Kaip sėkmingai įveikti krizę?

Pamaldūs žmonės ir bedieviai – visi kenčiame šiame pasaulyje. Kančia padeda žmogui išblaivėti ir žengti teisingu keliu. Ta pati kančia, kaip ugnis, gali išvalyti tikintį žmogų ir parodyti jam tobulėjimo kelią, o bedievį gali visiškai sudeginti. Geram žmogui kančia – draugė, o blogam – priešė. Liaudies išmintis byloja, kad sunkumai atskleidžia žmogų, parodo jo klaidas.

„Bhagavadgytoje“ išvardinti visi sunkumai, su kuriais susiduria žmogus, žengdamas dvasinio tobulėjimo keliu ir išsamiai apibūdinta, kaip tuos sunkumus galima lengviau įveikti. Šis vadovas pasirengęs žmogui surasti teisingus metodus, sprendžiant įvairias gyvenimo situacijas. Šventraštyje rašoma apie krizes. Ji prasideda nuo krizės Ardžunos, kuris patekęs į sunkią padėtį nuleido rankas tik todėl, kad mąstė, kas jos laukia ateityje. Kiekvienas iš mūsų nuolat patenka į panašią situaciją, todėl mąstančiam žmogui nėra aktualesnės temos kaip Ardžunos krizė „Bhagavadgytoje“.

Ar švelni krizė geriau?

Krizės paskirtis – išgelbėti mus nuo mirties pavojaus, ir negalima tikėtis, kad ji bus švelni ir iš jos bus lengva išbristi. Krizė pagal savo prigimtį turėtų būti grubi ir skausminga, tik tokiu atveju ji gali greitai padėti. Vienas žmogus papasakojo apie eksperimentą su varlėmis, kurias įleisdavo į karštą vandenį. Taip, tai baisi patirtis, bet išvada labai įdomi. Viena į karštą vandenį įmesta varlė tuoj pat iššoko ir, nors nudegė, bet liko gyva.

Kitą įmetė į šaltą vandenį ir lėtai jį kaitino, varlė greitai atsipalaidavo, įprato prie šilto vandens ir, galiausiai, išvirė, net nepajutusi kaip ištiko mirtis. Taip ir tikra krizė, kuri turi mus išgelbėti, o ne nužudyti, privalo būti stipri ir greita, kad žmogus neatsipalaiduotų, nepriprastų prie skausmo ir nepradėtų galvoti, kad viskas pakenčiama, kad galima išsikapstyti. Su krize galima susidurti akis į akį, bet galima bandyti pabėgti nuo jos. Mūsų elgesys priklausys nuo mūsų sąmonės švaros. Jei širdis nepakankamai švari, mes bandysime nuo krizės atsitraukti ir pabėgti. Mes bandysime apeiti ją, gudraudami išsisukti.

Iš vienos realybės į kitą

Kad nereikėtų galvoti apie krizės pasekmes, lengviausias būdas „atjungti“ save, pereiti iš vienos realybės į kitą. Pavyzdžiui, tai galima padaryti vartojant svaigalus (alkoholį, tabaką, narkotikus). Ne veltui jie tokie populiarūs. Atsikratyti šio blogo įpročio sunku ne dėl paties įpročio, o dėl nenoro gyventi realybėje.

Realybė be Dievo virsta pragaru. Tai lengva suprasti. Pavyzdžiui, mūsų butuose galima patogiai gyventi, jei visur teka energija, yra elektra, vanduo, šiluma ir kt. Bet, neduok Dieve, jeigu visa tai nebeveiks, daugiabučiai pavirs rūsiais, o jų šeimininkai sušals. Taigi, namų jaukumas gali lengvai virsti pragaru. Tas pats atsitinka ir mūsų gyvenime. Kai tik jame nėra tikėjimo – visų energijų šaltinio – patogus gyvenimas virsta sunkiu išbandymu, ir žmogui, kuris nesupranta filosofijos, daug lengviau pasitraukti nuo tokios realybės, nei bijoti, kad kada nors atjungs energiją.

Aplink pasaulį per 80 dienų

Kitas būdas prasilenkti su krize – pabėgti, tiesiog išvykti į kelionę aplink pasaulį. Iš tiesų pabėgti šiame pasaulyje neįmanoma, nes viskas, kas yra Visatos ribose, veikia pagal karmos dėsnius.

Ne veltui sakoma, kad žemė apvali. Tai taip pat, kaip iš kairiojo kalėjimo kameros kampo pasislėpti dešiniajame ir manyti, kad problema išspręsta. Nėra šioje žemėje vietos, kur neveiktų karmos dėsniai, bet jei pats žmogus bandys tapti šventuoju, jis natūraliai išeis iš jų poveikio ir, nesvarbu kur jis bebūtų, jo neveiks jokie šių dėsnių reiškiniai.

Indijoje gyvena lizardai (driežai), kai jūs įeinate į kambarį, galite pamatyti, kaip šie ne visai protingi padarai slepiasi kampuose. Kodėl ne visai? Nes jų uodegos kyšo iš visų kampų, linguoja į šonus ir tarsi byloja apie tai, kad jų savininkai patenkinti tuo, kad puikiai užsimaskavo.

