Kare žuvę vaikai virsta angeliukais

 Kare žuvę vaikai virsta angeliukais

Maksimas Usas planuoja su žmona įsivaikinti du karo našlaičius ir tikisi sulaukti finansinės lietuvių paramos./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Kijevo, Ukraina

„Sakoma, kad per karą žuvę vaikai virsta angeliukais, aš tuo tikiu – sapnuose dažnai regiu mūsų Dimą aukštai danguje, pirmomis dienomis jis buvo niūrus, jam buvo skaudu palikti mus, o dabar Dimą regiu besišypsantį, laimingą“, – kalbėjo Maksimas Usas.

Šio 33 metų vyriškio sudėtinga ir pamokanti gyvenimo istorija ateityje galimai bus aprašyta knygoje ar papasakota kino juostoje. Dar iki šio karo pradžios Ukrainos televizija buvo parodžiusiu kelis trumpus reportažus apie tai, kaip cerebraliniu paralyžiumi sergantis M. Usas varžosi su sveikais bėgikais maratono varžybose.

Likimo sunkumai M. Usą lydi nuo pat gimimo – dėl medikų kaltės per gimdymą berniukui buvo pažeisti galvos smegenys ir jis susirgo nepagydomu cerebraliniu paralyžiumi. Vyriškis sunkiai kalba, jam nelengva vaikščioti, nes kojų raumenis lydi nevalingi drebuliai, o dėl papildomos skoliozės ligos jo stuburas yra iškrypęs.

Nepaisant tokių sunkumų vaikinas spinduliuoja optimizmu ir jį skleidžia kitiems – dalijasi patarimais, pirmas atskuba į pagalbą. Toks jo optimizmas bei geranoriškumas sužavėjo ir trejais metais vyresnę žmoną Jevgeniją, anglų kalbos bei pradinio auklėjimo mokytoją.

Netoli Baltarusijos ir Rusijos sienų sankirtos su Ukraina esančiame Černigovo mieste pora susipažino prieš dvylika metų ir po trijų mėnesių iškėlė vestuves. Susituokti jaunuoliai skubėjo ne tik iš susižavėjimo vienas kitu, bet ir todėl, jog jautėsi vieniši – augo be tėvo ir nė vienas neturėjo nei brolių, nei seserų.

Namo sienose liko sprogimo skeveldrų žymės./Asmeninio archyvo nuotr.

Gal todėl Maksimas ir Jevgenija buvo nusprendę turėti mažiausiai du vaikus, ir ketino taupyti pinigus nuosavam namui įsigyti. Jevgenija dirbo mokykloje, o Maksimas parduotuvėje išdėliodavo prekes ant prekystalių.

Laimingos poros planus sukomplikavo žinia, kad pirmagimis Dima, gimęs prieš dešimt metų, serga autizmu ir nekalba. Po kelerių metų pora susilaukė antro sūnaus, tačiau šis po dviejų mėnesių mirė dėl įgimto širdies nepakankamumo.

Medikai spėjo, kad kūdikio likimą apsprendė paveldėjimas, mat Maksimo giminėje širdies ligomis sirgo ne vienas asmuo. Netrukus po naujagimio laidotuvių Jevgenijai buvo padaryta vidaus organų operacija, po kurios tapo aišku, jog ji daugiau nebegalės turėti vaikų.

Jevgenija dirbti negalėjo, nes visą laiką privalėjo skirti sūnui Dimai. Nepaisant sunkumų šeima jautėsi laiminga, Maksimo paraginti kasdien bėgioti su juo ėmė ir žmona bei sūnus.

Maksimas sūnų vesdavosi ir maudytis, kartu darydavo gimnastikos pratimus, visi kartu vykdavo į išvykas dviračiais.

Ant Dimos kapo Maksimas padėjo ne tik gėlių, bet ir sūnaus mėgtų sausainių, saldainių./Asmeninio archyvo nuotr.

