Kultūros premija – kunigui Robertui Gedvydui Skrinskui: įvertinta atkakli kova už Šėtos krašto paveldą
2026 m. Donato Juozo Malinausko kultūros premija skirta Šėtos parapijos klebonui kunigui Robertui Gedvydui Skrinskui. Taip įvertinta jo atkakli veikla saugant Kėdainių krašto kultūros paveldą.
2026 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataro Donato Juozo Malinausko kultūros premija skirta Kėdainių rajono Šėtos Švenčiausios Trejybės parapijos klebonui kunigui Robertui Gedvydui Skrinskui. Tai – jau antri metai iš eilės, kai šis garbingas apdovanojimas atitenka Kėdainių regiono atstovui. Praėjusiais, 2025-aisiais, premija pirmą kartą buvo įteikta Kėdainių krašto atstovui – istorikui Vaidui Baniui. Tad šiemetinis sprendimas daugeliui atrodo ne tik dėsningas, bet ir simboliškas – premija tarsi sugrįžta į ištakas. Juk pirmasis jos laureatas buvo kunigas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Įvertinta atkakli tarnystė istorinei atminčiai
Kunigas R. Skrinskas Šėtoje ir aplinkinėse parapijose žinomas kaip nenuilstantis kultūros paveldo sergėtojas. Jis su stebėtina energija ir atkaklumu kovoja už nykstančių koplytstulpių, kapinių koplyčių, istorinių paminklų išsaugojimą, telkia bendruomenę, rašo prašymus institucijoms, renka parašus, ieško sprendimų. Taip pat kuria trumpus istorinius pasakojimus savo „Youtube“ kanale quko12345.
Šiemet pretendentų sąrašas buvo ilgas – tarp kandidatų netrūko aktyvių ir plačiai žinomų visuomenininkų iš visos Lietuvos. Tačiau komisijos vertinimu, būtent kuklaus, bet principingo R. Skrinsko veikla surinko daugiausia „pliusų“ – už nuoseklumą, realius darbus ir ištikimybę vertybėms.
Pats kunigas prisipažįsta, kad žinia apie apdovanojimą jam buvo netikėta.
„Apie tai sužinojau iš Vaido Banio. Net nežinojau, kad esu pasiūlytas. Man tai buvo visiška staigmena. Vadinasi, buvau priimtinas, ir komisija tam pritarė. Pirmiausia turbūt reikia padėkoti Vaidui“, – kukliai kalba laureatas. Kiekvienas buvęs nominantas turi teisę siūlyti kandidatus. Tie, kas ta teise pasinaudojo, sudarė sąrašą, iš kurio ir buvo renkamas laureatas.
Premija – užnugaris tęsti pradėtus darbus
Kunigas neslepia, kad premija jam svarbi ne kaip asmeninis įvertinimas, o kaip paskatinimas ir palaikymas.
„Tai daugiau pagalba nei apdovanojimas. Kai kreipiesi į institucijas, jau esi ne šiaip žmogus iš kaimo, o veikla įvertintas asmuo. Tai suteikia tam tikrą svorį ir užnugarį“, – sako jis.
Pasak kunigo, nuolatinė kova su biurokratinėmis kliūtimis ir finansavimo stoka reikalauja kantrybės. Kartais, norint atlikti net ir nedidelius tvarkybos darbus, tenka įveikti perteklinius reikalavimus.
„Norint paprasčiausiai perdažyti bažnyčios lubas reikia istorinių ir polichrominių tyrimų, projektų, leidimų. Mažai parapijai tai yra milžiniška našta. Tokie reikalavimai gal tinka turtingoms šalims, bet pas mus jie dažnai stabdo darbus“, – atvirai kalba R. Skrinskas.
Jo teigimu, didžiausia grėsmė kultūros paveldui šiandien – ne vien finansų stygius, bet ir abejingumas bei perteklinė biurokratija.
Paveldas – tai tapatybė
Kunigas įsitikinęs, kad rūpestis paminklais ir istorinėmis vietomis – tai ne tik estetinis ar religinis klausimas, bet ir tapatybės išsaugojimas.
„Istorinė atmintis jungia mus su praėjusiomis kartomis. Kai žinome, kas gyveno mūsų krašte, kuo jis garsus, atsiranda pasididžiavimo jausmas. Kaip didžiuojamės savo kalba, taip galime didžiuotis ir savo istorija – tik reikia ją atrasti“, – sako jis.
R. Skrinskas pabrėžia, kad domėjimasis savo šaknimis turėtų prasidėti šeimoje: kol gyvi tėvai ir seneliai, verta klausti, rinkti istorijas, kurti giminės medį.
Istoriškai „pateisinamas“ premijos užsibuvimas
Istoriko V. Banio teigimu, premijos „užsibuvimas“ Kėdainių, o ypač Šėtos krašte, yra istoriškai pagrįstas. Vieno iš premijos steigėjų – Tado Stommos – giminės atšakos apie pusantro šimtmečio gyveno Šėtos valsčiaus dvaruose.
„Iki šiol tebestovinčios Zabielščiznos dvaro sodybos kapinaitėse stovi koplyčia, kurioje palaidotas generolas Titas Stomma. Taip pat išlikusiame Šaciūnų dvarelyje gimė garsus XX a. antros pusės lenkų politikas, teisės profesorius Stanislovas Stomma. Jo tėvas, dvarininkas, rėmė lietuvių tautinį atgimimą, tačiau mirė gana anksti ir buvo palaidotas Šėtos kapinėse“, – istorija dalijasi V. Banys.
Jis taip pat pabrėžia, jog šios istorinės sąsajos dar labiau sustiprina simbolinę žinią – premija lieka krašte, kuriame susipina valstybingumo, kultūros ir atminties istorijos gijos.
Kunigo R. Skrinsko veikla primena, kad kultūros paveldas – tai ne tik seni pastatai ar paminklai. Tai mūsų savastis. O premija šiemet tampa ne tik įvertinimu, bet ir aiškiu raginimu: nenuleisti rankų.
2026 m. kovo 11 d. (trečiadienį) 13 val. Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje kun. kleb. Algimantas Gaidukevičius ir Šėtos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios klebonas kun. Robertas Gedvydas Skrinskas aukos šv. Mišias už 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą Donatą Juozą Malinauską ir jo šeimą – sovietinio teroro aukas.
Po šv. Mišių bus teikiama Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataro Donato Juozo Malinausko kultūros premija Kėdainių r. Šėtos Švenčiausios Trejybės parapijos kun. kleb. Robertui Gedvydui SKRINSKUI.
Apdovanojimas ir premija skiriama asmeniui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos Nepriklausomybės stiprinimo, lietuvybės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei Lietuvos piliečių gerovės kėlimo ir kuriam artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės.
Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos fondas įkurtas JAV. Jo steigėjai – šioje šalyje gyvenantys signataro vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga bei gydytojai Žiedūna ir Viktoras Jenciai. Premija pradėta teikti nuo 2012 m., jos laureatai buvo: mons. Alfonsas Svarinskas (2012), Juozas Vercinkevičius (2012), habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), Nijolė Balčiūnienė (2014), Gintaras Songaila (2015), dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016), dr. Alvydas Butkus (2017), dr. Vytautas Rubavičius (2018), Vytautas Dailidka (2019), Algirdas Grigaravičius (2020), dr. Jurgita Žasinaitė-Gedminienė (2021), Daiva Vilkelytė (2022), Rima Blikertienė (2023), dr. Simonas Jazavita (2024).
