Kad tave vertintų, tobulam būti nereikia

 Kad tave vertintų, tobulam būti nereikia

Prieš tris dešimtmečius jauną specialistę Jeleną MAKSIMENKO gyvenimas iš Ukrainos didmiesčio atvijo į, kaip pati moteris sako, Lietuvos provinciją – Kėdainius. Jaukią šeimos ir bičiulių apsuptį pakeitė nepažįstami žmonės bei svetima kalba. Moteriai Kėdainiuose teko patirti ir šalto, ir karšto: nuo nedarbo ir gyvenimo pusbadžiu su dviem vaikais iki sėkmingai įkurto verslo. Ne bet kur – daugelis pasakytų, jog vyrų valdose. Mat ponia Jelena vadovauja kuru ir metalais prekiaujančiai Kėdainių krovimo aikštelei.

Šiandien moteris nesigaili taip susiklosčiusio likimo. Sako, kad jis bei laikas viską sustato į savo vietas. Pašnekovė atskleidžia įsimylėjusi provinciją ir nustebina dėl savo dvejonių – ar tikrai vertėjo kurti įmonę.

– Jūsų akcentas išduoda, kad turite nelietuviškų šaknų. Kaip atsiradote Lietuvoje?

– Į Lietuvą atvykau devyniolikos, 1983-iaisiais, kaip jauna specialistė, dirbti elektros aparatūros gamykloje staklių programuotoja. Visi giminaičiai labai bijojo, kad važiuoju į Lietuvą. Vykdama nesitikėjau, jog Kėdainiai bus toks mažas miestas. Mat buvau pratusi prie didmiesčių. Gyvenau tokiuose miestuose kaip Kijevas, Lvovas.

Kai atsidūriau Kėdainiuose, išsigandau. Didelę dalį miesto užėmė karinė dalis, didelės tvoros ir elektros aparatūros gamyklos. Taip pat tuo metu medinėje bažnyčioje buvo įrengtas staklių sandėlis. Vienas žmogus mane atsivedė, atidarė duris ir parodė senovines freskas. Likau šokiruota. Toks grožis paverstas sandėliu. Pirmus metus buvo labai sunku. Tada pergyvenau tikrą imigranto dalią – nemokėjau kalbos, nežinojau tradicijų, papročių. Sėdi kabinete, o aplink jūra nepažįstama kalba ošia. Darbo dienos pabaigoje net galva pradėdavo suktis. Aišku, žmonės mokėjo rusų kalbą, dokumentacija irgi buvo rusų kalba, bet tarpusavy žmonės šnekėdavo lietuviškai.Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Nesuprantu tų, kurie daug metų gyvena Lietuvoje, bet nekalba lietuviškai. Aš po metų jau viską suprasdavau ir pradėjau šnekėti. Sūnus lankė rusų darželį. Po sausio 13-osios įvykių supratau, kad Lietuva taps nepriklausoma ir kitą dieną pervedžiau vaiką į lietuvių grupę. Netrukus jis pradėjo kalbėti lietuviškai. Jei nori gražiai gyventi, jaustis patogiai svečioje šalyje, būtinai turi išmokti kalbą, gerbti šios šalies tradicijas.

– Kada Lietuvoje pasijutote kaip namie?

– Nuvažiavusi į Ukrainą jaučiu, kad ten mano gimtinė, bet labai tolima. Širdy ir sieloje esu ukrainietė – temperamento, charakterio niekas neatims. Tačiau mąstau, kalbu lietuviškai. Šeimoje su vaikais bendraudavome lietuviškai. Vaikai ėjo į lietuvių mokyklą, baigė Lietuvos universitetus. Patogiai Lietuvoje pradėjau jaustis, kai 1997-aisiais po baisių nedarbo metų išlaikiau lietuvių kalbos egzaminą ir pradėjau dirbti vadovaujamą darbą.

– Užsiminėte apie ukrainietišką charakterį. Koks jis? Ar sunku su juo Lietuvoje?