„Vieninteliai Dimos ištariami žodžiai buvo „tėtė“, „mama“, „senelė“, bet mes ir be žodžių gerai suprasdavome vieni kitus; jis buvo ramus, klusnus vaikas, greit įsisąmonino, kad prasidėjus bombardavimui reikia gultis ant žemės, ir kantriai laukti sprogimų pabaigos, kad vėl galėtų eiti žaisti“, – pasakojo Jevgenija.

Vienintelė problema buvo ta, kad berniukas negalėjo ilgai ištverti uždaroje slėptuvėje rūsyje, todėl šeima per bombardavimus buvo priversta likti savo bute. Kad būtų saugiau, buto langus Maksimas apklijavo lipnia juosta ir užstatė baldais.

Dar vėliau šeima per bombardavimus eidavo slėptis į laiptinės koridorių, mat manė, kad čia esančios storiausios sienos gali geriausiai apsaugoti tuo atveju, jei nuo sprogimo įgriūtų stogas. Tai visgi tapo lemtinga likimo klaida, nulėmusia sūnelio mirtį ir sunkų žmonos sužalojimą.

Karo išvakarėse Maksimas grįžo iš Ukrainos čempionato varžybų, o ryte, nepaisydamas maskolių įsiveržimo, pareigingai nuėjo į darbą parduotuvėje. Šios vadovai po trijų valandų visiems liepė bėgti į namus, mat netoli pasienio esančiame Černigove kilo įnirtingi mūšiai.

Maksimas ragino žmoną sprukti iš miesto, tačiau ši paklausė savo mamos patarimo. Jevgenijos mama sakė, kad karas bus trumpas, o jiems nieko negresia, nes įsiveržėliai atakuos vien karinius objektus.

Tačiau Černigove kovos užvirė labai didelės, mieste nutrūko elektros ir vandens tiekimas, o labdaros organizacijų atvežto maisto eilėje tekdavo laukti po keturias valandas.

Be to, maistas buvo dalijamas tik keliose tris šimtus tūkstančių gyventojų turinčio miesto vietose. Nepaisydamas pavojaus sirenų bei sproginėjančių bombų, Maksimas kasdien eidavo ilgus kilometrus šeimai parūpinti maisto.

Dima buvo ramus ir tylus vaikas./Asmeninio archyvo nuotr.

Tragedija įvyko trečią karo savaitę, kovo 15 dieną. „Bombos mūsų apylinkėje pasigirdo aštuntą valandą vakaro, joms po valandos nutilus grįžome į butą, Dima atsigulė miegoti, tačiau po kiek laiko vėl ėmė sproginėti, tad iš naujo pasiėmėme kėdes, pažadinome sūnų ir atsisėdome koridoriuje“, – pasakojo Maksimas.

Jei šeima būtų likusi savo bute arba susėdusi antro aukšto koridoriuje, tragedija būtų juos aplenkusi. Atsitiko taip, kaip atsitiko – bomba sprogo aštuoni metrai nuo dviaukščio namo, o sprogimo bangai išmušus laukujes metalines duris į vidų pasipylė skeveldros.

Jevgenijai Us skeveldros keliose vietose sulaužė koją, o dėl pavėluotos operacijos teko pašalinti dalį kaulo.

Aut. past.

„Aš trumpai praradau sąmonę, o atsipeikėjau tada, kai Maksimas įžiebė kišeninį žibintuvėlį. Apsižvalgiusi pamačiau, jog prie kitos sienos sėdėjęs Dima guli ant žemės, o apie jo galvą sunkiasi kraujas; norėjau pašokti ir bėgti jam į pagalbą, tačiau negalėjau pajudinti kojos ir pajutau milžinišką skausmą“, – prisimena Jevgenija.

Jevgenijai skeveldros keliose vietose sulaužė koją, o Dimai skeveldros pataikė ne tik į kojas, bet viena įsirėžė ir giliai į galvą. Už kitos sienos stovėjęs Maksimas bei kaimynė nenukentėjo.

