Istorikai kėdainiečiams atskleidė netikėtų detalių apie Nepriklausomybės kovas

Karių gyvybes dažniau pasiglemždavo epidemijos, nei ištikdavo didvyriška baigtis mūšio lauke. Povilas Lukšys nebuvo pirmasis karys, padėjęs galvą ant mūsų šalies laisvės aukuro – anksčiau atgulė vokiečių kariai. Tokių netikėtų išvadų po atminties žygio į Daugiakultūrį centrą grįžusiems kraštiečiams pateikė čia viešėję žinomi istorikai. Savo krašto praeitimi besidomintys kėdainiečiai 1919–1920 m. vykusias Lietuvos Nepriklausomybės kovas vertina ypatingai, nes būtent Kėdainių žemėse 1919 m. vasario pradžioje virė svarbiosios kautynės, sužlugdžiusios į Lietuvą įsiveržusios Rusijos kariuomenės planus užimti Kauną. Čia vykusios kovos neretai pavadinamos „stebuklu prie Nevėžio“. Šiemet minint Kėdainių kautynių 107-ąsias ir savo gyvybę vardan šalies laisvės mūšyje paaukojusio pirmojo būtent Lietuvos kario savanorio P. Lukšio 140-ąsias gimimo metines, Kėdainių krašto muziejus gyventojus pakvietė į žygį, o vėliau – pasiklausyti istorikų diskusijos, atskleidusios stebėtinus herojiško laikmečio tikrovės užkulisius.

Kitas Šv. Jurgio bažnyčios vardas

Rytas prasidėjo pamaldomis Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje už žuvusiuosius Lietuvos laisvės kovose. Būtent šiuose Dievo namuose, kaip dėmesį atkreipė būrį žygeivių lydėjęs Kėdainių krašto muziejaus muziejininkas Vaidas Banys, buvo pašarvotas P. Lukšys.

„Šv. Jurgio bažnyčia anksčiau buvo Lietuvos kariuomenės Kėdainių įgulos bažnyčia, kurioje kariai duodavo priesaiką Tėvynei.  Nuo čia prasidėjo visa istorija, – pasakojo jis. – P. Lukšys garbingai palaidoti pirmiausia buvo išvežtas į Šv. Jurgio parapijos kapines, žinomas kaip Kauno gatvės. Čia yra jo šeimos kapas, kur ilsisi vėliau mirusios kario mama ir seserys. Po poros dešimtmečių P. Lukšys perlaidotas Dotnuvos gatvės kapinėse – šalia kitų karių.“

Kėdainiai – karo miestas

Nusileidę nuo Šv. Jurgio bažnyčios kalno, žygeiviai pasuko senamiesčio link – aplankyti Kėdainių mieste esančių Nepriklausomybės karų ir kitų epochų militarinių objektų.

„O tokių, susijusių ne tik su Nepriklausomybės karų pradžia, mūsų mieste pakankamai daug, nes Kėdainiai kelis šimtmečius buvo karo miestas“, – pabrėžė V. Banys.

Žygio dalyviai stabtelėjo Didžiosios Rinkos aikštėje. Ant buvusio tilto 1831 metų sukilėliai kovėsi su rusų kariuomene. Didysis etmonas Jonušas Radvila, kuriam skirtas paminklas įkurdintas šioje aikštėje, prieš keletą šimtų metų irgi stojo į mūšį su tuo pačiu priešu.

„1919-ųjų vasario 16 dieną Didžiosios Rinkos aikštėje įvyko pirmasis Lietuvos Nepriklausomybės karių – būtent frontininkų – paradas. Tai buvo žmonės, patyrę tikrąjį karą. Ši iškilminga rikiuotė buvo pirmoji Lietuvos Nepriklausomybės karų istorijoje“, – iškalbingus akcentus dėliojo muziejininkas.

Didžioji gatvė – gausi svarbių statinių

Net keli dabartinėje Didžiojoje gatvėje esantys pastatai mena sudėtingus istorijos įvykius.

Buvusiame karmelitų vienuolyne, kurio erdvėse įsikūręs Kėdainių krašto muziejus, XIX–XX a. veikė įgulų kareivinės. Čia tarnybą pradėjo gerai žinomas partizanų generolas, vienas iš Lietuvos Prezidentų – Jonas Žemaitis-Vytautas. Kaip įvardijo V. Banys, būtent šiame Kėdainių pastate būsimasis generolas pradėjo savo šlovingą kario kelią.

