Išleista knyga, kuri labai sudomins kėdainiečius
Rūta ŠVEDIENĖ
Praėjusių metų pabaigoje Vilniuje buvo išleista knyga, kuri labai sudomins kėdainiečius.Taiprofesorių, daktarųRaimondos Ragauskienės, Deimanto Karvelio, Aivo Ragausko parengta knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mikropasaulis: Radvilų Kėdainių visuomenė (XV–XVIII a.)“. Knygos pristatymas Kėdainiuose vyks vasario 3 d. (penktadienį) 17 val. Daugiakultūriame centre. Dabar kviečiame susipažinti, apie ką toji knyga. Mintimis sutiko pasidalinti vienas iš autorių, istorikas A. Ragauskas.
Sumanymas gilintis į senąją radviliškųjų Kėdainių istoriją nebuvo atsitiktinis, jis nuosekliai siejosi su ankstesniais trijų istorikų – Raimondos Ragauskienės, Deimanto Karvelio ir Aivo Ragausko – tyrimais, skirtais Biržų ir Dubingių šakos kunigaikščiams Radviloms ir Vilniaus miesto valdančiajam elitui.
Anot Aivo Ragausko, Radvilų Kėdainių valdos klausimas iškildavo dažnai diskutuojant įvairia XV−XVIII a. LDK tematika. Kėdainietiški šaltiniai vis pasitaikydavo tiriant minėtas temas.
Kartu buvo sunku netgi suvokti, kad tiek daug išlikusių šaltinių turinti medžiaga vis dar menkai atsispindi istoriografijoje.
Visgi tyrimo imtis autoriai ilgai nesiryžo suvokdami, kad laukia ne tik įdomus, bet ir bauginančiai didelis darbas. 2016 m. gavus LMT paramą moksliniam tyrimui ir pradėjus rimtai dirbti, nuogąstavimai, ir pirmiausia dėl išlikusių šaltinių gausos, pasitvirtino.
Per šios privačios valdos gyvavimo istoriją buvo sukauptas ir išliko septynių šalių (Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, Švedijos ir Škotijos) atminties saugyklose saugomų kėdainietiškų šaltinių masyvas, viršijantis kelias dešimtis tūkstančių vienetų.
„Tačiau galime ir pasidžiaugti, kad atlikome tikrai didelį darbą. Didžiąją dalį kėdainietiškos medžiagos mums pavyko surinkti ir peržiūrėti, dirbant tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalių rankraštynuose ir archyvuose“, − džiaugiasi A. Ragauskas.
Knyga, kaip rodo ir pavadinimas, yra skirta privačiai didikų Radvilų valdai ir jos visuomenei XV−XVIII a. Žinia, Kėdainiai nuo XV a. vid. iki XIX a. pr. buvo privati LDK didikų Radvilų (trumpą laiką dar ir Astikų bei Kiškų) valda. Atskirais laikotarpiais ją valdė visų trijų Radvilų giminės atstovai: 1518–1574 m. – Medilo ir Goniondzo, 1606−1695 m. – Biržų ir Dubingių, vėliau – jų palikuonys pagal moterišką liniją iš Noiburgų giminės, o nuo 1731 m. – Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščiai.
„Savo tyrime siekėme rekonstruoti lokalią Kėdainių visuomenę ir įsigilinti į atskirų jos socialinių grupių gyvenimo patirtį, Kėdainių visuomenę suprantant kaip vieno savininko valdomą visos privačios valdos ir miesto, ir kaimo bendruomenę. Tad pagrindinis mūsų tyrimo tikslas buvo mikroistoriškai ištirti ilgo laiko periodo – daugiau nei 300 metų – lokalios Kėdainių bendruomenės (nuo individų iki socialinių grupių) struktūras ir jų sąveiką bendresnių Lietuvos tendencijų kontekste. Kitaip tariant, siekėme, kad darbo rezultatas atspindėtų Edoardo Grendi į mokslinę apyvartą įvestą oksimoroną – „išskirtinai normalios“ bendruomenės pažinimas“, – pasakojo A. Ragauskas.
Knygoje pirmiausia apibrėžtas tyrimo arealas, geografinė ir administracinė valdos struktūra, tai yra tai, kas teisiškai ir geografiškai įrėmino kėdainietišką visuomenę. Sudarytos kartografinės schemos leidžia suvokti Kėdainių valdų išsidėstymą.
Anot A. Ragausko, be konkrečios teritorinės apibrėžties, rodančios ir valdos specifiką, neįmanoma analizuoti toje teritorijoje gyvenusios visuomenės. Paaiškėjo, kad per visą jos gyvavimo laikotarpį Kėdainių valda nepasižymėjo topografiniu vientisumu. Kėdainiai, net ir tapę grafyste XVIII a., nesudarė vieningo latifundinio masyvo, aiškiai išsiskyrė dvi, nemažu atstumu viena nuo kitos buvusios valdos dalys, išsidėsčiusios keliuose skirtinguose pavietuose ir net vaivadijose.
„Struktūriškai valdą sudarė dvaras, pradžioje vienas (Kėdainių), vėliau du (Kėdainių ir Upytės) valsčiai su kaimais ir Kėdainių miestas. Valda buvo vidutinio dydžio LDK mastu ir kitų Kėdainių savininkų valdų kontekste.
Kėdainiai niekada netapo didžiausia Kiškų ar Radvilų (ypač katalikų Radvilų XVIII a.) valda. Grafyste Kėdainiai imti vadinti nuo XVIII a. 4 dešimt. Kėdainiuose buvo nuo 1500−3000 gyventojų (XVI a. pirmoje pusėje) iki 3000−5000 gyventojų (XVII a. pirma pusė, XVIII a. antra pusė), daugmaž vienodomis dalimis gyvenusių mieste ir kaimuose. Ryški valdos ypatybė – dvaro viršenybė.
Kita vertus, Kėdainių valdoje labai svarbią struktūrinę jos dalį sudarė miestas. Jo raidai įtakos turėjo geografinė padėtis, įsikūrimas prie kelių strategiškai svarbių kelių sausumos ir prie nuo 1568 m. privilegijuotos laivybinės Nevėžio upės; mieste veikė laisvas uostas, turėjęs didelės reikšmės miesto ir valdos prekybai bei logistikai.
Ne mažiau svarbus buvo savininkų dėmesys miestui. Pradžioje Kiškų, o vėliau Radvilų dėka iki XVII a. vid. Kėdainiai išsivystė į ryškiai vakarietiško mieto ypatumus turintį miestą. Jau XVI a. pab. Kėdainiai padarė didelį urbanistinį šuolį ir tapo išvystytu vidutinio dydžio miestu LDK, o jeigu žvelgti tik į dabartinę Lietuvos teritoriją – buvo trečiasis miestas (po Vilniaus ir Kauno). Esminiai pokyčiai miesto raidoje įvyko XVII a. pirmoje pusėje, kada protestantų Radvilų dėka miestas išsiplėtė labiausiai. Tuo laikotarpiu susiklostė beveik visi Kėdainių planavimo ir erdvinės struktūros savitumai“, – pasakojo A. Ragauskas.
Nemažas dėmesys knygoje taip pat skirtas Kėdainių valdos visuomenės daugiareligiškumui ir daugiakonfesiškumui atskleisti, aptartos kelios ryškesnės profesinės grupės (mokytojai ir medikai).