Supratęs, kad sūnus ir žmona yra sunkiai sužeisti, Maksimas išbėgo į gatvę ieškoti paramos, mat sprogimas pažeidė dujų instaliaciją ir namas galėjo susprogti. Prie dviejų kitų namų sutikti žmonės atsisakė padėti, pareiškę, jog tol, kol vyksta apšaudymas, liks slėptuvėje rūsyje.

Tik prie trečio namo sutikti du vyriškiai nepabūgo bombardavimų, jiems padedant Jevgenija ir Dima buvo pernešti į slėptuvę ir iškviesta greitoji pagalba. „Aš šiems vyriškiams liksiu dėkingas už pagalbą visą gyvenimą, jiems ne kartą nuėjau padėkoti“, – sakė Maksimas.

Černigovo neurochirurgai operavo Dimą, tačiau po savaitės berniukas mirė taip ir neatgavęs sąmonės. Jevgenijai irgi buvo suteikta pagalba, tačiau jai reikėjo atlikti papildomą operaciją, kurią galėjo padaryti tik Kijevo medikai.

Okupantams susprogdinus tiltą per Desnos upę bei vykstant nuolatiniams mūšiams Jevgeniją nugabenti aplinkiniais keliais iki Kijevo pavyko tik po trijų savaičių. Per tą laiką sužeidimai komplikavosi, ir iš vienos Jevgenijos kojos teko pašalinti dvylika centimetrų kaulo.

Netekusi sūnaus ir baimindamasi neįgalumo Jevgenija išgyveno depresiją, iš kurios jai išsivaduoti padėjo Maksimo optimizmas. Vyras džiaugėsi, jog kojos neteko amputuoti ir gydytojų pažadais, kad po trijų operacijų po dvejų metų Jevgenija vaikščios įdėto metalinio implanto dėka.

„Šiandien mūsų vestuvių dvyliktosios metinės, dėkoju tau, mano mylimasis, už viską, už didelę pagalbą, kurios man dabar labai reikia. Džiaugiuosi, kad šią sunkią valandą turiu tave, kad esame kartu“, – taip savo paskyroje „Facebooke“ parašė Jevgenija.

Maksimas su Jevgenija dabar gyvena Kijeve, laikinai jiems gerų žmonių suteiktame bute, ir kasdien vaikšto į darbą parduotuvėje. Rytais jisai perriša žmonai tvarsčius, o po darbo skuba į bėgimo treniruotę.

„Vaiko netekimas yra neapsakomas skausmas, bet aš negaliu verkti prie žmonos, turiu būti stiprus, nes jai yra dar sunkiau, ji labiau išgyvena sūnelio žūtį ir dar kenčia kojos skausmus“, – per susitikimą Kijeve kalbėjo Maksimas.

Vaikinas prisipažįsta bijojęs žmonai pasakyti, kad sūnus mirė, tačiau ši pamačiusi jį viską suprato pati, ir be klausinėjimų apsikabinusi ilgai kūkčiojo.

Vaikinas įkalbėjo Jevgeniją keisti profesiją ir mokytis nuotoliniu būdu informacinių technologijų, kad vėliau šioje srityje galėtų dirbti. Abu dabar kasdien mokosi informacinių subtilybių.

„Mane įkvepia tai, kad išsikeliu sau tikslus ir jų siekiu; perskaitęs, kad viena mergina su kojos protezu nubėgo maratoną, aš nusprendžiau nubėgti dar toliau, šimtą kilometrų, ir tai padariau“, – sakė Maksimas.

Vaikinas tiek nubėgo Ukrainos ultramaratono čempionate, kuriame iš 150 dalyvių užėmė 66 vietą.