Deja, toliau šioje gatvėje rikiuojasi budelių būstinės: saugumo (KGB) ir stribų (NKVD). Šiuose pastatuose vyko tardymai, o rūsiuose buvusiose kalėjimo kamerose laikyti teismo laukiantys nelaimėliai.

Vietoje daugiabučių – treniruočių aikštė

Dabartinis prokuratūros pastatas neatsiejamas nuo įvairių laikmečių Kėdainių karybos istorijos, o vykstant 1919-ųjų kovoms čia veikė artileristų ir raketininkų garnizonas.

Anuomet, kai Smilgos gatvė dar nebuvo nustatyta daugiabučiais, čia plytėjo didžiulė kareivinių aikštė, kurioje treniruodavosi ir mankštindavosi kariai.

V. Banys žygeivius pakvietė stabtelėti J. Basanavičiaus gatvėje, Smilgos upelio pakrantės aukštumoje, ir žvilgtelėti į kalną, ant kurio pastatytas naujasis Kėdainių kultūros centras.

„Prieš keletą šimtmečių tai buvo Pilies kalnas, – istorinę atmintį atgaivina muziejininkas. – Taip kalnas nustotas vadinti tik XX amžiuje. Ant šio kalno stovėjo dar nebaigti statyti Jonušo Radvilos rūmai. Čia buvo pasirašyta ir garsioji Kėdainių unija su švedais, kai mes kuriam laikui tapome viena valstybe.“

Rūmuose – karo lauko ligoninė

Snieguota Smilgos upelio pakrante žygeiviai pasiekė Dotnuvos gatvės kapinėse esančius karių kapus. Gyvybes už laisvę paaukojusiųjų atminimą kraštiečiai pagerbė padėdami gėlių ir uždegdami žvakes.

V. Banys pabrėžė, jog šiose kapinėse išlikusi tik nedidelė dalis karių kapų, nes sovietmečiu atminties vieta buvo uoliai naikinama.

„Nemažose Kėdainių karių kapinėse ilsisi daugelio Lietuvos Nepriklausomybės karų frontų kariai, tarp jų – ir 1923 m. sukilimo dalyviai.

Kadangi miesto parke buvusiuose dvaro rūmuose 1919 m. veikė antroji karo lauko ligoninė, tai nemažai joje mirusių kareivių irgi iškeliavo į šias kapines“, – detalėmis pasidalina muziejininkas.

Paskutinė žygeivių stotelė – „gorodokas“, miestelis, kuriame gyveno į Kėdainiuose veikusį aerodromą tarnauti atvykdavę sovietų lakūnai ir raketinių pajėgų įgulų karininkai su šeimomis.

Tiesa, pasak istoriko V. Banio, kovinga aura šioje vietoje plytėjo ir seniau – tai liudija čia išlikusi Parakinės gatvė. Pačioje XIX a. pradžioje vieta palei Dotnuvėlę buvo nustatyta parako sandėliais.

Du istorikai

Grįžę į Senosios Rinkos aikštę žygeiviai šildėsi arbata ir, atgavę jėgas, Daugiakultūriame centre klausėsi pranešimus 1919–1923 m. kovų už Lietuvos Nepriklausomybę temomis skaičiusių istorikų.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doc. dr. Vytautas Jokubauskas dalinosi tyrimų apie karių mirtis Lietuvos kariuomenėje Nepriklausomybės kovų metu įžvalgomis, o žymusis profesorius Valdas Rakutis paaiškino, kokį indėlį Lietuvos Nepriklausomybės karuose paliko vokiečių kariai ir kaip nutiko taip, kad būtent saksų savanoriai kovose už Lietuvos laisvę savo galvas padėjo anksčiau už pačius lietuvius.

Lietuviai – už Lietuvą, o vokiečiai?

Pasak prof. V. Rakučio, 1919–1923 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovos šiandien yra itin aktuali tema, kuriai išanalizuoti reikia daug laiko ir pajėgumų. Istorikai turi atsakyti į daugybę svarbių klausimų. Vienas iš labiausiai dominančių visuomenę – kodėl Lietuvos karių kapai yra šalia vokiečių karių.

