Jų genuose – absoliučios sėkmės DNR

Savo talentu bei darbštumu sostinę užkariavusi kėdainiečių pora Ignas RUSILAS (31) su žmona Monika DOVIDAITE-RUSILIENE (30), regis, galėtų sau leisti užriesti nosį ir žvelgti į pasaulį iš aukšto. Vis tik viena didžiausių vertybių jie laiko nuoširdumu bei atvirumu grįstą ryšį – tiek tarpusavio, tiek bendraudami su aplinkiniais. Per gyvenimą įjungus aukščiausią pavarą skrieti įpratusiai porai lėtesnės kasdienybės grožį atvėrė prieš beveik trejus metus gimęs sūnus Ąžuolas. Ryškus duetas tapo dar skambesniu trio. Jie – darni komanda, giliausias vienas kito įkvėpimas, sąžiningi kritikai, tvirčiausias užnugaris bei užuovėja, kur nurimsta kūrybinis chaosas, mintys susigrąžina darną, o idėjos tampa giedros bei aiškios. Anksti pasiekę tai, link ko kiti uoliai eina pusę gyvenimo. Vis tik savų everestų Rusilai priešaky dar turi. Tiesa, kol kas didžius planus bei užmojus jie saugo tylos spyna ir pažada dar nustebinti. Du kėdainiečiai, kuriems galime tuščiai pavydėti, bet kur kas išmintingiau jų sėkmės istoriją paversti asmeniniu tramplinu ir genialios strategijos grynuoliu, kaip dar mokyklos suole savo gyvenimą imti grįsti geltonų plytų keliu.

– Į gimtuosius Kėdainius iš sostinės grįžtate kartą per mėnesį aplankyti artimųjų ir pradžiuginti senelius anūko Ąžuolo šypsena. Jausmas būnant Kėdainiuose kaip namie ar vis tik jau kaip svečiuose?

Monika: Tėvų namuose savo kambarių nebeturime (šypteli), tai iš tos pusės jau galbūt ir kaip svečiai jaučiamės, bet iš kitos pusės namiškiai mus apsupa dėmesiu ir labai rūpinasi – esame pavalgydinti, apnakvindinti. Kaip ir vaikai grįžę pas tėvus.

O Kėdainiai vis dar liko savas miestas. Nors čia jau nebeturime nei veiklų, nei likusių mokyklos laikų bičiulių. Kaip juokiausi Ignui, nuo niekur raktų Kėdainiuose nebeturime. Anksčiau būdavo raktai tai nuo muziejaus, tai nuo atstovybės, tai nuo organizacijos ar kito savo kampo mieste, o dabar net nuo tėvų namų raktų nebeturime (juokiasi).

Ignas: Bet vienareikšmiškai jaučiamės kaip namie, nes viskas pažįstama. Smagu, kad Vilniuje, mano profesinėje aplinkoje, yra nemažai kėdainiečių. Daug dirbu su žiniasklaida, tai, pavyzdžiui, naujienų portalo „Delfi TV“ vadovas Šarūnas Mažeika, keli operatoriai, garso režisieriai yra kėdainiečiai. Su jais dažnai pasikalbame apie gimtąjį miestą.

– Jus abu trumpai pristatyti – iššūkis ne iš lengvųjų, bet pasistengsiu lakoniškiau. Monika – fotografė, dirbanti su žinomais klientais, šou pasaulio žvaigždėmis, žurnalais ir dizaineriais. Ignas – gausybės sėkmingų ir įsimintinų projektų lyderis („Misija Sibiras“, „Idėja Lietuvai“ bei kitų), taip pat integruotos komunikacijos paslaugas teikiančios agentūros „Nuostabu“ direktorius. Negaliu nutylėti, koks pasididžiavimas, kad tokie du žmonės užaugo būtent mūsų Kėdainių žemėje. Atrodo, prie ko beprisiliečiat, ką besugalvojat – tas auksu virsta. Ar buvo lengva Vilniuje rasti savo vietą po saule?

