Kai mažiau yra daugiau: ką daryti, kad vaismedžiai lepintų kokybišku derliumi?

 Kai mažiau yra daugiau: ką daryti, kad vaismedžiai lepintų kokybišku derliumi?

Arūnas Butėnis sako, kad jei žmogus visai neturi žinių apie medžio genėjimą, geriau jau prie jo pačiam ir nelįsti, o patikėti šį darbą profesionalui. Juo labiau kad sodo savininkams Arūnas nuosekliai pasakoja, kaip ir kada reikia genėti jų medžius./Eglės Kuktienės nuotr.

Eglė KUKTIENĖ

Paskutinis žiemos mėnuo, nori nenori, jau kvepia pavasariu. Net jei esame beveik tikri, kad kovą dar užgrius sniegas ir nuolankiai susitaikome su tuo, kad tikrasis pavasaris su savo lepinančia šiluma pasirodys dar ne taip jau greitai, vis dėlto dalyje lietuvaičių dar vasarį pabunda… sodininkas. O ką daryti, kai sode krapštytis jau norisi, bet dar anksti? 30-ies metų sodininkavimo patirtį turintis Arūnas BUTĖNIS sako – dabar geriausias metas genėti vaismedžius, jei rudenį norite raškyti kokybiškus ir sveikus vaisius.

Pirmiausia – brandūs

Jei savo sode turite įvairaus amžiaus vaismedžių, pradėkite nuo senųjų genėjimo. Ir nebijokite – orai tam tinkami, o ir žaizdos greičiau apsitrauks ir sugis.

„Ne vienerius metus gyvenau Airijoje. Būdavo, kad grįždavau sausio pradžioje, prie –15 laipsnių nugenėdavau medžius, o vasarą grįždavau ir raškydavau vaisius.

Visgi pats pačiausias genėjimas yra žiemos pabaigoje – vasario mėnuo yra tam tinkamas laikas.

Vasario pradžioje jau imu dairytis į orus ir darbus pradedu nuo senų vaismedžių ir senųjų veislių“, – pasakoja sodininkas.

Jis pabrėžia, kad jaunų vaismedžių neliečia iki kovo pabaigos. Šalčiai jaunam medeliui gali ir pakenkti, na, o senas medis, atlaikęs ne vieną rimtą žiemą ir gerokai rimtesnius šalčius, už ankstyvą genėjimą vasaros gale dosniai atsidėkos.

Arūnas Butėnis neslepia meilės seniesiems vaismedžiams. Pasak jo, turint tokį medį, jis yra kone aukso vertės – seno medžio nupjauti sodininkas niekuomet nesutinka./Eglės Kuktienės nuotr.

Saugoti, saugoti ir dar kartą saugoti

Taigi, turite sodą. Auga jame obelys, kurias keikiate, nes nuo vasaros vidurio kaip ima byrėti maži obuoliukai, taip iki rudens galo ir nesustoja. Kaip maldelė kas rytą vakarą – eiti ir rinkti tuos niekam nereikalingus, mažus, jau papuvusius ar dar žalius nukritusius vaisius. Per sezoną paragaujate vos vieno kito obuolio, o ir tas pats kažkoks ne toks, koks turėtų būti – mažas, susitraukęs, ligų apniktas. Et, pjausiu, pagalvojate.

Stop! 30-ies metų patirtį turintis sodininkas šiuo klausimu griežtas: senųjų veislių vaismedžių, ypatingai obelų, pjauti nereikia. Ir ne tik nereikia – šiukštu negalima! Jei dar nors kiek medis laikosi, palengvinus jam naštą, galima dar ilgus metus džiaugtis kokybišku derliumi. Mažesniu, tačiau visas jis bus skirtas tik jums, o ne komposto dėžei.

„Nemažai važinėdavau anksčiau po tolimesnius rajonus, žmonės vieni per kitus mano kontaktus susigaudydavo. Bet visus buvau išmokęs, kad senų medžių nepjaunu. Juos galima atnaujinti, nugenėti, atšviežinti. Bet kam pjauti?

„Aišku, obuolių būna mažiau, bet žinote, tie obuoliai – tai kaip melionai. Pamato žmonės tuos vaisius ir vėl pamilsta savo medžius iš naujo“.

