„Kai nesame šalia vienas kito, atrodo, kad net kvėpuoti sunkiau“

 „Kai nesame šalia vienas kito, atrodo, kad net kvėpuoti sunkiau“

Šis interviu buvo derintas kone pusmetį. Planai pasikeisdavo tai pašnekovams, tai man. Tačiau kuomet miesto pakraštyje, prietemoje susidūrėme kone kaktomuša, su Giedre (42) ir Valdu (52) KAZIUKONIAIS supratome, kad tai – likimo ženklas: pokalbiui laikas jau pribrendo.

Nekantravau pasikalbėti su šeima, į kurią žiūrint ir kurios klausantis suvoki, iš kur gimsta romantiniai filmai ir dainos apie meilę. Ne tą tragišką, greitai įsiplieskiančią, ir dar greičiau užgęstančią, bet apie tą kitą, tą tyrą, kuri, kartais pagalvoji, kad egzistuoja tik kino juostose.

[quote author=“Giedrė“]Pirmąją dieną jis visiškai tyli. Nors tyli nepiktai, netransliuoja neigiamos energijos, bet viename kambaryje būti nesinori. Antrą dieną klusteli, ar gersiu kavos. Tada jau žinau, kad santykiai šyla. Atsakau, kad gersiu, nesvarbu, kad nenoriu – sutinku išgerti vardan taikos.[/quote]

Ir jau kitą savo rytą pradėjau ne kur kitur, o „Atžalyno“ gimnazijoje. Bibliotekininke čia dirbančios Giedrės užsiprašiau arbatos. „Aš tiksliai net ir nežinau, ar jos turiu , – ji nusijuokė. – Kavą ir arbatą man visad pliko Valdas. Kuomet aš pati išsiverdu kavą, ji man visiškai neskani. Tik tuo atveju, jeigu Valdo nėra namuose arba darbe, vienuoliktą ryto, kada yra įprastas mūsų kavos gėrimo metas, šiaip ne taip pasirūpinu savimi.“

Giedrė mintinai žino Valdo pamokų grafiką, o pietų pertrauką jiedu išnaudoja kavos gėrimui kartu./ G. Minelgaitės nuotr.– Vadinasi, kava ir arbata – Valdo kompetencija. O prie puodų kuris šeimininkauja?

– Valgyti šeimai gaminu aš, o Valdas, būna, sau gaminasi atskirai. Valgom tai, ko norime tą akimirką. Iš anksto prisigaminti dažniausiai neišeina – kas iš to, kad katilą maisto prisiverdi, jeigu vėliau to maisto nė nenori?

Iš esmės, visi valgome gana skirtingai. Mes su Valdu jau ketvirti metai nevalgom jokios mėsos, trečius – žuvies. Pajutome, kad mums tai – per gyva. Na o vaikai valgo viską.

– Gyvulinės kilmės produktus iš mitybos raciono išbraukę tėvai, būna, be jų moko gyventi ir vaikus. Davėte teisę mergaitėms apsispręsti pačioms?

– Vaikams ruošiu maistą tokį, kokio jie nori. Nėra taip, kad, jeigu aš kažko nedarau, būtinai tai yra labai teisinga, ir taip daryti turi visi aplink mane.

– O kuris ryte pakloja lovą?

– Kiekvienas – savo pusę. Na, nebent pasitaiko kokia „ypatingoji padėtis“ – tada paklojame vienas kito. Rankos tikrai nenukrenta (juokiasi). Mūsų lova yra nestandartinio dydžio, ją sudaro du čiužiniai ir du patalynės komplektai.

Mums taip patogiau.

Būna kuriozinių situacijų, kai telefonu paskambinę įvairių įmonių vadybininkai pasiūlo čiužinius ar patalynę. O aš savo ruožtu pasiūlau jiems nevargti, nes mes – ne standartas. Kas tiks man, nebus gerai mano vyrui. Jeigu aš patogiai apsikamšysiu, o jis užsiklos iki pečių – kyšos Valdo padai. O jeigu padus užsiklos, išlys pečiai (juokiasi).