Monika: Dar kai gyvenome Kėdainiuose, įpratome čia pasidaryti maksimumą, ko norime. Čia gal net buvo sunkiau, nes daug ko nebuvo. Kad viską gautume, turėjome sukurti patys. Žinojome, kad jei nori, turi eiti, prašyti, rašyti, kreiptis, susitikti, keliaudavome į savivaldybę su raštais. Būdami moksleiviai sugebėdavome rašyti projektus ir per juos gauti finansavimą, taip pat kreipdavomės tiesiogiai į verslo atstovus. Kai nuvažiavome į Vilnių turėdami šiuos įgūdžius, jau nebuvo sunku – juk darėme tą patį tik didesniame mieste. Aš rašiau žurnalams, dizaineriams, tiesiai dėsčiau savo lūkesčius, kviečiau susitikti. Ignas lygiai taip pat ieškojo galimybių savo veikloms ir idėjoms.

Ignas: Dabar gyvename iš to paties, ką Kėdainiuose darėme būdami 14-kos metų. Tik pasikeitė atsakomybės lygis, veiklos kokybė. Bet iš esmės, kokius įgūdžius gludinti pradėjome mokyklos metais, tai tuos dabar ir naudojame: aš lygiai taip pat kuriu ir įgyvendinu projektus, Monika fotografuoja.

Vos atvažiavę į Vilnių, iškart pradėjome dirbti. Monika savo srityje Vilniuje jau turėjo tam tikrų kontaktų iš mokyklos laikų projektų, aš savo srityje taip pat. Mes dar mokydamiesi Kėdainiuose dažnai važiuodavome į Vilnių pas projektų partnerius, draugus, tad atvykę studijuoti pradėjome su jais dirbti.

– Akcentuokime šį moksleiviams svarbų momentą: tie įgūdžiai, kurių galima įgyti dalyvaujant užklasinėje, organizacijų veikloje, tikrai nenueina veltui ir tampa patikimu pamatu profesinei sėkmei?

Ignas: Vienareikšmiškai.

Monika: Aš pati Vilniaus universitete baigiau ekonomikos studijas. Ėjau į „Swedbanką“ atlikti praktiką. Ten žmonėms nebuvo įdomu, ką aš veikiau universitete, jie domėjosi mano patirtimi, įgyta dalyvaujant nevyriausybinių organizacijų, projektinėje veikloje, o čia tu juk ir finansus tvarkai, ir organizacinius klausimus sprendi, ir kūrybines idėjas įgyvendini. Vilniuje, atrodo, kur beeitum – į meno ar finansų sritį, projektinė veikla turi labai didelę reikšmę ir daro įspūdį.

Ignas: Mano komandoje – 20 žmonių. Samdydamas darbuotojus aš visada atsižvelgiu į tai, ką žmogus daro daugiau, kokia jis yra asmenybė, kokį kitą įgūdžių bagažą atsineša. Vien tik dirbti savo darbą per maža – tokių specialistų daug. Aš renkuosi tokius, kurie gali papildyti organizaciją, sukurti dar kažką šalia. Sakoma, geras žmogus – ne profesija, bet aš tam prieštarauju. Mano įmonėje daug paslaugų atsirado tada, kai atėjo geri žmonės, kurie reikiamai pozicijai buvo visiškai „žali“, bet norėjo mokytis ir turėjo kitų gabumų, dėl kurių įmonė galėjo praplėsti savo paslaugas ir greičiau augti. Man atrodo, kad ypač būnant dar mokykloje imtis papildomų veiklų, kurių metu tu išmoksti labai svarbių organizacinių įgūdžių, visada labai praverčia.

