Kėdainiečius į užsiėmimus kviečianti meno terapeutė: „Kūrybiniame procese žmogus nejučiomis pergyvena sudėtingas patirtis“

Neturite dailės įgūdžių? Tai – tik privalumas

Beprotiškas moderniųjų laikų kasdienybės ritmas ne tik nustelbia žmogaus gebėjimą džiaugtis paprastais dalykais, bet neretai ir nutraukia ryšį su tikruoju savimi. Vidinės darnos bei ramybės alkstanti šiuolaikinė visuomenė, ieškodama pagalbos atsigręžia į praktikas, padedančias žmogui vėl užmegzti harmoningas prigimtines gijas tarp kūno, proto ir sielos. Kėdainių dailės mokykloje vaikai ir suaugusieji renkasi į užsiėmimus, kuriuose dailę atranda kaip terapiją. Su įvairaus amžiaus kraštiečiais dirbanti diplomuota meno terapeutė Vida GRIGALIŪNAITĖ-PLERPIENĖ sako, jog neturėti jokių dailės įgūdžių šiose pamokose yra tik privalumas. „Su tokiais žmonėmis man dirbti labai įdomu. Stebiu, kaip jie atranda savo ženklų kalbą, kuria save išreiškia. Tada atsiveria daugybė visatų bei didžiuliai vidiniai pajėgumai. Man svarbu žmonėms parodyti jų jėgą ir grožį, nes dažnai mąstome ir į viską žiūrime schematiškai – taip, kaip kažkas liepė ar išmokino. Šiuose užsiėmimuose mes nesimokome dailės – kiekvienas ir bet koks brūkšnys ar taškas yra svarbus ir gražus. Kūrinyje viskas susiję ir turi savo santykius. O aš žmonėms tas sąsajas parodau. Taip mokomės matyti ryšius, įžvelgti, apie kokias asociacijas jie byloja, – paaiškina meno terapeutė ir atskleidžia, jog per užsiėmimus žmogus patiria kone magiškus vidinius virsmus. – Kūrybinio proceso metu žmogus transformuoja savo neigiamas emocijas. Jei ateina būdamas piktas ar jausdamas didžiulę įtampą, tada, vos pradėjus kurti, mumyse viskas ima keistis – savaime.“

O jei turėtume terapinę visuomenę…

Ilgus metus Vida buvo dailės mokytoja ir dirbo dailės mokyklose bei ugdymo įstaigose, o dailės terapiją kaip mokslą pašnekovė atrado beveik prieš du dešimtmečius. Įgijusi reikiamą išsilavinimą, ji žengė į medicinos sistemą ir pradėjo dirbti didžiosiose šalies ligoninėse.

„Domėdamasi dailės terapija įgijau ir psichoterapijos, psichologijos, psichiatrijos žinių. Taip pat gilinausi į Rytų mediciną ir filosofiją, – pasakoja pašnekovė. – Himalajų kalnų ir Rytų medicina į žmogų žvelgia holistiškai – apima kūną, jausmus, mintis, dvasinį planą. Tik tada galime kalbėti apie tikrą pagalbą žmogui.

Jeigu mes vienas į kitą žiūrėtume su pagarba, džiaugtumėmės, kad kitas yra kitoks negu aš, nes taip man veltui duoda naują patyrimą – ir per save, ir per savo kūrinį, tada mes turėtume terapinę visuomenę, – šypsosi Vida. – Jūs man ką nors nupiešite, dar papasakosite ir aš pamatysiu, kaip jūs matote bei jaučiate pasaulį. O kiekvienas į jį žiūrime kitaip. Taip turtėtume dalindamiesi.“

Pastebėjo gydomąjį poveikį

Terapinį dailės poveikį, kaip pasakoja Vida, pirmieji pastebėjo patys menininkai.

