Kas slypi už Sonatos Gabševičienės kadro: nuo mėgėjiškos fotografijos iki vadovės pareigų Kėdainių TVIC

Naujoji Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centro vadovė Sonata Gabševičienė pirmiausia kalba ne apie pareigas, o apie žmones. Apie tuos, kuriuos sutinka kasdien – turguje, renginiuose, keliaudama po miestą ar tiesiog eidama Nevėžio pakrante. Ji sako, kad būtent žmonės labiausiai formuoja vietos veidą, o ryšys su jais jai yra svarbiausia gyvenimo dalis.

Fotografija Sonatai – ne profesija ir ne tikslas, o būdas pastebėti. Ji mėgėjiškai keliauja su fotoaparatu taip, kaip kiti eina pasivaikščioti: be išankstinio plano, bet su atvira širdimi. Ne kadrams, o žmonėms. Ne technikai, o jausmui. Kartais užfiksuoja šviesą ant namo sienos, kartais – akimirką, kurioje atsiveria kažkieno švelnumas ar nuoširdus džiaugsmas. Galbūt dėl to į Kėdainius ji grįžo taip natūraliai, lyg į vietą, kurioje gali būti savimi – žmogumi, kuris mato ir kuris nori būti arti kitų. Čia, sako Sonata, miestas pats tave pasitinka: su spalva, su istorija, su gyvu žmogiškumu.

Būtent šis santykio pojūtis ją atvedė ir į Kėdainių TVIC. Sonata dirba taip, kaip fotografuoja – jautriai, atvirai ir su tikru susidomėjimu kitais. Jai svarbiausia suprasti, kuo miestas gyvas, ko jam reikia, kuo jis gali dalintis ir kaip sukurti ryšį tarp vietos ir žmonių, kurie čia atvyksta.

Todėl šiandien Sonata Gabševičienė į Kėdainių turizmo istoriją ateina ne kaip administratorė ar dokumentų tvarkytoja, o kaip žmogus, kuriam rūpi. O tokie žmonės geba įkvėpti kitus pamatyti miestą taip, kaip mato jie – nuoširdžiai, šviesiai ir tikrai.

– Sonata, Kėdainių TVIC direktore tapote dar visai neseniai – lapkričio pradžioje. Kaip praėjo pirmosios Jūsų savaitės Kėdainių TVIC? Kas labiausiai nustebino ar nudžiugino?

– Kėdainių TVIC pradėjau darbus dar birželį, kaip turizmo vadybininkė. Pataikiau ateiti tuo metu, kai vyko pokytis, per mėnesį iš senųjų darbuotojų liko tik vyr. finansininkė. Galėjau ir aš apsisukti ir išeiti, bet vasarą palikti Kėdainius be turizmo paslaugų pasirodė visiškai nepatriotiška, tad su tuo metu pas mus praktiką atlikusia Svajūne ėmėmės darbų. Stengėmės, kad kiekvienas užsukęs gautų informaciją, nuo rugpjūčio pradėjau vesti ekskursijas, o baigiantis vasarai pasikviečiau ir naują kolegę Dovilę, nes Svajūnei reikėjo grįžti į mokslus. Na, o nemažai sužinojus apie TVIC veiklas, paskelbus direktoriaus konkursą, nusprendžiau dalyvauti.

O pirmosios savaitės, jau būnant direktore, stebino gal tik tuo, kad nemažai žmonių, su kuriais jau teko turėti reikalų per vasarą, nepatingėjo paskambinti ar užsukti ir pasveikinti (šypsosi).

– Su kokiais prioritetais pradėjote darbą? Kas Jums buvo svarbiausia pirmosiomis dienomis?

– Komandos formavimas, darbų pasidalijimas, kontaktai su verslo ir turizmo bendruomene, Verslo apdovanojimų renginys; prisijungimas prie „Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė 2026“, e-parduotuvės kūrimas, ankstesnei komandai 2025 m. skirtų užduočių peržiūra ir įgyvendinimas, ir techniniai/buitiniai bei administraciniai reikalai. Mes, nedidelė komanda, kuri pati sau – ir IT, ir marketingo specialistas, o esant reikalui – meistrelis su atsuktuvu ar plaktuku. 

