Kukliai nestandartinė senamiesčio dama

Visuomet žavėjausi žmonėmis, kurie viską daro kitaip negu liepia kokie nors nusidėvėję kanonai. Ir kitaip tokie žmonės elgiasi ne todėl, kad maištautų – jie tiesiog mąsto savo galva ir klauso širdies balso. Visai nesirūpindami, ką pagalvos kaimynai ar bendradarbiai.

Viena iš tokių, kuriais tiesiog negali nesižavėti, yra kėdainietė Jurgita Žeminaitė-DONOVAN (41). Kai dešimtys tūkstančių žmonių emigruoja iš Lietuvos, tarp jų – ir tūkstančiai moterų, kurios, ištekėjusios už užsieniečių kaip meilės emigrantės išsibarsto po visą pasaulį, kraštietė kartu su sutuoktiniu anglu sugrįžo gyventi į gimtųjų Kėdainių senamiestį, kuriame prabėgo jau dešimt jos gyvenimo metų.

Nemėgsta plaukti pasroviui

– Labai malonu žiūrėti į Jus, kadangi spinduliuojate gerą, teigiamą energiją. Kas padeda išlaikyti jaunatviškumą, nuotaiką, nuolat veidą puošiančią šypseną?

– Galbūt tėvai? Matau, kokie jie jaunatviški, ir tai užkrečia. Jaunatviški ir mane supantys draugai. Gal gelbėja ir mano suvokimas apie gyvenimą, apie išvaizdą – malonu žiūrėti į gražiai atrodančius žmones. Noriu, kad mano akys spindėtų, jausčiausi žvali ir patraukli. Pirmiausia noriu gražiai atrodyti sau pačiai. Bent jau taip buvo vaikystėje… (juokiasi).

– Atrodote, liaudiškai sakant, atsipūtusi. Jums tikrai galima to pavydėti.

– Aš nežinau, ar tai yra gerai, ir žodis „atsipūtęs“ gali turėti dvi reikšmes. Atsipūtęs gali būti toks žmogus, kuriam viskas vienodai. Ne, aš nesu tokia. Mano manymu, galima gyventi atsipalaidavus ir nestresuoti dėl nereikšmingų dalykų, bet tai yra kiekvienam individualiai.

Nesu iš tų žmonių, kurie plaukia pasroviui. Gyvenime reikia bangų.

– Panašu, kad nesate iš tų nuolat inkščiančių ir dejuojančių žmonių.

– Na, aš žinau, kad pienas parduotuvėje brangus, bet apie tai mąstydama kasdien galiausiai išprotėsiu. Dabar viskas kainuoja brangiai, ir nuo tų kainų nepabėgsi. Tenka priimti atitinkamus sprendimus – tenka dirbti daugiau ir uždirbti daugiau. Visi mes pikti, dar labiau nemandagūs, tad stengiesi valdyti save ir neapsikrauti negatyvia praeinančių žmonių energija. Visiems yra vienodai sunku.

Tiesiog viliesi, kad ateis diena, kai viskas bus geriau.

Žinoma, būna ir jautrumo minučių. Tik stengiuosi, kad tokių būtų kuo mažiau. Nėra nieko neišsprendžiamo.

Mano tėtis labai didelis optimistas. Gal iš jo paveldėjau tai (juokiasi).

Priešinosi visuomenės standartams

– Jūs visai nepanaši į lietuvę. Ko gero, tai Jums jau yra tekę girdėti?

– Man taip yra sakę, dar kai Lietuvoje gyvenau. Malonu ir pakelia nuotaiką, kai kažkas tau pasako: „Galbūt jūs – italė?“.

– Ką norėjote veikti baigusi mokyklą? Ar norėjote studijuoti?

– Didžiausia mano svajonė buvo šokti. Tikėjausi, kad visas gyvenimas bus susijęs su sportiniais šokiais, kuriuos šokau nuo vaikystės. Tačiau vieną dieną man buvo pasakyta, kad praaugau savo partnerį. Niekas nežiūrėjo į jausmus. Mano partnerį pastatė su kita mergina, aš gavau naują, man buvo trauma. Susirgau, pradėjau simuliuoti, nebenorėjau eiti į treniruotes, nes kiekviena treniruotė buvo širdies skausmas.

Baigusi mokyklą metams stojau į privačią sekretorių mokyklą, kur užbaigiau sekretorės-administratorės kursus. Geriausia, ką tuo metu išmokau ir iki šiol galiu panaudoti, – spausdinti nežiūrėdama į klaviatūrą (juokiasi).

– Užsienyje prabėgo nemaža Jūsų gyvenimo metų dalis. Pirmą kartą išvykote, kai Jums buvo tik dvidešimt dveji. Kodėl taip anksti pasiryžote vienui viena keliauti svetur?

