Kai besibaigiant darbo dienai suvoki, kad nori namo, o išaušus rytui, – kad nori į darbą

 Kai besibaigiant darbo dienai suvoki, kad nori namo, o išaušus rytui, – kad nori į darbą

Planuodama analizuoti kaimo vietovėse dirbančių medikų problemas ir sužinojusi, kad vienoje seniūnijoje gyvena moteris, net dvidešimt trejus metus dirbanti vienoje ir toje pačioje ambulatorijoje, nesuabejoju, su kuo kalbėtis. Viliuosi, kad visą gyvenimą Krakių ambulatorijoje dirbanti šios įstaigos administratorė bei bendrosios praktikos slaugytoja Rima KIKILIENĖ papasakos, kaip iš kuklių atlyginimų gyvena kaimo medikai nesibaigiančiame reformų laike ir kaip visas medicinos srities naujoves priima kaimo žmonės. Ypač tie senieji, pripratę tik prie savo „daktaryčių“.

Asmeninio archyvo nuotr. Jau pirmosiomis pokalbio minutėmis R. Kikilienė nustebina pozityviu požiūriu: „Viskas yra gerai ir bus dar geriau. Kiekviena reforma ir kiekviena naujovė yra skirta tam, kad palengvintų žmogui jo kasdienybę. Puikiai tai supranta ir kaimo žmonės, kurie ne tik nėra beraščiai, bet dar ir nuolat tampa vis sąmoningesni.

Kai žmogui paaiškini, ką ir dėl ko darai, kam reikia vienų ar kitų naujovių, nėra ir jokio pasipriešinimo pokyčiams.

Dabar kaimo žmonės gauna ne prastesnes medicinos paslaugas nei mieste, o patiems kaimo medikams veik nieko netrūksta, tik gimstančių kūdikių, kad kaimai nemažėtų.“

Taigi, visai netikėtai pokalbis pasisuka kita linkme, mat maga sužinoti, iš kur pas šią 45-erių metų kaimo medikę yra tiek pozityvumo.

Pasirinko Krakes

Pasirodo, R. Kikilienė kiekvienam krakiškiui pažįstama nuo pat gimimo. Čia gimusi ir augusi, čia ir šaknis įleido po kelerių metų studijų Panevėžio medicinos mokykloje, kur įgijo medicinos sesers kvalifikaciją.

„Bet ir šis išvykimas iš Krakių nesiskaito, nes savaitgaliais grįždavau namo, – juokiasi Rima. – O jau trečiame kurse galutinai buvo aišku, kad mano kelias po mokslų parvingiuos į Krakes. Čia mane parvedė įsimylėjusi širdis ir kaimo daktarytės Reginos Riškienės kvietimas kartu su ja dirbti Krakių ambulatorijoje“.

R. Kikilienė juokauja, kad gydytoja R. Riškienė ją pati ir užsiaugino: „Kai buvau vos 4 ar 5 metukų, kažkaip įsigudrinau į nosį įsikišti veržlę. Kaip dabar pamenu, kai iš darbo grįžusi mama persigando ir nulėkė su manim į ambulatoriją. Gydytoja pasodino mane į stomatologo kėdę ir ištraukė tą nelemtą veržlę, sugebėjusi nesulaužyti nosies, kas dabar man atrodo tiesiog neįtikėtina. Vėliau, net 18 metų abi su Regina dirbdamos viename kabinete, šį vaikystės epizodą ne kartą prisiminėme.

Dabar galvoju, kad matyt, šis įvykis buvo lemtingas, galbūt net nesąmoningai užprogramavęs  gyvenimo kelią į mediciną. Mano tėvai buvo paprasti kaimo žmonės, o aš iš tikrųjų neturėjau jokių paskatų tapti medike, tačiau, kad ja tapsiu, žinojau nuo pat pirmos klasės.“

[quote author=“R. Kikilienė“]Kai žmogui paaiškini, ką ir dėl ko darai, kam reikia vienų ar kitų naujovių, nėra ir jokio pasipriešinimo pokyčiams.[/quote]

Paklausta, kodėl labai gerai besimokiusi ir net su medaliu vidurinę baigusi nestojo į Medicinos universitetą, o pasirinko medicinos sesers specialybę, R. Kikilienė net neieško pasiteisinimų. „Tuomet atrodė, kad į Medicinos universitetą gali stoti tik turtingų tėvų vaikai. O vėliau – meilė galvą susuko, kokie dar mokslai galėjo būti, – kvatoja Rima. – Bet tai – mano kelias, niekada nesigailėjau jį pasirinkusi. Visada jaučiau, kad būti medicinos seserimi – mano pašaukimas. Matyt, todėl ir esu visu šimtu procentų laiminga. Ar gali būti kas nors geriau už pilnatvės jausmą, kai besibaigiant darbo dienai suvoki, kad nori namo, o išaušus rytui, – kad nori į darbą.“

Asmeninio archyvo nuotr. Žmonėms liko sesutėmis

R, Kikilienei daugiau kaip du dešimtmečius dirbant Krakių ambulatorijoje, čia daug kas keitėsi. Pradedant įstaigos pavaldumu – ambulatorija tapo Kėdainių pirminio sveikatos priežiūros centro filialu, baigiant pačiu medicinos progresu, kuris neleidžia atsilikti šioje srityje dirbantiems specialistams ir verčia juos kasdien įgyti naujų žinių.