– Sunku. Sovietų laikais mus mokė, koks turi būti žmonėms. Ukraina buvo tikrai sovietinė respublika. Baltijos šalys skyrėsi. Buvo kaip Sovietų Sąjungos užsienis. Ukrainoje buvome mokomi tolerancijos – negali pasakyti nieko, kas įžeistų kitą, geriau savą nuomonę pasilaikyti sau nei nuskriausti žmogų. Žmonių santykiai Lietuvoje ir Ukrainoje buvo esminis skirtumas.

Dar ukrainiečiai labai vaišingi. Jei žmogus atėjo į svečius, neišleisi jo nepavaišinęs. O tas vaišinimas žinote koks būna (juokiasi). Visas stalas nukrautas, su karštaisiais patiekalais ir visu kitu. Pati irgi taip elgiuosi.

– Tada, matyt, Jūsų šeimoje įprasta bendra vakarienė ar savaitgalio pietūs?

– Gyvenimas susiklostė taip, kad su vyru išsiskyriau. O visada svajojau apie didelį stalą ir daug žmonių – tai, ką mačiau vaikystėje. Vis einu prie to tikslo, nes iš sūnaus ir dukros tikiuosi daug anūkų. Labai laukiu ir svajoju apie tai.

– Gyvenimo pradžia Lietuvoje išgąsdino. Kaip pasiryžote įkurti savą verslą?

– Viskas įvyko savaime. 1997 metais pradėjau dirbti Lietuvos geležinkeliuose. Buvau Ekspedicinio centro Kėdainių padalinio vadovė. 2000-aisiais aikštelę panaikino. Mat įmonė atsidūrė ekonominėje duobėje ir buvo paliekami tik pelningi ruožai. Tuomet pas mane atvyko trys buvę firmų atstovai, partneriai ir pasiūlė bendradarbiauti. Neturėjau pinigų, bet įkūriau įmonę, nes jaučiau žmonių pasitikėjimą.

Dabar dvejoju, ar tas sprendimas buvo teisingas. Jei dirbčiau samdoma vadove dideliame koncerne ar gamykloje, mano gyvenimas būtų įdomesnis. Tėvai vadovaujamą darbą dirbo didelėje gamykloje, kurioje buvo 14 tūkst. žmonių. Gyvenome gamyklos rajone. Visi buvome kaip didelė šeima. Vaikai buvo prižiūrėti, nesvarbu savi ar kaimynų. Žmonės puikiai sutarė. Fantastika. Kai bendraudama su verslo partneriais patenku į dideles gamyklas, jaučiu milžinišką nostalgiją.

Verslą pradėjau kurti nuo nulio. Neturėjau įrankių, nieko. Buvo sunku. Trūko ekonomikos, finansų žinių, nežinojau, kaip tinkamai bendrauti su darbuotojais. Turėjau uždirbti žmonėms algas, mokesčius sumokėti, užgyventi techniką. Viskas užgriuvo kaip lavina. Jaučiausi tarsi į vandenį numestas šiaudelis. Bet man vienas žmogus yra pasakęs: „Nė vienam žmogui gyvenimas nebuvo rožėm klotas“. Tad daug visokių nuotykių buvo. Reikėjo išsikovoti verslo partnerių pasitikėjimą. Dabar, kai jau mane žino, įmonė turi savo vardą, lengviau. Bet ir šiandien tvirtai sakau, kad nė vieno kontrakto negalėčiau pasirašyti ir įgyvendinti be savo kolektyvo.Algimanto Barzdžiaus nuotr.

– O kaip verslo partneriai vyrai į Jus žiūrėdavo? Vienu metu Baltijos šalyse buvote vienintelė moteris, vadovaujanti tokiai įmonei.

– Iš pradžių visko buvo. Vienos galingiausių Baltijos šalyse bendrovės „Tolmetas“ vadovas man yra pasakęs, kad aš dirbu moteriškai. Moters apsisprendimai turbūt yra kitokie. Vyrams greičiausiai ne visada lengva su moterimi dirbti. Aišku, jei dirbi gerai, vėliau jie pradeda priprasti prie tavo darbo stiliaus ir reikalavimų.

