Kai į širdis ir namus jau beldžiasi Kalėdos…

Kiekvienos Kalėdos ne mažiau ypatingos nei prieš tai buvusios

Paulius AUKŠTIKALNIS, Kėdainių rajono savivaldybės vicemeras:

„Kūčios ir Kalėdos mano gyvenime – svarbiausios šventės. Kiekvienos Kalėdos ne mažiau ypatingos nei prieš tai buvusios. Visada tomis dienomis pajaučiu ramybę ir gerus jausmus. Kalėdos man vis dar išliko stebuklų metas, kuomet tikiu, kad iš po staltiesės ištrauktas šiaudas pasakys, ar ilgai dar gyvensiu, kad esantys ir šį pasaulį palikę artimieji esame vienovėje, o begalino šeimos artumo pajutimas tik papildo šių švenčių svarbumą…

Visos vaikystės Kūčios būdavo pas senelius kaime Alantoje: gausybė sniego, šaltis ir tas nepaprastas mistiškas visus apėmęs jausmas bei jaukumas nuo rusenančios ugnies pečiukyje. Tradiciškai Kūčių vakare visa šeima susirenkame prie stalo. Mūsų šeimai – pirmiausia ir svarbiausia – malda, o tada ragaujame 12 patiekalų. Po šeimos apeigų būtinai visi kartu eidavome į Bernelių mišias bažnyčioje.

Dabar jau daugelį metų Kūčių vakaras vyksta mūsų su žmona namuose – didelėje šeimoje. Susirenka giminės iš dviejų pusių: atvažiuoja mano ir žmonos šeimos iš Kėdainių, Kauno ir Vilniaus. Iki šiol labai simboliška, nes prie stalo susėsdavo 12 asmenų. Šiais metais mūsų jau bus 13, nes žmonos sesės Linos šeima susilaukė dukrytės Ievos. Maldoje ir padėkoje ragaujam Kūčių valgius. Mano mama verda ypatingą spanguolių kisielių, aš pats kepu lietinius su aguonomis, o mano uošvė Nijolė pagamina virtinius su kelių rūšių grybų įdaru ir kiekvienam po vieną cepeliną su grybais bei ypatingu padažu, kurio sudėties neišduoda niekam. Visa šeima po Kūčių vakarienės einame į Šv. Jurgio bažnyčią.

Visada labai laukiame dovanų išpakavimo, tik jau griežtai Kalėdų rytą, kai vaikai paruošia šventinę programėlę.“

Kūčios ir Šv. Kalėdos – šeimos šventė

Danguolė CHOCHLOVIENĖ, Kėdainių šviesios gimnazijos geografijos mokytoja:

„Kūčios ir Šv. Kalėdos man yra šeimos šventė, tai galimybė pabūti artimų žmonių rate, rasti laiko pakalbėti, prisiminti gražias akimirkas.

Kol močiutė buvo gyva, Kūčių vakarienė visada buvo valgoma jos namuose, vėliau ši tradicija persikėlė į mano tėvų namus, kur susirenkame visi, mano tėvai, sesuo su šeima ir mūsų šeima. O kalėdinis rytas prasideda namuose, kuomet dažniausiai vos tik atsikėlę, skubame krautis daiktus ir keliauti į vyro tėviškę aplankyti artimųjų.

Jei kalbėtume apie Kūčių vakaro tradicijas, tai laikomės 12-os patiekalų tradicijos, prieš vakarienę visada sukalbame maldelę, laužome Kūčių paplotėlį, stengiamės paragauti visų vakarienės patiekalų, bent po nedidelį kiekį, taip pat vakarienės pabaigoje vieni kitiems pasakome palinkėjimus. O per Kalėdas, esant žiemiškam orui, keliaujam į lauką su rogėmis čiuožinėti nuo kalniuko ar lipdyti sniego senį arba žaidžiame stalo žaidimus. Žinoma, dovanų išpakavimo momentas lieka pats svarbiausias.

Kulinarė iš manęs nekokia, aš mieliau valgau. Todėl dažniausiai patiekalus gamina mama, tai būna tradiciniai patiekalai, be to, ir vyras labai mėgsta gaminti ir eksperimentuoti. Vienais metais pagaminau obuolius, įdarytus silke, tai buvo kitoks skonis, gal ne kiekvienam priimtinas, bet man šis variantas tiko.“

Sustojimas, ramybė ir laikas su brangiausiais žmonėmis

Benas CECHANAVIČIUS, „Kavamanija“ įkūrėjas:

„Kalėdos man vienareikšmiškai – sustojimas, ramybė ir laikas su brangiausiais žmonėmis.

Kūčių vakarienę valgome su šeima, o jos metu, lauždami kalėdaitį, sakome vienas kitam linkėjimus. Žinoma, Kūčių vakarienė būtinai turi būti su visais tradiciniais valgiais. Taip pat Kūčių vakarą keliaujame į šventas mišias, o Kalėdų rytą sutinkame ir dieną leidžiame su žmona, tėvais ir broliu.

