Kėdainiuose skambėjo gyvas kunigaikščio Radvilos balsas

„Radviliados“ gerbėjai dėkoja organizatoriams: „Jūs mus lepinate“

Nors istorinių suiručių metu Kėdainiai materialaus didingosios kunigaikščių Radvilų giminės paveldo daugiau prarado nei išsaugojo, vis tik aukso amžių miestui dovanojusių aristokratų dvasia čia tokia stipri, kad istorikai Kėdainius regi kaip Radvilų pasaulio centrą. Sekmadienį paskutiniuoju renginiu Biržuose baigsis dvyliktasis Kėdainių krašto muziejaus rengiamas kultūros ir istorijos festivalis „Radviliada“, šiais metais publikai dovanojęs net 19 renginių, praeitį leidusių patirti visomis juslėmis – per gyvus pokalbius, pasakojimus, muziką, teatrą ir net gomuriu.

Festivalio organizatoriai kaskart nustebina savo gerbėjams atverdami ir šį tą itin unikalaus. Iškiliosios Radvilų giminės statytoje evangelikų reformatų bažnyčioje Kėdainiuose, kuri, pasak Krašto muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio, yra vertingiausias pastatas mūsų mieste, vėl skambėjo gyvas kunigaikščio Radvilos balsas – su kėdainiečiais čia susitiko Lenkijoje gyvenantis tiesioginis vienos įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių palikuonis Motiejus Radvila.

Nuo Ispanijos iki Izraelio

Kėdainiams tapus Lietuvos kultūros sostine, festivalis „Radviliada“ savąja programa šiemet buvo turtingas kaip niekad ir dar stipriau pavergė gerbėjų širdis.

Rugpjūčio vidury prasidėję renginiai paskutinį festivalio štrichą brūkštels tik rugsėjo pabaigoje. Per ilgiau kaip mėnesį trukusią kultūrinių patirčių gausią istorinę kelionę festivalio lankytojai atrado išties daug – pasirodymus surengusių atlikėjų geografija nusidriekė per visą Europą ir dar toliau: nuo kaimynių Latvijos bei Lenkijos iki Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ir net Izraelio bei Armėnijos.

Drauge su menininku Feliksu Paulausku „Radviliados“ idėją prieš dvylika metų subrandinęs R. Žirgulis džiaugiasi, jog šiandien festivalis žinią apie Radvilas neša ne vieną tūkstantį kilometrų už pačių Kėdainių.

Pašnekovas didžiuojasi ir tuo, jog kultūrinis „Radviliados“ vyksmas jau kurį laiką sujungia mažuosius Radvilų pasaulio centrus Lietuvoje – Kėdainius, Raudondvarį (Kauno r.), Svėdasus, Biržus bei pirmą kartą – Vyžuonas.

Kultūros gurmanai ieško įmantrybių

Nuo 2015 metų, kai įvyko pirmoji „Radviliada“, festivalis įtvirtino savo vardą ir įgijo kūrybinių bičiulių pačiose įvairiausiose Europos šalyse, todėl organizatoriams pasikviesti net ir visą trupę iš Barselonos, kad šie kėdainiečiams jų mieste pastatytų barokinę operą, kaip nutiko šiemet, vargo nėra.

„Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad ateis toks laikas, – šypsosi R. Žirgulis. – Taip pat specialiai šiai „Radviliadai“ koncertinę programą škotiška tematika parengė Lauryna Šablevičiūtė su  ansambliu „Secreted Scots“ iš Didžiosios Britanijos. Publika išgirdo senovinės ir visiškai šiuolaikinės muzikos skambesio dermę – toks avangardas.

Mūsų festivalio klausytojams labai patiko ir klasikinės muzikos chuliganais vadinamos latvių grupės „Dagamba“ pasirodymas. Jautiesi tarsi būtum roko grupės koncerte.