– Suprantu, kad atėjus į, švelniai tariant, perversmą kažkokio ypatingai gero jausmo nepatyrėte. Bet vis tik, kokį pirmą įspūdį paliko komanda ir organizacijos kultūra?

– Formuojamės kaip komanda ir kuriame tokią kultūrą, kuri mums tiktų ir skatintų veikti. Jau esame surengę bendrą turistinę išvyką, aplankėme naująjį kaimynų muziejų „Dingęs Štetlas“. Na, o sprendimus ir užduotis išdiskutuojame. Skatinu koleges dalintis informacija, idėjomis ir abejonėmis.

– Ar jau turite pirmųjų idėjų ar projektų, kuriuos norėtumėte įgyvendinti artimiausiu metu?

– Pirmieji projektai jau vyksta. Skatiname kėdainiečius ir ne tik domėtis Kėdainių kraštu, kviečiame dalyvauti konkursuose, dalintis žinia apie savo kraštą.

Su verslu darome įvairius projektus: mini degustacijos, siūlomos prie ekskursijos po miestą. Pavyzdžiui, Kalėdinė ekskursija su senovinių žaisliukų ekspozicija ir degustacija.

Na, o kai įsivažiuosim, manau, bus dar daugiau įdomių dalykų, nes mūsų krašto žmonės – kūrybiški ir verslūs. Beje, jei kas turite bendradarbiavimo idėjų, būtinai užsukite. Ypač kviečiu mūsų kavines, restoranus ir kitas maitinimo įstaigas – jau sausio pabaigoje vyksime į „Adventur“ parodą, kurioje pagrindinė bus gastronomijos tema. Nepraleiskite progos pasireklamuoti, o kaip tą padaryti – sužinosite užsukę arba laukite kvietimo sausio pradžioje į susitikimą.

– Sonata, kokia buvo pati pirmoji užduotis, kurios ėmėtės atėjusi į TVIC?

– Perimti visą galimą informaciją iš dviejų išeinančių žmonių – turizmo vadybininkės ir direktorės. Suprasti, kaip viskas veikia. Patikėkit, temų buvo daug.

– Dabar, kai jau šiek tiek apšilote kojas, kokią Kėdainių TVIC viziją matote šiandien – kokios kryptys Jums svarbiausios?

– Kadangi mūsų veiklos sritys yra dvi – turizmas ir verslas – skirsime dėmesio abiem, bet Kultūros sostinės reikalai ir turizmas turės prioritetą. Mūsų tikslas – kad kartu su verslu, muziejaus padaliniais galėtume pasiūlyti miesto svečiams kuo geriausias patirtis. Na, o vizijoje –keletas ilgalaikių tikslų: prisijungti prie lėtojo turizmo bendruomenės (pvz., Cittaslow); pakviesti prisijungti miestiečius tapti gidais-ambasadoriais; su bendruomene siūlyti tiek įdomių veiklų, kad mūsų svečiai ne „pravažiuotų Kėdainius“, o aplankytų, ir pasiliktų bent 1–2 nakvynėms.

– Kuo, Jūsų manymu, Kėdainiai išsiskiria turizmo žemėlapyje ir kokias naujas galimybes matote jame?

– Kėdainiai išsiskiria tuo, kad čia, mažame plote, telpa nepaprastai daug istorijų, kultūrų ir vietų, kurios vis dar atrandamos iš naujo. Didžiausias potencialas – patirtiniams maršrutams, edukacijoms ir bendruomenių įtraukimui. Kėdainiai turi viską, kad būtų ne tik sustojimas pusdieniui, o vieta, kur žmonės nori sugrįžti ir ilgesniam laikui.

– Kokių pokyčių lankytojai ir miesto bendruomenė gali tikėtis vadovaujant Jums, Sonata?

– Kaip TVIC būsim matomi ir kviesim bendradarbiauti – daugiau visų kraštiečių įtraukimo, kvietimų kurti kartu ir matyti savo idėjas realiai tampant miesto turizmo dalimi. Vieni mes nieko nenuveiksim.

– Ilgus metus dirbote personalo srityje. Kaip ši įgyta patirtis padeda dabar vadovaujant TVIC?

– Personalas mane išmokė vieno dalyko, kuris galioja visur – viskas prasideda nuo žmonių.

