėgstame apskaičiuoti, vertinti ir tam slėpinio momentui paliekame gretutinę vietą. Jei Dievą laikytume pirmoje vietoje kaip savo gyvenimo Viešpatį, tada viskas būtų kitose – savo vietose: negalėtume kito žmogaus pasmerkti, nuteisti, sukelti karo. Jeigu Viešpats yra kaip gyvas asmuo, veikiantis mano gyvenime, o ne knygų paliktas, įsakymus mums mėtantis, bet išties gyvas mūsų veiksmuose, tai nebūtų tos realybės, kurią mes turime.

Jei visi žmonės laikytų Dievą ne instrukcija, ne Danguje sėdinčiu ir reguliuojančiu seniu, bet gyvenimo Viešpačiu, kuris mums dovanoja savo sūnų, kuris kalbina mus per tokius pasaulio judesius, kurio didžiausia jėga yra atleidimas, gailestingumas ir meilė, o ne kažkoks sąskaitų suvedinėjimas per bausmes, tada mes patys šios meilės supurtyti galėtume tą pačią meilę išreikšti kitiems ir būtume jo veiksmais pasaulyje.

Artūro Politovo nuotr.

Kokį matote kunigo vaidmenį šiandien? Ar moderniosios eros žmonės drįsta atsiverti dvasininkui?

– Advento, Gavėnios laikotarpiais mūsų bažnyčios klausyklos būna perpildytos. Po aštuonias valandas kasdien. Negalvokite, kad ateina tik mirčiai besiruošiantys, todėl atgailauti skubantys žmonės. Ateina ir jauni, ieškantys atsakymų, drįstantys sau pripažinti, kur jiems nepasisekė, o kur pasisekė, norintys paklausti kunigo – žmogaus, kuris galėtų į jo gyvenimą pažvelgti iš šalies.

Matau, kad yra krizinių dalykų. Bažnyčia yra ir žmogiška institucija – ne tik dieviška, tad ji tobula tiek, kiek joje yra Dievas, bet ir kiek mes, žmonės, esame silpni, pažeidžiami, visi turintys savo žaizdų. Tačiau jeigu bažnyčia ir kunigas į žmogaus gyvenimą sugeba reaguoti ne pagal instrukcijas, tada pas tokį dvasininką žmonės tikrai ateina.

Kunigo vaidmuo nėra viską žinoti, viską paaiškinti, bet tiesiog būti šalia žmogaus ir vesti jį prie Kristaus. Šioje visuomenėje, kur vis daugiau baimės, tamsos, kunigo misija – tapti žmogui vilties ženklu. Dovanoti viltį – ne sukurtą, utopinę, bet Kristaus viltį, padovanotą kaip pažadą: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą.“ Ne kad vegetuotų, kankintųsi. Taip, skausmas, kančia gyvenime – įprastas režimas, bet tai tėra stotelės, o ne visas gyvenimas. Mes turime gyvenimo pilnatvę ir einame per gyvenimą su visais pavidalais. Mes, kunigai, turime padėti žmogui atrasti Dievo buvimą įvairiuose pavidaluose, padėti gyvenime sutikti Kristų ir virš visko vis tiek matyti viltį.

Švenčiame Kalėdas to, kuris gimė ir prisiėmė mūsų prigimtį, kad mus įpareigotų ir kviestų padovanoti vienas kitam save, ypač savo artimiesiems, kurie kiekvieną dieną šalia mūsų – kad prakartėlių neieškotume kažkur toli, o rastume jas ir Dievą savo pačių gyvenime. Dievą, kuris su mumis kartu valgo ir džiaugsmo, ir skausmo duoną.

Kunigas B. Lyris

Duodamas interviu neretai paminite psichoterapeutus, pabrėžiate jų pagalbą žmogui. O ar būna momentų, kai ir kunigui reikia paguodos – pokalbio su kitu žmogumi? Ar dvasininkai patiria perdegimo akimirkų?

– Seminarija nedavė psichoterapinių žinių, kad galėtum padėti savo gyvenime tikėjimo malonės neatradusiam žmogui. Tokiam negali pasakyti: „Paskaityk Išėjimo knygos penkto skyriaus septintą eilutę“ ar pan.