Per dvylika metų festivalyje svečiavosi įvairiausių kolektyvų, tad visko mačius norisi dar kažko ypatingesnio – paprasto senovinės muzikos koncerto per maža, – taręs šypteli R. Žirgulis. – Tada įdomu klausytis, kaip atlikėjai atranda naują skambesį, sujungę senovinę muziką ir džiazą. Šiemet tokiomis programomis nustebino lietuviai, latviai, lenkai, šveicarai.“

Prireikė ir taburečių, ir tarybinės balėjos

Kėdainių krašto muziejaus direktorius, paklaustas, ar gerokai didesnėse scenose įprastai pasirodantys kolektyvai nesibodi savo talentą dovanoti mažos šalies ir dar mažo miesto žmonėms, atsako, jog tikri profesionalai vertina ne scenos dydį, o publiką. Tiesa, prieš kai kuriuos pasirodymus organizatoriams tenka gerokai paplušėti, kad surinktų visus reikiamus rekvizitus.

„Kad kėdainiečiai išvystų Barselonos trupės statytą operą, reikiamas taburetes mano žmona vežė iš Latvijos, – atskleidė R. Žirgulis. – Didelė problema buvo gauti ir medinių obuolių dėžių – iš jų atlikėjai pasidarė sakyklą. Į dienos šviesą pats ištraukiau ir milžinišką skardinę tarybinę balėją, į kurią lindo atlikėjai. Ieškant visų šių rekvizitų buvo ir vargo, ir juoko, bet tikrai vertėjo.

Tokie kolektyvai labai rimtai žiūri į savo pasirodymus ir nesvarbu, kokio dydžio scena jų laukia. Jie profesionalai ir savo darbą atlieka nuoširdžiai.

Po pasirodymo atlikėjai buvo labai patenkinti, nes matė laimingus kėdainiečių veidus, pastebėjo jų emocijas, juoką. Režisierių Adrianą Schvarzsteiną, kuris išsiskiria kūryba, jungiančia muziką, teatrą, cirką ir gatvės meną, kėdainiečiai jau žino ir jo ansamblio pasirodymą stebi gal netgi šeštą kartą. Čia netrūksta humoro, netikėtų juokelių, žiūrovas gali atsidurti karaliaus vaidmeny arba atlikėjas gali tave užsimetęs ant pečių nusinešti į bažnyčios sakyklą.

Smagu, kad ir mūsų publika gerokai išlaisvėjusi – priima tokią kūrybą ir mielai įsitraukia, – pabrėžia R. Žirgulis. – Su „Radviliados“ festivaliu Kėdainiai peržengia provincijos miesto rėmus. Čia pasirodo atlikėjai iš įvairių Europos šalių, užsimezga tarptautinis bendradarbiavimas.

Kūrėjai, atvykę į Kėdainius, pamato mūsų puikias erdves, tinkamas jų koncertams, spektakliams, susipažįsta su mūsų publika, galiausiai įvertina ir mūsų miesto viešbučius, restoranus. Įsitikina, kad čia yra visos galimybės pristatyti aukščiausio lygio pasirodymus kaip ir didmiesčiuose.“

Radvilų pradžia – paslaptinga

Didele „Radviliados“ intriga tapo ne tik ryškūs menininkų pasirodymai festivalio scenoje, bet ir kraštiečių susitikimas su iš Varšuvos atvykusiu Radvilų palikuonimi, filosofu, filantropu bei verslininku kunigaikščiu Motiejumi Radvila (Maciej Radziwill). Savo giminės istoriją įkvėpimo šaltiniu vadinantis svečias Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje klausytojams papasakojo apie Radvilų giminės aušrą, pasiektą zenitą, išgyventą nuosmukį ir iš naujo atrastą tapatybę moderniaisiais laikais.