– Dalis Lietuvos visuomenės vis dar yra seno kirpimo: moteris turi rūpintis vaikais, šeima. Kiti net puola įrodinėti, kad tik taip gyvendama moteris gali jaustis laiminga. O verslas, liūto pinigų dalis – vyro pareiga. Ką manote?

– Pastaruoju metu moterys Lietuvoje vis dažniau eina vadovaujamas pareigas politikoje, versle. Jos puikiai atlieka savo darbą. Dėl to seno kirpimo, kaip Jūs minėjote, iškilo tokia mintis – ar Lietuva provinciali? Man provincialumas patinka. Iš dalies gyvenu ir Vilniuje, ir Kėdainiuose. Bendrauju su žmonėmis ir ten, ir čia. Man geriau Kėdainiuose. Nebaisu, kad apie tave viską žino, mato. Didmiestyje visi svetimi. Ten aplinkiniams rūpi, kiek turi pinigų. Provincijoje žmonių santykiai artimesni. Smulkiajam verslininkui provincijoje taip pat patogiau. Tarnybos, bankai, klientai gali stebėti, kaip įmonė dirba. Vaikus auginti irgi geriau provincijoje.

– O kaip sekėsi suderinti pareigas darbe ir šeimoje? Akivaizdu, kad dirbote daug – įmonė įvertinta kaip viena sėkmingiausiai augančių ir veikiančių Lietuvoje.

– Dirbdavau po 12–14 valandų. Vaikai niekad nieko nesakė ir nemaniau, jog sulauksiu, bet neseniai sulaukiau. Dukra pasakė, kad mamos jiems labai trūko.

Mano vaikai užaugo nuostabūs. Esu be galo laiminga mama. Vaikų niekada neauklėjau, buvome draugai, nes mano mama buvo labai griežta, nenorėjau kartoti jos klaidų. Užaugau apsupta labai didelės senelių meilės. Vaikystėje jos man buvo duota be galo daug. Tad pati suprantu, kas yra laimė, meilė ir matau ryškias gyvenimo spalvas. Ne kiekvienam duota tai patirti. Taigi vaikams irgi stengiausi suteikti kuo daugiau meilės. Nors pinigų daug neturėjome. Kai neturėjau darbo, buvo netgi bado metų. Nei miltų, nei duonos namie nebuvo. Kartais tekdavo gyventi vien bulvėmis. Sūnus parduodavo laikraščių, parnešdavo 1,5–2 litus. Pirkdavome miltų, aliejaus, kepdavome blynus.

Jei ne tokie vaikai, kokie jie buvo, nebūčiau galėjusi kurti savo verslo. Dukra per vasaros atostogas įmonėje dirbo nuo 14 metų. Kai man tekdavo važiuoti į komandiruotes, ji likdavo čia. Patikėdavau grynuosius pinigus. Dukra puikiai susitvarkydavo. Ji yra tapusi geriausia fizike ir matematike Lietuvoje. Lietuvoje baigė ekonomikos bakalaurą universitete, o Belgijoje magistrantūrą. Dirba banke su investiciniais popieriais.

Sūnus baigė kompiuterijos studijas Vilniaus universitete ir įkūrė savo įmonę. Jis man padėjo užklupus krizei. Dirbo su manimi dvejus metus. Padėjo viskuo, kuo galėjo. Ginkluoto užpuolimo metu išgelbėjo mano ir buhalterės gyvybę. Tada aš ir supratau, kad išaugo tikras vyras.

Toks tas auklėjimas buvo. Jo tiesiog nebuvo. Dukra nuo 12 metų gamindavo valgyti. Aš tik paklausdavau, ko jiems trūksta, ko reikia: ar papildomų mokytojų, ar pagalbos. Visada galvojau, kad reikės vaikams padėti įstoti į universitetą, ieškoti darbo, bet nereikėjo. Jie viską padarė patys. Užaugo labai savarankiški. Mano vaikai fantastiški. Kai atvažiuoja per gimtadienį su savo poromis ir sėdime visi prie stalo, aš žiūriu į juos ir tyliai džiaugiuosi. Labai laiminga mama esu (susigraudina). Jei vaikai būtų buvę problemiški, būtų tekę nuolat galvoti, ar jiems nieko nenutiko, ar viskas gerai. O kadangi aš buvau rami, galėjau dirbti. Kitaip nieko nebūčiau pasiekusi.Giedrės Minelgaitės nuotr.