Nėra taip, kad žmogaus gyvenime gali viską ekspertuoti vadovaudamasis Šventu Raštu ir turėti visus atsakymus. Reikia tokių instrumentų, kurie padėtų kunigui žmogiška kalba sustiprinti kitame žmoguje esančias jėgas: padėti priimti ligą, kovoti su liga, priimti netektį. Tai tokia įkultūrinta, įžmoginta Dievo kalba metodais, leidžiančiais padėti žmogui susitaikyti su realybe. Psichoterapija man yra viena iš tokių formų, padedančių žmogui pamatyti gyvenimo prasmę ne tik bibline kalba, bet ir ta žmogiška, psichologine. Juk mes esame psichosocialinės, dvasinės, biologinės, fizinės būtybės. Štai kiek dėmenų mumyse persipina.

Mirus mamai, labai išgyvenau, eidavau į bažnyčią. Mama buvo mano pati geriausia draugė, o kai jos netekau, tapo labai sunku. Kartą nuėjau pas psichoterapeutę. Ji man sako: „Kunige, bet Jūs negalite būti egoistas. Jeigu norite, kad Jūsų mama būtų laiminga, turite jai siųsti savo laimę, kad ji gyventų Dievo gyvenime. Jeigu Jūs tikite, kad egzistuoja Dangus, tai mama nori matyti savo sūnų laimingą.“

Ji psichologine kalba taip paveikė mano mąstymą, kad aš supratau, jog negaliu galvoti tik apie save. Taip, aš netekau artimo žmogaus, man sunku išbūti gedule – tai normalu, bet mes negalime per ilgai užsilikti tokioje būsenoje.

Man psichologiniai metodai yra kaip instrumentai padėti žmogui suprantama kalba atrasti jame pačiame esančias jėgas situacijai spręsti arba su situacija susitaikyti.

Tikros Kalėdos įvyksta ne ten, kur buvo labai daug blizgučių, o ten, kur nebuvo nieko – tik atvira Marijos ir Juozapo širdis, kur nebuvo jokių sąlygų pagimdyti Dievą, bet Dievas vis tiek atėjo. Tikros Kalėdos nėra apie dalykus, kuriuos turime nusipirkti, apie patiekalus, kuriuos turime paruošti. Jos – apie patį buvimą. Dievo buvimą dovana man, kai aš tai atpažįstu, ir mano buvimą dovana kitiems.

Kunigas B. Lyris

Kunige, šiuo metu vis dar gyvename švenčių laukimu. Kokių minčių šis laikotarpis atneša Jums kaip dvasininkui? Ar mūsų visuomenės žmonės labai atitolę nuo tikrosios Kalėdų žinios?

– Mes labai susitelkę į vartojimą. Gal vartojimas ir gerai, jeigu atveda prie kito žmogaus širdies. Deja, matau, kad esame kviečiami kažką dovanoti, bet ne tapti dovana. Norėčiau, kad šiandienos žmogui Kristaus gimimas padėtų atpažinti jo įsikūnijimą mūsų gyvenimuose. Švenčiame Kalėdas to, kuris gimė ir prisiėmė mūsų prigimtį, kad mus įpareigotų ir kviestų padovanoti vienas kitam save, ypač savo artimiesiems, kurie kiekvieną dieną šalia mūsų – kad prakartėlių neieškotume kažkur toli, o rastume jas ir Dievą savo pačių gyvenime. Dievą, kuris su mumis kartu valgo ir džiaugsmo, ir skausmo duoną.

Tikros Kalėdos įvyksta ne ten, kur buvo labai daug blizgučių, o ten, kur nebuvo nieko – tik atvira Marijos ir Juozapo širdis, kur nebuvo jokių sąlygų pagimdyti Dievą, bet Dievas vis tiek atėjo. Tikros Kalėdos nėra apie dalykus, kuriuos turime nusipirkti, apie patiekalus, kuriuos turime paruošti. Jos – apie patį buvimą. Dievo buvimą dovana man, kai aš tai atpažįstu, ir mano buvimą dovana kitiems. Čia turbūt yra slėpinys, kuriam šitame amžiuje mes neturime laiko. Kalėdos – Dievo tapimo žmogumi įkūnytas buvimas mums – kviečia mus atpažinti jį savo gyvenime ir įkūnyti savo laiką ir buvimą vieni kitiems.

Dalis žmonių šventes sutiks vieniši. Kaip jiems atrasti Kalėdų džiaugsmą širdyje?

