Kaip atrasti laiko sau šiame skubančiame pasaulyje?

Dovydas PASLAUSKAS

Į klausimą, kaip atrasti laiko skubančiame pasaulyje, galima pažvelgti  per filosofijos prizmę – į jį sunku surasti vieną teisingą atsakymą, kadangi laikas šiomis dienomis daugybei žmonių tapo neįkainojama vertybe. Gyvenimas verda tokiu ritmu,  kuomet nuolat turime atlikti krūvas reikalų – skubame, lekiame, planuojame ir vis tiek ko nors atlikti nespėjame.

Dalį laiko praleidžiame darbuose, vykdydami funkcijas, kad užsidirbtume atlyginimą, o tuomet – namuose, prie buitinių darbų ir rūpesčių. Apie laisvalaikį galime pasvajoti tik poilsio dienomis arba atostogų metu, o vėliau ir vėl įninkame į darbus ir kasdienę rutiną. Todėl klausimas, kaip atrasti laiko skubančiame pasaulyje, atrodo toks aktualus ir reikšmingas. 

Apie tai, kaip atrasti laiko sau, kurio pastoviai trūksta, plačiau pasikalbėjome su Karolina Poškauskaite, besidominčia lėtesniu ir sąmoningesniu gyvenimu. Prieš tris metus baigusi sociologijos bakalauro studijas, savo baigiamajame darbe su kolega Karolina nagrinėjo lėtąjį laiką greitojo laiko kontekste. Vėliau su kolege kiek patobulinusi šį darbą išleido publikaciją moksliniame žurnale. Šiandien Karolina turi internetinę augalų parduotuvę „Balt‘upė“, prižiūri vienerių metų berniuką, laisvalaikiu groja meditacines garso sesijas duete „Virpesys“, kapstosi daržuose, vaikšto gamtoje, fotografuoja.

Pirmiausia norisi pasikalbėti apie tai, kiek jums pačiai gyvenime svarbus laikas? Ar jo netrūksta? Juk dienos rutina nuolatos sukasi apie darbus, veiklas, o laiko sau ir poilsiui kiekvienam žmogui dažniausiai pristinga?

Laikas labai įdomus reiškinys. Jeigu dėliojamės savo planus pagal valandas, turime daug susitikimų, vedamės darbo kalendorių ir panašiai – laikas tampa pagrindiniu gyvenimo  įrankiu ir palydovu. Bet kai išvažiuojame atostogų ir atsipalaiduojame, dažnai sunkiai galime atsakyti, kuri dabar valanda. Laikas lyg ištirpsta. Aš pati balansuoju tarp šių dviejų: kai turiu susitikimus ir konkrečius darbų terminus, tenka dažnai žvilgčioti į laikrodžius ir jais vadovautis; bet kai dienoje neturiu prie valandų „pririštų“ darbų, leidžiu sau didesnę laisvę ir galiu gyventi visai be laikrodžio, o visi darbai vis tiek nudirbami (arba ne, priklausomai nuo tos dienos prioriteto).

„Ilgai galvojau ir jaučiausi, kad man „visada ir viskam“ trūksta laiko. Dabar mokausi suprasti, kad visų pasaulio darbų nenudirbsiu ir mokausi atsirinkti tai, kas tuo momentu arba tame gyvenimo etape man asmeniškai yra svarbiausia. Kai sąmoningai skiriu dėmesį tiems dalykams, kurie man svarbiausi, nebelieka idėjos, kad trūksta laiko, nes jis visada skiriamas tam, kas yra svarbiausia“

Karolina Poškauskaitė

Ilgai galvojau ir jaučiausi, kad man „visada ir viskam“ trūksta laiko. Dabar mokausi suprasti, kad visų pasaulio darbų nenudirbsiu ir mokausi atsirinkti tai, kas tuo momentu arba tame gyvenimo etape man asmeniškai yra svarbiausia. Kai sąmoningai skiriu dėmesį tiems dalykams, kurie man svarbiausi, nebelieka idėjos, kad trūksta laiko, nes jis visada skiriamas tam, kas yra svarbiausia. 

Baigdama studijas parengėtė baigiamąjį darbą apie lėtojo laiko patirtis greitojo laiko kontekste. Kodėl ši tema pasirodė aktuali ir svarbi? Ką sužinojote atlikusi tyrimą?