Meilės karštinė

Trečias būdas kaip pabėgti nuo realybės – pasinerti į meilę ir seksą. Seksualinė meilė yra iliuzijos forma ir ji veikia kaip svaiginamosios medžiagos, kaip prasta degtinė. Iš pradžių būna linksma ir smagu, o kitą dieną nesinori gyventi. Rytų išmintis sako, kad meilė yra blogis, jei mylimas tik materialus kūnas. Taigi, mes mažai mylim tai, kas būtina. Jei stiklinę pripilsime vandens ir žmogus pradės ją kramtyti, tai atrodys beprotiška. Taigi, mūsų kūnas tarsi plonas stiklas, kuriame yra subtili arbatos siela, bet mes linkę kramtyti stiklą.

Kita vertus, seksualinė meilė yra rimta liga. Žmogus, kaip prieš mirtį, praranda svorį, netinkamai suvokia realybę, kliedi, nemiega, nevalgo. Ir jei jis nesuvoks to, kas vyksta, netrukus atrodys kaip apimtas agonijos ir netrukus mirs. Deja, bet kartais taip atsitinka. Tai lyg neteisingas gydymas. Mes norime laimės ir suvokiame, kad laimė yra tik meilėje. Tačiau, vietoj meilės vaistų per klaidą griebiamės geismo priešingai lyčiai nuodų. Tai ne tie vaistai, tai iš viso ne vaistai. Kūnas tampa tarsi miegmaišis, kuriam nėra skirtumo, kas jame miega. Tai dar viena reklamos kampanija pasaulyje, kurios aukomis galima tapti. Įsivaizduokite, kad nusipirkote televizorių, išėmėte jį iš dėžės, pasidėjote dėžę ant stalo ir bandote perjungti kanalus, o televizorių paslėpėte spintoje. Taigi, kartais bandome pasiekti laimę bendraudami su žmogaus kūnu ir pamirštame, kad jis turi sielą.

Seksas – tai beprasmiškas bandymas perjungti kanalus televizoriaus dėžėje. Kiekvieną kartą, kai atidarome ją, mes randame tik tuštumą, nors bet koks atidarymo procesas gali būti įdomus tik tol, kol dėžė nebus atidaryta.

O jeigu žmogus savo bagaže turi sukaupęs daug gerų darbų, ir iškilus problemai, jis visada randa jos sprendimą. Krizė – tai galimybė mums išsivalyti ir pasirinkti tinkamą tobulėjimo kelią. Ji, kaip ugnis, gali apvalyti mus nuo visų nuodėmių. Todėl pirmasis „Bhagavadgytos“ skyrius vadinasi „Ardžuna-visuddha joga“, kuris reiškia „Ardžunos nevilties joga“. Tad mums reikia tik priimti šios jogos mokytoją, kuris sugeba mūsų pastangas padaryti protingomis.

Baimė – nesąžiningumo ženklas

Tie, kurie turi nešvarią sąžinę, visada bijo. Jie galvoja, jų apgavystė gali atsiskleisti bet kada. Žmogus ramia ir švaria sąžine nežino, kas yra baimė. Jo gyvenimas yra ramus ir subalansuotas. Kokią situaciją mes užimtume šiame pasaulyje, kiek pinigų mes beturėtume, kokie galingi bebūtume, jei tik padarysime nuodėmę, likimas visada mus palies baimės forma. Ir baimė privers mus bėgti iš siaubo. Šis bėgimas dabar pasireiškia alkoholizmo, rūkymo ir narkomanijos forma. Jei žmogus neišgeria, nesurūko cigaretės ar nepavartoja narkotikų dozės, jį vėl lanko baimė kaip atpildas už blogus veiksmus. Todėl žengdamas protingu keliu ir atsisakęs nuodėmių, žmogus lengvai atsikrato baimės ir blogų įpročių. O jei žmogus nemoka ir nenori draugauti, jo baimė sustiprėja kelis kartus, atsiranda nemiga, jis negali atsipalaiduoti.

Draugai – geriausias vaistas nuo visų ligų, nes įtampa ir baimė yra viena pagrindinių žmogaus ligų priežasčių. Kita vertus, baimė susikaupia, jei žmogus neturi galimybės sakyti tai, ką jis galvoja. Didėja vidinė įtampa, žmogų tarsi perpildo mintys ir jausmai. Taigi, draugai visokeriopai veikia kaip vaistai, gydytojai ar net gelbėtojai.

Tai tikros dvasinės filosofijos mokymo rezultatas. Būtent ji gali išspręsti visas mūsų materialias problemas ir padaryti mus iš esmės laisvais. Aristotelis kartą paklausė: „Ką jums davė ilgalaikis filosofinis mąstymas?“ Ir išgirdo atsakymą: „Jis mane išmokė savanoriškai daryti tai, ką kiti daro iš baimės“…

Parengta pagal žurnalą „Raktas“