O TVIC – tai žmonės dar labiau negu procesai. Tai – kasdieniai pokalbiai su lankytojais, partneriais, kolegomis, verslais, kultūros įstaigomis. Personalo patirtis čia veikia tarsi vidinis kompasas: moku klausyti, suprasti, kur slypi tikrieji poreikiai, ir kurti aplinką, kurioje žmonės nori kartu daryti daugiau.

Be to, personalo srityje išmokau, kad pokytis – tai nuotaika ar jausmas organizacijoje. TVIC ši nuostata ypač padeda: mūsų darbas yra įkvėpti miestą, uždegti idėjas, o tam reikia jautraus, bet tvirto žmogiško vadovavimo.

– Ne paslaptis, jog dirbote įmonių grupėje „Agrochema“, kuri priklauso „Achemos grupės“ koncernui. Kokius principus iš darbo didelėje pramonės įmonėje atsinešėte į viešąjį sektorių?

– Keli dalykai keliauja su manimi visur:

Pagarba žmonių laikui.

Ten išmokau, kad gera komunikacija sutaupo dienas, o bloga – jas suvalgo. Todėl stengiuosi kalbėti paprastai, rašyti tik tai, kas svarbu ir neapsikrauti bereikalingomis procedūromis.

„Jei nori eiti greitai – eik vienas. Jei nori eiti toli – eik kartu.“.

Tai ne mano, o afrikiečių patarlė. Įmonėje niekas neveikia, jei vienas sraigtelis stringa. TVIC – tas pats, tik mūsų sraigteliai yra žmonės: nuo gidų iki partnerių, nuo savivaldybės iki verslų.

Aiškumas ir struktūra.

Didelėje įmonėje kitaip neįmanoma – procesai turi būti aiškūs, kad veiktų. To paties reikės ir TVIC. Tikiu, kad tvarka dokumentuose, atsakomybėse, kalendoriuose išlaisvina kūrybai. Bet tam dar teks skirti laiko ir pastangų.

– Kas Jus pačią labiausiai formavo vadovaujant personalo skyriams?

– Mano mokytojai buvo trijų tipų:

Žmonės, kurie pasitikėjo iš anksto, ir tai įpareigoja labiau nei bet kokia kontrolė.

Situacijos, kai tekdavo spręsti, atrodo, neįmanomus dalykus. Jos ir išgrynino principą: ramybė yra vadovo raumenys. Jei tu ramus, komanda dirba.

Ilgalaikiai santykiai.

Personalas – ne apie „įdarbinti–atleisti“, o apie tai, kaip žmonės auga, keičiasi, kaip jie tampa organizacijos dalimi, o ir palikę organizaciją apie ją kalba, jei ne gerai, tai bent jau be piktumo. Čia, matyt, ir susiformuoja tikroji lyderystė.

– Taip pat esate dirbusi personalo vadove ir Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje. Ar patirtis šioje srityje padėjo geriau suprasti regiono žmones ir jų poreikius?

– Taip, mano dvi ankstesnės darbovietės buvo iš žemės ūkio srities, ir ten taip pat veikia tokie pat žmonės, kaip ir kitose srityse (šypsosi). Viena gal įžvalga – reikia suprasti, kas svarbu kiekvienam žmogui, ko jis tikisi iš mūsų ir kaip turizmo paslaugos gali tapti regiono stiprybe.

– Sonata, be bendravimo, kuris, akivaizdu, yra Jūsų gyvenimo variklis ir tarsi pomėgis, kitas Jūsų pomėgis – fotografija. Kiek teko pastebėti, daugiausia Jūsų nuotraukose atsispindi gamtos vaizdai. Kuo jie Jus taip traukia?

– Fotografija atėjo į mano gyvenimą su pirmomis „muilinėmis“, augant vaikams. Na, o tas pajautimas, kad norisi fiksuoti gamtą, architektūrą, pabudo su pirma kelione į Italiją prieš 20 metų, kai norėjosi išsivežti šios šalies vaizdus.

– O kokius Kėdainius matote per fotoaparato objektyvą?

– Aš dabar dažniau matau ne per objektyvą, o turistų akimis – gražų, švarų ir turintį žavų senamiestį su įdomia istorija, kūrybiškais žmonėmis, puikiais muziejais, renginių erdvėmis, skoniais.