A. Butėnis

Kitą kartą net neimdavau pinigų už seno medžio genėjimą, kad tik nenupjautų jo.

Geriau jau drastiškiau tą medį nugenėti, praktiškai, kaip liepas mieste nugeni – atauga tada visa puokštė naujų rykštelių ir formuojasi naujas vainikas. Obelys ne kitokios, jas taip pat galima puikiai atjauninti“, – pasakoja Arūnas Butėnis.

Jis sako, kad yra tekę ir dantim nagais įtikinėti sodo savininkus nepjauti senų vaismedžių, o atėjus derliaus metui, jie, žiūrėk, jau skambina dėkodami už išsaugotą medį.

„Aišku, obuolių būna mažiau, bet žinote, tie obuoliai – tai kaip melionai. Pamato žmonės tuos vaisius ir vėl pamilsta savo medžius iš naujo“, – džiaugiasi pašnekovas.

Atnaujinti galima įvairios būklės vaismedžius, net tuos, kurie kadaise išvirtę augo kone gulsčiai.

Vien drąsos neužtenka

Pašnekovas sako, kad per savo ilgą patirtį yra matęs sodų, kuriuose šeimininkai, neturėdami jokių žinių, kažkaip netyčia sugebėdavo ir labai teisingai savo medžius nugenėti.

Dažnas, tiesa, leidžia vaismedžiams augti, kaip jie patys nori, vien todėl, kad nedrįsta eiti prie medžio su pjūkleliu. Sodininkas drąsina – negalima palikti vaismedžio likimo valioje. Prijaukintas augti žmogaus sode ir duoti jam vaisius, jis reikalauja priežiūros ir meilės.

Eglės Kuktienės nuotr.

Vis dėlto, sako Arūnas, vien drąsos nepakanka.

„Šaką nupjauti tai lengvai gali, bet atgal jau jos nepridėsi“, – šypteli ir priduria matęs ir tokios nemeilės vaismedžiams, kad jau ir atitaisyti padarytą žalą būna sunku arba net neįmanoma.

„Anksčiau soduose kiekvieną žemės lopinėlį išnaudodavo, kad kažką pasisodintų. Ir po vaismedžiais sodindavo kokias bulves, o jei šakos trukdydavo – apatines ir nupjaudavo. Tačiau medis tai toliau augdavo visu kamienu aukštyn. Taip ištįsdavo, vainikas „pabėgdavo“.  Ir tokiu atveju nebėra iš ko medžio vainiko sužeminti, nes šakų apačioje tai nėra. Kažkada, kur buvo didelis pliusas, dabar palikęs minusas.

Ir nors obelys yra labai patvarios, iškenčia visokius pjūvius, vis dėlto, manau, kad jei abejojate, geriau pasisamdyti profesionalą ir pačiam nagų, bent jau pirmąjį kartą, nekišti, – sako sodininkas. – Su medžiu reikia dirbti. Nugenėjus jį žiemos gale, vasarą ir rudenį, sužiūrėjus vilkūglius, galima medį ramybėje palikti 3–4 metams. Aišku, tai darbas, kuriam ne visi randa laiko. Kiti pamiršta, ką jiems pasakoju, vėl skambina, klausia – aš pakartoju, primenu, o jei reikia, vėl atvykstu į vietą“.

Per metus vaismedis turi būti genimas tris arba net keturis kartus. Tačiau po tokio atsakingo genėjimo medį galima palikti ramybėje kokiems trejiems metams. Po to darbų ciklas prasideda iš naujo.

Aut. past.

Ir šimtamečius

Kalbintas sodininkas, nors ir turi pulką nuolatinių klientų, dar randa laiko ir naujiems sodams. Ir kodėl gi ne – juk kiekvienas sodas savitas, su savais iššūkiais ir savomis dovanomis. 30-ies metų patirtį sustiprina ir išskirtiniai kvietimai sutvarkyti itin senus sodus.

„Pakuonyje teko tvarkyti 1905 metais sodintą sodą. Vos privažiavau iki to sodo. Miške stovėjo senovinė troba, o joje diedeliukas gyveno. Sode buvo kelios dešimtys vaismedžių, visus juos per dieną ir sutvarkiau. Žinoma, nebuvo lengva. Gelbėja tai, kad turiu gerus įrankius, tai ir kopėčiomis laipioti mažiau reikia.