– Nesyk esate teikusi ir labdarą. Pavyzdžiui, dovanojusi vaikams knygų. Kodėl Jums tai svarbu?

– Mano šeima niekada neturėjo gražių drabužių, kuriuos kiti gaudavo per pažįstamus. Tačiau turėjome labai daug knygų. Jos buvo svarbios. Užaugau tarp literatūros, pasakų, tėvai veždavosi mane į operos ir baleto, dramos, muzikinius teatro spektaklius. Labai noriu, kad vaikai skaitytų. Dovanoju knygas ir draugų vaikams. Kai su vaiku sėdi tėvai ar seneliai, ir jie drauge skaito knygą, tai toks šiltas bendravimas bei nuostabus auklėjimas, vaikai turi išmokti svajoti.

– Jus visada matome pasitempusią ir puošnią. Tai dėl darbo, nes esate įmonės vadovė ir pagal pareigas priklauso, ar iš prigimties tokia esate?

– Mano nuomone, moteris savimi rūpintis turi dėl savęs. Dabar paprasta gražiai atrodyti neišleidus daug pinigų. Parduotuvėms daug laiko neskiriu ir baru save už tai. Kodėl kita moteris gali nuvažiuoti, o aš nerandu laiko? Bet apsiperku labai greitai. Tuoj pat pamatau, kas man tinka. Per valandą galiu apsipirkti nuo batelių iki palto.

Mano vyrui patinka, kai aš atrodau moteriškai – vilkiu sukneles, segiu sijonu. Man taip pat patinka.

– O į darbą greitai susiruošiate?

– Per penkias minutes (juokiasi). Iš ryto būtinai turiu lovoje išgerti kavos. Būtinai. Tai mano ritualas. Kavą geriu ramiai, skanaudama. Tada apmąstau dienos darbus. Tai malonumas, kurį sau leidžiu. Nesvarbu, ar vėluosiu. Paskui šaltas dušas ir minimalus makiažas.Algimanto Barzdžaus nuotr.

– Šiuolaikinei moteriai labai daug kraunama – būti tobulai namie, darbe, visuomeniniame gyvenime. Kaip moteriai gyventi harmoningą gyvenimą?

– Išties moteriai iškelti labai aukšti reikalavimai, bet mes neturime būti tobulos. Tobuli žmonės neįdomūs. Turi būti malonus ir įdomus sau. Žmogus jaučiasi gerai, kai jį myli, gerbia. Visai nereikia būti tobulam. Jei puikiai sutari su šalia esančiais žmonėmis – mylimuoju, vaikais, tėvais, tada jautiesi tvirtai. Jei šalia nebus žmogaus, kuris tave palaikys, supras, gerbs, jausiesi blogai, kad ir koks nuostabus sau atrodytum. Daug metų gyvenau viena ir tai suprantu.

– Trokštate būrio anūkų, bet šios svajonės išsipildymo dar laukiate. O apie ką dar svajojate?

– Nuo vaikystės mėgau piešti. Praėjusiais metais pradėjau mokytis Dailės mokykloje. Tapau ant šilko. Dar vienas mano pomėgis – medžioti. Anksčiau šaudydavau į lėkštes. Tapydama gaunu tą patį adrenaliną, kurį gaudavau šaudydama ir medžiodama. Paimi šilką, tepi ant jo dažus. Dažai kaskart susilieja kitokia spalva. Vienodų piešinių čia nebūna. Norėčiau sukurti tokių moteriškų drabužių kolekciją. Kelionės, senovinė architektūra, bendravimas su žmonėmis, gamtos grožis suteikia man įkvėpimo. Visa tai duoda begalę įspūdžių ir spalvų, reikia tik mokėti tai pastebėti. Taigi svajoju apie anūkus, svajoju toliau jaustis tokia mylima, kokia dabar esu, ir, aišku, skirti daugiau laiko tapybai, kelionėms ir buvimui su šeima.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video