– Norėjosi pabėgti iš Kėdainių, pakeisti aplinką, užsidirbti. Kėdainiai devintajame dešimtmetyje buvo „banditų“ miestas. Merginos buvo mušamos, skriaudžiamos, visi vaikinai, kuriuos pažinojau, buvo tarsi diktatoriai. Visuomenė tuo metu atrodė kitaip. Tėvai mažai bendravo su vaikais. Jie niekada neklausdavo, ko tu nori – visi vaikų norai taip ir likdavo jų galvose. Eini į pamokas, darai namų darbus, plauni grindis, pagamini valgyti. Reikėjo tėvų klausyti ir jų bijoti, o ne gerbti.

Dabar galiu su jais ir pasiginčyti, ir pajuokauti, ir patarimą jiems duoti (juokiasi).

– Jums teko gyventi keliose Europos šalyse, paskutinė jų – Anglija. Ką dirbote toje šalyje?

– Pusmetį dirbau žinomame graikų restorane, o jame dirbti reikėjo tikrai labai daug. Kai vadovas, graikas, pamatė, kad dirbu labai gerai ir greitai, kad ne tik spėju aptarnauti klientus, bet ir mikliai lyginu staltieses, pradėjo man nešti drabužius lyginti iš namų – savo marškinius. Daviau sau pažadą, kad daugiau niekada gyvenime nedirbsiu padavėja.

Ne skirtumai traukia žmones, o panašumai

– Dirbdama Anglijoje sutikote savo buvusį vyrą, prodiuserį Danielį Donovaną?

– Taip. Išėjusi iš graiko restorano įsidarbinau konsultante kosmetikos parduotuvėje Bristolyje. Mano kolegė, su kuria labai gerai sutarėme, kartą prasitarė turinti vienišą, intelektualų dėdę, kuris šiek tiek „prie meno“. Na, su rekomendacijomis visada saugiau (juokiasi).

Į pirmąjį pasimatymą atėjau su žemėlapiu. Atverčiau jį ir parodžiau Lietuvą Danieliui, kad jis žinotų, su kuo turi reikalą. Man buvo labai svarbu, kad Danielius nepainiotų Lietuvos su Rusija.

Tada man buvo 26-eri, jam – 47. Jis – labai įdomus ir apsiskaitęs žmogus su puikiu humoro jausmu mane sužavėjo. Gana greitai ir susituokėme.

Kartu turėjome nekilnojamojo turto verslą Anglijoje – pirkome butus, įrenginėjome juos ir pardavinėjome. Viskas sekėsi gerai, tačiau vienu metu nekilnojamojo turto kainos ėmė kilti ir perpardavinėti butų nebeapsimokėjo.

Vyras įkalbino sugrįžti į Lietuvą, čia keletą kartų jau buvome lankęsi, jam patiko Kėdainiai. Senamiestyje tuo metu buvo pardavinėjamas senas banko pastatas, kaina pasirodė įkandama, nusipirkome, įrengėme keletą butų, juos pardavėme. Po skyrybų vienas butas liko man su vaikais, kitame – aukštu žemiau, gyvena mano buvęs vyras. Čia ir likome. Kaimynystėje.

– Ar po skyrybų su Danieliu išlikote draugai?

– Mes – tikrai ne priešai, tad, ko gero, bičiuliai, tačiau ne draugai, kuriems kasdien reikia pasikalbėti, ką nors aptarti. Mano buvęs vyras nėra tas žmogus, kuriam aš skambinsiu, jeigu naktį kelyje suges mašina.

Mes juk neplanavome čia atvykę išsiskirti. Niekas to neplanuoja. Tiesiog taip išėjo. Laikas parodė, kad negalime būti kartu, kad pernelyg skirtingai žiūrime į esminius dalykus. Ir tai abudu supratome.

Ne skirtumai traukia žmones, o panašumai, tiesiog per rožinius akinius tų skirtumų nematai. Bet galiausiai jie nukrenta, o skirtumai jau būna labai dideli…

Danieliui čia patinka. Šalia – jo vaikai. Nuėjęs į turgelį daržovių nusiperka, ramiai gyvena senamiestyje, mina dviratį, važiuoja prie vandens, labai daug vaikšto.

– Ar susiradote tikrų draugų Kėdainiuose per čia praleistą dešimtmetį?

– Turiu daug pažįstamų ir keletą tikrų draugų.

Darbe susiduria su krūva iššūkių

– Ar nesigailite, kad savo pašaukimą atradote sąlyginai vėlai – juk interjero dizaino studijas baigėte tik prieš dvejus metus?

– Aš niekada nesigailiu nieko, kas įvyko. Štai ir galvoju, kad įvyko tai, kas turėjo įvykti, kodėl vienaip ar antraip padariau. Matyt, kad nebuvo poreikio tam.