Muzikalumas – šeimos bruožas

– Jūsų dukros – ne kartą rajone ir respublikoje apdovanotos už gabumus. Vyresnėlė, penkiolikametė Ainė rugsėjį pradėjo mokytis Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, kur bandys tapti profesionale fleitininke. Ar nebuvo baisu išleisti pirmagimę į didmiestį? O ką gi veikia Jūsų mažoji?

– Tiesą pasakius, galvojau, kad bus blogiau. Prisimenu save, kuomet to paties amžiaus aš pati išvažiavau į J. Gruodžio konservatoriją. Pirmąjį vakarą atsisėdau ir verkiau, nes nežinojau, ką man veikti, neturėjau nei vieno žmogaus, pas kurį būčiau galėjusi nueiti, pas nepažįstamus bendrabučio kaimynus bijojau belstis, į miestą išlįsti irgi bijojau, nes jo visiškai nepažinojau.

Viskas dar labai šviežia. Turėjome visokių baimių, bet stengėmės jų garsiai nedeklaruoti, nes kuomet ką nors pasakai garsiai, žodis pradeda tapti kūnu. Laimei, mūsų baimės nepasiteisino, o Ainei manasis scenarijus nepasikartojo. Kai tik atvežėme ją į Kauną, Ainė tuoj pat puolė tvarkytis naujajame kambaryje, kurti savo jaukumą kaip jį įsivaizduojanti pati. Kadangi vaikas nestresavo, išvažiavome labai ramūs.

[quote author=“Valdas“]Laikas, kurį gali skirti savo tik ką gimusiam, augančiam vaikui – ne aukso, o deimanto vertės. Tai – brangiausia, ką gali jam duoti. Dekretinės atostogos buvo kažkas nerealaus.[/quote]

Tobulų charakterių nėra, kadangi visi esame individualybės, bet kuomet Ainės nėra namuose, juose trūksta to vieno vieneto. Ne tik statistinio, kuris pabumba, kuriam žinau, kas nepatinka, žinau, ką pamatęs ant pusryčių stalo ar tai nosį surauks, ar tai labai apsidžiaugs ir greitai suvalgys. Pilnatvė atsiranda savaitgalį, kai Ainė grįžta namo.

Mūsų pagrandukas Elzė – trylikos. Groja fortepijonu. Kas čia žino – gal po dviejų metų išvyks paskui sesę. Jos svajonių instrumentas nuo mažų dienų buvo arfa. Deja, mokytis groti šiuo instrumentu Kėdainiuose nėra galimybės. Mąstėme apie menų gimnaziją Kaune, bet pasvėrėme, kad tai bus per didelis krūvis visai šeimai. Pagalvojome, kad dėl to kažkas kitas stipriai nukentės, o mes šeimoje stengiamės kiekvienam atriekti visko po vienodai.

–Giedre, kaip į Jūsų gyvenimą apskritai atėjo muzika? Grojate altu, kodėl dukterų neraginote rinktis šio instrumento?

– Muzika į gyvenimą atėjo natūraliai. Mano mama, lengvaatletė, po traumos tapusi kineziterapeute, labai daug man dainuodavo. Tuo metu televizoriaus nebuvo, tad vos tik per radiją pasigirsdavo nauja daina, moterys puldavo rašytis į sąsiuvinius. Šalia radijo kiekvienuose namuose gulėdavo sąsiuvinis ir tušinukas (šypteli). Ne vieną tokį sąsiuvinį turėjo ir mano mama. Baksnodavau pirštu į sąsiuvinio lapus, ir mama man dainuodavo dainas, kurias išsirinkdavau. Pamažu ir pati mintinai išmokau legendinius Nerijos, Stasio Povilaičio šlagerius.