– Gal turite mėgstamiausią vietą Kėdainių krašte, kurią vis norisi įamžinti?

– Kėdainių dvaro parkas, Paberžė ir Šventybrastis, bet kuriuo metų laiku. Ten visada randi kitokį šviesos kampą, kitą nuotaiką, kitą istorijos sluoksnį. Tai – tos vietos, į kurias grįžtu ne todėl, kad jos turi ką parodyti, o labiau todėl, kad jos leidžia pajausti ramybę ir primena, kodėl Kėdainių kraštas toks ypatingas.

– Sonata, kokią emociją ar istoriją siekiate užfiksuoti savo kadruose?

– Stengiuosi pagauti tą jausmą, kuris kyla čia ir dabar – ramybę, netikėtą grožį, mažą gyvenimo akimirką. Kartais – tai šviesos kritimas ant seno pastato, kartais – gėlės žiedas ar žmogaus žvilgsnis. Kad nuotrauka pasakytų: „pažiūrėk, kaip gražu buvo tą akimirką“.

– Suprantu, kad kelionės – viena iš Jūsų aistrų. Ar keliaudama taip pat fotografuojate? Kokie kraštovaizdžiai jus įkvepia labiausiai?

– Fotoaparatą dabar palieku dažniausiai namie, nes jis senokas ir sunkus, bet telefonas su kamera – visada rankose. Jūra ar bet koks kitas vandens telkinys, ir senoji architektūra – mano TOP (juokiasi). Iš manęs draugai juokiasi, kad esu bažnyčių fanė. Kai buvome Sicilijoje, Eričės miestelyje, kuriame skaičiuojama apie 60 bažnyčių, draugės juokėsi, ar tilps visos į fotoaparatą (juokiasi).

– Atleiskite, jei praleidau šią informaciją, bet ar ketinate surengti parodą (o gal jau surengėte ir ruošiatės dar vienai)? Jei taip, kur ir kada?

– Aš visiška mėgėja, taigi apie parodas drąsu kalbėti. Bet kadangi nuotraukų esu sukaupusi nemažai, tai dar pernai Kėdainių fotografų draugijos narės Genės Sereikienės paklausiau, gal kam būtų įdomu pamatyti mano fiksuotus vaizdus. Ir štai šiemet nuo gegužės 20 d. nuotraukų kolekcija apie jūrą, su jūros vaizdais keliauja po rajono bibliotekas – Vilainių, Lančiūnavos, o dabar sustojo Aristavos bibliotekoje. Nerealūs mūsų žmonės – bibliotekininkės Jurgita, Vilija, – kiek šilumos ir rūpesčio pajutau susipažinusi.

– Kaip jau užsiminėme, esate aktyvi ir mėgstate keliauti. Kurios kelionės Jums paliko didžiausią įspūdį?

– Mėgstu keliauti (šypsosi). Kol kas keliauju Lietuvoje ir Europos šalyse. Kiekviena kelionė būna įspūdinga, nes mane džiugina maži dalykai. Bandžiau išskirti TOP 3 šalis, nepavyko (juokiasi). Tai pasiliksiu ties Italija. Gal banalu, tačiau, kur benukeliautum šioje šalyje, visada rasi tą „wow“ momentą – architektūroje, gamtoje, skoniuose, žmonėse. Net italų kalbos pradėjau mokytis, bet kol kas dar tik pradžia.

– Ar fotografija padeda pastebėti ir įvertinti vietoves, kurias vėliau norisi pristatyti turistams? Gal padeda atrasti idėjų, kurias galima pritaikyti Kėdainių turizmui?

– Iki birželio mėnesio nefiksavau nuotraukose suvenyrų krautuvėlių, turizmo centrų ar informacinių stendų. Dabar jau bandau rasti kažkokių įdomių dalykų, kurie tiktų ir Kėdainiuose.

– Sonata, daug dirbate. Bet ar randate laiko poilsiui? Kaip atrodo Jūsų tobulas laisvadienis – ar jame taip pat būna vietos ir fotoaparatui?

– Norėčiau 3 laisvadienių (juokiasi). Pirmasis – su įdomia knyga, po pledu, gurkšnojant žaliąją arbatą; antrasis – susitikimas su artimiausiais – anūke, dukromis su antrom pusėmis, brolio šeimyna arba su draugais; trečiasis – kelionėje. Antrasis ir trečiasis su fotoaparatu.