„Radvilų giminės pradininkų istorija nėra ir turbūt niekada nebebus gerai ištirta, – kalbėdamas lenkiškai sakė M. Radvila, o jį publikai suprasti padėjo vertėja Odeta Venckavičienė. – Tai, kad iš laikotarpio iki XV amžiaus išliko nedaug patikimų rašytinių lietuviškų šaltinių, tikriausiai užkerta kelią bet kokiai rimtesnei šių tyrimų pažangai.

Galima tik daryti tam tikras prielaidas, remiantis jau žinoma medžiaga. Šie šaltiniai atskleidžia giminę, kuri jau XV amžiuje sparčiai kuria savo turtinę ir politinę padėtį, tačiau iš kur kilo jos įtaka, lieka neaišku. Sunku įsivaizduoti, kad buvo įmanoma XV ir XVI amžiuje taip greitai sukurti giminės galybę, jei tam tikro pamato nebūtų padėta dar anksčiau.“

Pasak M. Radvilos, jo giminė savo aukso erą išgyveno nuo XVI amžiaus pradžios – Mikalojaus Juodojo, Mikalojaus Rudojo ir karalienės Barboros kartos – iki XVII amžiaus vidurio. Tuo laikotarpiu išryškėjo daugybė iškilių, išsilavinusių asmenybių, kurios paliko svarbų pėdsaką savo epochoje ir yra atsimenamos iki šiol. Tai politikai, kariuomenės vadai, mecenatai, bažnyčios rėmėjai, rašytojai ir keliautojai. Vis tik zenitas nebūna amžinas.

„Kartu su krize, nuo XVII a. antros pusės ištikusia visą Abiejų Tautų Respubliką, silpsta ir vėlesnių Radvilų kartų intelektinis lygis, – pažymi svečias, bet priduria, jog po kurio laiko giminė vėl susigrąžina garbę bei įtaką. – Nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios sudaroma daug santuokų tarp Radvilų ir įtakingiausių Europos šeimų. Giminė tampa plačiai žinoma visoje Europoje.“

Pilnatvė prieš pabaigą

Tarpukario metais kosmopolitiška giminė toliau šaknijasi buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos žemėse. 1918–1939 metais Radvilos buvo vienintelė senoji lietuvių giminė, kurios atstovų buvo visose buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyse.

Kaip pasakojo Kėdainiuose lankęsis kunigaikščių palikuonis, Radvilos stipriai tapatinosi su savo mažosiomis tėvynėmis, kuriose turėjo dvarų, įsitraukė į politiką, vietos bei visuomeninę veiklą ir nedvejojo stoti ginti savo tėvynės pavojaus akimirkomis.

„Radvilos dalyvauja Lenkijos kare su bolševikais. 1939–1945 metais daugelis giminės narių kaip kariai ar partizanai kovoja su nacių okupantais. Nemažai giminės atstovų įsitraukia į žydų gelbėjimą, – dalijosi M. Radvila. – Galima sakyti, kad katastrofos išvakarėse Radvilos iš naujo atranda savo, kaip aristokratų, pašaukimą – tai yra žmonių, kurie turi rodyti pavyzdį vadovaudamiesi principu noblesse oblige (kilmė įpareigoja).

Radvilų pavardė kiekvienam giminės nariui vėl pradėjo kelti aukštus moralinius standartus. Nebederėjo vien tik lėbauti, pramogauti ir naudotis turtais. Suvokiama, kad silpnesniaisiais reikia rūpintis, o ne jais naudotis, ir kad politika tėra tarnystė šaliai bei visuomenei, bet ne priemonė savo turtams gausinti. O juk praėjusiais amžiais būta visko… Minervos pelėda išskrenda temstant – kiekvienas dalykas ar reiškinys, kaip teigė Hegelis, pasiekia savo pilnatvę prieš pat pabaigą.“

Netektis išgyveno oriai

Itin didelių išbandymų laikas Radvilų giminei atėjo XX amžiuje. Vis tik aukšti moralės standartai šiems aristokratams padėjo sunkius laikus išbūti oriai ir išlikti.