Labai ilgą laiką pats kepdavau pyragėlius su aguonomis. Net pats mielinę tešlą maišydavau. Taip pat visada laukiu močiutės gaminamų barščių su grybais. Ir dar vienu vakaru akcentu tampa tetos gaminti virtiniai su grybais.“

Nė vienas šeimos narys neįsivaizduoja švenčių atskirai

Audronė STADALNYKIENĖ, Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė, nevyriausybinių organizacijų koordinatorė:

„Kūčios, Kalėdos yra pati laukiamiausia ir gražiausia metų šventė, kuomet susirenka visa šeima.

Esu labai laiminga ir dėkoju Dievui, kad vis dar turime galimybę susirinkti tėvų namuose. Kūčių vakarienei pas mano mamą suvažiuoja mano ir mano sesers šeimos, mūsų būna visas būrys. Susirenkame visa šeima prie stalo, kalbame maldą, laužome kalėdaitį ir juo dalijamės, bendraujame, aptariame besibaigiančius metus, prisimename šeimos narius, kurių jau nebėra su mumis. Po Kūčių vakarienės  apsikeičiame dovanomis, džiaugiamės buvimu kartu. Kalėdų rytą taip pat sutinkame visi kartu.

Labai džiaugiuosi, kad mūsų šeimoje susikūrė tokia tradicija, jog nė vienas šeimos narys neįsivaizduoja švenčių atskirai.

Ruošiame visus įprastus, tradicinius valgius. Nors norėčiau paminėti, kad kūčiukus su mama ir sese vis dar kepame pečiuje tokius, kokius kepdavo mūsų močiutė ir atsimename iš vaikystės.“  

Paslaptingą kalėdinę dvasią sunku nusakyti žodžiais

Virginija RAGAUSKIENĖ, labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorė:

„Atėjus lapkričiui ir praėjus Vėlinių bei Visų Šventųjų šventėms, nejučia prasideda Kalėdų laukimas, labiau vertinamas namų jaukumas ir šiluma. Visa ta teigiama emocija tarsi apima natūraliai.

Šv. Kalėdos – laukiamiausia šventė, tai nuostabiausios akimirkos, praleidžiamos artimiausiųjų apsuptyje. Tai laikotarpis, kupinas ramaus apmąstymo, apgalvojimo, rimties ir susikaupimo. Tai laikotarpis, kai daromi geri darbai, kai aplankai tuos, kuriems reikia pagalbos, tuos, kuriems reikia nuoširdaus pabendravimo ir pabuvimo kartu. 

Šv. Kalėdas visuomet švenčiame kartu su vaikais, anūkais. Prieš Kūčių vakarienę visi kartu puošiame namus, eglutę, po kuria šv. Kalėdų rytą visi randa dovanėlių.

Per Kūčias tradiciškai ruošiame vakarienę, kurios metu ragaujame 12 patiekalų. Lankomės bažnyčioje.

Kalėdų rytas – džiaugsminga šventė. Anūkai džiaugiasi dovanėlėmis. Suaugę mėgaujasi  bendravimu, paslaptinga kalėdine dvasia, kurią sunku nusakyti žodžiais.

Yra keletas patiekalų, kurių išmokau iš mamos ir kuriuos gaminu šventėms, bet vienas labiausiai patinkantis šeimai yra naminis zuikis. 

Kad anūkams būtų įdomiau ir smagiau valgyti, visuomet iškepu ir mažų zuikučių su akytėmis, nosyte, ausytėmis bei uodegyte. Tam reikia pipiro, lauro lapų ir morkytės gabalėlio.

Prisiminus savo vaikystės, jaunystės Kalėdas, jų laukimą, atminty išnyra, jog tai visuomet buvo šeimos šventė, kurios su sese labai laukdavome. Prieš šventes vykdavo sujudimas, tvarkydavome namus, mama ruošdavo valgius. Vaikystės, jaunystės metais visas maistas buvo ruošiamas namuose.

Kasmet Kūčių dieną puošdavome eglutę, kepdavome „šlyžikus“, taip kaime buvo vadinami kūčiukai.

Kūčių vakarienės metu traukdavome šieno stiebelius iš po staltiesės – kieno ilgesnis, tas ilgiau gyvens.

Prieš šventes su mama ranka rašydavome ir siųsdavome šventinius atvirukus. Tuo metu ir mes gaudavome daug sveikinimų atvirukuose. Mes juos skaitydavome, vartydamos atvirukus, tai suteikdavo daug džiaugsmo.

Švenčių proga raginu prie bendro stalo sukviesti visus tuos, kuriuos mylime, kurių ilgimės, kad jų artume pasijustumėte stipresni ir laimingesni.

Šv. Kalėdų proga linkiu, kad ateinančių metų šiluma paliestų ir jūsų širdis, o gyvenimui suteiktų naujų ir nuostabių spalvų.“

Kūčių vakarą žiūrime į Vakarę žvaigždę

Žydronė SMULSKIENĖ, Akademijos kultūros centro direktorė:

„Tai labai didelė dvasinė šventė, jungianti šeimą, šeimos ratą. Kalėdų laukimas yra tas dalykas, kurio tu lauki ir kažko tikiesi su viltimi, kad kažkas ateis geresnio, prasmingesnio, kad žmonės taps geresni, laimingesni, gražesni, turtingesni savo dvasiniu pasauliu, bet ne materialine prasme.