„1915 m., Pirmojo pasaulinio karo laiku, Vokietija vykdo kampaniją, kurios metu užima visą Lietuvą. Spalį frontas sustoja, pasiekęs Baltarusijos sieną, ir čia lieka trejus metus, – kaip vokiečiai atsirado Lietuvoje, pasakojo svečias. – Po karo Lietuvoje buvo likusi vokiečių divizija. Tai buvo saksų kariai. Saksonija tikėjo turinti į šį kraštą monarchinių teisių, nes Augustas III buvo paskutinis teisėtas Lietuvos valdovas. Taigi jie manė, kad Lietuva galėtų būti prijungta prie Saksonijos.

Taip vokiečių kariai įsitraukė į kovas už Lietuvos laisvę. Jie Lietuvą matė kaip naujai užimtą provinciją, priklausančią Reichui. Šie vokiečiai mirė už, kaip manyta, būsimas Reicho ritines sienas.“

Žudė ne tik priešas

Pristatydamas istoriką doc. dr. V. Jokubauską ir jo pranešimo temą – apie karių mirtis Lietuvos kariuomenėje Nepriklausomybės kovų metu, muziejininkas V. Banys klausytojų dėmesį sutelkė į tai, jog literatūroje ar kine karių mirtys vaizduojamos itin herojiškai, tačiau anaiptol ne visos tokios būna, o Lietuvos Nepriklausomybės kovų metu būtent mūšio lauke galvą paguldė netgi mažesnė dalis karių. Didžiausios kaltininkės, pasiglemždavusios herojų gyvybes, buvo įvairios epidemijos.

Doc. dr. V. Jokubauskas pasidalino bendromis 1919–1920 m. kovų įžvalgomis. Pasak istoriko, karą, kuris truko 697 dienas, aktyviai patyrė apie pusė tuometinės Lietuvos.

„To laikmečio Lietuvoje buvo apie 2 mln. gyventojų. Du procentai populiacijos aktyviai dalyvavo kovose, – skaičius įvardija svečias. – Vienam žuvusiajam teko 2–3 sužeistieji.

Šiuo metu skaičiuojama, kad Lietuvos Nepriklausomybės karo metu (1919–1920 m.) mirė apie 2 500 karių, iš jų 1 000 buvo nukauti arba mirė ligoninėse dėl mūšiuose patirtų sužeidimų.

Tačiau kiekybiškai dominuojanti priežastis buvo infekcinės ligos: gripas, plaučių uždegimas, vidurių šiltinė, dėmėtoji šiltinė, dizenterija ir t. t. Taigi ne priešai – bermontininkai ar raudonarmiečiai – pražudė daugiau Lietuvos karių, o ligos, – savo tyrimo išvadas pristatė istorikas. – Ligų plitimą krašte ir karinėse įgulose lėmė prastos tarnybos sąlygos, silpnai išvystyta karo medicinos ir bendrai medicinos sistema Lietuvoje, taip pat higienos nesilaikymas.“

Žuvusiuosius dar skaičiuojame

Vis tik, anot doc. dr. V. Jokubausko, tikslus žuvusių karių skaičius nėra žinomas ir tiek kryžių, kiek iš tiesų yra žuvusiųjų, mes nerasime.

„Karo sanitarijos tarnyba tuo metu dar tik kūrėsi, todėl sunku pasakyti, kiek buvo karo aukų. Vieni laikyti žuvusiais, nors iš tiesų buvo gyvi. Yra tokių, kurie laikyti dingę be žinios. Dalis žuvusiųjų užkasami ir palaidojami būdavo tiesiog vietos gyventojų, nes po mūšių laukuose likusius palaikus imdavo tampyti šunys, – makabrišką karo realybę dėstė istorikas. – Taigi aukų tikrai daugiau nei dabar žinoma, bet kiek – neaišku. Istorikai vykdo tyrimus.

Vis tik žuvusiųjų skaičius, palyginti, nebuvo didelis, tačiau šių kovų reikšmė mūsų šaliai – neišmatuojama.“

Įamžino atminimą

Kėdainių kautynių metu pirmojo žuvusio Lietuvos kario savanorio Povilo Lukšio atminimas mūsų krašte pagarbiai įamžintas. Didvyrio žūties vietoje, Taučiūnų kaime, pastatytas dažnai lankomas paminklas. Jo vardu Kėdainių mieste pavadinta gatvė. Taip pat jo vardą išdidžiai nešioja Kėdainių Povilo Lukšio šaulių 205-oji kuopa.