– Šventės išties pagilina mūsų vienatvę, nes matome džiaugsmingus žmones, kurie susėda kartu. Vyresniam žmogui visada sakau, kad galima pakeliauti mintyse ir padėkoti už visus susitikimus ir artimus žmones, kuriuos turėjau, kurie mano gyvenime buvo brangūs, nors dabar jų nebematau, bet jie yra Dieve ir ši žemiška piligrimystė artina mane prie jų.

Pabandykite susirasti tokį pat vienišą žmogų. Galbūt jis – jūsų kaimynystėje. Ženkite žingsnį – nueikite kartu su juo švęsti šventes, pabūti.

Dažnai sakome, kad norime jaustis reikalingi kitiems. Aš klausiu: „O ką mes padarome, kad mums reikėtų kitų?“ Galbūt seniai bendravome su tolima pussesere ar kitu žmogumi, kuris irgi vienas. Paskambinkite, užmegzkite ryšį. Mūsų pastangos ir paieškos reikalingos, kad surastume kitą ir būdami kartu patirtume Dievo buvimą.

Matau, kad yra krizinių dalykų. Bažnyčia yra ir žmogiška institucija – ne tik dieviška, tad ji tobula tiek, kiek joje yra Dievas, bet ir kiek mes, žmonės, esame silpni, pažeidžiami, visi turintys savo žaizdų. Tačiau jeigu bažnyčia ir kunigas į žmogaus gyvenimą sugeba reaguoti ne pagal instrukcijas, tada pas tokį dvasininką žmonės tikrai ateina.

Kunigas B. Lyris

O kaip atrodys Jūsų paties šventės? Kur ir su kuo valgysite Kūčių vakarienę?

– Kadangi gyvenu parapijos namuose ir pas mus yra keli kunigai, klebonas, tai mes kartu su visais parapijos patarnautojais, zakristijonais kaip bendruomenė kiekvieną sekmadienį susėdame drauge. Tai mano šeima. Mamos, tėčio aš nebeturiu, tad visas šventes sutinku man vyskupo paskirtoje bendruomenėje.

Didžiausia bažnyčioje tarnaujančių žmonių – ir vargonininkų, patarnautojų, zakristijonų – misija yra suteikti šventę kitiems. Jie savo šventes su šeima pašvenčia tam, kad kiti galėtų patirti šventę. Taigi būsime bažnyčioje, kad kiti patirtų Kristaus gimimą.

Iki šio ypatingo dvasinio įvykio beliko kelios dienos. Ko palinkėtumėte žmonėms? Ko mūsų visuomenei, Jūsų akimis, trūksta labiausiai?

– Įtikėjimo, kad tikros šventės ir tikros Kalėdos įvyko ten, kur nebuvo jokių sąlygų. Linkiu, kad kiekvienas žmogus, kai bus tamsu, sunku, kai nežinos, nesupras, bijos – visada paliktų rezervą Dievo buvimui, turėtų atvirą širdį į realybę ir Dievas kalbės, jeigu mes tikėsime labiau ne savo baimėmis, neparuoštomis sąlygomis, bet turėsime atvirą širdį ten, kur jis atėjo, kad turėtume gyvenimą visose formose ir visuose pavidaluose.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu šviesių šventinių susitikimų su tikinčiaisiais.

3 Komentarai

  • Ačiū Dievui, bent vienas sveiko proto žmogus 🙂 Suprantu, toli mums iki suvokimo ir priėmimo, bet verčia pajudinti galvą (net jei ir antakiui pakelti). Ne tik geras, bet LABAI GERAS intervas. Dažnai būna, kad informacijos amžiuje pati informacija š…lamšto verta. Čia kažkas lieka. Ačiū už tai.

  • Nepažiūrėjau pradžioje kas yr interviu autorius ir drebančia širdim skaičiau iki galo ,kad ten būtų ji…Taip,tai Akvilė,vieną kartą matyta,vieną kartą va taip akis į akį stovėjusi prieš mane ir kalbinusi kad ką nors pasakyčiau na ten vienoje vadinamoje klinikoje kokios tai paslaugos teikimo poga.Labai jau man patiko jos aksominis balsas ir tyrų akių žvilgsnis.Jaučiu ,kad mes,senukai,vistik jautriau vertinam ir suprantam tokias menišką žodį valdančias asmenybes ir pelnytai vertiname jas už jaudinančiai pateiktą interviu.

    • Parašinėsi čia komplimentus kai bobutė petelne užbalados per plikę.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.

Rekomenduojame parsisiųsti:

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Skip to content