Atsimenu, jog tuo metu jaučiausi taip, tarytum visi viską spėja atlikti, o aš ne. Atrodė, kad ir kiek visko bedaryčiau, vis tiek tai yra per mažai ir net jei jau nebeturiu jėgų, vis tiek turėčiau būti padariusi dar šiek tiek daugiau. Tada pradėjau domėtis moksline literatūra apie laiko planavimą ir ten atradau sąvokas „lėtas laikas“ ir „greitas laikas“. Jos pasirodė labai įdomios, tad pradėjau gilintis toliau. 

Tyrime dalyvavo žmonės, gyvenę greitojo laiko ritmu, o po to dėl vienų ar kitų priežasčių perėję į lėtojo laiko ritmą. Tai buvo persidirbę, save nualinę, pavargę ir gyvenimo džiaugsmą praradę žmonės, kurie dažniausiai po rimtų negalavimų, praradimų, santykių krizių ar kitokių sukrėtimų sąmoningai pasirinko gyventi lėčiau, atsakingiau, daugiau koncentruotis į save nei į išorę, aplinką, skirti savo laiką tam, kas iš tikrųjų jiems atrodo svarbu. Kokia įdomi tai buvo kelionė!

„Nesu tikra ar dabartinėmis sąlygomis yra įmanoma išlaikyti nuolatinį lėtumą ir nepasiduoti greičio srautui. Asmeniškai jaučiu, kad bendras ritmas yra vis dar lekiantis, skatinantis kuo daugiau pasiekti, nuveikti, uždirbti, pamatyti, išbandyti. Ir jis tikrai veikia ir jam išlikti abejingam yra nelengva. Bet šalia to vis daugiau ir daugiau kalbama apie sulėtėjimą, atsigręžimą į save, savirefleksiją. Netgi drįsčiau teigti, kad tai tampa populiariu mąstymu“

Karolina Poškauskaitė

Kokias temas narpliojote su pašnekovais? Ir kodėl kalbėtis apie tai jums atrodė svarbu?

Interviu buvo sudaryti iš trijų klausimų blokų: pirmajame tyrimo dalyviai pasakojo apie savo gyvenimo etapą, kuriame jautėsi patyrę greitojo laiko režimą; toliau gilinomės į lūžio tašką, kuriame viskas pradėjo keistis ir tai lėmusias priežastis bei aplinkybes; trečiajame klausimų bloke kalbėjome apie dabartinį, lėtesnį gyvenimo ritmą. Pirmajame ir trečiajame bloke gilinomės į žmogaus psichologinę būklę tuo momentu, į santykį su savimi bei artimaisiais, draugais, profesinę veiklą, pajamų šaltinį, aptarėme tuometinius tikslus, svajones, laisvalaikį, tipinę dieną; dar tyrimo dalyvių prašiau įvardinti teigiamus ir neigiamus to etapo bruožus, o galiausiai išvardinti spontaniškus asociatyvius žodžius kiekvienam etapui. 

Skirtumas buvo didžiulis. Greito laiko etape žmones vargino nuolatinis stresas, nuovargis, įtampa, ir „žongliravimas“ tarp daugybės darbų ir įsipareigojimų. Tyrimo dalyviai jautėsi lyg nuolat užbėgantys į ateitį, nespėjantys ir išsiblaškę. Viena tyrimo dalyvė tokią būseną taikliai apibūdino kaip „visko per daug ir per kažkaip“. Atlikdama vieną darbą ir dar jo nepabaigusi jau galvoji apie kitus tą dieną laukiančius darbus. Todėl pakankamai nesusikoncentruoji nei į vieną iš jų. Šiek tiek to, šiek tiek ano, visko po truputį, bet nieko iš tikrųjų. Vėliau tyrimo dalyviai prisimindami save tame etape pripažino nesuprantantys, kaip jiems pavykdavo tiek daug visko aprėpti ir suspėti ir kad dabar, greičiausiai, taip nebesugebėtų.

Perėjimo laikotarpis dažnai buvo lydimas stipraus sukrėtimo, paskatinusio apmąstyti ligšiolinį gyvenimą ir priimti atitinkamus sprendimus. Šioje interviu dalyje teko išgirsti netikėčiausių istorijų. Asmeniškai mane labiausiai stulbino tyrimo dalyvių kūno signalai, privertę juos sustoti: skrandžio problemos, nepakeliamo skausmo migrenos, nemiga ar įvairių kūno dalių skausmai ar trumpalaikis jų valdymo praradimas, kurio negalėjo paaiškinti gydytojai. Pakeitus gyvenimo būdą, o pirmiausiai pailsėjus – visos problemos susitvarkė savaime.

