Keramikė: „Kūriniai panašūs į mane“

„Menininku gali tapti kiekvienas“, – sako keramikė Jurgita GRIGARIENĖ. Tiesa, tuo moteris įsitikino tik prieš dešimtmetį, kai pravėrusi Dailės mokyklos suaugusiųjų studijos duris ėmė rankose šildyti baltąjį molį. „Be galo žavėdavausi keramikos darbais, bet niekad nemaniau, kad ir pati sugebėčiau juos kurti“, – atskleidžia pašnekovė.

Apžiūrinėdama Jurgitos lipdytas žmonių skulptūrėles negaliu liautis galvojusi: „Ką jos man primena? Kur mačiau šiuos bruožus?“ Grįžtelėjusi žvilgsnį atgal susirandu po savo dirbtuvėles zujančios Jurgitos veidą – galbūt taip lengviau prisiminsiu.   Ak! Tos skulptūrėlės – it iš akies traukta Jurgita. „Girdžiu ne pirmąsyk, kad darbai panašūs į mane. Kūriniai užsimerkę, pakėlę galvas – aš pati kalbėdama nuolat taip darau“, – nusijuokia keramikė bei pakviečia apžiūrėti dar ir jos pačios lipdomo autoportreto.

– Jurgita, savyje slypėjusią menininkę atradote palyginti neseniai. Papasakokit, kaip Jūsų gyvenime atsirado keramika?

– Keramika į mano gyvenimą įžengė tada, kai pradėjau Kėdainių dailės mokykloje lankyti suaugusiųjų studiją. Tai buvo pirmoji studijos laida. Susirinko labai skirtingi žmonės, įvairių specialybių. Visi norėjo tiesiog įdomiai praleisti laisvalaikį. Pasirinkau tekstilės ir keramikos užsiėmimus. Abi sritys labai patiko. Tekstile žavėjausi nuo jaunystės. Siuvinėjau ir paauglystėje, ir jau sukūrusi šeimą. Mane žavėjo rankomis siuvinėti audiniai, dizainerių darbai. Tai atrodė kažkas tobulo. Taigi tekstilė buvo pažįstama, o keramika – visiškai nauja. Nė nenumaniau, kaip kuriami keramikos darbai. Žinoma, keraminiai indai man buvo labai gražu, tačiau maniau, kad neįmanoma juos sukurti pačiai. Keramika man tapo visiškai nauju patyrimu. Taip keramika nugalėjo tekstilę (šypsosi).

– Užsiminėte, jog ėmus kurti keramikos darbus Jūsų gyvenime prasidėjo visiškai naujas etapas. Kaip tai atrodė?

– Oi, ne iš karto (nusijuokia). Eidavau į keramikos užsiėmimus ir nieko nepavykdavo. Molis man pasidavė labai sunkiai, tad parsinešdavau jo namo ir, kai šeima sumigdavo, bandžiau lipdyti pati viena. Kartais užsisėdėdavau net iki penktos ryto. Pabudusi šeima labai džiaugdavosi mano kūriniais. Galbūt tie darbai nebuvo kokybiški, vykę, bet tas nuoširdus namiškių žavėjimasis man tapo įkvėpimu, užsidegimu daryti ir daryti.

Nusipirkome seną krosnį. Kepa darbai parą, tad tekdavo naktį keltis perjungti temperatūrą. Su vyru nusistatydavome žadintuvą ir vienas kitą pakeisdami keldavomės perjungti. Iš pradžių kurti sekėsi tikrai labai sunkiai. Atidarai krosnį ir randi begalę šukių, nes sudužęs vienas darbas sudaužo ir šalia esantį. Vis tik esu labai užsispyrusi ir kruopšti, todėl dirbau, dirbau, kol galiausiai pradėjo sektis. Mano gyvenimas pasikeitė radikaliai – aš radau save. Visiškai. Būtent keramikoje. Labai džiaugiuosi ir aš pati, ir mano šeima, nes tapau tiesiog laimingesnė. Dirbant mėgstamą darbą kiekviena diena teikia gerokai daugiau džiaugsmo.

– Jūsų kūriniai tėra nuspalvintos molio skulptūrėlės ar vis tik kiekvienam iš jų savo rankomis įkvepiate ir kažko daugiau? Yra tikinčių, kad daiktai turi savą energiją, galbūt netgi sielą.

