Kaip bendrauti su žmonėmis, kuriems visada viskas blogai?
Gyvenime patirti sunkumai mus užgrūdina, bent turėtų – tai teigia daugelis religijų ir ideologijų. Manoma, kad žmogus, patirdamas tam tikrų problemų, įgyja reikiamų žinių ir tampa „geresnis“. Tačiau yra žmonių, kurie užstringa savo pergyvenimuose: jie nuolat nepatenkinti, nelaimingi ir liūdni, jų gyvenimas viskas blogai, o jei ir gerai – tai, neva, kažkoks nesusipratimas, bus dar blogiau.
Kaip bendrauti su tokiais žmonėmis? Kodėl jie taip elgiasi? Ar reikia jų gailėti ir bandyti juos suprasti? Ar galima juos „pataisyti“, nurodyti jiems geresnę ateitį?
Manipuliacija, norint gauti patvirtinimą „viskas – blogai“
Kaip dažnai jūs sutinkate žmonių, kurie atvyko į draugišką susitikimą ir jį pavertė juodu nepermatomu debesiu? Draugas (draugė) iš pradžių nenoriai, paskui visa amplitude emocijų, kalbėjo apie tai, kad „nėra išeities“. Ir taip vyko kiekviename susitikime. Po tam tikro laiko pradedi galvoti, kad kažkas negerai. Žmogus, net nepabandęs priimti pasiūlymų, kaip spręsti problemą, iš karto sako „ne“.
„Tu nesupranti“, „Aš jau tai bandžiau“, „Tai nepadės“. Tai frazės, kurios traukia kaip sūkurys, ir staiga atsiranda noras pabėgti kur nors toli. Dažnai šią mintį galima pamatyti veide, tada pašnekovas sako: „Oi, kaip aš tave iškankinau, atsiprašau, aš nenorėjau“, – ir tada pabunda kaltės jausma sdėl savo „netinkamų“ minčių.
KODĖL TAI VYKSTA? Šis draugas (draugė) labai dažnai nesąmoningai gauna dėmesio ir galimybę nieko neveikti. Nes sąmonę turi visi, ir vieną akimirką žmogus pradeda suvokti, kad jis tiesiog nieko nedaro, ir kad problemų sprendimas reikalauja per daug pastangų.
Po pokalbio su jumis, gavęs patvirtinimą, kad „vis tiek viskas yra blogai“, „draugas“ ramiai išeina namo ir be sąžinės graužaties, ir toliau gyvena pagal savo scenarijų. Pakeliui pasakotojas „išliejo“ visą sukauptą negatyvą, „pasikrovė“ energijos ir toliau gali sau ramiai gyventi.
Manipuliacija, norint save patvirtinti
Pažįstamas susitinka su jumis ir klausia, kaip sekasi. Kalbėdamas jūs pasakojate apie savo sėkmę, pasiekimus ar kažką teigiamo, kas nutiko jūsų gyvenime. Ir staiga pasigirsta frazės: „Matai, kaip tau sekasi“, „Matai, kaip tau padeda“, „Matai, koks tavo vyras (žmona, draugas, tėvas)“, „Na, ir sekasi tau, tu turi namą (darbą, automobilį ir t.t.)“. Jūs pradedate jaustis kalti. Dėl ko? Kodėl? Po tokių pokalbių pradedate bijoti dalintis savo gyvenimu ir nevalingai prisiminti tai, kas yra blogai, kad neišsiskirtumėte.
KODĖL TAI VYKSTA? Vėlgi, dažnai nesąmoningai žmogus bando jums parodyti, kad jūsų pergalės ir pasiekimai – nepelnyti. Tokiu būdu jis įtvirtina savąjį „aš“, sustiprina „pasaulinės neteisybės“ teoriją ir nusiima atsakomybę už savo asmeninį gyvenimą ir poziciją jame.