Taigi, man Kalėdos ir yra pirmiausia šeimos susibūrimas, kai visi kartu stengiamės susibėgti prie mūsų šilto, jaukaus židinio, padengto Kūčių stalo.

Man nuo pat vaikystės buvo labai svarbus Kūčių vakaras, vakarienė, ėjimas į bažnyčią Bernelių mišių, po kurių grįžus eidavome gulti ir laukdavome to stebuklingo Kalėdų ryto.

Kadangi vaikai jau yra dideli, bet auga anūkėlis, tai tas stebuklas tapo šiek tiek kitoks. Tačiau kai vaikai būdavo maži, stebuklo būdavo labai daug. Jis buvo išieškotas, pasirengta jam, nes man būdavo labai smagu vaikams rengti staigmenas, kad tas Kalėdų rytas būtų kitoks. O tas stebuklas tikriausiai ir yra tai, kad sulaukėme to ryto, kad esame gyvi, sveiki, visi kartu.

Sugrįžtant į mano vaikystę, man išliko, kad ne mama, bet mano babytė visada ruošdavo Kūčių vakarienę. Ir kol aš turėjau babytę, nors jau buvau ir moteris, turinti šeimą, man visiškai nereikėdavo ruoštis Kūčių vakarui. Vėliau tą tradiciją iš savo šeimos, babytės perėmiau ir aš, todėl dabar Kūčių vakaras yra su mano šeima, vaikais.

Labai džiaugiuosi, kad turiu pačią nuostabiausią marčią. Tiek mes, tiek jos tėveliai gyvename šalia, tad ji taip sudėlioja savo pasibuvimus kartu, kad nei vieni nelieka nuskriausti. Žiūrime į Vakarę žvaigždę, kada pateka, tuomet sėdame prie stalo ir vakarojame.

Kalbant apie tradicinius patiekalus, ne kiekviena moteris dabar gamina virtinius, nes tai užtrunka. Tačiau mūsų šeimoje iš mano babytės atėjusi tradicija gaminti virtinius su grybais. Tai yra stebuklingas patiekalas: kiek atsimenu savo vaikus, jie grybų visiškai nevalgydavo. Tačiau Kūčių stebuklas yra tas, kad būtent virtinių su grybais jie visada labai laukia ir turbūt nesuprastų, jei staiga ant mūsų Kūčių stalo neliktų mano rankomis gamintų virtinių.

Dar mano babytė gamindavo silkės ir burokėlių troškinį, kurį vyras sakė, kad ir šiais metais būtinai padaryčiau, nors jis tik vienas jį ir tevalgo, bet jam ir darau tiesiog tam, kad išlaikyčiau mūsų šeimos tradiciją.

Kol buvome jaunesni, o vaikai mažesni, stengdavomės pasižiūrėti įvairių burtų: išlėkdavome pasiklausyti, iš kurios pusės šunys loja, ieškodavome tvoros, kurią galėtume apglėbti ir suskaičiuoti pagaliukus, traukdavome šiaudą.

Laikomės tradicijos, kad Kalėdų rytą būtinai turime prie lovos pasidėti šlepetes. Nes neva, jei išlipęs iš lovos eisi basas, visus metus kojos prakaituos. Todėl vakare sužiūrime, ar tos šlepetės tikrai stovi prie lovos.“

Naminiai virtiniai su grybais

Reikės: 3 kiaušinių (būtinai naminių!); Karališkų miltų, pieno (būtinai!, kad būtų minkštesni, puresni, skanesni).

Įdarui reikės: džiovintų grybų (iš vakaro mirkyti vandenyje ir verdami apie 50 min. bei sumalami per mėsmalę), šaldytų grybų (taip pat sumaltų per mėsmalę), svogūnų (pakepintų svieste arba aliejuje).

Visus grybus sudedu į pakepintus svogūnus, paprieskoniuoju ir dar kartą pakepinu visą masę.

Tada kočioju tešlą ir formuoju beveik delno dydžio virtinius ir užraitau taip, kaip babytė mokė.

PADAŽIUKAS:

Nors babytė sakydavo, kad negalima jokių grietinių, sviestų ar pienų, bet šių laikų vaikai tiesiog manęs nesuprastų. Taigi, iš sviestuko ir grietinės padarau padažiuką, kurį užpilam ant viršaus.

Burokėlių ir silkės troškinys

Radonuosius burokėlius reikia išvirti, supjaustyti silkę gabaliukais, džiovintą baravyką išvirti, supjaustyti, pakepinti su svogūniuku ir viską sudėjus į troškinimo indelį ir įpylus dar vos vos rūgštelės (aš pilu actą) troškinti. Labai skanu troškinį valgyti karštą su balta bulka.

Patarimas: ruošiant įdarą virtiniams, grybų galima tuo pačiu pasiruošti ir troškiniui.