„Amerikoje prie ligoninių kūrėsi didžiulės studijos, kur atėję žmonės rasdavo visas reikiamas dailės priemones, o dailininkai čia būdavo tik kaip kuratoriai, pagalbininkai, – už Atlanto nukelia pašnekovė. – Tai padėdavo gydymo procese. Yra daugybė atvejų, kai, susirgę nepagydomomis ligomis, žmonės atranda kūrybą ir pasveiksta. Taigi dailės terapija pradėta vertinti kaip būdas nusiraminti, sugrįžti į save, atrasti vidinę pusiausvyrą, harmoniją. Žmogus susigrąžina pilnatvės būseną, kai jaučiasi pilnas, sveikas, kai jam nieko netrūksta.

Šiuolaikinis žmogus nuo savo prigimties tolsta kosminiu greičiu, dėl to jam ir pasidaro blogai. Kūryba leidžia ieškoti, ko gyvenime trūksta, ir pasipildyti.

Vaistų poveikis greitas, tačiau trumpalaikis, o kūrybinė terapija turi ilgalaikį poveikį, nes žmogus „eina“ į save, į savo prigimtį, į atsipalaidavimą. Būtent atsipalaidavimas mums atveria potencialą, aktyvina vidines jėgas. Jeigu organizmui netrukdytume, jis gebėtų atsistatyti pats, nes pajunta savo jėgų šaltinį.“

Būdas susigrąžinti ramybę

Į Kėdainių dailės mokykloje vykstančius užsiėmimus „Dailė kaip terapija“ kviečiami visi, o ypač – siekiantys atsikratyti įtampos, susigrąžinti ramybę, vidinį balansą, pajusti pasitenkinimą gyvenimu, atrasti užslėptus pomėgius ir gebėjimus.

„Tai savęs pažinimo, vidinio augimo, asmeninio ugdymo užsiėmimai, todėl jokių dailės pagrindų turėti čia nereikia, nes mes nesusirenkame kurti meno kūrinių, – tiems, kurie baiminasi nuo mokyklos laikų rankose nelaikę pieštuko, akcentuoja Vida. – Šiems užsiėmimams ruoštis nereikia, nes kūrybinę prigimtį turi absoliučiai visi žmonės.

Kūrybinis instrumentas yra vienas iš pagrindinių kiekvienam duotų gyvenimo instrumentų. Svarbiausia gyvenimo kūryba yra santykių kūryba – santykių su savimi, artimaisiais, aplinkiniais, visuomene ir pačiu Kūrėju, iš kurio mes esame atėję.“

„Valanti“ transformacija

Užsiėmimų metu visas darbas dažnai turi meditacinį charakterį. Per pamokas stengiamasi atitraukti žmogų nuo išorės dirgiklių – to, kas jį kausto ir verčia būti kitokiu nei jis iš tiesų yra.

„Mūsų tikslas – visiškai sulėtinti tempą. Kai tai padarome, dingsta viskas, kas trukdo būti savimi, – įžvalgiai paaiškina meno terapeutė. – Žmogus niekaip negali „prieiti“ prie savo pasitenkinimo šaltinių, nes juos dengia labai daug sukauptų blogų jausmų, nuoskaudų, baimių. Įtempta kasdienybė, daugybė įsipareigojimų, rūpesčių, nemėgstamas darbas mus taip pat stipriai nuvargina.

Per užsiėmimus ir lengvas užduotis tarsi valome šiuos sluoksnius, kad „prieitume“ prie savo vidinės ramybės ir intuicijos. Šis „valymas“ vadinasi jausmų transformacija, kuri vyksta pačiame procese – kuriant.

Yra daugybė technikų, su kuriomis susipažįstame praktiškai: nuo tradicinių dailės priemonių (prisimename dažus, kreideles) keliaujame per fototerapiją, smėlio terapiją, objektų kūrimą, rašymą, prijungiame muziką, o ateity – ir judesį, kad sukauptos įtampos – tiek mintyse, tiek kūne – išsilaisvintų ir duotų praktinės naudos. Išlaisvinti poreikiai, interesai, geri jausmai sušildo širdį ir pasijuntame saugiai.“

Vida pasidalina užsiėmimus lankiusių moterų įspūdžiais: „Kūryba nėra apie „mokėjimą“, ji – apie leidimą sau būti, sustoti, pabandyti pasimėgauti dabarties momentu, pajausti „čia ir dabar“ akimirką“; „Čia reikia tik kurti ir paleisti. Ši laisvė, kai neturi išankstinių lūkesčių, įsipareigojimų, būtinybės analizuoti, tarytum atrakina naujas duris. Tokia būsena labai padeda. Po užsiėmimų išeinu su gerokai mažesniu rūpesčių bagažu“.