– Kuo Jums pačiai Kėdainiai yra ypatingi?

– Aš atitekėjusi į Kėdainius klaipėdietė, tačiau mano tėčio šaknys šiame krašte, prosenelių Onos ir Jono kapai Šlapaberžėje. Čia užaugo mano dukros, čia – mano draugai. Čia – mano antrasis gimtasis miestas.

– Kaip ketinate įtraukti vietos bendruomenę į Kėdainių turizmo kūrimą ir reprezentavimą?

– Neturiu burtų lazdelės, tad atsakymas – paprastai, per žmones. Klausysim jų istorijų, kviesim siūlyti idėjas, kartu kurti maršrutus ir renginius. Svarbu, kad Kėdainius pristatytų patys kėdainiečiai – juk jie geriausiai žino, kas šiame mieste yra tikra ir įdomu. Geriausiai žinia perduodama per istorijas, iš lūpų į lūpas, ir per įsimintinas patirtis. Kaip pavyzdžiui, vienoje konferencijoje pakalbinau koleges iš Trakų, o jos tik sužinoję, kad esu iš Kėdainių, pasidalino įspūdžiais, kad buvo Krakėse, žydiškoje edukacijoje „Žydų kaimynystėje 150 metų: arba kodėl „žydiškai“ reiškia atvirkščiai“ ir kaip joms ten patiko, ir kad norėtų pamatyti ir kitas – „Arbatirtys“ tose pačiose Krakėse ir „Kelias į marčias“ Ažytėnuose, M. Katkaus muziejuje.

– Ar turite idėjų, kaip Kėdainiuose sustiprinti patirtinį turizmą, edukacijas, renginius?

– Aš nemanau, kad reikia stiprinti, nes mes turim puikių edukacijų, degustacijų, o kur įspūdingi koncertai, parodos, renginiai, festivaliai ir dauguma jų prienami nemokamai. Ir kas smagiausia, daug renginių vyksta ne tik mieste, bet ir seniūnijose. Reikia į juos ateiti, apie juos dalintis informacija ir pasiekti su žinute apie juos kuo daugiau žmonių. O kiekvienam iš mūsų reikia netingėti pakilti nuo sofos.

– Sonata, kokį kadrą šiandien norėtumėte padaryti, jei turėtumėte laisvą valandą?

– Šiandien, kai su jumis kalbamės (gruodžio 6-ąją, – red. past.), jau padariau – vedžiau ekskursiją šauniai giminaičių kompanijai, susirinkusiai iš Klaipėdos, Vilniaus ir net JAV, ir negalėjau nenufotografuoti besidžiaugiančių Kėdainiais žmonių (šypsosi), o dar laukia eglutės įžiebimas. Gal kita foto peržiūra bus apie Kėdainių kalėdines eglutes?

– Ir pabaigai – ko palinkėtumėte žmonėms, atrandantiems Kėdainius pirmą kartą?

– Palinkėčiau būti smalsiems. Bet čia ne tas smalsumas, kuris tik „pažiūrėti ir nueiti“, o tas, kuris sustabdo, priverčia paklausti, iš kur šitas akmuo, kodėl toks kiemelis, koks čia pastatas ir kas čia gyveno prieš keturis šimtus metų.

Kėdainiai nepasirodo iš karto, nesimato iš J. Basanavičiaus gatvės (šypsosi). Miestas atsiveria tiems, kurie pasuka į šonines gatves ir bando užeiti į kiemą, kurio durys pravertos ar pasikalbėti su muziejininke, kuri puikiai prisimena, kaip atrodė miestas prieš ketvirtį amžiaus. Arba bando paragauti kažko vietinio, net jei nežino, ar patiks (kol kas įdomiausias mano bandymas – baltas šokoladas su liofilizuotais raugintais agurkais (juokiasi). Mūsų miestas – iš tų, kurie atsilygina už pastangas. Ir nepamirškim viso rajono. Savo istorijas pasakoja Josvainiai, Dotnuva, Truskava, Labūnava ir visas mūsų kraštas, neišskiriant nė vienos seniūnijos ar kaimelio. Jeigu atvyksi su smalsumu, iš Kėdainių krašto išvyksi su istorija ir dažniausiai – ne viena.