„Keitėsi net ir mūsų pareigos. Dabar jau esame ne medicinos seserys, o bendrosios praktikos slaugytojos. Tik niekas mūsų taip nevadina. Žmonėms taip ir likome sesutėmis.

O labiausiai džiaugiamės, kad dabar kaimo žmonės gauna ne prastesnes medicinos paslaugas nei miestiečiai. Krakių ambulatorijoje turime ir savo odontologą, ir laboratoriją, kur atliekami kasdien reikalingi paprasti tyrimai. Prireikus sudėtingesnių, kraujo mėginius kartą per savaitę vežame į Kauną.

Be to, mūsų ambulatorijos komandą papildė net ir iš Kauno kasdien į Krakes atvykstanti dirbti aukštos kvalifikacijos gydytoja Jurgita Vosylė. Jos profesionalumas ir dėmesingumas tiek vaikui, tiek suaugusiam, tiek senoliui, žavi tiek pacientus, tiek kartu dirbančius kolegas. Tad, matyt, nenuostabu, kad prie mūsų Krakių ambulatorijos yra prisirašiusių pacientų ir iš Kėdainių“, – pasakoja R. Kikilienė.

Kiekvieną pažįsta ir iš balso

Krakiškė ne tik asmeniškai pažįsta kiekvieną ambulatorijos pacientą ir kone visų ligų istorijas žino mintinai, bet ir šiems paskambinus, atskiria iš balso. Jai tenka ne tik žmones išklausyti, bet ir patarti ar kitaip pagelbėti. Ir ne tik darbo valandomis.

[quote author=“R. Kikilienė“]Man tiesiog nesuprantama, kaip kiti gali nesuvokti, kad jei tau gyvenime pasisekė labiau, turi padėti tam, kuriam pasisekė mažiau. Ir čia nėra jokio išskaičiavimo, tiesiog taip veikia visatos dėsniai.[/quote]

„Dar prieš penkerius-dešimt metų neužsidarydavo mano namų durys – ir po darbo, ir savaitgaliais vis būdavau prašoma skubėti pas ligonius. Vyras juokaudavo, kad reikia ant namo verandos užrašyti priėmimo valandas. Tačiau durų nė vienam neužtrenkiau, o prireikus, ir naktį važiuodavau pas ligonius. Matyt, tai ir suformavo žmonių pasitikėjimą.

O dabar tokių iškvietimų ne darbo metu, nepalyginamai mažiau. Žmonės tampa sąmoningesni ir jau supranta, kad atlėkęs ir pažiūrėjęs į akis, neturėdamas tyrimų rezultatų, nelabai kuo ir padėsi, tad jau įprato prireikus kviesti greitąją, o ne kaimynystėje gyvenančią sesutę.

Tiesa, vis dar yra ir tų senolių, kurie pripažįsta tik savo kaimo „daktarytes“ ir jokių kitų medikų nenori prisileisti. Pas tokius žmones dar ir dabar tenka skubėti. O ir dažnai tokiais atvejais mus kviečia ne tik dėl sveikatos sutrikimų. Neretai tenka tiesiog išklausyti ir paguosti – matai, kad žmogus tiesiog skęsta savo vienatvėje. Vaikai toli, o jis, kol dar bent kiek kruta, įleidęs šaknis į savo sodybą, o tiksliau – į savo gyvenimą, nepajudinamai.

Tik tokių žmonių vis mažėja ir mažėja su lig kiekvienais metais. Todėl ir kaimo „daktarytės“ dirba vis labiau ir labiau miesčioniškai – ambulatorijos kabinetuose“, – pasakoja R. Kikilienė.

Rima Kikilienė su vyru ir vaikais: dukra Aiste ir sūnumi Vytautu. Asmeninio archyvo nuotr.  Ragavo ir kitokios duonos

Tačiau šiai krakiškei teko ir kitokios duonos paragauti, o ne tik tos, kuri uždirbama darbo kabinete asistuojant gydytojui.

Trejus metus moteris iš Krakių važinėjo dirbti į Kauno klinikinės ligoninės vidaus ligų diagnostikos  skyrių. Be jokių išeiginių. Septynias dienas per savaitę derindama darbą Kaune ir darbą Krakėse. Pailsėdama tik per atostogas, kurios dviejų, jau dabar suaugusių vaikų mamai – šventas reikalas.