Kaziukonių šeimoje – trys damos, ir visos trys – muzikantės./ Asm. arch. nuotr.Mama dainavo Švietimo darbuotojų chore Kėdainiuose, būdavau kartu, netrukus pradėjau mokytis groti smuiku. Pirmoji mano mokytoja buvo labai nemiela, gaudavau smičiumi per pirštus, bet laimei ji išvyko, ir tada patekau pas fantastišką mokytoją Vaclovą Šablevičių. Atradau grojimo džiaugsmą be baimės „susimauti“. Jis labai tikėjo visais savo mokiniais. Jis darydavo tai, ko, beje, labai trūksta šiuolaikinėje pedagogikoje – sugebėdavo rasti ir pasakyti, pirmiausia, kas pas kiekvieną mokinį yra gero, ir tik tada pažymėdavo, ką reikia pataisyti. Moksleivis prieš gaudamas kritikos pasiimdavo tokį tarsi „psichologinį saldainį.“

Na o smuikas nedėkingas instrumentas tuo, kad greitai sau mielo ir gražaus rezultato neišgirsi, o žmones labai motyvuoja sėkmė. Nežinau geresnio motyvo vaikui kaip patirta sėkmė – ar tai mene, ar moksle, ar sporte, ar apskritai gyvenime.

Meilė, užgimusi prie… vadovėlių

– O kaip Jūsų vyras Valdas, etikos mokytojas, ar muzikuoja? O gal tik… „nervais užgroja“?

–(juokiasi). Jis turi būdų „pagroti“ man per nervus. Kai supyksta, nekalba su manimi. Ir man tai labai nepatinka. Esu iš tų žmonių, kuriems išsiaiškinti reikia čia pat, labai greitai, viską į lentynėles sudėlioti ir bendrauti toliau.

Valdo pyktį išprovokuoja mano „bobiškai pasiskandalinimai“, kuomet labai nesubtiliai, tiesmukai, galbūt ir be normalios priežasties, nors tuo momentu galbūt matai priežastį ir dar jautiesi absoliučiai  teisus. Aš nesakau, kad pas mus netoleruojama kito žmogaus ir kitokia nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su tavo. Esmė – kaip tai pateiksi. Jeigu „neskaniai“ – va tada jis gali visai nesikalbėti.

Pirmąją dieną jis visiškai tyli. Nors tyli nepiktai, netransliuoja neigiamos energijos, bet viename kambaryje būti nesinori (juokiasi). Antrą dieną klusteli, ar gersiu kavos. Tada jau žinau, kad santykiai šyla. Atsakau, kad gersiu, nesvarbu, kad nenoriu – sutinku išgerti vardan taikos. Ir tada pamažu pradedame kalbėti apie ūkį ir bites…

[quote author=“Giedrė“]Turėjome visokių baimių, bet stengėmės jų garsiai nedeklaruoti, nes kuomet ką nors pasakai garsiai, žodis pradeda tapti kūnu. Laimei, mūsų baimės nepasiteisino.[/quote]

– Kaip susipažinote su tuomet dar tik būsimu sutuoktiniu – dešimčia metų vyresniu ir… trisdešimčia centimetrų už jus aukštesniu?

– Josvainių mokyklos bibliotekoje. Aš anksti pradėjau dirbti, devyniolikos. Ten pradėjau dėstyti muziką. Labai smagus laikas buvo. Mokiniai – tik metais už mane jaunesni, pirmieji mano dvyliktokai, mes „tujinomės“, kas man tuomet atrodė natūralu, o kitiems mokytojams nuo to tik šiaušėsi plaukai. Valdas dirbo mokyklos bibliotekoje. Aš, kaip naujai atėjusi specialistė, atėjau į biblioteką knygų. Aš natas pažįstu, moku groti, su vaikais bendrauti, bet buvau visai kitos pakraipos specialistė. Reikėjo skaityti metodikas, vadovėlius.