– Lipdau su didžiuliu džiaugsmu, tad tikiu, kad kūriniai turi gerosios, džiaugsmingosios energijos. Dažniausiai darbai turi ir savo istoriją. Labiausiai mėgstu kurti konkrečiam žmogui. Tada užsisvajoju ir kūrinys tampa mano rankų darbu apie tą žmogų. Mano darbai skleidžia gerą energiją, nes juos kuriu su didele meile. Atiduodama darbą visada žmogaus prašau, kad jis kūrinį prižiūrėtų (nusijuokia). Juk tai mano rankomis sukurtas darbas, į kurį sudėjau viską, ką turiu geriausio.

– Jūsų kūriniuose be galo daug smulkių detalyčių.

– Greičiausiai todėl, kad labai mėgau siuvinėti (šypsosi). Taigi turiu užtektinai kantrybės smulkioms detalėms. Man pačiai labai patinka visokie siuvinėti, mereškuoti audiniai, daiktai. Mėgstu tokius drabužius. Taigi nuo tekstilės visai nepabėgau. Kaip pati sakau, savo keramikos darbus aš taip pat siuvinėju, mereškuoju. Tokio audinio grožį noriu perteikti savo kuriamų mergaičių skulptūrėlėms. Jų sukneles ypač puošiu. Vadinu tai keramikos tekstile. Labai mėgstu piešti gėlytes – kaip ir mėgstu gėlėtus audinius.

[quote author=“J. Grigarienė“]Būtent lipdydama iš tiesų ir kuriu. Tai man suteikia daugiausia džiaugsmo.[/quote]

– Jūsų kūriniai man pasirodė labai pozityvūs ir žaismingi. Ar jais norite perduoti kokią nors žinią?

– Sunkiausia žmogui nuraminti mintis, protą ir būti laimingam. Savo darbais noriu atkreipti dėmesį, kad šiuolaikinis žmogus gyvena nesiliaujančiame bėgime ir nemoka tiesiog pasidžiaugti akimirka. Kuriu laimingam, gebančiam džiaugtis žmogui. To visiems linkiu.

– Visos Jūsų kurtos žmonių skulptūrėlės – palaimingai besišypsančios, spinduliuojančios harmoniją, darną, ramybę ir šviesų džiugesį. Ar tai Jūsų atspindys?

– Tiesą sakant, esu girdėjusi ne kartą, kad darbai panašūs į mane. Ypač tie, kas mane gerai pažįsta, pastebi, jog kalbėdama su žmogumi mėgstu užmerkti akis ir pakelti galvą. Būtent tokios skulptūrėlės man išeina tiesiog savaime. Kurti svajingų bei laimingų žmonių veidelius diktuoja ir vidinė būsena. Už tai pirmiausia esu dėkinga savo brangiems žmonėms ir jogai.

Jogą praktikuoju jau kelerius metus, tad pamažu mokausi stiprinti ir kūną, ir sielą, nuraminti mintis, teisingai kvėpuoti bei džiaugtis mažais dalykais. Einu tuo keliu ir tikiuosi išlikti laiminga, rami ir supratinga.

– Kaip gimsta kūrinių idėjos ir detalės? Juk visos jos ne šiaip sau.

– Pagrindiniai mano įkvėpėjai – muzika, knygos, kelionėse patirti įspūdžiai ir sutikti žmonės. Namuose visada skamba muzika: nuo klasikos iki roko. Knygas dažniausiai skaitau žiemos vakarais. Renkuosi labai skirtingas. Dažniausiai lengvus romanus, biografines ir vaikiškas. Kelionėse pamatau tiek visokiu spalvų, raštų, tiesiog nepaprasto grožio. Visa tai praturtina mano kūrybinę vaizduotę ir tikrai įkvepia.