Ir niekada nežinai, kada atrasi tikrąjį savo pašaukimą. Galvojate, kad pažįstu save iki galo (juokiasi)? Nieko panašaus! Nenustebčiau, jeigu kažkada viską metusi, vėl mesčiausi į tapybą, kurią atradau studijų metu.

Šiek tiek liūdna, kai susimąstai, kad tau – per 40. Galvoju, kodėl gi taip greitai laikas prabėgo ir kur jis dingo? Jau dešimt metų, kai sugrįžome iš Anglijos.

Ir laiko tėkmė šiek tiek gąsdina.

Meluočiau, jeigu nesakyčiau, kad naujai atsiradusi raukšlytė veide neliūdina. Liūdina, ir net labai.

– Ar dažai per pirmąjį susitikimą su naujais klientais suvokiate, kad žmogus nė nežino, ko jis iš tikrųjų nori?

– Taip būna. Ypatingai su lietuviais (juokiasi). Susitinki, klausi, kaip jis mato savo namus. O jo atsakymas: „Nežinau“.

– Taigi jūsų darbas – padėti sužinoti, ko jis norįs?

– Kai mokiausi interjero dizainą Vilniuje, mums sakė, kad interjero dizaineris yra ne vien dizaineris – jis kartu ir psichologas. Viena iš priemonių padėti žmogui išsiaiškinti – nuvažiuoti į dabartinius jo namus ir peržvelgti į jo drabužių spintą. Jeigu apranga ten kaba elegantiška, žmogus negyvens bute, apstatytame baldais iš „Ikea“. O jeigu spinta – „rokavo“, tatuiruoto bičiuko, jis nenorės provanso.

Kartais to pakanka.

Pradedi ieškoti pamažu. Klausi, kokios spalvos patinka. O gal jis turi mylimą daiktą – sofą, šviestuvą – kuris jam labai patinka, ir užsakovas nori jį nusinešti į naujus namus? Turint bent vieną, kad ir mažą detalę, viską daug lengviau pradėti.

Su vaikais sieja artimas ryšys

– Tarsi su nedidele nuoskauda kalbate apie tai, kad kai jūs augote, vyravo tokia santvarka, kuri nepuoselėjo santykių tarp tėvų ir vaikų. Kaip dabar auklėjate saviškius – dvylikmetį Luką ir devynerių Ellą May?

– Vaikams visada sakau, kad pirmiausia esu jų draugė. Pati geriausia draugė, kuri jiems padės visada. Todėl svarbu, kad žinočiau, kas vyksta jų gyvenimuose.

Jeigu jiems kyla kokių nors klausimų – bet kokių – jie gali manęs klausti. Aš jiems kartoju, kad gėda yra vogti ir meluoti, o kalbėti, klausti – visai ne gėda.

Aš jų klausiu, kaip vienoje ar kitoje situacijoje, jų manymu, derėtų elgtis, o vėliau pateikiu savo nuomonę, ir diskutuojame.

Jie klausė, kodėl išsiskyrėme su tėčiu. Negali pabėgti nuo tokių klausimų numykusi du žodžius, nes jie nori išsamaus atsakymo (juokiasi). Tačiau kai tu tokį pavyzdį jiems rodai, neslapukauji, nemeluoji, atvirai kalbi – jie su tavimi elgiasi taip pat.

– Dar laukiate meilės, Jurgita?

– Aš turiu meilę, nešiojuosi ją širdyje. Bet labai laukiu to, kuriam galėsiu ją atiduoti. Užtat ir pavardę po skyrybų išsaugojau – graži, turi prasmę, skamba kaip „dovana“, gal kažkam tokia ir būsiu (juokiasi).

– Koks vyras turėtų galimybę užkariauti senamiesčio damos širdį?

– (juokiasi) Svarbiausia, kad sutaptų esminiai dalykai. Charakterio tipai gali būti skirtingi – aš pleputė, jis – tylesnis, tačiau požiūris į gyvenimą ir hobiai turi būti vienodi. Antraip nieko neišeis.

– Ką regite pro savo langą, atveriantį vaizdą į senamiestį?

– Jis tikrai nėra tuščias, kaip gali pasirodyti tik retsykiais pro jį praeinant. Matau daug nuostabaus jaunimo, daug gražių jaunų, kūrybingų žmonių, kurie nebijo savęs išreikšti. Daugėja vietelių, kuriose galima atsisėsti išgerti kavos ir pasiplepėti. Lauko kavinukėse sėdi šeimos su vaikais ir balionais. Kartais senamiesčiu nudumia baikeriai, praeina nestandartiniai žmonės. Taip pat regiu labai gražius saulėlydžius.

– O ar jūs, Jurgita, esate nestandartinė?

– Sakyčiau, kukliai nestandartinė (juokiasi).