„Trejus metus dirbau be išeiginių ne tik tam, kad daugiau uždirbčiau, bet pirmiausia tam, kad jausčiau stabilumą. Anuomet, vykstant reformoms, buvo neaiškus Krakių ambulatorijos likimas. Gyvenau nežinioje, ar turėsiu darbą, o perspektyva likti kaime be jo, buvo bauginanti. Tad gavusi pasiūlymą padirbėti Kaune, negalėjau praleisti tokios progos, juolab, kad dukra Aistė ir sūnus Vytautas jau buvo dideli.

Kad ir kaip buvo sunku, nors kartais iš nuovargio ir kojas vos bepavilkdavau, nesigailiu priėmusi tokį gyvenimo iššūkį. Per tuos trejus metus labai daug išmokau ir patyriau“, – pripažįsta R. Kikilienė.

Trūksta tik kūdikių

Paklausta, kokie šiandien yra didžiausi kaimo medikų iššūkiai, R. Kikilienė nedaugžodžiauja: „Socialinių problemų sprendimas“.

Moteris tikina, kad kaime šios problemos labai aštrios, tačiau džiaugiasi, kad Krakių seniūnijoje yra   auksinė, kaip ji sako, socialinių darbuotojų komanda. Pasak R. Kikilienės, pakanka vos vieno skambučio seniūnijoje dirbančioms moterims, kad problema tuoj pat būtų išspręsta. Štai todėl Krakėse suskaičiuoti visi vieniši senoliai ir jais kasdien pasirūpinama, suskaičiuotos ir nuolat stebimos visos vaikus auginančios šeimos, kurioms trūksta socialinių įgūdžių.

„Tik nepaisant visų mūsų čia dirbančių žmonių pastangų, Krakės, o ypač aplinkui susispietę mažesni kaimai, sparčiai tuštėja. Štai ir dabar mūsų stiprią žemės ūkio bendrovę ištiko bėda – maras išguldė visas kiaules, tad yra žmonių, netekusių darbo. O ką jie darys? Žinoma, kad krausis lagaminus, nes kitos išeities tiesiog kol kas nėra. Kelios moterys jau suplanavo vykti į užsienį. O kas bus, jei jos ten „užsikabins“? Žinoma, išsiveš ir vyrus su vaikais. Štai taip ir tuštėja mūsų kaimai.

Jei dar prieš kokius 10 metų ambulatorijoje turėjome per 5 tūkstančius prisirašiusių seniūnijos gyventojų, dabar jų belikę tik apie 2 tūkstančius.

Kaimą nuo išnykimo gali išgelbėti tik gimstantys kūdikiai. Nors mūsų seniūnijoje jų gimsta išties nemažai, tačiau tikrai toli gražu nepakankamai, kad palaikytų stabilų gyventojų skaičių“, – sako R. Kikilienė.

Tiki, kad viskas įmanoma

Tačiau vos suskambus liūdnoms natoms, jaunos moters veidą vėl nušviečia optimistinė šypsena: „Bet gyvenime nieko nevyksta šiaip sau. Kiekviena netektis atveria kelią naujiems atsiradimams. Išgyvens Lietuvos kaimas, kitaip ir negali būti. Tik tam, kad čia žmonės norėtų likti, kad atvyktų nauji gyventojai, turime nustoti galvoti, kad nieko negalime padaryti, kad niekas nuo mūsų nepriklauso.

Iš tiesų, viskas yra mūsų pačių galioje – patys turime galvoti, kaip galime padėti vieni kitiems, ką galime sugalvoti ir sukurti, kad visiems čia norėtųsi likti ir net sulaukti naujų gyventojų.

O pats pirmas dalykas, kurį galime ir privalome padaryti, tai – kaip įmanoma geriau atlikti savo kasdieninį darbą. Ir bent truputėlį savo asmeninio laiko skirti nesavanaudiškai pagalbai kitiems, geriems darbams ar kokiai kitai visuomeninei veiklai.“

Turi padėti tam, kuriam pasisekė mažiau

R. Kikilienė aktyviai dalyvauja visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ veikloje. Moteris džiaugiasi, kad su šia komanda ji daro daug gerų darbų ir realiai padeda daugybei žmonių, tačiau labiausiai ją trikdo tai, kad kartais net ir geri darbai piktų žmonių širdyse sukelia pagiežą ir apkalbas. Kad net ir viešai drįstama pasakyti, kad neva geri darbai turi būti daromi tik tyliai, niekam nematant, kone slaptai. Lyg tai būtų ne geri darbai, kuriais reikia džiaugtis, o kokie nusikaltimai.

„O, kad žinotumėt, kiek iš tiesų tų gerų darbų ir nematoma, ir negirdima, ir neviešinama… Jei visi tiek darytų, kiek mes darome kartu su bendraminčiais, aplinkui būtų daug mažiau nelaimingų žmonių. Man tiesiog nesuprantama, kaip kiti gali nesuvokti, kad jei tau gyvenime pasisekė labiau, turi padėti tam, kuriam pasisekė mažiau. Ir čia nėra jokio išskaičiavimo, tiesiog taip veikia visatos dėsniai“, – įsitikinusi R. Kikilienė.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video