Nuoširdumo svarba

Kiekvienos terapijos metu Vida žmogų kviečia pajusti, ko tądien jis iš tikrųjų nori – tarkime, raudonos ar oranžinės spalvos. Kiekvienas pasirinkimas – iškalbingas.

„Jis ima, tepa, žiūri – taip ar ne, ir per spalvinę gamą, formą supranta, ko jam iš tiesų reikia. Tai žvilgsnis į save, kuris turi būti nuoširdus, nes tas darbas – tik sau ir dėl savęs, bet kartu ir grupėje – ir dėl kitų, nes jei vienas žmogus su savimi buvo nuoširdus, tai automatiškai užsikrečia ir kiti, – patirtimi dalijasi pašnekovė. – Nepatinkančius piešinius galima sunaikinti. Tada daugeliu atvejų palengvėja.

Jei mano sukurtas kūrinys manęs neįkvepia, vadinasi, tuomet jį komponuodamas išsikroviau, atidaviau kažką, ko man savyje yra per daug. Žmogus buvo nuoširdus, išsiliejo, tarsi išmetė iš savęs ir tos neigiamos energijos jo viduje sumažėjo – jam tapo lengviau.

Iš kiekvienos terapijos žmogus išeina sužinojęs apie save kažką naujo ir gero. Čia jis gauna labai daug ir ilgainiui pradeda save matyti kitaip – tarsi pagaliau būtų išvydęs tikrąjį save.“

Ką pavaizduosite – viskas tinka

Vida paaiškina, jog visos dailės priemonės yra gerieji mediatoriai – laidininkai tarp fizinio ir nematomo minčių, jausmų pasaulio.

„Kol nenupiešiame, niekas nežino, ką mes galvojame, jaučiame. O kai piešiame, tada galime sau pateikti šiandienos vidinį savijautos rentgeną. Tik klausimas – kiek mes pajėgūs nuoširdžiai su savimi tai padaryti? – retoriškai taria meno terapeutė. – Šių užsiėmimų metu niekada neprašau piešti kažko konkretaus ar realistiškai. Priimtina absoliučiai bet kokia išraiška. Nesilaikome pradinių nuostatų – einame paskui save, matuojamės savo kūrinį kaip drabužį: per linijas, formas, tonus.

Meno terapeutas turi turėti labai aukštą neapibrėžtumo jausmą – kad gali būti visaip.“

Atveria užslėptus klodus

Vida intriguoja, jog šiuos užsiėmimus lankantys žmonės atranda savo kūrybinę drąsą – pajunta ir supranta, kad jie yra kūrėjai.

„Žmogus pajunta, kad jis kiekvienoje gyvenimo situacijoje turi labai daug galimybių, – pabrėžia meno terapeutė. – Visiškai priešingai jaučiamės atsidūrę krizėje: nebematome jokių galimybių, jokios išeities, tarsi būtume kambaryje, kuris vis mažėja ir tamsėja.

O iš tiesų kiekviename iš mūsų glūdi uždaryti didžiuliai vidinių jėgų sandėliai. Komponuodami mes ištransliuojame savo vidinį pasaulį. Kūrybiniame procese nejučiomis pergyvenami sudėtingi jausmai, patirtys, netgi psichologinės traumos. Jie tarsi išsilieja vaizde kaip reikiamos spalvos ir tada atrandame vidinius resursus. Mes neturime išankstinio tikslo, nuostatų kažką sukurti. Einame link to, kad žmogus atrastų kuo daugiau pasitenkinimo savimi, kad jaustųsi visa ko turinčiu, kad jam nieko netrūksta.

Per šią terapiją pagrindinį žmogaus kūrybinį instrumentą – vaizduotę, išmokstame naudoti sau naudingai. Juk šiandienos mintimis, įsivaizdavimais mes kuriame savo ateitį.“