„Nuskambės juokingai, bet vienintelis būdas skirti sau laiko yra skirti tam laiko. Jei neturite tam įpročio ir niekada to nesate darę, tai nenutiks savaime, laiką sau reikės sąmoningai „pasidaryti“. Įtraukite tai į darbų sąrašą, kaip lygiaverčiai svarbų „darbą“, pasikvieskite save į pasimatymą, nuveikite tai, ką galbūt slapta mėgstate daryti, bet nejauku pripažinti “

Karolina Poškauskaitė

Perėjus į lėtojo laiko ritmą tyrimo dalyviai pastebėjo, kad gyvenime pradėjo patirti gerokai mažiau streso, įtampos, jautėsi labiau atsipalaidavę. Vienas svarbiausių pokyčio akcentų lietė sprendimų priėmimą: gavus pasiūlymą ar naują galimybę tyrimo dalyviai neskubėdavo jo priimti, o pirmiausiai „pasitardavo su savimi“. Atsižvelgdavo ar pasiūlymui įgyvendinti jie tikrai turės laiko ir ar neturės dirbti laisvalaikio ir poilsio sąskaita, ar pasiūlymas atitinka jų vertybes ir apskritai ar jis jiems asmeniškai teiks džiaugsmo ir giluminį pasitenkinimą, ar praturtins jų gyvenimą. Ir tik tada nepaisydami kitų lūkesčių priima sau palankų sprendimą. Gali skambėti egoistiškai, bet savo subjektyvia nuomone drįstu pastebėti, kad toks atidumas sau gerokai pagerina gyvenimą. 

Dar šiame etape tyrimo dalyviai kalbėjo apie „mažiau yra daugiau“ principą, kuris buvo minimas tiek darbų kiekio, tiek finansiniame, tiek veiklų kontekste. Dar svarbią vietą šiame lėto laiko etape užėmė „nieko neveikimas“ ir „nuobodžiavimas“. Tyrimo dalyviai labai pabrėžė, kaip svarbu yra bent kartais (o galima ir dažnai) leisti sau nieko neveikti ir tiesiog nuobodžiauti gamtoje ar namuose, turėti visiškai nesuplanuotą dieną ir mėgautis ja. Argi tai nėra tikroji gyvenimo prabanga? 

Jūsų nuomone,  ar vis dar gyvename tokiame laikotarpyje, kai nieko nespėjame? 

Mano nuomone, esame pasiskirstę: vieni lėkė ir galbūt lėks dar ilgai, kiti vis dar lekia, bet pradeda mąstyti apie galimybę gyventi kitaip, kiti galbūt balansuoja per vidurį ir pagauti lėkimo vis sugrįžta į sąmoningą lėtumą, kiti galbūt didžiąją dalį laiko yra lėtume. Nesu tikra ar dabartinėmis sąlygomis yra įmanoma išlaikyti nuolatinį lėtumą ir nepasiduoti greičio srautui. Asmeniškai jaučiu, kad bendras ritmas yra vis dar lekiantis, skatinantis kuo daugiau pasiekti, nuveikti, uždirbti, pamatyti, išbandyti. Ir jis tikrai veikia ir jam išlikti abejingam yra nelengva. Bet šalia to vis daugiau ir daugiau kalbama apie sulėtėjimą, atsigręžimą į save, savirefleksiją. Netgi drįsčiau teigti, kad tai tampa populiariu mąstymu. Tik manau ir čia svarbu nenueiti į kraštutinumus. Dabar yra daugybė „dvasinių guru“, „nušvitusių“ ir tariamai gyvenimo formulę atradusių žmonių, kurie kviečia aklai jais sekti. Puiku yra juos išklausyti ir išbandyti jų patarimus, bet svarbu tai atlikti sąmoningai ir kritiškai, ir atsirinkti tik tai, kas jums iš tikrųjų tinka. Kas tinka ir veikia vienam, nebūtinai veiks kitam. 

Dėl kokių priežasčių gyvenant skubančioje rutinoje svarbu stabtelėti ir atrasti laiko sau? Ar iš viso įmanoma tai padaryti?

Dideliame lėkime galime pasiekti daug, tik jei tie pasiekimai bus kitų primesti, ar galiausiai juos pasiekę tikrai jausimės laimingi? Trumpalaikė laimė – taip, bet kas toliau? Turbūt ne kartą esate girdėję apie sėkmingai praturtėjusių, daug pasiekusių žmonių istorijas, kurie gyvenimo gale pripažįsta supratę, kad ne tai atneša tikrąją laimę ir prasmę, ir kad jei galėtų, būtų bent keletą dalykų darę šiek tie kitaip?