Monika: Dar puiku tai, kad mokykloje tu gali klysti, nes į tave, kaip į moksleivį, atlaidžiau žiūrima: iš vienos pusės – ir nepatikliau, bet iš kitos pusės – atlaidžiau. Taigi tu gali laisvai vystyti savo kūrybinį potencialą, nes neturi galvoti apie pinigus, turi laiko ir jėgų. Dirbdamas jau privalai įvertinti, ar tai apsimoka, ar galiu skirti laiko mokymuisi. Moksleiviai turi daug palaikymo, gali dalyvauti įvairiausiuose valstybės, Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose. Galimybių pilna – tereikia jomis naudotis. Mes dalyvaudami mokymuose išvažinėjome visą Lietuvą.

– Monika, kaip minėjai, pabaigei menu nė nekvepiančią sauso mokslo sritį – ekonomiką, bet esi žinoma ir vertinama kaip talentinga, profesionali, kūrybinga fotografė. Kaip nutiko, kad Tavo siela šiandien šypsosi žvelgdama į pasaulį per fotoobjektyvą, o ne į skaičių lenteles?

Monika: Fotografuoti pradėjau dar mokykloje. Turėjau A, B, C planus: A – fotografija, B – ekonomika/finansai ir C – meninis rašymas/žurnalistika. Iš pradžių fotografija buvo hobis. Kėdainiuose lankiau fotomenininko Vydo Bečelio vadovaujamą jaunųjų fotografų būrelį. Čia rengdavome ir savo darbų parodas. O dalyvaudama organizacijos veikloje, pradėjau fotografuoti renginius ir dar mokykloje ėmiau uždirbti pirmuosius pinigus iš fotografijos. Pirmo kurso vasara jau buvo apypilnė fotografijos užsakymų, o nuo antro kurso – pilna ir netgi pradėjo dėliotis užsakymai keliems metams į priekį: vestuvės, šventės, kita. Taigi nuo trečio kurso aš, nors studijavau ekonomiką, bet jau visiškai gyvenau iš fotografijos. Tai buvo mano uždarbio šaltinis.

Kai baigiau ekonomiką, daugiau pažengusi buvau fotografijoje, turėjau sukaupusi patirtį, klientų ratą, o ekonomikoje būtų buvusi mano pradžia: mano atlyginimas dirbant pagal diplomą būtų buvęs du–tris kartus mažesnis negu užsidirbdavau fotografuodama. Nors ekonomikos, finansų srities žinių bagažą turėjau, bet man stigo praktinių įgūdžių. Pasvarsčiau ir nusprendžiau, kad vis tik geriau atsidarysiu fotostudiją, o jei šis sprendimas nepasiteisins, tada grįšiu prie finansų.

– O kodėl iškart nesiėmei plano A – fotografijos studijų?

Monika: Visą laiką fotografiją laikiau hobiu. Tėvai, kiti aplinkoje esantys suaugusieji taip pat nemanė, kad iš to galima uždirbti, todėl skatino įgyti rimtą specialybę. Anksčiau dar paklausdavo, kada normalų darbą susirasiu (šypsosi). Dabar šių klausimų nebeužduoda.

– Monikos profesija, nors meniška, bet vis tik apčiuopiama, o Tau Ignai turbūt močiutei sudėtinga paaiškinti, iš ko pinigus uždirbi (šypteliu)?

Ignas: Manau, daugeliui sunku suprasti, ką aš veikiu, nes matomas tik mano darbo rezultatas, o užkulisiai – ne. Mama, žinoma, suprato, nes ji dirbo jaunimo reikalų koordinatore savivaldybėje. Tik buvo momentas, kai ji irgi norėjo, kad aš turėčiau rimtesnę specialybę. Mane labai traukė teisė. Vaikystėje svajojau būti teisėju. Kurį laiką studijavau šiuos mokslus M. Romerio universitete ir jie man išties patiko. Sugebėjau į teisę žvelgti kūrybiškai. Bet paskui pradėjau sverti įvairiapusę naudą, kurią gaunu iš studijų ir iš savo projektinės veiklos. Supratau, kad būtent projektinė veikla mane įkvėpė, motyvavo, mokė daug daugiau dalykų nei studijos, todėl jas mečiau.