„Radviloms teko patirti skaudų dvarų praradimą, persekiojimus, stalininio bei nacių režimų kalėjimų ir stovyklų dalią. Daugelis giminės narių taip niekada ir negrįžo iš karo, stovyklų, kalėjimų ar tremties, – apie netektis kalba M. Radvila. – Po karo prasidėjo pilka komunizmo realybė, kurioje senosios aristokratijos atstovai, nepaisant prarastų turtų, liko laikomi klasiniais priešais su visomis pražūtingomis pasekmėmis, kurias nešė ši grėsminga ideologinė klasifikacija. Kiti pasitraukė į emigraciją Vakarų šalyse.

Giliai įskiepyti principai ir vertybės leido ne tik oriai pakelti sunkų likimą, bet ir sėkmingai rasti savo vietą naujoje, priešiškoje realybėje. Didžiulė parama kenčiant nepriteklių bei skurdą buvo daugelio gerų žmonių pagalba – dažniausiai buvusių dvarų darbininkų arba vietinių gyventojų, pažinojusių Radvilas, – pabrėžė svečias ir paaiškino detaliau. – Būtent tokių žmonių pagalba neretai gelbėjo nuo mirties, pavyzdžiui, Jonušą ir Edmundą Radvilas. Nuo mirties NKVD rankose juos apgynė Ukrainos Olykos gyventojai.

Priešingai nei tikėjosi NKVD karininkai, jie nematė Radvilose kraujasiurbių ar išnaudotojų, o žvelgė į juos kaip į žmones, padariusius daug gero vietos bendruomenei, ir laikė pilnateisiais jos nariais, nepaisant sudėtingų Lenkijos ir Ukrainos santykių. Gėris, kurį giminės nariai spėjo duoti prieš karą, dabar sugrįžo kaip nesavanaudiška, o kartais net rizikinga pagalba – tik jau ne galingiems ponams, o dažnai bejėgiams, praradusiems bet kokį pragyvenimo šaltinį vargšams.

Tragiškais 1939–1945 metais mano šeima nepatyrė jokių skriaudų iš buvusių dvarų darbininkų ar aplinkinių kaimų bei miestų gyventojų, – pasakojo M. Radvila. – Mano protėviai ir giminaičiai sulaukė daug gėrio iš tų žmonių, kuriuos tokiomis aplinkybėmis būtų galima įtarti noru atsiteisti ar džiaugsmu dėl išdidžių ir galingų ponų žlugimo.“

Nuo sunkumų nebėgo

Didžioji giminės dalis, anot M. Radvilos, stebėtinai gerai ištvėrė komunizmo laikotarpį ir tik nedaugelis ryžosi emigracijai.

„Po 1989 metų keletas emigravusių giminės narių visam laikui grįžo į Lenkiją, tarp jų – ir jaunosios kartos atstovai, gimę jau svetur. Atsimenu, kad pokalbiai apie galimą emigraciją, itin dažni tarp jaunimo, sulaukdavo griežto vyresnės kartos vertinimo, – akcentavo kunigaikštis. – Mano močiutė tokioje situacijoje sakydavo: „Gyvenome čia, kai mums buvo gera, privalome čia gyventi ir tada, kai sunku.“ Mes pasilikome Lenkijoje.

Kaip po 1918 metų giminės tėvyne tapo Lenkijos Respublika, taip po 1945 metų ja tapo Lenkijos Liaudies Respublika. Tai nebuvo svajonių tėvynė, tačiau kitos tiesiog nebuvo. Komunistinis režimas Lenkijoje buvo švelnesnis nei Sovietų Sąjungoje. Nepaisant persekiojimų ir sunkumų, net ir klasiniai priešai Lenkijoje galėjo šiaip taip gyventi. Tai buvo neįmanoma dabartinės Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos žemėse. Buvo sunku net susiruošti į kelionę į šiuos brangius kraštus.