Sode buvo senųjų veislių obelų. Pasakojo, kad nebuvo purkštos niekad, vaisiai jau sumažėję, vainikas sutankėjęs.

Tačiau nei vieno vaismedžio nenupjoviau, visus pavyko atjauninti, atšviežinti“, – džiaugiasi pašnekovas.

Šiek tiek apie naujas veisles

Arūnas neslepia savo simpatijų senosioms vaismedžių veislėms. Tiesa, kad tokių šiais laikais jau sunku ir gauti, tad žmonės renkasi alternatyvas – naujų veislių vaismedžius. Šie paprastai būna žemesni, mažesniu vainiku – trumpiau tariant, labiau pritaikyti šiuolaikiniams mažesniems sklypams.

Ir vis dėlto ilgametis sodininkas į naujas veisles žvelgia su skepsiu – pasak jo, jos išvestos skubotai.

„Aš nežinau, kodėl taip yra, bet jų atsparumas yra tiesiog juokingas. Naujos kartos medžiams itin svarbu, kad būtų švarus kamienas, nes jų žievė labai pažeidžiama. Iš rudens tokius medžius būtina nubalinti arba net aprišti, kad saulė žievės nepagadintų.

Arūnas Butėnis, 30 metų patirtį turintis sodininkas, tel. 8 643 55 161.

Geni, atnaujina, prižiūri vaismedžius.

Tvarko senus sodus.

Pataria ir konsultuoja dėl purškimo.

Dirba visame Kėdainių rajone ir Kauno apylinkėse.

Jei naujų vaismedžių nepurkšite, ir vaisių neturėsite.

Pagal rekomendacijas tai purkšti reikia 5 kartus metuose…

Kita vertus, stebėkime, kaip keičiasi orai. Anksčiau Lietuvoje nebūdavo, kad stoja didžiuliai karščiai, sausros, ištisomis savaitėmis. O dabar tai tampa kone norma. Tai nėra ko norėti, kad ir obelys neatlaiko – juk obuoliai Afrikoje tai neauga“, – juokauja sodininkas.

Žodis apie… chemiją

Ir trumpai – apie purškimą. Jau išsiaiškinome, kad jei turite naujų veislių vaismedžius, be purškimo neapsieisite. O ar būtina purkšti senąsias veisles ir, jei taip – kada ir kuo?

„Pakuonyje teko tvarkyti 1905 metais sodintą sodą. Sode buvo kelios dešimtys vaismedžių, visus juos per dieną ir sutvarkiau. Nei vieno vaismedžio nenupjoviau, visus pavyko atjauninti, atšviežinti“.

A. Butėnis

„Yra žmonių, kurie griežtai nusistatę prieš vaismedžių purškimą. Esą purkštų obuolių ir nusipirkti gali. Tačiau reikia žinoti, kad komerciniuose soduose užsienyje medžius purškia ir po 16 kartų per metus. Tiek jie būna tos chemijos gavę, kad gali išstovėti šaldytuvo durelėse porą metų ir nei genda, nei kas jiems darosi.

Aš, asmeniškai, savo vaismedžius purškiu du kartus. Vieną kartą prieš žydėjimą kontaktiniais insekticidais, o kai bitelės apsiskraidžioja ir žiedlapiai ima byrėti – sisteminio veikimo insekticidais“, – sako A. Butėnis ir priduria, kad naudoja laisvai visiems prieinamus insekticidus, kuriuos galima įsigyti visose sodo prekėmis prekiaujančiose parduotuvėse.

„Anksčiau net kalbos nebūdavo, kad vyšniose ar trešnėse būtų kirminų. O pastaruosius metus kirminai tiesiog ošia visur. Slyvose tas pats. Deja, bet jei nepurkšite, vaisių ir neturėsite, o jais puotaus kirminai“, – sako sodininkas.

Jis sako savo klientams visuomet pasakantis, kuo ir kada reikėtų purkšti vaismedžius, o svarbiausia – kaip. Padauginti chemijos tikrai nereikia, juk patys tuos vaisius ir valgysime.

Užs. Nr. 34

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.

Rekomenduojame parsisiųsti:

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Skip to content