– Dabar, Ignai, Tavo kasdienybė – žiniasklaidos pasaulis, nuolatinė dinamika, naujų idėjų generavimas, bandymai pranokti vakarykštį save, nustebinti. Kas padeda visada išlaikyti „šviežias“ mintis bei pasiūlyti vėl ir vėl ką nors nauja?

Ignas: Turiu gerą, labai kūrybišką komandą. Šiandien didžiąją dalį idėjų bendrai sukuriame su kolektyvu. Anksčiau tos idėjos gal labiau buvo mano ar kažkas pakviesdavo prisijungti prie gerų idėjų, o dabar tai yra komandos, su kuria dirbame kiekvieną dieną, nuopelnas. Džiaugiuosi, kad pavyko suburti tikrus profesionalus, kurie ir turi patirtį, ir gerai dirba. Vienas kitu galime visiškai pasitikėti, todėl dirbti labai smagu. Net iš pirmo žvilgsnio kažkokiomis nesąmoningomis, nerealistiškomis įgyvendinti idėjomis patikėti yra kur kas lengviau, nes tu žinai, kad su ta chebra vis tiek rasi sprendimą, kaip tai padaryti.

Faina su Monika ir Ąžuolu gyventi tokioje komandoje, kai gali pasitarti. Mudu nuo paauglystės kartu, todėl vienas kitą puikiai pažįstame, žinome vienas kito stipriąsias ir silpnąsias puses. Gera su Monika dalintis idėjomis, išgirsti jos nuomonę, nes ji žino, ką jau bandžiau, žino visus grėblius, ant kurių užlipau, tad jos patarimais bei įžvalgomis pasitikiu.

– Ar drąsiai vienas kitą kritikuojate?

Monika: Ignas drąsiau. Aš jaučiuosi empatiškas, jautrus žmogus. Nors Ignas sakė, kad jo atžvilgiu tikrai ne (abu nusijuokia). Taigi, manau, jog vienas kitą kritikuojame drąsiai, kartais gal net skaudu išgirsti tokią nuomonę. Regis, taip gerai sugalvojai, o čia ėmė ir nukirto, jog nieko nebus.

Ignas: Mūsų santykiuose atvirumas bei nuoširdumas labai svarbūs. Juk jeigu tu vietoje ir laiku nepasakysi savo kritiškos nuomonės ir paskui ši idėja nepasiteisins, tada kažkas kitas įžeis tavo žmogų. Geriau būti nuoširdžiam su savo brangiu žmogumi, padėti, įsitraukti, kad pasisektų. Bet taip pat ir palaikymas, kurį savo veikloms gaunu iš Monikos, verčia nebijoti jokių iššūkių bei sunkumų. Stengiamės būti vienas kito tvirtu užnugariu.

– O gal jums Vilniuje jau netgi per ankšta? Gal pasvarstote kelti sparnus į Niujorką, Londoną, Barseloną?

Monika: Apie Niujorką esame galvoję. Šis miestas mus traukia kaip iššūkis. Ten tikrai niekam nerūpėtų, ką esame nuveikę, pasiekę. Žinoma, dabar, kai turime Ąžuolą, viskas kitaip – reikia galvoti ir apie jį. Nebegali susikoncentruoti vien į asmenines ambicijas.

Ignas: Dabar yra daug veiklos sričių, kuriose tavo partnerių ratas išsiplečia per visą pasaulį. Turime partnerių iš Niujorko, Varšuvos, Latvijos, Estijos, Ispanijos, Azijos, todėl išaugęs Vilnių ir jo galimybes tikrai nejaučiu.

Monika: Patys projektai nuveda į kitas šalis. Jei leidžia finansai, mes taip pat tam tikriems projektams esame rinkęsi fotografuoti užsienyje, nes Lietuvoje neradome įdomesnės lokacijos. Taigi skridome į Ispaniją, Portugaliją, Siciliją.