Nuėjau į biblioteką, ir joje manęs laukė šitas žavus jaunuolis (Giedrė nusijuokia, o jai vos pradėjus prišpaskutinį sakinį, į biblioteką užsuka Valdas. Tuomet dar vidurinės Josvainių mokyklos bibliotekoje Giedrė lankydavo Valdą, o štai jau aštuonerius metus „Atžalyno“ bibliotekoje šis randantis savo žmoną).

Į dekretines išėjo tėtušis

[quote author=“Giedrė“]Tobulų charakterių nėra, kadangi visi esame individualybės, bet kuomet Ainės nėra namuose, juose trūksta to vieno vieneto. Ne tik statistinio, kuris pabumba, kuriam žinau, kas nepatinka, žinau, ką pamatęs ant pusryčių stalo ar tai nosį surauks, ar tai labai apsidžiaugs ir greitai suvalgys.[/quote]

– Ar nepabūgot jaunesnės, meniškos prigimties specialistės?

Valdas: O aš Kaziukonių šeimos galva – Valdas – Nidos kopose. Už kadro pasiliko ir likę šeimos nariai. Ketveriukė laba mėgsta savaitgalines išvykas kartu./ Asm. arch. nuotr.prisimenu ją pirmiausia pastebėjęs mokytojų kambaryje. Sugrįžau į biblioteką, vilkėjau nestilingais treningais, kadangi rugsėjo pradžia – vadovėlių išdavimo metas, dulkės, kaži kaip ir neprisipuoši. Užsuko į biblioteką jauna, graži dama, pakalbinau… Taip ir prasidėjo mudviejų kelias.

Jau gerokai vėliau išėjau iš bibliotekos dekretinių atostogų, Vilniaus pedagoginiame universitete pabaigiau etikos mokytojo specialybę. Etika tapo kaip gyvenimo būdas – geras žmogus, geri poelgiai, gėris buvo ir yra mano religija. Abu su Giedre iš Josvainių perėjome dirbti į „Atžalyną“. Aš – etikos mokytoju, ji – bibliotekininke.

– Ko gero, tais laikais vyrams nebuvo įprasta eiti į tėvystės atostogas?

Valdas: Kaip tik per televiziją tuo metu rodydavo panašaus pobūdžio reklamas, kad va, ir tėtis gali prižiūrėti vaiką. Baksnodavau pirštu visiems ir sakydavau: „Va, matot, čia kaip aš!“ (juokiasi). Dekretinės atostogos buvo kažkas nerealaus. Iki jų aš buvau pakankamai piktas, galbūt – sunkiau suprantantis vaikus mokykloje. Naujagimė pamažu „praplovė“ smegenis. Viskas buvo išpilta, kas negero, ko žmogui nereikia – puikybė, pasipūtimas. Tapau nauju žmogumi.

Laikas, kurį gali skirti savo tik ką gimusiam, augančiam vaikui – ne aukso, o deimanto vertės. Tai – brangiausia, ką gali jam duoti.

– Ar dėl to, kad pasielgėte tuomet gana „nemadingai“ ir pats išėjote auginti vaiko aplinkiniai kaip nors keistai nešnairavo į jus?

Valdas: Į mus dažnai šnairai žiūri (juokiasi).

Giedrė: Mes ne visiškai standartiniai. Ką galvojam, tą ir sakom, ir dažniausiai nebūtinai galvojam kaip visi. Tai matyt ir yra pagrindinė problema.

Laikas atskirai – sustingęs

– Neužklumpa retsykiais pasvarstymai, ar esate geri tėvai?

Giedrė: Dažnai pagalvojame apie tai. Na, mes labai stengiamės. Deja, nėra vadovėlio, kur būtų parašyta, kas yra geri tėvai. Niekas nemoko jais būti. Viską bandai ant savo vaikų. Pirma kokį nors auklėjimo metodą išbandai ant vyresnės. Jeigu pasiteisina, bandai ant jaunesnės, ir matai, kad ta schema visiškai neveikia (juokiasi).