Šią vasarą buvo užsakyta labai daug darbų krikštynoms. Būtinai išsiklausinėju apie vaikelį – jo charakterį, plaukučius, kokiais drabužiais rengs, kokias spalvas mėgsta. Stengiuosi padaryti tokį darbą, kokį pati norėčiau turėti arba dovanoti brangiam žmogui. Esu dariusi labai įdomų kūrinį. Devynios merginos savo mėgstamam dainininkui norėjo įteikti ypatingą dovaną. Pažiūrėjusi į jų atsiųstas nuotraukas nulipdžiau devynias mergaites pievoje. Jos save pažino iš šukuosenų, o dovaną gavęs žmogus taip pat iškart pasakė, kuri yra kuri. Man labai patinka kurti darbus pagal užsakymus – ypač kai užsakovas daug bendrauja su manimi. Mes susiskambiname, nusiunčiu vadinamojo žalio darbo nuotrauką, kad pažiūrėtų, ar viskas gerai. Dar nėkart nebuvo taip, jog kažkas nepatiktų.

[quote author=“J. Grigarienė“]Eidavau į keramikos užsiėmimus ir nieko nepavykdavo. Molis man pasidavė labai sunkiai, tad parsinešdavau jo namo ir, kai šeima sumigdavo, bandžiau lipdyti pati viena.[/quote]

– Kuri kūrybos dalis patinka labiau – lipdyti ar spalvinti?

– Sakau nedvejodama – lipdyti. Būtent lipdydama iš tiesų ir kuriu. Tai man suteikia daugiausia džiaugsmo. Kartais, kai reikia darbus glazūruoti, sėdžiu, ilgai žiūriu nė nežinodama nuo ko pradėti. Būna, kad tariuosi su dukra. Ji studijuoja mediciną, tačiau taip pat yra baigusi Dailės mokyklą ir puikiai moka derinti spalvas. Tad lipdyti – mano širdžiai mieliau.

– Dirbtuvėse Jūsų kūrinių nėra daug. Sakėte, kad jie greitai iškeliauja – susiranda savo namus.

– Faktas – batsiuvys be batų (šypteli). Turiu kelis darbus, bet ir tie daugiausia namų reikmėms. Pavyzdžiui, indai saldainiams, sausainiams sudėti, skrynutės. Dukrai esu sukūrusi kelias dovanas, kurių niekada niekam neatiduosiu ir neparduosiu. Kol kas namie mano darbų nedaug, bet labai tikiuosi ir noriu jų turėti daugiau.

– Ar tenka ilsėtis nuo kūrybos?

– Taip, tikrai būna, kad pavargstu kurti. Mūsų gatvėje gyvena nemažai meniškų žmonių. Vienas iš jų – mano draugė. Kai nejaučiu įkvėpimo, skambinu jai klausti: „Šiandien pas mane nėra mūzos. Gal ji pas tave?“ (nusijuokia). Būna tokių dienų, kai tiesiog nesiseka ir viskas krenta iš rankų. Tada uždarau duris ir imuosi ko kito. Vasarą sodinu gėles, skaitau knygą, aplankau draugus. Kartais norisi pailsėti – nekurti.

– Ar yra darbas, kurį svajojate padaryti?

– Šiuo metu išgyvenu puodelių ir gėlių laiką (šypsosi). Tiek metų lipdau, bet niekad nedariau puodelių (nusistebi pati). Artimam žmogui norisi įteikti kažką asmeniško. Nusprendžiau, kad puodelis – puiki mintis. Pirmąjį sukūriau vyrui, kad jį visada lydėtų gera nuotaika. Tas puodelis – jo mėgstamiausias. Vyras su niekuo tuo puodeliu nesidalija.

Taip pat gera kurti gėles. Gėlės man – neapsakomai graži gamtos duotybė. Jas perkeliu ant savo vazų, indelių, mergaičių skulptūrų suknelių. Dar noriu pabaigti lipdyti visus 12 zodiako ženklų. Dabar jų turiu du – Liūtą ir Vandenį. Visi zodiako ženklai bus atpažįstami iš plaukų bei šukuosenų. Taip pat ketinu sukurti jogos asanų skulptūrėlių. Tai būtų mano duoklė jogai, kuri mane išmokė ramybės, džiaugsmo gyventi.

O didžiausia mano ateities kūrybinė svajonė – kad galėčiau kurti iki pat gyvenimo galo. Juk tiek dar visko neatrasta. Kasmet aptinku naujų spalvų, raštų. Tikiu, kad neplanuodama padarysiu kažką nauja.   Norėčiau sukurti didelį darbą. Tokį, kuris į mano krosnį tilptų vienintelis.