Ignas: Bet man Vilnius labai patinka. Kai iš sostinės grįžtu į Kėdainius, jaučiu ramybę. O iš užsienio grįžus į Vilnių, irgi viskas atrodo aišku, paprasta, vietoje.

– Dideli iššūkiai – Jums įprasta, bet tikiu, kad išgyvenimai susilaukus kūdikio neprilygsta jokiai kitai gyvenimo patirčiai. Kaip du žmonės, veržliai ir ryžtingai žingsniuojantys per gyvenimą, jautėsi tapę mama ir tėčiu?

Monika: Kovą bus 16-ka metų, kai su Ignu esame kartu. Tad po vestuvių planuotai tuoj pat susilaukėme Ąžuolo. Kaip juokaujame, turbūt vaikas jau seniai laukė, kada galės ateiti (šypsosi).

Ignas: Kai atsirado Ąžuolas, tiek metų būnant su Monika, man atrodo, kad tiek pat metų aš pažįstu ir Ąžuolą – toks jausmas. Leisti laiką su sūnumi be galo gera. Jam augant, augame visi kartu. Dabar Ąžuolui šustrėjant, pagalvoji, koks apskritai yra stebuklas turėti vaiką. Tai nuostabu. Aš nejaučiu jokių tėvystės sunkumų.

Monika: Galbūt tik kartais sudėtinga tėvystę, motinystę suderinti su darbais. Tikrai neįsivaizdavau, kad vaikai serga kas dvi savaites (šypsosi). Buvome pratę, jog viskas priklauso nuo mūsų – galime dirbti, kiek norime, o dabar atsirado žmogus, kuris planus vis pakoreguoja. Bet visa kita didelių rūpesčių nekėlė. Ignas daug padėjo auginti savo jaunesnę seserį, tad jis jau turėjo, kaip sakau, vaiko auginimo įgūdžių bei žinių, pavyzdžiui, kokį čiužinį pirkti (juokiasi). Taip pat esame dėkingi, kad padeda mūsų tėvai ir sesės. Vis tik būti tėvais – nepaprastas jausmas.

– Savo socialiniuose tinkluose pasidalinote bendra nuotrauka, kai Monika dar laukėsi. Viena jūsų bičiulė šmaikštaudama labai taikliai pakomentavo: „Tai kokio kietumo vaikas bus?“ Ar keliate Ąžuolui savų lūkesčių?

Ignas: Lūkesčių neturime. Mūsų tėvų nuopelnas – kad nesvarbu, ką jie galvojo apie mūsų gyvenimo pasirinkimus, bet niekada netrukdė mums gyventi savo gyvenimo taip, kaip mes norime. Tai svarbiausias dalykas. To linkime ir Ąžuolui. Žinoma, stengsimės duoti jam kuo daugiau galimybių bei įrankių, kad jis pats per savo klaidas, patirtį atsirinktų, ką nori veikti. Labai džiaugiamės, kad niekas mūsų nevertė daryti to, ko mes nemylėjome daryti.

Monika: Žvelgdami į Ąžuolą abu matome vienas kitą – jis visiškas mūsų miksas. Labai juokinga.

– Grįžkime į Jūsų šeimos priešistorę. Kaip judu susipažinote?

Monika: Mudu „Atžalyno“ gimnazijoje mokėmės paralelinėse klasėse, tad vienas kitą žinojome, bet susipažinome per vakarėlį. Tada ir pradėjome daugiau bendrauti. Ignas pasirodė kūrybingas, kitoks, su cinkeliu – tuo mane sužavėjo.