Bet aš žinau viena. Kai patiriu fiasko, arba įtariu, kad patyriau, kai pakeliu balsą, nors prieš tai jau buvau sau pažadėjusi daugiau niekada nekelti balso ir išlikti rami prie savo vaikų, galvoju, kad, nepaisant visko, vaikai turi mus, ir, jeigu ištinka kokia bėda, mes stojame ne vienu, o trimis mūrais.

Valdas: Šeima pas mus – komanda. Yra ir mažesnė komanda toje didelėje – tai mudu su Giedre. Turime savo penkminutes pasitarimams. Kūrybingiausi esame būtent komandoje. Esame kaip dėlionė – į vieno kvadratėlio vietą kito įdėti negali.

[quote author=“Red. past.“]Giedrė mintinai žino Valdo pamokų grafiką, o pietų pertrauką jiedu išnaudoja kavos gėrimui kartu: „Žmonėms turbūt atrodom nenormalūs, kad esam dirbtini, kad esame vienas kitam po padu, bet mums yra labai gerai, todėl nematome reikalo aiškintis. Tegu kiekvienas vertina pagal savo suvokimo ir… sugedimo laipsnį.“[/quote]

Ar kartais stabtelėję nesusimąstote, kaip pasiutusiai judviems pasisekė atrasti vienas kitą?Kaziukonių šeimyna (iš kairės): Elzė, Giedrė, Valdas ir Ainė./ Asm. arch. nuotr.

Giedrė: Man norisi tikėti, ne kad pasisekė, o kad buvome verti to (juokiasi). Aš kitaip ir neįsivaizduoju. Labai sunku tą jausmą nusakyti. Nė nebežinau, kaip galėčiau be šito žmogaus gyventi.

Kai nesame kartu, rodos, net kvėpuojasi sunkiau.

Valdas: Tai, ką jaučiame vienas kitam, nėra meilė. Tai – daugiau negu meilė. Kančia būti vienas be kito. Per dvidešimt trejus metus kartu galbūt penkiolika sykių ir buvome išsiskyrę daugiau negu vienai dienai.

Prisimenu, kaip iškart po nepriklausomybės atgavimo buvau nuvažiavęs iki Liuksemburgo, mat buvo pasiūlyta nebloga ekskursija, o aš ir susigundžiau. Paskambinau Giedrei iš gatvės taksofono, ji pakėlė ragelį, o aš ir sakau: „O Dieve, jei tik būtų galimybė, sugrįžčiau į namus dabar pat…“

Žmogui, kad jis būtų laimingas, mano manymu, reikia triados – brangių, artimų žmonių, kultūros – meno ir gamtos. Justina, mudu netgi programuojamės kartu ir iškeliauti. Tai išgirdusios dukros labai pyksta. Bet aš tikrai neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi vienam. Nepakaktų nei gamtos, nei meno, nei likusių artimų žmonių.

Mes rimtai nesame vienas kito įžeidę, nesame dvasiškai išdavę. Mums labai gera kartu. Kartais tik kai kurios smulkmenos nesutampa. O dar sako, kad skirtybės traukia. Atleiskite jūs man, bet nenorėčiau, kad dabar man kas atvestų damą, visą tokią emanicipuotą, ant kulniukų…

Giedrė: Bet aš irgi kulniukus nešioju, Valdai…

Valdas: Tavo kulniukai kitokie, ir tu man esi natūrali. O štai kitos kokios nors man nereikia. Duokite kad ir penkias, tik nusišypsosiu, pasakysiu: „Sorry, bet neturiu ką veikti su tokiom“ (juokiasi).

– Patarkite jaunoms poroms: kaip sukurti tvirtą šeimą?

Valdas: Kalbėti kalbėti ir pažinti. Visų pirma save, kaip žmogų, o tada bandyti pažinti kitą.

– O jeigu nėra apie ką kalbėti?

Giedrė: Tuomet tylėti. Tylėti kartu. Galima nebyliai kalbėtis akimis. Būtent tyloje neretai ir pasijaučia pilnatvė bei harmonija.

Reklama: čiužiniai

 

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video