Manau stabtelėti yra svarbu tam, kad galėtum iš naujo „susilygiuoti“ su savo tikruoju tikslu. Stabtelti ir apsvarstyti, ar tie veiksmai, ir darbai, kurių imuosi dabar, tikrai mane veda ten, kur aš noriu būti? Ar visoms gyvenimo sritims skiriu pakankamai laiko? Ar gerai jaučiuosi tame, ką darau? Ar mano veiklos atneša man ne tik pinigus, bet ir gilesnį pasitenkinimą? O jei ne, ką galėčiau padaryti, kad tai pasikeistų?

Tikrai nemanau, kad aktyviai siekti pasirinkto tikslo yra blogai. Tik svarbu nepamiršti skirti laiko ir poilsiui, ir kažkokiai pramogai, pabūti su šeima, draugais, artimaisiais ir bent kartais panuobodžiauti. Beje, tikima, kad būtent reguliarus nuobodžiavimas ir yra susiję su didesniu kūrybiškumu ir išskirtinių idėjų generavimu, o tai artina prie sėkmės. 

Turėti aiškų tikslą yra nuostabu, bet tikiu, kad ypač svarbu yra pasimėgauti ir kelione iki jo, juk būtent ten praleidžiame daugiausiai laiko.

„Manau stabtelėti yra svarbu tam, kad galėtum iš naujo „susilygiuoti“ su savo tikruoju tikslu. Stabtelti ir apsvarstyti, ar tie veiksmai, ir darbai, kurių imuosi dabar, tikrai mane veda ten, kur aš noriu būti? Ar visoms gyvenimo sritims skiriu pakankamai laiko? Ar gerai jaučiuosi tame, ką darau? Ar mano veiklos atneša man ne tik pinigus, bet ir gilesnį pasitenkinimą? O jei ne, ką galėčiau padaryti, kad tai pasikeistų?“

Karolina Poškauskaitė

Galbūt iš savo patirties sutiktumėte pasidalinti keletu patarimų, padėsiančių kiekvienam asmeniui atrasti laiko sau? 

Nuskambės juokingai, bet vienintelis būdas skirti sau laiko yra skirti tam laiko. Jei neturite tam įpročio ir niekada to nesate darę, tai nenutiks savaime, laiką sau reikės sąmoningai „pasidaryti“. Įtraukite tai į darbų sąrašą, kaip lygiaverčiai svarbų „darbą“, pasikvieskite save į pasimatymą, nuveikite tai, ką galbūt slapta mėgstate daryti, bet nejauku pripažinti (kadangi būsite tik su savimi, niekas neturės šanso jūsų už tai nuteisti). 

Aš pati asmeniškai labai mėgstu ilgesnius pasivaikščiojimus vienumoje arba automobilio vairavimą, o vasaros metu mane puikiai veikia daržo darbai. Kuo šios veiklos panašios? Visas jas jungia monotoniški, bet malonūs atsikartojantys veiksmai, nereikalaujantys didelio protinio darbo, bet reikalaujantys išlaikyti koncentraciją ties atliekamu veiksmu. Tai puikiai atpalaiduoja protą, pailsina smegenis ir „perkrauna“. Atsiranda vietos naujoms mintims ir idėjoms. Kartais netikėtai ateina atsakymai į svarbius klausimus ar kamuojančių problemų sprendimai (dažnai žmonės tai patiria prausdamiesi duše). Dar pastebėjau, kad labai padeda paprasčiausiai savo rankų įdarbinimas. Vieniems tai gali būti namų švarinimas, kitiems puzlės dėliojimas, dar kitiems mezgimas, piešimas, ar kiti rankdarbiai ir kūrybinė veikla. 

Galima eiti ir remontuoti automobilį, sportuoti ar kažką statyti, konstruoti, t..y. bent trumpam savo ūžiantį protą išleisti „atostogų“ ir įdarbinti kūną. O tuo metu protas galės spręsti tik tą vieną tuo metu atliekamą užduotį ir taip pailsėti nuo minčių chaoso (beje, jei intensyviai kamuoja minčių spiečius, labai rekomenduoju visas galvoje ūžiančias idėjas ar degančius darbus išrašyti popieriuje ar įrašyti diktofone; taip būsite ramūs, kad nieko nepamiršite ir mintys atlaisvės).