Vakarėlis vyko žiemą. Neprisimenu, ar aš išties neturėjau pirštinių, o gal tik maiviausi, kad jų neturiu, bet Ignas pasiūlė, jeigu šalta, kad abu įkištume rankas į vieną pirštinę. Taip susikibę ir vaikščiojome, o bevaikščiodami kalbėjomės apie požiūrį į gyvenimą. Dabar juokingai skamba, nes tada man buvo 14 metų, Ignui – 15 ir mes kalbėjome, kad jau esame išsilakstę, mums norisi ramybės ir jokių vakarėlių nebereikia… (juokiasi)

Ignas: Man Monika patiko savo atvirumu. Jai atrodo, kad ji labai jautri kitiems, bet iš tiesų – tiesmukiška (šyptelėjęs skuba patikslinti)… gerąja prasme. Tai kėlė įdomumą kalbantis, diskutuojant. Taip pat šiuo bruožu Monika išsiskyrė iš kitų. Dar mane patraukė jos kūrybiškumas. Monika rašė labai gražius, jautrius eilėraščius. Yra parašiusi ir man. Nuo pat pradžių atrodė, kad mes esame puiki komanda visapusiškai kažką gyvenime kurti. Tai džiugino.

– Monika, o kaip Ignas – genialių idėjų autorius – pasipiršo?

Monika: Lankėmės Niujorke, ėjome ant Bruklino tilto. Kadangi buvo labai šalta, užsukome į kavinę pasišildyti ir išgerti arbatos. Aš iš niekur nieko jam sakau: „Jei būčiau vyras, seniai būčiau tau pasipiršusi.“ O jis, pasirodo, kišenėje jau turėjo žiedą. Aš nieko neįtariau.

Ignas: Ruošiausi už kokio pusvalandžio pasipiršti, o ji prieš tai man štai kaip vožė (juokiasi).

Monika: Jis nieko neatsakė. Galvoju, na, ir gerai. Nuėjome ant tilto, o tada Ignas priklaupė (švelniai šypsosi).

Ignas: Buvau pasiruošęs. Radau Niujorke fotografą. Dėl to ir užsukome į kavinę arbatos, nes truputį per anksti būtume atėję. Su fotografu buvome sutarę, kad kai būsime ant tilto, aš jo, kaip praeivio, paprašysiu mus nufotografuoti. O kad pavyktų idealus kadras, jis neva mus fotografuodamas su telefonu per tą laiką spės rasti tinkamą vietą, kur mums atsistoti. Nufotografavo, padėkojau jam, jis atidavė telefoną. Monika nieko neįtarė. Tada aš pasipiršau, o jis jau su fotoaparatu įamžino šią akimirką.

Monika: Abu labai jaudinomės, rankos drebėjo, aš apsiverkiau – viskas, kaip priklauso (juokiasi). Gerai, kad žiedo ant to tilto iš jaudulio nepametėm (šypsosi).

Ignas: Aš ir per vestuves labai jaudinausi. Norėjosi, kuo geriau išreikšti, parodyti, kodėl aš noriu būti su šituo žmogumi visą gyvenimą.

– Kalbuosi su Jumis, ir atrodo, kad judviem taip anksti pavyko susikurti tobulą savo pasaulį…

Ignas: Išties taip ir jaučiamės.

Monika: Kartais mes sustojame pasidžiaugti, įvertinti, kaip toli nuėjome ir ko pasiekėme. Net negalvojome, kad viskas taip pavyks – kad galėsime uždirbti iš to, ką mums patinka veikti. Nors tada nei fotografija, nei nevyriausybinių organizacijų veikla neatrodė patikimas pragyvenimo šaltinis. O dabar iš to galime gyventi taip, kaip mums patinka – su kaupu.

Ignas: Prisimenu, kai devintoje klasėje svarstėme, kokio gyvenimo norėtume. Dabartinė realybė pranoko net drąsiausias svajones.

– Monika, Ignai, esu judviem labai dėkinga už šį pakylėjantį pokalbį. Esate tikras gaivaus entuziazmo gurkšnis. Linkiu pergalingai įkopti į visas – tiek asmenines, tiek profesines – viršukalnes.