Buvau pirmasis Radvila, apsilankęs Nesvyžiuje po 1939 metų. Tai buvo 1989-ieji – metai, pranašavę didžiuosius pokyčius Vidurio ir Rytų Europoje. Iš rūmų, kurie penkis šimtmečius priklausė Radviloms, sargė mane bandė išvyti šepečio kotu. Šiandien ten esame mielai laukiami svečiai.“

Jaučia turį saugoti LDK tradiciją

Dar kelios kartos, ir, pasak M. Radvilos, vis mažiau žmonių šią pavardę sies su senąja, kadaise galingos giminės istorija. Visgi svečias mano, kad Radvilų palikuonys šiandien turėtų imtis vienos visuomeninės pareigos – saugoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją.

„Ši tradicija yra svarbi visoms tautoms, gyvenančioms tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. XIX amžius, tarpukaris, o vėliau ir komunizmo metai susilpnino šią tradiciją, tačiau jos nesunaikino, – sako M. Radvila. – LDK tradicija primena apie didingą mūsų tautų istoriją. Ji primena, kad šiose žemėse sukūrėme valstybę, kurioje tam laikmečiui nebuvo regėtos tolerancijos, laisvės, pliuralizmo ir teisės viršenybės. Žvelgiant į tuometines sąlygas, visų sluoksnių žmonėms čia gyventi buvo palyginti gera. Įvairios tautos ir religinės bendruomenės sugyveno gana darniai bei harmoningai. Ši valstybė, prijungusi dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos žemes, nieko nepuolė ir neketino pavergti.

LDK tradicija yra geroji dvasia, sklandanti virš šių žemių. Šią tradiciją reikia skleisti. Tam būtinas gilesnis ir platesnis visuomenės švietimas. Laimei, visur tarp Baltijos ir Juodosios jūrų dabar daugėja LDK tradicijos puoselėtojų.“

M. Radvila įsitikinęs, jog LDK ir Abiejų Tautų Respublikos tradicija turėtų orientuoti ne tik į bendrą praeitį. Tai galėtų tapti reikšmingu pamatu sprendžiant šiandienos šalių tarpusavio nesutarimus.

„Šį palikimą verta kūrybiškai puoselėti ir šiandien, pasitelkiant jį kaip darnaus mūsų tautų bendradarbiavimo bei kartais labai sudėtingų tautinių mažumų problemų sprendimo pavyzdį atskirose valstybėse. Tarp Baltijos ir Juodosios jūrų gyvena senos tautos, tačiau jaunose valstybėse. Šios šalys dar tik formuojasi, todėl joms būtina atsiremti į seną ir tvirtą pamatą“, – įžvalgomis dalinosi Kėdainiuose svečiavęsis M. Radvila.

Nebebus miesto šventės dalis

Dvylikos metų tradiciją skaičiuojantis Kėdainių krašto muziejaus festivalis „Radviliada“, remiamas Lietuvos kultūros tarybos ir rajono savivaldybės, pačiomis įvairiausiomis kryptimis išmoningai puoselėja LDK bei ATR palikimą, apie kurį ir kalbėjo M. Radvila.

Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis pasidalino svarbia žinia, jog krašto kultūriniame lauke šaknis giliai įleidęs festivalis kitąmet rugsėjį pirmą kartą bus rengiamas atskirai – nebe Kėdainių miesto šventės metu, kaip būdavo iki šiol.

Ant R. Žirgulio darbo stalo jau guli ir kitų metų „Radviliados“ programa, išlaikanti aukštą renginių kokybės bei įspūdžio žiūrovui kartelę.