Manipuliatorius, vardu „blogas“
Toks žmogus apdovanotas intelektu, jis atvirai neprisistavo auka, be to, jaučiasi įskaudintas, jei į jį taip žiūrima. Dažnai pokalbyje žmogus reaguoja į bet kokį komentarą ar prašymą fraze: „Aš blogas, ko iš manęs nori?“ Santykiuose toks partneris gali pasakyti: „Iš manęs nieko nesitikėk, aš „sugedęs““, „Matai, dabar įsižeidei, juk sakiau tau“, „Man geriau būti vienam, niekas tokio nepamils“, „Aš nenormalus“ ir t.t. Ir jūs iš karto bandote įtikinti žmogų: „Ne, ne, tavęs tiesiog neįvertino, nemylėjo“, „Tavo partneris tiesiog buvo kvailas, ir aš galiu tave suprasti.“
KODĖL TAI VYKSTA? Toks žmogus dažnai save pristato, kaip nelaimingos meilės, aplinkybių, tėvų blogų santykių auka. Jis atvirai nepretenduoja į gailestį, agresyviai reaguoja į atvirą užuojautą, tačiau nuolat kartoja, kad jis „blogas“. Tokiu būdu jis gauna patvirtinimą apie savo unikalumą, ypatingumą ir, vėlgi, neprisiima atsakomybės už santykius. Juk iš karto pasakė, kad yra blogas! Tai ko iš jo norėti? Patys esate kalti, kad patys norėjote su juo santykių. Juk jus perspėjo. Dalinai jis teisus, nes juk iš tikrųjų perspėjo.
Kaip turėtume elgtis su tokiais žmonėmis?
Pastarasis satvejis vaizdžiai demonstruoja taip vadinamojo Karpmano trikampio žaidimą – žmonių tarpusavio santykių modelius. Pagal šią teoriją, bendravimas vyksta pasiskirstytais vaidmenimis: gelbėtojas – persekiotojas – auka. Jei jūs bendraujate su „auka“, vadinasi, prisiimate „gelbėtojo“ vaidmenį, o visuomenė, gyvenimas, aplinkybės tampa „persekiotoju“.
Norėdami išspręsti šią situaciją, turite pripažinti savo vaidmenį ir norėti baigti šį žaidimą. Trikampis yra pavojingas tuo, kad gelbėtojas dažnai tampa persekiotoju, auka – gelbėtoju, persekiotojas – auka ir t.t. Taigi, jeigu prieš jus yra auka, kitur – jis persekiotojas, o dar kitur – gelbėtojas: jis turi visus išteklius išspręsti problemą. Jūsų „gelbėtojo“ pozicija dažniausiai padaro jus auka to paties žmogaus, nes manipuliacijoje jūs prarandate savo pasitikėjimą, energiją ir pagarbą.
Jei esate pasiruošęs nustoti žaisti šiuos žaidimus, atsakykite į klausimus:
– Kam man reikalingas šis žmogus?
– Ką man teikia šis bendravimas?
– Kaip norėčiau bendrauti su šiuo žmogumi?
– Kaip kitaip galima realizuoti šį bendravimą?
– Ar esu pasiruošęs eikvoti savo jėgas kito žmogaus problemai spręsti?
– Kodėl turėčiau klausytis jo istorijos?
Svarbiausias dalykas šiame bendravime yra sąžiningumas sau. Tik prisipažinus sau, kad nori būti, pavyzdžiui, „gelbėtoju“, gali atsikratyti vaidmens ir išlaisvinti iš scenarijaus.
Ar būtinai turite nutraukti santykius su šiuo žmogumi? O gal jis yra artimas giminaitis ar partneris? Svarbu suprasti, kad nesate atsakingas už kito gyvenimą, jeigu jis ne jūsų vaikas, kuriam nėra 18 metų. Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo uždavinį, ir jūs neturite teisės jį išspręsti net tada, jei jums atrodo, kad žinote geresnį sprendimą.
Jei negalite atsisakyti bendravimo, užduokite tam žmogui tiesioginius klausimus:
– Kuo konkrečiai galiu tau padėti?
– Ką pasiruošęs pats padaryti?
Atminkite, kad mūsų gyvenimas – tai mūsų pasirinkimas, ir tik mes patys atsakingi už tai.
Parengta pagal žurnalą „Raktas“