Maksimas šimtą kilometrų nubėgo per 11 valandų ir 39 minutes bei tapo pirmu žmogumi šalyje, kuris sirgdamas cerebraliniu paralyžiumi įveikė tokią distanciją. Jo pasiekimas buvo įrašytas į Ukrainos „Gineso“ rekordų knygą.

„Aš norėčiau, kad mano pavyzdys įkvėptų kitus neįgaliuosius ir ateityje nebereiktų bėgti vienam sveikųjų apsuptyje; planuoju nubėgti dar tolimesnę distanciją, ir svajoju prasimušti į Ukrainos rinktinę, kad galėčiau vykti į tarptautines varžybas“, – sako Maksimas.

Vaikinas neslepia, jog bėgioti pradėjo sužinojęs iš medikų, jog sportas padeda stabilizuoti jo ligas, tad nusprendė ne tik šiaip lakstyti, bet ir išsikėlė uždavinį varžytis su sveikais ir juos įveikti.

„Sportuodamas aš susipažįstu su įdomiais žmonėmis, bėgimas man padeda užmiršti problemas, o namo grįžęs šalia žmonos patiriu ramybę, esu laimingas“, – sako Maksimas.

Vaikinas prie bėgimo buvo pripratinęs savo žmoną ir vylėsi, kad sūnus Dima irgi pamils šį sportą ir pasieks gerų rezultatų.

„Pagal stačiatikių paprotį praėjus 40 dienų po Dimos laidotuvių užsakiau mišias, nuėjau į kapines ir padėjau ant kapo gėlių bei jo mėgstamų sausainių, šokoladuką, ir staiga iš giedro dangaus ėmė lašnoti. Pažiūriu į dangų, o ten mažas debesėlis, pagalvojau, tai sūnelis tokiu būdu kalbasi su manimi, pravirkau, bet po to apsiraminau ir papasakojau, kad mama sveiksta, kad jos laukia kita operacija, kad mums suteikė laikiną butą, o aš gavau darbą. Sūneliui viską papasakojau, o debesėlis tada išsisklaidė ir vėl buvo giedra“, – susigraudinęs pasakojo Maksimas.

Vyriškis nepalūžo bombai užmušus sūnų bei sunkiai sužalojus žmoną – jis „Facebooke“ ragina visus tautiečius nenusiminti dėl karo keliamų sunkumų bei netekčių ir tikėti savo šalies pergale. Apie tai Maksimas dainuoja ir socialiniuose tinkluose talpinamose patriotinėse dainose.

„Mes, žmonės, teoriškai galime gyventi taikiai, laimingai, be pykčio ir žudymų, žmonija gali daug ką nuveikti ir būti civilizuota, tačiau kažkas yra ne taip, dalis žmonių gyvena pagal Dievo mokymą ir daro gerus darbus, tačiau dalis užsiima žudymu ir žalojimu, griauna kitų likimus; niekaip nesuprantu tokio Dievo plano – kodėl skiriamos šios kančios“, – savo įraše „Facebooke“ klausia Maksimas.

Maksimas prasitarė, jog su žmona svajoja įsigyti nuosavą butą, o tada įsivaikins mergaitę ir berniuką, karo našlaičius. Vaikinas su žmona nenori grįžti gyventi į butą Černigove, kuris jiems primena ištikusią tragediją ir nusprendė įsikurti Kijeve.

Svajonėms įgyvendinti Maksimui su Jevgenija labai praverstų finansinė parama. Ją galima pervesti į Maksimo Uso sąskaitą:

Ukraina, Region Chernihiv, city Chernihiv, street Maliasova 37-4, Maksim Us, banko sąskaita: UA593052990262016400933235502.

3 Komentarai

  • Reikėjo slėptis slėptuvėje,o ne koridoriuje.Viksta karas.O če vaikas nenori,at negali būti uždaroji patalpoje.Rezultatai налицо.

  • nejuokinkit, pisoriai

  • 110 tukstanciu buvusiu baltarusisku rubliu

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video