„Nors festivalio renginiai publikai yra nemokami, tačiau jokių kompromisų kokybės standartams nedarome, nes jaučiame didelę atsakomybę prieš savo žiūrovus, kurių kultūrinis skonis bei supratimas per dvylika festivalio metų pastebimai pasikeitė, – džiaugėsi R. Žirgulis. – Matome, kad „Radviliados“ renginiai žmonėms dovanoja daug emocijų – publikos veidai būna iškalbingi. Po renginių kėdainiečiai prieina padėkoti, taria: „Jūs mus lepinate.“ O aš atsakau: „Jūs to verti, nes esate kėdainiečiai.“

Nors organizuojant tokį festivalį reikia įdėti daug laiko ir jėgų, bet matyti, kokį įspūdį renginiai palieka publikai, nuostabu.“

Svarbus jubiliejus

Kėdainių krašto muziejaus direktorius trumpai pasidalina, ko „Radviliados“ gerbėjams tikėtis kitąmet.

„Renginio programa ir vėl apims plačią Europos geografiją – iš skirtingų užsienio šalių atvyks ne tik atlikėjų, bet ir istorikų, – akcentuoja R. Žirgulis. – Vyks didžiulė tarptautinė istorinė konferencija, skirta paminėti ypatingam jubiliejui.

Kitąmet sukanka 400 metų, kai Kėdainiuose buvo sudaryta sutartis dėl evangelikų reformatų ir katalikų bažnyčių konfesijų lygiateisiškumo. Istorikai teigia, jog tai yra Abiejų Tautų Respublikoje ir ypač Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje analogų neturintis susitarimas. Ta proga atvyks istorikai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos. Laukia solidi konferencija, tapsianti įdomiu kitų metų „Radviliados“ akcentu.“

Ambicingi užmojai

Didelių užmojų brėžti nebijantis Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis sako, jog „Radviliada“ įkvepia ne tik renginiams, bet ir ambicijoms, kurios, jei būtų įgyvendintos, turėtų išliekamąją vertę ateičiai.

„Radvilų paveldą Kėdainiuose norisi įprasminti daugiau nei renginiais, – dėmesį atkreipia R. Žirgulis. – Pagal rastus brėžinius matome, kad tiek evangelikų reformatų bažnyčia, tiek ir miesto rotušės pastatas turėjo bokštus. Vertėtų ieškoti galimybių juos atkurti.

Bažnyčios stogą vis tiek reikės tvarkyti, nes jis atrodo apgailėtinai, be to, yra ir kiauras. Kai atsirado naujieji vargonai, šios bažnyčios vertė labai išaugo. Dabar tai pagrindinis pastatas Kėdainių mieste. Nieko vertingesnio neturime. Atkurtas bokštas būtų ir puiki puošmena, ir galėtų būti pritaikytas kaip apžvalgos aikštelė.“

Išraiškinga architektūrine detale taptų ir atstatytas rotušės bokštas, o kad jis buvo, liudija vandalizmo prieskonį turintis pasakojimas, užfiksuotas dokumente, kurį atrado šiemet Česlovo Milošo premiją gavusi istorikų trijulė – Raimonda Ragauskienė, Deimantas Karvelis ir Aivas Ragauskas.

„Baltarusijos archyvuose istorikai surado paties Jonušo Radvilos ranka pieštus rotušės stogo eskizus – čia pastatas su bokštu, – pasidalina R. Žirgulis. – Be to, jie rado ir dokumentą, kuriame rašoma, jog kai XVIII amžiaus viduryje rotušė buvo apleista, vienas vaitas, kuris buvo nelabai pilietiškas, išlupo iš po rotušės bokšto kertinį akmenį. Bokštas liko be pamatų ir sugriuvo. Maža to, tas vaitas plytas dar surinko ir pardavė. Taigi bokštas tikrai buvo.“

R. Žirgulis viliasi, jog kėdainiečių palaikomas kultūros bei istorijos festivalis „Radviliada“ nuties kelią pagrįstoms ambicijoms atgimti vertingais darbais, kurie apie mūsų laikmečio visuomenę primins ir vėlesnėms kartoms.